- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-10-26
- Bylos Nr.
- eI-5595-764/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-05186-2014-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ernestas Spruogis, Rasa Ragulskytė-Markovienė, Egidija Puzinskaitė (pran.)
- Pareiškėjas
- V. D.
- Atsakovas
- Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos
- Advokatai
- Vytautė Ladigaitė-Balčiūnienė
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Egidijos Puzinskaitės, teisėjų Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Ernesto Spruogio, dalyvaujant pareiškėjui V. D. ir jo atstovei advokatei Vytautei Ladigaitei-Balčiūnienei, atsakovės atstovei Viktorijai Balčiūnienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal atsakovės Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos skundą pareiškėjui V. D. dėl sprendimo panaikinimo
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – Agentūra) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos prie Vyriausybės (toliau – Komisija) 2014-11-10 sprendimą Nr. 3R-464(AG-375/01-2014).
Pagrįsdama savo reikalavimą Agentūra nurodė, kad Komisija, nagrinėdama V. D. skundą dėl Agentūros 2014-09-09 sprendimo Nr. BRK-7995(12.4), netinkamai vertino pateiktus įrodymus ir interpretavo teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, kuris naikintinas. Pareiškėjas su Agentūra 2013-06-07 pasirašė paramos sutartį Nr. 2IM-KV-12-1-011365-PR001 (toliau – Paramos sutartis), kuria įsipareigojo įgyvendinti projektą ,,Miško rekreacinės infrastruktūros sukūrimas“. Atlikusi įtariamo pažeidimo tyrimo procedūras, Agentūra, vadovaudamasi žemės ūkio ministro 2007-04-06 įsakymu Nr. 3D-153 patvirtintų Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos administravimo taisyklių (toliau – Administravimo taisyklės) 5.9 ir 5.10 p. nuostatomis, atliko užsakomąją išlaidų skaičiuojamųjų kainų ekspertizę ir vadovaudamasi jos duomenimis, konstatavo, kad 13 767,38 eurų (47 536 Lt) išlaidos, viršijančios rinkos vertę, yra netinkamos finansuoti. Vadovaujantis Administravimo taisyklių 197.1.8 p. ir žemės ūkio ministro 2008-03-20 įsakymu Nr. 3D-163 patvirtintų Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės ,,Pelno nesiekiančios investicijos miškuose“ įgyvendinimo taisyklių (toliau – Įgyvendinimo taisyklės) 110, 111.4 p. nuostatomis, buvo nuspręsta nekompensuoti pareiškėjui 12 390,63 eurų (42 782,37 Lt) paramos sumos. Pareiškėjo patirtas išlaidas patvirtinantys dokumentai buvo vertinami vadovaujantis žemės ūkio ministro 2007-07-11 įsakymu Nr. 3D-330 patvirtinta Tinkamos finansuoti išlaidų pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemones didžiausių įkainių nustatymo metodika (toliau – Metodika). Nors pareiškėjas neviršijo maksimalių Metodikoje nustatytų įkainių, tačiau buvo nustatyta, kad rinkos kainos yra mažesnės. Agentūra atsižvelgė į tai, kad atlikti darbai nebuvo techniškai sudėtingi, todėl negalėjo siekti Metodikoje įtvirtintų maksimalių įkainių. Agentūros priimtas sprendimas yra motyvuotas ir pagrįstas, atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 str. reikalavimus. Atsakovė privalėjo atsižvelgti ir įvertinti nustatytus pažeidimus.
Teismo posėdyje atsakovės atstovė palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė jį tenkinti.
Atsiliepimas
Pareiškėjas V. D. atsiliepime į Agentūros skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepime pažymėjo, kad Komisija išvados dėl Agentūros 2014-09-09 sprendimo Nr. BRK-7995(12.4) neatitikties Viešojo administravimo įstatymo 8 str. reikalavimams, yra pagrįstos, nes jame nėra nurodyta už kokius paramos sutarties ar teisės aktų pažeidimus pareiškėjui skiriama sankcija. Be to, Agentūros sprendime ar Komisijai pateiktoje medžiagoje nėra pateikti ekspertų atlikti skaičiavimai, duomenys apie ekspertizę atlikusius subjektus bei kita informacija, kurios pagrindu galėtų būti įvertinta, ar ekspertizė buvo paskirta ir atlikta laikantis nustatytų procedūrų. Tokios informacijos nebuvimas, užkerta kelią įvertinti, ar pareiškėjo investicijų vertė pagrįstai pripažinta viršijusi rinkos kainas. Be to, teismas turėtų įvertinti, ar užsakomoji kainų ekspertizė galėjo būti daroma, nes Komisija šių aplinkybių nenagrinėjo. Pareiškėjo nuomone, pagal Administravimo taisyklių 5.10 p., tokio pobūdžio ekspertizė negalėjo būti atliekama, nes pareiškėjas vykdė statybų darbus, todėl tikrinimas turėjo būti atliktas vadovaujantis statinių statybos skaičiuojamųjų kainų nustatymo principais. Darbo, medžiagų ir mechanizmų sąnaudų normatyvais bei skaičiuojamosiomis resursų kainomis, parengtomis teisės aktų nustatyta tvarka atestuotų ekspertizės įmonių. Teismui pateiktame skunde nėra nurodyta jokių objektyvių argumentų, kuriais grindžiamas Komisijos sprendimo neteisėtumas. Pareiškėjo nuomone, visos jo patirtos išlaidos buvo tinkamos finansuoti, todėl Agentūra nepagrįstai nusprendė taikyti sankcijas. Be to, Administravimo taisyklių 197.1.8 p. nuostatos pareiškėjo atžvilgiu negalėjo būti taikomos, nes jos įsigaliojo tik 2014-06-04, t. y. po sutarties pasirašymo.
Šalies argumentai
Teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovė su skundu nesutiko ir prašė Komisijos sprendimą palikti galioti nepakeistą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Byloje ginčas keliamas dėl Komisijos 2014-11-10 sprendimo Nr. 3R-464(AG-375/01-2014), kuriuo nemotyvuotu ir nepagrįstu pripažintas Agentūros 2014-09-09 sprendimas Nr. BRK-7995(12.4) ir atsakovė įpareigota iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2013-12-23 mokėjimo prašymą ir priimti teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą.
Nustatyta, kad pareiškėjas 2013-06-07 su Agentūra sudarė Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Pelno nesiekiančios investicijos miškuose“ paramos sutartį Nr. 2IM-KV-12-1-011365-PR001 (Komisijos bylos l. 6–10).
Pareiškėjas 2013-12-23 Agentūrai pateikė mokėjimo prašymą Nr. 2IM-KV-12-1-011365-MP001, prašydamas išmokėti 47 780,93 eurų (164 978,00 Lt) paramos sumą (Komisijos bylos l. 66–72).
Vertindama pateiktą mokėjimo prašymą, Agentūra nustatė pažeidimus, todėl 2014-09-09 sprendimu Nr. BRK-7995(12.4) nusprendė nekompensuoti pareiškėjui 12 390,63 eurų (42 782,37 Lt) paramos sumos (Komisijos bylos l. 27–29).
Nesutikdamas su tokiu sprendimu, pareiškėjas su skundu kreipėsi į Komisiją (Komisijos bylos l. 1–2), prašydamas jį panaikinti ir įpareigoti atsakovę išmokėti jam visą priklausančią paramą.
Išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, Komisija priėmė 2014-11-10 sprendimą Nr. 3R-464(AG-375/01-2014), kuriame konstatavo, kad Agentūros sprendime nėra motyvuoto faktinio ir teisinio pagrindimo, todėl jį panaikino ir įpareigojo atsakovę priimti teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą (Komisijos bylos l. 130–133).
Nagrinėdamas administracinę bylą, teismas negali peržengti jos ribų, kurios nustatomos atsižvelgus į skundo teisinį ir faktinį pagrindą bei skundo reikalavimą. Nagrinėjamu atveju, skundą teismui dėl Komisijos 2014-11-10 sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo padavė atsakovė – Agentūra. Įvertinęs administracinėje byloje iškelto ginčo pobūdį ir atsakovės skundu apibrėžtas bylos nagrinėjimo ribas, teismas pažymi, kad, visų pirma, turi būti įvertintas Komisijos sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas. Tik nustatęs, kad Komisijos išvados yra nepagrįstos ir tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių kvalifikacija yra baigta, teismas galės spręsti dėl Agentūros 2014-09-09 sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
Agentūros 2014-09-09 sprendimas turi atitikti bendruosius individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, kurie nustatyti Viešojo administravimo įstatymo 8 str., t. y. individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos, turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka (8 str. 1 ir 2 d.).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 str. nuostatos reiškia, jog individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (2010-10-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1037/2010, 2008-06-12 nutartis administracinėje byloje Nr. A756-700/2008, 2009-04-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A756‑422/2009, 2010-12-08 nutartis administracinėje byloje Nr. A756-686/2010).
Komisija Agentūros 2014-09-09 sprendimą Nr. BRK-7995(12.4) panaikino konstatavusi, kad jame nėra aiškaus ir motyvuoto faktinio ir teisinio pagrindimo, t. y. jis neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 str. nustatytų individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų. Tokias išvadas Komisija padarė nustačiusi, kad Agentūra turėjo teisę kreiptis į nepriklausomus ekspertus, tačiau, priimdama sprendimą taikyti sankcijas, turėjo aiškiai nurodyti faktinius duomenis, kuriais remiasi, pagrįsti būtent šių duomenų taikymą, pateikti faktinių duomenų vertinimą bei aiškiai ir konkrečiai nurodyti, kokias Paramos sutarties ar teisės aktų nuostatas pareiškėjas pažeidė. To nepadarius, buvo pažeista pareiškėjo teisė į gynybą.
Agentūros 2014-09-09 sprendime Nr. BRK-7995(12.4) nurodyta, kad sankcija – paramos dalies nekompensavimas – pareiškėjui paskirta atsižvelgus į ekspertizių metu nustatytus duomenis, kad dalies investicijų (automobilių stovėjimo aikštelės, apžvalgos aikštelės, lauko tualeto, rekreacinių takų) rinkos vertė yra mažesnė nei deklaruota mokėjimo prašyme, ir vadovaujantis Paramos sutarties 26.3 p., Administravimo taisyklių 197.1.8 ir 253.13 p. bei Įgyvendinimo taisyklių 110 p. ir 111.4 p. nuostatomis.
Paramos sutarties 26.3 p. nustatyta, kad sutarties pažeidimas gali būti nustatomas tuomet, kai paramos gavėjas, vykdydamas projektą, pažeidė EB arba Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus, kiek jie susiję su projekto įgyvendinimu.
Pagal Įgyvendinimo taisyklių 110 p., paramos gavėjui nesilaikant teisės aktų reikalavimų ar pažeidžiant paramos sutarties sąlygas, numatomos trys privalomų sankcijų rūšys: paramos sumažinimas, paramos neskyrimas ir (arba) paramos susigrąžinimas. Įgyvendinimo taisyklių 111.4 p. nustatyta, kad paramos sumažinimas taikomas, jei paramos gavėjas pažeidžia kitas sutarties sąlygas ir (arba) teisės aktų nuostatas.
Administravimo taisyklių 253.13 p. nustatyta, kad pažeidimą Agentūra gali nustatyti tuomet, kai pareiškėjas arba paramos gavėjas pažeidžia kitas paramos skyrimo ir naudojimo sąlygas. Jeigu Agentūra, atlikusi ekspertizę, nustato, kad prekių, paslaugų ar darbų kaina paramos gavėjui, atlikus pirkimus, yra nepagrįstai didelė, paramos gavėjui išmokama suma, neviršijanti ekspertizės išvadoje nurodytų prekių, paslaugų ar darbų vidurkio (Administravimo taisyklių 197.1.8 p.).
Įvertinęs Agentūros 2014-09-09 sprendimo turinį, teismas konstatuoja, kad Komisijos išvados yra visiškai pagrįstos. Teismas sutinka su Komisijos argumentais, kad Agentūros sprendime nėra pateiktas nustatytų faktinių aplinkybių vertinimas ir taikymo pagrindimas. Byloje esantys duomenys tvirtina, kad vertinant mokėjimo prašymą buvo atliktos dvi ekspertizės, tačiau ginčijamame sprendime buvo apsiribota ekspertizės metu nustatytų rinkos kainų bei pareiškėjo deklaruotų kainų perrašymu, tačiau nenurodyta, kurios ekspertizės išvadomis ir kodėl buvo vadovautasi. Agentūros nurodytos Paramos sutarties 26.3 p., Administravimo taisyklių 197.1.8 ir 253.13 p. bei Įgyvendinimo taisyklių 110 p. ir 111.4 p. nuostatos, nustato, kad už Paramos sutarties ar teisės aktų reikalavimų nesilaikymą, gali būti taikomos sankcijos. Teismo vertinimu, Agentūros sprendime nėra nurodytas jo teisinis pagrindas, nes nėra nurodyta, kokius Paramos sutarties ar teisės aktų reikalavimus pareiškėjas pažeidė įgyvendindamas projektą. Agentūra nurodė tik teisinį pagrindą, suteikiantį jai teisę taikyti sankciją, tačiau nenurodė teisinio pagrindo, leidžiančio konstatuoti, kad buvo padarytas pažeidimas, už kurį sankcija gali būti taikoma. Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad Agentūros 2014-09-09 sprendimas Nr. BRK-7995(12.4) neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 str. reikalavimų, nes nėra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. Toks sprendimas negali būti pripažintas teisėtu, todėl Komisija pagrįstai jį panaikino ir įpareigojo atsakovę iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2013-12-23 mokėjimo prašymą bei priimti teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą.
Kaip minėta, skundą teismui padavė atsakovė, todėl pareiškėjas neturi teisės reikšti savarankiškų reikalavimų dėl Komisijos nustatytų ar nenustatytų aplinkybių. Manydamas, kad Komisija jo pateiktą skundą išnagrinėjo netinkamai, pareiškėjas turėjo teisę jį skųsti teismui, tačiau tokia teise nepasinaudojo. Pažymėtina, kad, panaikinus Agentūros 2014-09-09 sprendimą, tarp pareiškėjo ir atsakovės susiklosčiusių teisinių santykių kvalifikacija nėra baigta. Atsakovei įvykdžius Komisijos sprendimą, ir iš naujo įvertinus pateiktą mokėjimo prašymą, bus priimtas naujas sprendimas, su kuriuo nesutikdamas, pareiškėjas galės kelti klausimą dėl Agentūros teisės skirti užsakomąją išlaidų skaičiuojamųjų kainų ekspertizę bei dėl atliktos ekspertizės teisėtumo.
Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 str. 1 d., proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo (45 str. 1 d.).
Pareiškėjas V. D. iki bylos išnagrinėjimo iš esmės nepateikė teismui duomenų, pagrindžiančių patirtas išlaidas, todėl jo prašymas negali būti nagrinėjamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str. ir 129 str. teisėjų kolegija
nusprendžia:
Atsakovės Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.