- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2014-02-13
- Bylos Nr.
- I-388-423/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-02070-2013-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Asta Urbonienė
- Pareiškėjas
- K.V.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
dalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, atstovui Albinui Algimantui Pliaugai,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K.V. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas K.V. savo skundu prašo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 100000 Lt neturtinės žalos atlyginimą (b.l. 4-15).
Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2007-01-30 iki 2009-07-09 jis buvo suimtas ir laikomas Kauno tardymo izoliatoriuje, kur kalinimo sąlygos neatitiko galiojančių teisės aktų reikalavimų. Buvo laikomas kameroje Nr. 215, kurioje buvo mažai vietos, šalia kameros buvo koridorius, kur nuolatos buvo vaikščiojama ir trankoma durimis, dėl ko pareiškėjui atsirado galvos skausmai. Kameroje Nr. 215 buvo laikomas ilgą laiko tarpą nuo 2007-01-31 iki 2008-02-21, čia jis buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Kitose kamerose - Nr. 236, 162, 338, 213, 222, 242, 323, kur jis buvo laikomas, Kauno visuomenės sveikatos centras nustatė, kad natūralus apšvietimas yra per mažas, dėl ko stipriai yra pablogėjęs regėjimas, nešioja akinius. Dažnai kamerose būdavo laikoma daugiau asmenų negu yra lovų, kiti asmenys miegodavo ant žemės, trūko oro. Laikinojo sulaikymo kameroje, kurioje pastoviai buvo laikomas vežant į teismą, turėdavo praleisti po 3-5 val., joje nėra nei langų, nei tualeto. Taip pat Kauno tardymo izoliatoriuje buvo ignoruojama valstybinė kalba, tai jį įžeidė, žemino jo garbę ir orumą. Pasimatymų metu pareigūnas nuolat žiūrėdavo, o tai trukdydavo privatumą. Pasimatymai vyko per langą ir telefonu. Atvykus į Kauno tardymo izoliatorių medikai pareiškėją apžiūrėjo tik po kelių dienų, medikai nebuvo užsidėję pirštinių, nebuvo galima gauti reikiamos medicininės pagalbos, ko pasėkoje atsirado odos ligos, kurios iki šiol nepraeina, jis priverstas nuolatos gydytis laisvės atėmimo vietų ligoninėje. Taip pat jam nebuvo suteikta psichologinė pagalba. Dėl tardymo izoliatoriaus perpildymo, nebuvo sugebama tinkamai organizuoti prausimosi duše. Nuolat buvo ribojamas prausimosi laikas. Į dušą dažniausiai vesdavo visą kamerą, kurioje būdavo nuo 6 iki 8 žmonių, dušų pertvarų būdavo 3- 4, todėl reikėdavo praustis po dušu dviem asmenims. Tai buvo grubus žmogaus teisių pažeidimas. Be to kamerose nebuvo karšto vandens. Drabužius džiovindavo kamerose, kur nuolatos buvo drėgna, veisdavosi parazitai ir graužikai. Taigi, Kauno tardymo izoliatoriuje pareiškėjas buvo laikomas nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žiauriomis sąlygomis, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, žalojant sveikatą, nesudarant normalių bausmės atlikimo sąlygų, žeminant jo orumą. Dėl šių aplinkybių pareiškėjas patyrė didžiulę neturtinę žalą, kuri turi būti įvertinta pinigais, t.y. buvo sutrikdyta jo sveikata, jis patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, didelius nepatogumus, emocinę depresiją, pablogėjo sveikata ir savijauta, sumažėjo pasitikėjimas savimi, sutriko miegoti, atsirado dirglumas, sumažėjo bendravimo galimybės.
Atsiliepimas
Atsakovas su skundu nesutinka, atsiliepime į skundą (b.l. 47-50) nurodė, taip pat atsakovo atstovas teismo posėdžio metu paaiškino, jog pareiškėjas K.V. skundžiamu laikotarpiu, nuo 2007-01-31 iki 2009-07-09, Kauno tardymo izoliatoriuje buvo laikomas 215, 236, 162, 338, 213, 222, 242 ir 323 kamerose. Pareiškėjo buvimo Kauno tardymo izoliatoriuje laikotarpiu laikymo sąlygas, tarp jų - vienam asmeniui tenkantį minimalų kameros plotą, nustatė Lietuvos higienos norma HN 76:1999, kurios 6.15. p. nurodyta, kad kameros plotas, tenkantis vienam asmeniui turi būti ne mažesnis kaip 5 kv. m. Pareiškėjui esant Kauno tardymo izoliatoriuje nuo 2007-01-31 iki 2008-04-06 jam tenkanti kameros ploto dalis iš esmės atitiko normą. Kitu laikotarpiu, nuo 2008-04-07 iki 2009-07-09 dėl izoliatorius perpildymo pareiškėjas buvo kalinamas mažesnio, nei nustatyta normoje ploto sąlygomis. Toks minimalios ploto normos nesilaikymas objektyviai priklauso ne nuo Kauno tardymo izoliatoriaus administracijos valios, todėl šie formalūs pažeidimai padaryti ne dėl administracijos pareigūnų kaltės. Neatitinka tiesos pareiškėjo teiginys, kad dažnai kamerose būdavo laikoma daugiau asmenų, nei yra lovų. Pareiškėjo buvimo izoliatoriuje laikotarpiu kamerose laikomų asmenų skaičius neviršijo jose esančių lovų skaičiaus. Pareiškėjo teiginys, kad Kauno tardymo izoliatoriaus laikinojo sulaikymo kameroje, kurioje jis buvo laikomas vežant į teismą ir praleisdavo po 3 - 5 val., nebuvo langų ir tualeto, neatitinka tikrovės. Bendras šių patalpų plotas yra 10,46 kv. m., koridoriaus plotas 4,65 kv. m., boksų kiekis - penki, boksų plotai - maždaug po 1,16 kv. m. Asmenims, laikomiems trumpalaikio laikymo kamerose, įrengti trys tualetai, kuriais jie gali naudotis. Iš Asmens sveikatos istorijos matyti, kad pareiškėjas, atvykęs į Kauno tardymo izoliatorių, buvo apžiūrėtas medikų ir asmens sveikatos istorija pradėta 2007-02-01, t. y. sekančią dieną po jo atvykimo. Iš Asmens sveikatos istorijos įrašo 2007-02-06 taip pat matyti, kad tą dieną jis kreipėsi dėl akinių. Tai tik patvirtina faktą, jog pareiškėjo regėjimas buvo pablogėjęs dar iki atvykstant į Kauno tardymo izoliatorių. Iš pateiktos Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus pažymos matyti, kad dėl pareiškėjo laikymo kartu su rūkančiais asmenimis jis kreipėsi į tardymo izoliatoriaus administraciją vieną kartą 2009-04-07, t.y. - po dviejų metų nuo tariamo pažeidimo pradžios. Kreipimosi dieną problema dėl laikymo su rūkančiaisiais buvo išspręsta. Pareiškėjas Kauno tardymo izoliatoriuje buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis kaip ir visi kiti asmenys. Be to, tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, paprastai yra neišvengiama suėmimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, dauguma pareiškėjo teiginių dėl laikymo sąlygų yra išgalvoti ir neatitinka tiesos. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, jog pareiškėjas skundžia laikotarpį nuo 2007-01-30 iki 2009-07-09, t. y. iki skundo padavimo teismui dienos praėjus daugiau kaip ketveriems metams, todėl atsakovas prašo pareiškėjo skundo reikalavimams taikyti senatį ir tuo pagrindu skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Skundas netenkintinas.
Pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovo dėl jo neteisėtų veiksmų (neveikimo) patirtą 100000 Lt neturtinę žalą, kurią patyrė būdamas suimtas ir laikomas Kauno tardymo izoliatoriuje nuo 2007-01-30 iki 2009-07-09.
Atsakovas teismo prašė taikyti ieškinio senatį. Pagal Civilinio kodekso (toliau – CK) 1.124 str. ir 1.131 str. 1 d., ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį, o ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Pagal CK 1.125 str. 8 d., reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Pagal CK 1.126 str. 2 d. ieškinio senatį teismas gali taikyti tik ginčo šalies reikalavimu.
Teismas pažymi, kad žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo pagrindus, dydį ir būdus nustato CK normos, reglamentuojančios civilinę atsakomybę. CK nuostatos taip pat reglamentuoja žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimo tvarką. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką, imperatyviai pabrėžė, kad nagrinėjant administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais aktais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ir ieškinio senatį reglamentuojančios CK normos (Teismų įstatymo 33 str., ABTĮ 13 str., 20 str., LVAT 2007-03-26 nutartis administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010-06-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2012-02-06 nutartis administracinėje byloje Nr. A438-413/2012 ir kt.). Teismas pabrėžia, kad pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios skaičiavimo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Taigi, pagal CK 1.127 str. 1 d. ieškinio senaties termino eiga prasideda tik po to, kai asmuo subjektyviai suvokia ar turi realią galimybę suvokti apie jo teisės pažeidimą (Teismų įstatymo 33 str., LAT teisėjų senato 2002-12-20 nutarimo Nr. 39 „Dėl ieškinio senatį reglamentuojančių įstatymų normų taikymo teismų praktikoje“ 7.1 p.). Sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, jog jo teisė yra pažeista (LAT teisėjų senato 2002-12-20 nutarimo Nr. 39 7.4 p.).
Šiuo atveju pareiškėjas prašo atlyginti neturtinę žalą, kuri, jo teigimu, buvo padaryta laikotarpiu nuo 2007-01-30 iki 2009-07-09, kai jis buvo laikomas Kauno tardymo izoliatoriuje, kurio kalinimo sąlygos neatitiko teisės aktų reikalavimų, Kaip jau buvo paminėta, atsakovas teismo prašo taikyti ieškinio senatį (CK 1.126 str. 2 d.) (b.l. 50). Pareiškėjas skundą teismui išsiuntė tik 2013-10-29 (b.l. 42), t.y. praėjus daugiau kaip keturių metų laikotarpiui nuo paskutinės tardymo izoliatoriuje buvimo dienos. Byloje nėra duomenų, jų nepateikė ir pareiškėjas, kad jis į teismą kreipėsi ankščiau dėl įkalinimo sąlygos atitikimo teisės aktų reikalavimams. Taip pat pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog minėtu laikotarpiu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie neužtikrinamą teisę į minimalų kameros plotą bei kitas tinkamas kalinimo sąlygas. Teismas, atsižvelgęs į faktines bylos aplinkybes ir pateiktus dokumentus (b.l. 24-27, 29-33, 40-41), daro išvadą, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu žinojo arba turėjo galimybių sužinoti apie savo teisių pažeidimą, todėl atsakovui prašant taikyti ieškinio senatį ( CK 1.126 str. 2 d.), yra pagrindas pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, patirtą laikotarpiu nuo 2007-01-30 iki 2009-07-09, ją taikyti ir skundą tuo pagrindu atmesti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013).
CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).
Konkrečiu atveju pareiškėjas nepateikė įrodymų ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, teismas pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui taip pat nenustatė. Dėl paminėtų priežasčių pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 57 str., 88 str. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 str., 87 str., 88 str. 1d. 1p. teisėja
nusprendė:
Skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.