- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-04-18
- Bylos Nr.
- AS-525-272-12
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00416-2012-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimė Baltrūnaitė (pirm.), Laimutis Alechnavičius (pran.), Anatolijus Baranovas
- Pareiškėjas
- V. B.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijai, Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai, Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Anatolijaus Baranovo,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 24 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. B. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijai, Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai, Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai dėl aktų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas V. B. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas:
1) panaikinti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2010 m. gegužės 31 d. raštą Nr. 10-(2.60-26)-3482 ir 2010 m. birželio 30 d. raštą Nr. 10-(2.60-26)-4254;
2) panaikinti Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2010 m. liepos 29 d. posėdyje priimtą sprendimą;
3) panaikinti Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (toliau – ir Tarnyba) direktoriaus 2012 m. sausio 30 d. įsakymą Nr. B1-82 „Dėl V. B. nepriėmimo į valstybės tarnybą“;
4) įpareigoti Tarnybą priimti jį į konkurse laimėtas Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto direktoriaus pavaduotojo pareigas.
Taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir uždrausti Tarnybai panaikinti ar pakeisti Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto (toliau – ir Institutas) direktoriaus pavaduotojo pareigybę, priimti į Instituto direktoriaus pavaduotojo pareigas kitą asmenį.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. vasario 24 d. nutartimi, be kita ko, atmetė prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.
Teismas atsižvelgė į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 straipsnio 1 dalį ir pažymėjo, jog pareiškėjas nepateikė duomenų, kad būtų nuspręsta panaikinti Instituto direktoriaus pavaduotojo pareigybę. Papildomai atsižvelgdamas į tai, kad tuo atveju, jei skundo patenkinimo atveju atsirastų neigiamų pasekmių, tai neapsunkintų sprendimo vykdymo, o atsiradusi žala galėtų būti išieškoma įstatymo nustatyta tvarka, padarė išvadą, kad sprendimo įvykdymas šioje administracinėje byloje negali pasunkėti ar pasidaryti negalimas, todėl netikslinga taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.
II.
Pareiškėjas pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 24 d. nutarties dalį, kuria atmestas prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir taikyti jo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę – uždrausti atsakovui Tarnybai panaikinti ar pakeisti Instituto direktoriaus pavaduotojo pareigybę, priimti į Instituto direktoriaus pavaduotojo pareigas kitą asmenį.
Nurodo, jog neturi ir negali turėti duomenų apie Tarnybos vadovo ketinimus daryti jo diskrecijoje esančius pakeitimus įstaigos struktūroje, pareigybių sąraše ar pareigybių aprašymuose, taip pat jis neturėtų jokios teisinėmis priemonėmis užtikrintos galimybės sužinoti apie jau padarytus pakeitimus. Remiasi tuo, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 12 punktas numato atleidimo iš pareigų pagrindą – į tas pareigas teismo sprendimu grąžinamas anksčiau jas ėjęs valstybės tarnautojas – ir pabrėžia, jog jis į Instituto direktoriaus pareigas nebuvo paskirtas, pažeidžiant įstatymus, todėl jo atveju nurodytas pagrindas nebūtų taikomas, kas padarytų sprendimo vykdymą neįmanomu. Teigia, jog reikalavimo užtikrinimo priemonių institutas būtent ir skirtas užkirsti kelią galimai žalai ir atitinkamai dėl sprendimo neįvykdymo atsiradusioms neigiamos pasekmėms atsirasti, todėl teismo nutarties argumentai prieštarauja ABTĮ 71 straipsnio nuostatoms. Be to, jo skundo reikalavimu yra ir prašymas įpareigoti Tarnybą priimti jį į konkurse laimėtas Instituto direktoriaus pavaduotojo pareigas, todėl būtent šis (o ne žalos atlyginimo) reikalavimas yra jo pasirinktas ir teismui adresuotas jo pažeistos teisės gynimo būdas, dėl kurio prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.
Atsiliepimas
Atsakovas Ministerija atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo klausimą spręsti teismo nuožiūra.
Atsakovas Tarnyba atsiliepimu į atskirąjį skundą nurodo, kad atskirasis skundas nepagrįstas ir turėtų būti netenkinamas.
Teigia, jog pareiškėjas nepagrindė reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinumo jokiomis konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis ir nepateikė teismui jokių įrodymų, kurie galėtų patvirtinti, jog, nesiėmus prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, gali kilti realių sunkumų įvykdyti būsimą teismo sprendimą. Pabrėžia, jog vien prielaida, kad Tarnybos direktorius turi teisę savo nuožiūra panaikinti Instituto direktoriaus pavaduotojo pareigybę, pakeisti pareigybės aprašymą bei jame nustatytus specialiuosius reikalavimus, skelbti konkursą bei priimti į pareigas konkursą laimėjusį asmenį, nėra pagrindas pripažinti, kad teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų ar pasidarytų negalimas. Be to, sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo negalima ignoruoti ir kitų asmenų teisių.
Atsakovas Vyriausioji tarnybinės etikos komisija atsiliepimu į atskirąjį skundą nurodo, kad klausimą palieka spręsti teismo nuožiūra.
Pažymi, jog, atsižvelgdamas į visas byloje nurodytas aplinkybes, ypač į tai, kad pareiškėjas galimai Ministerijos nebuvo laiku informuotas apie jo atžvilgiu atlikto tarnybinio patikrinimo išvadą, pareiškėjas jau yra laimėjęs konkursą eiti pareigas, neprieštarautų dėl pareiškėjo prašymo patenkinimo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
III.
Atskirasis skundas netenkintinas.
Pareiškėjas prašė pirmosios instancijos teismo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – uždrausti Tarnybai panaikinti ar pakeisti Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto pavaduotojo pareigybę, priimti į Instituto direktoriaus pavaduotojo pareigas kitą asmenį.
Pagal ABTĮ 71 straipsnio 1 dalį teismas arba teisėjas gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti proceso dalyvių prašymu arba savo iniciatyva bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas. Teismas, spręsdamas, ar yra pagrindas taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog, jos netaikius, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą, iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 str.). Kaip ne kartą yra nurodęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (pavyzdžiui, bylos Nr. AS858-399/2011, AS63-277/2008), asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus. Kitaip tariant, šiuo atveju būtent pareiškėjas, prašydamas uždrausti atsakovui atlikti jo prašomus veiksmus, turėjo pareigą nurodyti aplinkybes ir pateikti jas pagrindžiančius įrodymus, kurie patvirtintų, kad egzistuoja reali grėsmė, jog neuždraudus atsakovui atlikti nurodytų veiksmų, galimai pareiškėjui palankaus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, jog reikalavimo užtikrinimo priemonė yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti (bylos Nr. P525-196/2008, AS525-632/2011). Tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį.
Pareiškėjas ginčą iš esmės kelia dėl to, kad jis, laimėjęs konkursą Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto pavaduotojo pareigoms užimti, nebuvo į jas priimtas, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 15 straipsnį. Pareiškėjas, ginčydamas jo atžvilgiu priimtus aktus, be kita ko, siekia, kad teismas uždraustų Tarnybai atlikti jo prašomus veiksmus, susijusius su Instituto direktoriaus pavaduotojo pareigybe – uždraustų ją pakeisti, panaikinti, priimti į šias pareigas kitą asmenį. Kitaip tariant, pareiškėjas prašo pritaikyti ABTĮ 71 straipsnio 3 dalies 1 punkte numatytą reikalavimo užtikrinimo priemonę – uždrausti atsakovui atlikti tam tikrus veiksmus. Pareiškėjas šį prašymą grindžia tuo, jog teisės aktai nedraudžia Tarnybos direktoriui atlikti nurodytus veiksmus, jis neturėtų galimybės sužinoti apie padarytus pakeitimus, o priėmus jam palankų teismo sprendimą, šio sprendimo vykdymas būtų apsunkintas arba taptų negalimas, pareiškėjui būtų padaryta žala.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo (bylos Nr. AS11-367/2007, AS8-488/2007, AS16-528/2007), ne kartą yra pažymėjęs, kad teismas, spręsdamas proceso dalyvio prašymą dėl ABTĮ 71 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, kiekvienu konkrečiu atveju turi nustatyti, kad teismui priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą akto dalį iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 str.), taip pat turi atsižvelgti į tai, ar prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo yra tiesiogiai susijęs su byloje pareikštais reikalavimais, kuriuos teismas nutartimi priėmė nagrinėti, ar jis neperžengia kilusio administracinio ginčo ribų.
Be to, prašymai taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, jeigu jie siejami su pareiškėjo teisės prevenciniu gynimu, siekiu apsaugoti pareiškėją nuo būsimų jo teisių pažeidimų, negali būti tenkinami. Skundo reikalavimo užtikrinimo procesinis institutas įgalinimų tenkinti tokio pobūdžio reikalavimus, atsižvelgiant į administracinių teismų praktikoje pateiktą šio instituto aiškinimą (bylos Nr. AS525-242/2009, AS63-799/2011, AS858-922/2011), teismui nesuteikia.
Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje kilusio ginčo pobūdį, pareiškėjo prašymo uždrausti atsakovui Tarnybai atlikti jo prašomus veiksmus, susijusius su Instituto direktoriaus pavaduotojo pareigybės panaikinimu, pakeitimu bei kito asmens priėmimu į šias pareigas, sprendžia, jog pareiškėjo prašymas ne tik nėra pagrįstas konkrečiais įrodymais dėl būtinybės taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, bet ir pasižymi prevenciniu pobūdžiu, kas nesudaro pagrindo jį patenkinti. Kaip jau minėta, pareiškėjui kyla pareiga pateikti būtinybę taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę pagrindžiančias aplinkybes ir jas patvirtinančius įrodymus, tačiau nagrinėjamu atveju šie įrodymai nebuvo pateikti. Byloje nėra pagrindo išvadai, kad atsakovas Tarnyba apskritai imsis atlikti pareiškėjo nurodomus veiksmus. Pažymėtina, jog vien ta aplinkybė, kad teisės aktai nedraudžia atlikti tam tikrų veiksmų, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog tokie veiksmai bus atlikti, juo labiau nesudaro pagrindo išvadai, kad, neuždraudus jų atlikti, pareiškėjui galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas nėra siejamas su pareiškėjo ketinimu ateityje išvengti galimų naujų teismo procesų (bylos Nr. AS502-177/2008, AS442-314/2008, AS858-310/2012).
Teisėjų kolegija, įvertinusi administracinių teismų praktikoje suformuluotas teisės aiškinimo taisykles, kilusio ginčo pobūdį, nustatytas aplinkybes, pabrėžia, jog byloje nėra pagrindo ir išvadai, kad net ir atlikus pareiškėjo nurodomus veiksmus galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti. Pareiškėjas, net ir priėmus jam galimai palankų teismo sprendimą, jeigu, kaip jis teigia, jam būtų padaryta žala, teismui neuždraudus atsakovui atlikti pareiškėjo prašomus veiksmus, galėtų siekti šios žalos atlyginimo teismine tvarka. Todėl konstatuotina, jog byloje nenustatyta, kad egzistuoja būtinybė uždrausti atsakovui atlikti atitinkamus veiksmus, kurie neaišku, ar apskritai bus atliekami, siekiant užtikrinti būsimo galimai pareiškėjui palankaus teismo sprendimo įvykdymą. Pabrėžtina, jog pareiškėjas nepateikė priešingą išvadą pagrindžiančių įrodymų.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, jog byloje nėra pagrindo išvadai, kad atsakovui Tarnybai neuždraudus atlikti pareiškėjo prašomų veiksmų ir galimai priėmus pareiškėjui palankų teismo sprendimą, šio sprendimo įvykdymas būtų neįmanomas ar itin apsunkintas. Pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nustatė visas bylos išsprendimui svarbias aplinkybes ir pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista, o atskirasis skundas atmestinas.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismas bet kurioje proceso stadijoje savo iniciatyva ar proceso dalyvių motyvuotu prašymu gali tiek pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę (ABTĮ 71 str. 1 d.), tiek ir priimti nutartį panaikinti reikalavimo užtikrinimą, todėl, pasikeitus faktinei situacijai, išlieka galimybė iš naujo įvertinti reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinumą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria
pareiškėjo V. B. atskirojo skundo netenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 24 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.