Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Inos Kirkutienės, Jolitos Rasiukevičienės, Vitos Valeckaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų N. S. d V, Y. S. F, S. S. O, B. S. S, L. S. S, E. S. Z, D. V. S, L. V. S, N. V. S skundą atsakovei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, dalyvaujant trečiajam suinteresuotam asmeniui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjai N. S. d V, Y. S. F S. S. O, B. S. S, L. S. S, E. S. Z, D. V. S, L. V. S, N. V. S kreipėsi į teismą su skundu, prašydami panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2020 m. birželio 26 d. įsakymą Nr. 1V-645 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“, prašo įpareigoti atsakovę atkurti jiems pilietybę (b. l. 2-5).

Nurodo, kad jų senelis (prosenelis) buvo Lietuvos piliečiu iki 1940 m. birželio 15 d. Šioms aplinkybėms įrodyti pateikė reikiamus dokumentus, įrodančius senelio (prosenelio) Lietuvos Respublikos pilietybę bei giminystės ryšius. LR Vidaus reikalų ministrė 2020 m. birželio 26 d. įsakymu Nr. IV-645 nusprendė netenkini jų prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, motyvuojant tuo, kad Meksikos užsienio reikalų ministerijos sekretoriaus raštas patvirtina, kad M. S. pateikdamas prašymą Meksikos užsienio reikalų ministerijai priimti Jungtinių Meksikos Valstijų pilietybę, atitiko visus tam keliamus reikalavimus ir atsisakė savo Lietuvos pilietybės, todėl Migracijos departamentas daro išvadą, kad M. S. (M. S., M. S.) iki 1940 m. birželio 15 d. neturėjo Lietuvos Respublikos pilietybės, kadangi priimdamas Jungtinių Meksikos Valstijų pilietybę 1932 metų rugsėjo 23 d. buvo laisva valia Lietuvos Respublikos pilietybės atsisakęs.

Pareiškėjai nesutinka su tokia išvada ir ministrės įsakymu, nes jis nėra pagrįstas jokiais faktiniais įrodymas, o tik prielaidomis. Nurodo, kad Migracijos departamentas remiasi tik Meksikos užsienio reikalų ministerijos sekretoriaus raštu (rašto šablonu ar formuliaru), kad asmuo atsisakė Lietuvos Respublikos pilietybės. Jokių dokumentų, pagrindžiančių šį šabloną nėra. Iš rašto teksto matyti, kad tai nėra individualiai M. S. (M. S., M. S.) surašytas dokumentas, jame tik įrašyta jo pavardė, o tekstas suformuotas kaip bet koks šablonas.

Nurodo, kad 1932 m. galiojo 1928 m. Lietuvos valstybės Konstitucija, kurios 10 straipsnyje buvo įtvirtina nuostata: „Niekas negali būti kartu Lietuvos ir kitos kurios nors valstybės pilietis. Tačiau Lietuvos pilietis nepraranda savo pilietybės teisių patapęs Amerikos krašto piliečiu, jei atlieka tam tikras įstatymo nurodytas pareigas“. Konstitucinė nuostata, kad niekas negali būti kartu Lietuvos ir kitos valstybės pilietis buvo interpretuojama nevienodai. Skunde pareiškėjai pateikė tuo metu galiojusios Konstitucijos 10 straipsnio nuostatos aiškinimą, pateiktą Vidaus reikalų ministerijos 1935 metais.

Nurodo ir tai, kad 1938 m. Lietuvos Konstitucijos 13 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad pilietis įgijęs svetimą pilietybę, netenka Lietuvos pilietybės, tačiau šis draudimas nebuvo absoliutus, šio straipsnio 2 dalyje buvo nurodyta, kad įstatymo nustatytais atvejais pilietis, turėdamas svetimą pilietybę, gali ir nenustoti Lietuvos pilietybės. Vidaus reikalų ministerijos 1931 m. rugsėjo 24 d. rašte Nr. 38605 atsakant į užsienio reikalų ministerijos klausimą, „ar būtinai reikalingas iš Lietuvos Respublikos pilietybės išėjimo sutikimas“ buvo paaiškinta, kad „Lietuvos įstatymuose apie tai nieko nesakoma, tačiau Vidaus reikalų ministerijos manymu, Lietuvos pilietybės atleidimo liudijimai tvarkos dėlei turi būti imami“. Asmenys, norintys „išeiti iš Lietuvos pilietybės“ turėdavo paduoti prašymus apskrities viršininkui, o gyvenantys užsienyje - Lietuvos Respublikos diplomatinei atstovybei ar konsulatui. Įstatymuose nebuvo nustatyta, jog asmeniui, įgijusiam kitos valstybės pilietybę, prieš tai negavus atleidimo iš Lietuvos Respublikos pilietybės, galėtų būti taikomos kokios nors teisinės sankcijos. Lietuvos pilietybei netekti nepakakdavo vien konstatuoti, jog yra atsiradęs įstatymo nustatytas pagrindas. Asmuo buvo laikomas netekusiu Lietuvos pilietybės tik tuomet, kai tokį sprendimą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo priimdavo Ministrų Taryba. Tokį sprendimą ji galėjo priimti tik Vidaus reikalų ministro siūlymu.

Nurodo, kad jokių dokumentų, liudijančių apie Lietuvos pilietybės netekimą, nėra. Šablonas, naudojamas Meksikoje, įgyjant jos pilietybę negali būti laikomas įrodymu, kad M. S. (M. S.) Lietuvos Respublikos nustatyta tvarka neteko Lietuvos pilietybės. Be to, jis turėjo jos netekti, prieš priimdamas Meksikos pilietybę, tačiau pareiškėjai pateikė M. S. Lietuvos Respublikos pasą, su kuriuo jis išvyko iš Lietuvos būdamas Lietuvos piliečiu.

Vidaus reikalų ministrė priėmė sprendimą pažeisdama vieną iš pagrindinių Lietuvos Respublikoje galiojančių teisės principų - įstatymo galiojimas laike ir erdvėje. Vidaus reikalų ministrė, spręsdama pareiškėjų prašymus privalėjo vadovautis pilietybės institutą reguliuojančiais įstatymais, galiojusiais 1932 m., t.y. tuo metu, kada anot jos, asmuo neteko Lietuvos pilietybės.

Teigia, kad nėra jokių įrodymų, kad asmuo neteko pilietybės 1932 m. Senelio (prosenelio) M. S. Lietuvos Respublikos pasas įrodo, kad jis yra Lietuvos pilietis. Jokių dokumentų apie pilietybės netekimą Lietuvos archyvuose nėra. Taigi, aplinkybė, kad M. S. buvo Lietuvos pilietis ir nebuvo nustatyta tvarka jos netekęs, nėra paneigta. Teiginys, kad asmuo atsisakė Lietuvos pilietybės laisva valia niekuo neparemtas. Pareiškėjų atveju yra pažeistas teisėtų lūkesčių principas, nes pareiškėjai, turėdami ir pateikdami dokumentą Lietuvos Respublikos pasą, išduotą seneliui / proseneliui 1923 m. ir nesant jokiems įrodymams, kad jis kada nors neteko Lietuvos pilietybės Lietuvos įstatymų nustatyta tvarka, todėl buvo Lietuvos pilietis iki 1940 m. birželio 15 d. ir išvyko iš Lietuvos iki 1990 m kovo 11 d., todėl pareiškėjai teisėtai tikėjosi, kad atitinka LR Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 3 punktą bei 9 straipsnio 2 dalį ir pilietybė jiems turi būti atkurta.

Atsakovė Ministerija atsiliepime nurodė, kad su skundu nesutinka. Prašo jo netenkinti (b. l. 94).

Nurodo, kad pagal Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalį neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę turi asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo aiškinimą reikalaujama Lietuvos Respublikos piliečiu būti tęstinai iki pat 1940 m. birželio 15 d. (nutartis Nr. eA-4691-756/2017).

Pareiškėjų protėvis turėjo Lietuvos pilietybę, tačiau iki 1940 m. birželio 15 d. jos neteko. Bet ne dėl kitos valstybės pilietybės įgijimo, koks pagrindas teigiamas skunde, o dėl Lietuvos pilietybės atsisakymo. Todėl nėra 1938 m. Konstitucijos ir 1939 m. Pilietybės įstatymo atgalinio taikymo problemos.

Tai, kad nebuvo atliktos pilietybės nustojimo dėl jos atsisakymo procedūros, netraktuotina pareiškėjų naudai: nėra duomenų, kad pareiškėjų protėvis būtų pranešęs Lietuvai apie atsisakymą Lietuvos pilietybės, o tokią pareiškėjo valią patvirtina Meksikos užsienio reikalų ministerijos sekretoriaus raštas – Meksikos natūralizacijos dokumentas, išduotas 1932 m. rugsėjo 23 d., kuriame pažymėta, kad M. S. Meksikos valstybinei institucijai deklaravo, kad yra atsisakęs Lietuvos Respublikos pilietybės.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) atsiliepime nurodo, kad su skundu nesutinka (b.l. 56-58).

Pažymi, kad Meksikos užsienio reikalų ministerijos sekretoriaus raštas patvirtina, kad M. S., pateikdamas prašymą Meksikos užsienio reikalų ministerijai priimti Jungtinių Meksikos Valstijų pilietybę, atitiko visus tam keliamus teisinius reikalavimus ir atsisakė savo Lietuvos pilietybės, todėl darytina išvada, kad M. S. (M. S., M. S.) iki 1940 m. birželio 15 d. neturėjo Lietuvos Respublikos pilietybės, kadangi priimdamas Jungtinių Meksikos Valstijų pilietybę 1932 metų rugsėjo 23 d. jau buvo laisva valia Lietuvos Respublikos pilietybės atsisakęs.

Migracijos departamentas nesutinka su pareiškėjų skunde išdėstytais teiginiais, kad M. S. nebuvo praradęs Lietuvos Respublikos pilietybės. Pareiškėjų argumentai yra deklaratyvūs, susiję su bendrųjų teisės aktų citavimu. Ginčijamas sprendimas priimtas įvertinus konkrečios bylos įrodymus.

Nurodo, kad aplinkybė, ar pareiškėjai gali atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, turi būti įvertinta pagal Pilietybės įstatymo nuostatas. Nagrinėjamu atveju nėra reikalinga analizuoti teorinių iki 1940 m. birželio 15 d. galiojusių teisės aktų nuostatų, kada asmenys laikomi netekusiais Lietuvos Respublikos pilietybės, kadangi rašytiniai įrodymai patvirtina, kad M. S. pats atsisakė Lietuvos pilietybės.

Atsižvelgdami į tai, kas išdėstyta, mano, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrė priėmė teisėtą ir pagrįstą įsakymą, teisės normos buvo pritaikytos tinkamai, visapusiškai išnagrinėjus surinktus duomenis, todėl teismo prašo pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Skundas atmestinas.

Byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2020 m. birželio 26 d. įsakymo Nr. 1V-645 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“ (b. l. 6).

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjai kreipėsi su prašymu atkurti jiems Lietuvos Respublikos pilietybę, prašymą grįsdami tuo, kad jie yra M. S. (asmens iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę) palikuonys.

Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjų prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo ir prie jų pridėtus dokumentus, nustatė, kad, remiantis 1932 m. rugsėjo 23 d. Meksikos užsienio reikalų ministerijos sekretoriaus raštu, M. S., pateikdamas prašymą Meksikos užsienio reikalų ministerijai priimti Jungtinių Meksikos Valstijų pilietybę, atsisakė Lietuvos pilietybės. Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėjai negali būti laikomi asmens, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę, vaikai, vaikaičiai ar provaikaičiai, todėl jie neatitinka Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalies reikalavimų Lietuvos Respublikos pilietybei atkurti. 2020 m. gegužės 29 d. teikimu kreipėsi į Ministeriją su siūlymu netenkinti pareiškėjų prašymo atkurti jiems Lietuvos Respublikos pilietybę (b.l. 88-90).

Ministerija 2020 m. birželio 26 d. įsakymu Nr. 1V-645 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“ netenkino pareiškėjų prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo (b. l. 6).

Nagrinėjamu atveju ginčo teisinius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymas (toliau – ir Pilietybės įstatymas), taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. balandžio 13 d. nutarimu Nr. 280 patvirtintas Lietuvos Respublikos pilietybės dokumentų rengimo tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas).

Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalis numato, kad asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena.

Pilietybės įstatymo 38 straipsnis numato, kad prašymai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo paduodami vidaus reikalų ministrui per šio įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje nurodytas įstaigas (1 dalis). Pagal šio straipsnio 2 dalį asmuo, kuriam Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka nėra išduotas teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantis dokumentas, prie prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo prideda šiuos dokumentus: 1) asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą; 2) dokumentus, patvirtinančius, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę arba yra asmens, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos pilietybę, palikuonis; 3) vardo ar pavardės keitimą patvirtinančius dokumentus, jeigu šie asmens duomenys buvo keisti; 4) dokumentą, patvirtinantį, kad asmuo nėra kitos valstybės pilietis, išskyrus atvejus, kai pagal šio įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ir 4 punktus asmuo gali būti Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis. Tais atvejais, kai kitos valstybės teisėje nenustatyta pilietybės atsisakymo ar netekimo įgijus kitos valstybės pilietybę procedūrų arba šios procedūros neatitinka protingumo kriterijų, pridedamas notaro patvirtintas asmens, kuris prašo atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, pareiškimas, kad jis atsisako kitos valstybės pilietybės; 5) dokumentus, patvirtinančius, kad yra bent viena iš šio įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ir 4 punktuose nurodytų sąlygų, jeigu asmuo yra kitos valstybės pilietis.

Pagal Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalį dokumentai, patvirtinantys, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę, yra: 1) Lietuvos Respublikos vidaus ar užsienio pasai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d.; 2) Lietuvos Respublikos užsienio pasai, išduoti Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių ar konsulinių įstaigų po 1940 m. birželio 15 d.; 3) dokumentai, liudijantys asmens tarnybą Lietuvos kariuomenėje ar darbą valstybės tarnyboje; 4) gimimo liudijimai arba kiti dokumentai, kuriuose tiesiogiai nurodyta turėta Lietuvos Respublikos pilietybė; 5) asmens liudijimai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvoje, arba asmens liudijimai, išduoti pagal dokumentus, išduotus iki 1940 m. birželio 15 d.

Pagal Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 5 dalį jeigu šio straipsnio 4 dalyje nurodytų dokumentų nėra, asmens iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti gali būti pateikiami dokumentai apie mokymąsi, darbą, gyvenimą Lietuvoje iki 1940 m. birželio 15 d., taip pat užsienio valstybės pasas ir kiti dokumentai.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2017 m. spalio 31 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-4691-756/2017 išaiškino, kad pretenduoti į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą, kartu pasiliekant ir turimą kitos valstybės pilietybę, gali tik tie asmenys, kurie 1940 m. birželio 15 d. (t. y. iki buvusios Sovietų Sąjungos įvykdytos okupacijos) turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, ir tokių asmenų palikuonys. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. vasario 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-1-969/2018 konstatavo, kad Pilietybės įstatymo 9 straipsnyje nurodytų asmenų ir jų palikuonių teisė į pilietybės atkūrimą siejama su šių asmenų teisiniu statusu, buvusiu pagal teisinį reguliavimą, galiojusį iki 1940 m. birželio 15 d. Išimties dėl dvigubos pilietybės nustatančių Pilietybės įstatymo nuostatų taikymui svarbu ir tai, kad asmuo, kurio išvykimą iš Lietuvos teritorijos lėmė besiformuojančios ar jau esančios nepalankios politinės priežastys, išvykimo momentu ne tik būtų Lietuvos Respublikos piliečiu, bet ir Lietuvos Respublikos pilietybės nebūtų netekęs dėl savo valingų veiksmų iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. gruodžio 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2915-602/2019 pasisakė, kad Pilietybės įstatymo 9 straipsnio formuluotė, nustatanti Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą, suponuoja būtent ypatingo asmens ryšio su Lietuvos Respublika, kuris buvo nutrauktas dėl nuo asmens valios nepriklausiusių priežasčių, atstatymą, o ne išdėsto sąlygas, kada pilietybė, net kai asmuo pats jos atsisakė, gali būti pakartotinai suteikta.

Nagrinėjamu atveju į bylą pateikti rašytiniai įrodymai iš M. S. Meksikos pilietybės priėmimo bylos su vertimu į lietuvių kalbą (b. l. 60-87), kurie neginčijamai patvirtina faktą, kad M. S. atsisakė Lietuvos Respublikos pilietybės 1932 m. rugsėjo 23 d. Meksikos užsienio reikalų ministerijos sekretoriaus rašte nurodoma, kad M. S. atvyko į Užsienio reikalų ministeriją, pateikė prašymą suteikti jam Meksikos pilietybę, patvirtino visus keliamus reikalavimus ir kad yra atsisakęs Lietuvos pilietybės. Meksikos Jungtinių valstijų prezidentas suteikė M. S. Meksikos pilietybę natūralizacijos būdu. Šis raštas yra patvirtintas Apostille (b. l. 64-65).

Pagal Aprašo 5 punktą kiekvienas atskiras užsienio valstybių išduotas dokumentas (arba jo kopija, paliudyta dokumentų kopijų tikrumo paliudijimo teisę turinčio asmens ar institucijos) arba vieno asmens prašymas ir prie jo pridėti užsienio valstybėje išduoti dokumentai (arba jų kopijos, paliudytos dokumentų kopijų tikrumo paliudijimo teisę turinčio asmens ar institucijos) turi būti legalizuotas ar patvirtintas pažyma (Apostille), jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys arba Europos Sąjungos teisės aktai nenumato kitaip. Ši nuostata netaikoma kelionės dokumentams, Lietuvos Respublikos valstybės institucijų tiesiogiai iš užsienio valstybių institucijų gautiems dokumentams, patvirtinantiems, kad asmuo įgijo kitos valstybės pilietybę, taip pat dokumentams, pateikiamiems kartu su asmens pranešimu apie kitos valstybės pilietybės įgijimą, kai sprendžiama dėl šio asmens Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo.

Taigi, nagrinėjamu atveju nurodyti patvirtinti rašytiniai įrodymai (duomenys iš Meksikos pilietybės priėmimo bylos) patvirtina, kad pareiškėjų senelis/prosenelis savo valia 1932 m. atsisakė Lietuvos Respublikos pilietybės, priėmė Jungtinių Meksikos Valstijų pilietybę. Teismas sutinka su atsakovės vertinimu, jog tai, kad nebuvo atliktos pilietybės nustojimo dėl jos atsisakymo procedūros, netraktuotina pareiškėjų naudai, nėra duomenų, kad pareiškėjų protėvis būtų pranešęs Lietuvai apie atsisakymą Lietuvos pilietybės. Taigi, nustatyta, kad M. S. tokiu būdu iki 1940 m. birželio 15 d. neturėjo Lietuvos Respublikos pilietybės, laisva savo valia atsisakydamas Lietuvos Respublikos pilietybės, o ne jos neteko kitais pagrindais. Tokiu būdu pagrįsta išvada, kad pareiškėjai neatitinka Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų Lietuvos Respublikos pilietybei atkurti. Pareiškėjų argumentai, kad nėra duomenų apie pilietybės netekimą, taip pat argumentai dėl lex retro non agit principo pažeidimo nepagrįsti. Nenustatyta, kad Meksikos užsienio reikalų ministerijos sekretoriaus raštas yra negaliojantis, neturintis teisinės galios ir kad negali būti tinkamu įrodymu, sprendžiant dėl Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje numatytos sąlygos buvimo. Tai, kad iš Lietuvos senelis/prosenelis išvyko su 1923 m. išduotu Lietuvos Respublikos pasu, nėra pagrindas vertinti, jog pareiškėjai atitinka Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalies sąlygą. Teismas visiškai sutinka su atsakovės ir trečiojo suinteresuoto asmens vertinimu, kad aplinkybė, ar pareiškėjai gali atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, turi būti įvertinta pagal galiojančias Pilietybės įstatymo nuostatas. Todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo analizuoti teorinių iki 1940 m. birželio 15 d. galiojusių teisės aktų nuostatų, kada asmenys laikomi netekusiais Lietuvos Respublikos pilietybės, kadangi kaip nustatyta, rašytiniai įrodymai, kurie nėra nuginčyti, nepaneigtas jų tikrumas, patvirtina, kad M. S. pats savo valia atsisakė Lietuvos pilietybės.

Vertinant pareiškėjų argumentus dėl teisėtų lūkesčių principo taikymo nagrinėjamoje byloje, aktuali Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje ne kartą konstatuota, kad asmuo gali turėti teisėtų lūkesčių tik dėl teisėtai įgytų teisių ir teisėtų interesų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-09-10 sprendimas administracinėje byloje Nr. A602-2317/2012; 2012-10-04 sprendimas administracinėje byloje Nr. A438-2353/2012; 2012-12-18 nutartis administracinėje byloje Nr. A552-3164/2012). Taigi, teisėtais lūkesčiais siekiama apsaugoti ne bet kokius, o tik teisėtai įgytus asmenų interesus bei teises. Teismas pažymi, jog šiuo atveju, pareiškėjams teisėtų lūkesčių apsauga negali būti taikytina.

Esant nustatytoms aplinkybėms bei remiantis teisiniu reglamentavimu laikytina, kad atsakovės skundžiamas įsakymas yra pagrįstas ir teisėtas. Atsakovė ginčijamą įsakymą priėmė, atsižvelgdama į Migracijos departamento teikimą bei aptartus įrodymus. Nagrinėjamu atveju teismas daro išvadą, kad atsakovė tinkamai vertino nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą įsakymą pareiškėjų atžvilgiu, kurį panaikinti nėra teisinio pagrindo. Todėl remiantis išdėstytais argumentais pareiškėjų skundas atmestinas, kaip nepagrįstas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo, 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 -133 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjų N. S. d V, Y. S. F, S. S. O, B. S. S, L. S. S, E. S. Z, D. V. S, L. V. S, N. V. S skundą atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.