Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdimaro Bavėjano,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokurorės apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2005 m. lapkričio 29 d. nuosprendžio, kuriuo J. M. pagal BK 178 str. 3 d. išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. M. buvo kaltinamas ir atiduotas teismui dėl to, kad 2005 m. gegužės 22 d., apie 20 val. 35 min., iš UAB „Amsta“ teritorijos, esančios Liudvinavo g. 1a, Vilniuje, pagrobė UAB „Languva Plastikas“ priklausantį automobilį (duomenys neskelbtini), 65000 Lt vertės.

Vilniaus apygardos teismo 2005 m. lapkričio 29 d. nuosprendžiu J. M. , pagal BK 178 str. 3 d., išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokurorė apeliaciniu skundu prašo panaikinti apygardos teismo nuosprendį, priimti naują nuosprendį ir pripažinti J. M. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 str. 3 d., bei paskirti vienerių metų laisvės atėmimo bausmę, ją paskiriant atlikti pataisos namuose. Prokurorė teigia, kad teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Išteisintojo J. M. parodymai, kad jo tikslas buvo ne pagrobti svetimą automobilį, o tik 20 minučių nuvažiuoti į parduotuvę apsipirkti, rodo iškreiptą išteisintojo vertybių ir situacijos suvokimą. Toks paaiškinimas reiškia, kad galima naudotis svetimu automobiliu savo nuožiūra, tenkinant savo reikmes tol, kol jam to reikia. Paminėti veiksmai laikytini svetimo turto pagrobimu, o kiek laiko tas turtas buvo pagrobtas, ar kaltininkas norėjo užvaldyti jį laikinai, ar visam laikui neturi reikšmės. Tikslas nėra būtinas BK 178 str. numatyto nusikaltimo sudėties požymis. Naudodamasis svetimu automobiliu be savininko leidimo, J. M. disponavo svetimu turtu savo nuožiūra ir tokiais veiksmais jį pagrobė. Šiuo atveju veikos kvalifikavimui pakanka asmens tiesioginės tyčios svetimam turtui užvaldyti ir dėl to atsiradusių pasekmių-galimybės nevaržomai, savo nuožiūra tam tikrą laiką juo disponuoti. Automobilio savininko atstovas pareiškime policijai nurodė, kad 2005 m. gegužės mėn. nuo 20 d. 18 val. iki 23 d. 7 val. 30 min. buvo pagrobtas UAB „Languva Plastikas“ priklausantis automobilis, 65000 Lt vertės, minėtu laiku buvęs UAB „Amsta“ teritorijoje. Taip pat buvo pranešta, kad šį automobilį pavogė sargas ir vėliau sugražino sugadintą. Automobilio savininkas suprato, kad J. M. užvaldė automobilį, padarė pavojingą veiką, pažeidė nuosavybės neliečiamumą ir padarė žalą.

Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad J. M. , neneigdamas automobilio apgadinimo fakto, iš pradžių nurodė, kad tai įvyko aikštelės teritorijoje. Todėl prokurorė teigia, kad J. M. suvokė, kad nuslėpdamas naudojimosi savo tikslams be leidimo svetimu automobiliu faktą, išvengs atsakomybės, gresiančios jam už automobilio pagrobimą.

Nepagrįsta teismo išvada, kad J. M. padarė darbo drausmės pažeidimą ir dėl to neteko darbo. Iš UAB „Amsta“ J. M. išėjo šalių susitarimu, t.y. savo noru, jokios drausminės nuobaudos už UAB „Languva Plastikas“ automobilio panaudojimą ir jo sugadinimą jam nebuvo ir negalėjo būti skirta, nes į jo pareigas neįėjo UAB „Languva Plastikas“ automobilio saugojimas, jis nebuvo darbiniuose santykiuose su šio automobilio savininku. J. M. šio automobilio raktai buvo paliekami tik tam, kad esant reikalui automobilis būtų patrauktas iš vienos vietos į kitą vietą UAB „Amsta“ aikštelės teritorijoje.

Teismas neatsižvelgė į tai, kad 1961 m. BK 250 str., reglamentavęs transporto priemonės nuvarymą neturint tikslo pagrobti, nuo 1995 m. sausio 1 d. neteko galios, tačiau minėtos veikos baudžiamumas nepanaikintas, o transporto priemonių nuvarymas prilygintas vagystei (1994 m. lapkričio 10 d. įstatymo Nr.I-654 „Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo, pataisos darbų ir baudžiamojo proceso kodeksų pakeitimo ir papildymo“, priimto 1994 m. liepos 19 d., įsigaliojimo tvarkos 3 str.). Todėl prokurorė teigia, kad teismas nepagrįstai J. M. veiksmus įvertino kaip darbo drausmės pažeidimą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvavęs prokuroras prašė prokuratūros apeliacinį skundą patenkinti, o išteisintasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą atmesti.

Skundas atmetamas.

Apygardos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė J. M. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir pagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį, nenustačius, kad padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Šios teismo išvados apeliacinio skundo argumentai nepaneigia.

Apeliaciniame skunde prokurorė iš esmės ginčija teismo išvadas dėl nusikalstamos veikos-vagystės sudėties nebuvimo. Baudžiamosios teisės teorija vagystę apibrėžia kaip nusikalstamą veiką, kurios subjektyviajai pusei būdinga tik tiesioginė tyčia, pasireiškianti kaltininko suvokimu, kad jis neteisėtai ir neatlygintinai savinasi svetimą turtą, numato, kad nukentėjusiajam bus padaryta žala ir to nori. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr.52 „Dėl teismų praktikos vagystės ir plėšimo baudžiamosiose bylose“ 14 p. nurodyta, kad grobdamas svetimą turtą vagystės būdu, kaltininkas suvokia, kad veikia prieš turto savininko valią, numato nusikalstamos veikos padarinius ir jų nori. Nustatant šios nusikalstamos veikos turinį, reikalinga nustatyti ne tik objektyviuosius, bet ir subjektyviuosius veikos požymius, t.y. kokio tikslo siekė bei kokius padarinius numatė kaltininkas.

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, J. M. nuo 2000 m. dirbo UAB „Amsta“, po darbo valandų ir išeiginėmis dienomis saugodavo šios bendrovės teritoriją, kurioje buvo laikomi UAB „Languva Plastikas“ automobiliai, tarp jų ir automobilis (duomenys neskelbtini), kartu su rakteliais bei dokumentais. Įvykio dieną J. M. nusprendė minėtu automobiliu nuvažiuoti iki netoliese esančios parduotuvės nusipirkti maisto produktų, o po 15-20 minučių parvažiavęs pastatyti automobilį į tą pačią vietą ir toliau tęsti savo darbą. Bevažiuojant į parduotuvę minėtu automobiliu, jį apgadino, nes užkliudė pakeliui buvusią tvorą. Dėl padarytos žalos labai išsigando, todėl, nesulaukęs policijos pareigūnų, pasišalino iš įvykio vietos, ir parvaręs šį automobilį į aikštelę, pastatė į vietą. Apie padarytą žalą J. M. pranešė darbdaviui ir automobilio savininkams. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme J. M. nuosekliai tvirtino, kad neturėjo jokios tyčios ar tikslo pagrobti minėto automobilio (b.l. 81-89, 100-102, 162 t. 1). Nors apeliaciniame skunde prokurorė teisingai nurodo, kad tikslas nėra būtinas aptariamo nusikaltimo sudėties požymis, tačiau klaidingai teigia, kad J. M. tiesiogine tyčia užvaldė UAB „Languva Plastikas“ automobilį. Taip pat kolegija pažymi, kad vertybių ir situacijos suvokimas nėra būtinas tyčios elementas.

Prokurorė teisingai nurodo, kad 1961 m. BK 250 str., reglamentavęs transporto priemonės nuvarymą, neturint tikslo pagrobti, nuo 1995 m. sausio 1 d. neteko galios ir transporto priemonių nuvarymas prilygintas vagystei (1994 m. lapkričio 10 d. įstatymo Nr.I-654 „Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo, pataisos darbų ir baudžiamojo proceso kodeksų pakeitimo ir papildymo“, priimto 1994 m. liepos 19 d., įsigaliojimo tvarkos 3 str.). Tačiau įstatymo leidėjas „vagystę“ pagal konstrukciją išdėstė kaip materialiąją nusikaltimo sudėtį, kuri apima ne tik pačią veiką, bet ir jos sukeltus padarinius. Todėl šio nusikaltimo subjektyviajai pusei būtina, kad asmuo ne tik tyčia paimtų svetimą automobilį, bet ir turėtų tikslą jį pasisavinti. Vien tik noras laikinai pasinaudoti svetimu automobiliu (be pasisavinimo požymio) nesudaro visų šio nusikaltimo sudėties būtinųjų požymių. Taip pat ir tradicinė baudžiamosios teisės teorija aiškina, kad laikinas, ne pasisavinimo tikslais, svetimo turto užvaldymas nelaikomas pagrobimu.

Apygardos teismas pagrįstai konstatavo, kad nors J. M. tyčia paėmė svetimą automobilį, tačiau byloje nėra jokių faktinių duomenų, jog pastarasis būtų norėjęs tyčia šį automobilį pasisavinti. Vien tik J. M. noras laikinai pasinaudoti svetimu turtu neturi visų vagystės sudėties būtinųjų požymių. Taip pat pagrįstai pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad aplinkybė, jog J. M. , važiuodamas svetimu automobiliu, autoįvykio metu jį apgadino, patvirtina, jog pastarasis materialinę žalą turto savininkui padarė administracinio teisės pažeidimo metu. Už kelių eismo taisyklų pažeidimą jis yra nubaustas ir atsakingas už šiais veiksmais padarytą materialinę žalą.

Pirmosios instancijos teismo išvadų nepaneigia J. M. atleidimo iš darbo aplinkybės, jo nurodytos skirtingos automobilio sugadinimo vietos bei nukentėjusiojo individuali nuomonė apie kaltininko tikslus ar siekius.

Nuosprendis teisėtas ir pagrįstas. Tenkinti apeliacinį skundą pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

nutari a:

Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokurorės apeliacinį skundą atmesti.