Panevėžio apygardos teismo nutartis

2010-11-25 · Civilinė byla Nr. 2S-803-544/2010

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-11-25
Bylos Nr.
2S-803-544/2010
Teisminio proceso Nr.
2-50-3-01595-2010-3
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Romualdas Januška (pirm.), Ramunė Čeknienė (pran.), Birutė Jonaitienė
Atsakovas
D. S.
Ieškovas
Ž. S.

Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2S-803-544/2010

teisėjas Eduardas Meidus Proceso Nr. 2-50-3-01595-2010-3
Procesinio sprendimo kategorija: (S) 75.4.3;77.4.2; 78.2.1; 110.1; 122.3;
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2010 m. lapkričio 25 d.

Panevėžys,

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Romualdo Januškos, kolegijos teisėjų Ramunės Čeknienės (pranešėja), Birutės Jonaitienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo D. S. atskirąjį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2010 m. spalio 1 d. nutarties, kuria patenkintas ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir nustatyti dukros A. S. gyvenamąją vietą kartu su motina Ž. S. bei iš atsakovo priteisti laikiną išlaikymą dukrai, taip pat atsakovo D. S. atskirąjį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2010 m. spalio 8 d. nutarties, kuria netenkintas atsakovo prašymas dėl laikino bendravimo su dukra nustatymo civilinėje byloje Nr. 2-1966-82/2010 pagal ieškovės Ž. S. ieškinį D. S., išvadą teikianti institucija – Utenos rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos tarnyba, dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės, vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo priteisimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

Šalies argumentai

Ieškovė Ž. S. ieškiniu prašė nutraukti jos ir atsakovo sudarytą santuoką dėl sutuoktinio kaltės, nustatyti dukros A. S. gyvenamąją vietą su ja, priteisti dukrai išlaikymą po 400 Lt periodinėmis išmokomis kas mėnesį nuo 2007-09-13 iki vaiko pilnametystės, taikyti laikinąsias apsaugos priemones – nustatyti nepilnametės dukros A. S. gyvenamąją vietą su ieškove nuo 2010-09-13 iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, priteisti iš atsakovo laikiną išlaikymą nepilnametei dukrai 400 Lt periodine išmoka už laikotarpį nuo 2010-09-13 iki teismo sprendimo įsiteisėjimo (b. l. 3-6).

Žemesnės instancijos teismas

Utenos rajono apylinkės teismas 2010 m. spalio 1 d. nutartimi ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių tenkino: nustatė A. S. gyvenamąją vietą kartu su ieškove, iš atsakovo nuo 2010-09-13 priteisė kas mėnesį po 400 Lt dydžio laikiną išlaikymą dukrai mokant periodinėmis išmokomis iki teismo sprendimo įsiteisėjimo. Teismas konstatavo, kad ieškovė nurodė, jog atsakovas nepilnametei dukrai išlaikymo neteikia, o pagal CK 3.65 str., atsižvelgdamas į vaikų interesus, teismas turi teisę taikyti laikinąsias apsaugos priemonės, kol bus priimtas teismo sprendimas (b. l. 19).

Šalies argumentai

Atsakovas D. S. pateikė teismui prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kuriame prašo įpareigoti ieškovę Ž. S. iki įsiteisės teismo sprendimas kiekvieną penktadienį 16 val. po užsiėmimų vaikų darželyje leisti jam pasiimti nepilnametę dukrą A. S. iš ieškovės gyvenamosios vietos arba iš dukros ugdymo įstaigos. Pirmadienį 8 val. atsakovas privalo dukrą parvežti į ieškovės gyvenamąją vietą ar į dukros ugdymo įstaigą ir perduoti ją ieškovei arba ugdymo įstaigos atstovui. Teigė, jog ieškovė nesudaro jam sąlygų bendrauti su dukra. Jis negali įgyvendinti tėvo teisės ir pareigos – dalyvauti ugdant ir prižiūrint mažametę dukrą, rūpintis jos sveikata. Mano, kad tokiais veiksmais ieškovė pažeidžia ne tik jo, bet ir vaiko interesus. Kadangi ieškovė ir atsakovas kartu negyvena, nepavyksta susitarti gera valia. Mano, jog netaikius laikinųjų apsaugos priemonių nutrūks vaiko ir tėvo tarpusavio ryšys (b. l. 28-29).

Žemesnės instancijos teismas

Utenos rajono apylinkės teismas 2010 m. spalio 8 d. nutartimi atsakovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių atmetė. Teismas pažymėjo, kad atsakovas byloje nereiškia jokių reikalavimų (priešieškinio), neteikia įrodymų apie tai, kad tarp bylos šalių kilęs konfliktas dėl nepilnamečio vaiko globos teisių, kad atsakovui trukdoma bendrauti su vaiku, kad vaiko motina elgiasi netinkamai. Atsakovo pasiūlyta bendravimo su vaiku laikina tvarka pažeistų 3 metų vaiko interesus, bendravimo laikotarpis kiekvieną savaitgalį, skaičiuojant nuo penktadienio 16 val. iki pirmadienio 8 val. ryto, neatitinka mažamečio vaiko interesų, tai ribotų galimybę motinai bendrauti su vaiku ir tinkamai juo pasirūpinti. Tai, kad šioje byloje teismo nutartimi ieškovės prašymu yra pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, neužkerta kelio šalims abipusių nuolaidų būdu atkurti teisinę taiką, siekiant užtikrinti darnią ir psichologiškai saugią vaiko raidą, pirmenybę teikiant prioritetiniams vaiko interesams, o ne tarpusavio konfliktams. Pažymėjo, kad šalių elgesys dukros atžvilgiu, tarp vaiko ir tėvų susiklostę santykiai ir kitos teisiškai reikšmingos aplinkybės bus išsiaiškintos, nustatytos ir įvertintos bylą išnagrinėjus iš esmės. Teismas nurodė, kad šioje proceso stadijoje nėra duomenų, kurių pagrindų būtų galima manyti, jog nenustačius tėvo bendravimo su vaiku tvarkos būtų pažeistos atsakovo ar vaiko teisės ar interesai (b. l. 30-31).

Šalies argumentai

Atskiruoju skundu atsakovas D. S. prašo panaikinti 2010 m. spalio 1 d. Utenos rajono apylinkės teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir priimti naują nutartį – nustatyti dukters A. S. gyvenamąją vietą su juo. Neradus galimybės panaikinti 2010 m. spalio 1 d. nutarties, prašo ją pakeisti dalyje dėl išlaikymo dydžio ir priteisti iš jo dukrai išlaikymą po 150 Lt kas mėnesį mokant periodinėmis išmokomis. Nurodo, jog teismas neatsižvelgė į tą aplinkybę, kad dukra nuo pat gimimo gyveno Vilniuje tame pačiame bute kaip ir jos seneliai, todėl ieškovė, išveždama dukrą į Uteną, apribojo vaiko galimybes bendrauti ne tik su tėvu, bet ir su seneliais, prie kurių dėmesio ji buvo pripratusi. Teigia, jog teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovė yra bedarbė, jos pajamos yra tik socialinė pašalpa, ji gyvena nuomojamame bute, todėl negali užtikrinti vaiko gyvenamosios vietos pastovumo bei neturi garantijų, kad ji bus finansiškai pajėgi sumokėti už buto nuomą, komunalines paslaugas. Abu tėvai privalo teikti išlaikymą proporcingai turtinei padėčiai. Ieškovė, žinodama, kad jo šeimos pajamos vienam šeimos nariui yra 285,30 Lt per mėnesį, klaidina teismą ir prašo priteisti iš jo išlaikymą vaikui po 400 Lt kas mėnesį, taip siekdama jį palikti be pajamų. Teigdama, jog jis nuo 2010-09-13 neprisideda prie dukros išlaikymo, ieškovė nuslėpė aplinkybę, kad socialinė pašalpa buvo skirta Ž. S., D. S. ir A. S. už laikotarpį nuo 2010-06-01 iki 2010-09-01, ir ji buvo išmokėta 2010 m. rugsėjį ieškovei, tačiau panaudota ne vaiko poreikiams tenkinti, o advokato pagalbai apmokėti (b. l. 33-34).

Atskiruoju skundu atsakovas D. S. prašo panaikinti 2010 m. spalio 8 d. Utenos rajono apylinkės teismo nutartį, kuria nepatenkintas jo prašymas nustatyti bendravimo su vaiku tvarką iki įsiteisės teismo sprendimas. Atskirajam skundui pagrįsti nurodo, kad teismas, žinodamas, kad jam su vaiko motina nepavyksta susitarti taikiai dėl galimybės auklėti ir prižiūrėti vaiką, rūpintis jo sveikata, atsižvelgiant į jo fizinę ir protinę būklę sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, pažeidė vaiko teisę matytis su abiem tėvais ir jo teisę bendrauti su dukra ir dalyvauti jos auklėjime. Mano, jog teismas šališkai ir nepagrįstai preziumavo, kad tik jo motina gali tinkamai vaiku pasirūpinti, tuo pažeisdamas tėvų valdžios lygybės principą. Teigia, jog iki bus išspręstas ginčas dėl dukros gyvenamosios vietos, ši laikinoji apsaugos priemonė yra būtina, jos netaikius nutrūks dukros ir tėvo ryšys (b. l. 41-42).

Atsiliepimas

Atsiliepime į atskirąjį skundą dėl 2010 m. spalio 1 d. nutarties ieškovė prašo nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, jog jos tėvų namuose Vilniuje mažametei dukrai nebuvo užtikrintos tinkamos gyvenimo sąlygos ir saugi socialinė aplinka. Ji buvo priversta išvykti iš šių namų, nes negalėjo toleruoti savo tėvų ir atsakovo išgėrinėjimų kiekvieną savaitgalį, atsakovo nenoro pradėti šeimos gyvenimą skyrium nuo jos tėvų, atsakovo nuolatinio psichologinio spaudimo, žadėjimo nusižudyti, jos tampymo už plaukų, jos motinos gąsdinimų atimti dukrą. Ieškinyje nurodė, jog turi santaupų, kurias jai paliko miręs senelis, todėl iš šių lėšų turi galimybę išsinuomoti butą ir jame su dukra gyventi. Apeliantas žino, kad vaikui užtikrintos tinkamos gyvenimo sąlygos, ji pamaitinta, aprengta, turi žaislų, lavinimo priemonių, lanko darželį. Ji yra registruota darbo biržoje ir dalyvauja pokalbiuose dėl įsidarbinimo. Nurodė, kad pats apeliantas yra priklausomas nuo jos tėvų, nesuvokia mažametės dukros poreikių, teigdamas, kad jai išlaikyti pakanka 150 Lt per mėnesį (b. l. 49-50).

Atsiliepime į atskirąjį skundą dėl 2010 m. spalio 8 d. nutarties ieškovė prašo nutartį palikti nepakeistą ir nurodo, kad ji apeliantui nedraudžia bendrauti su dukra. Vienintelis jos pageidavimas, kad šis bendravimas, kol vyksta santuokos nutraukimo byla, vyktų ne ieškovės gyvenamojoje vietoje, bet Utenos rajono savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyriaus patalpose ir dalyvaujant jų specialistams, nes dėl apelianto elgesio jiems gyvenant kartu bijo jį įsileisti į savo nuomojamą butą. Atsižvelgiant į nuolatinius apelianto grasinimus nusižudyti nėra saugu su juo mažametę dukrą palikti vieną. Prašymas nustatyti atsakovo ir dukros bendravimą jo nurodyta tvarka neatitiktų dukros interesų, nes jai tik trys metai, ji niekada nebuvo išsiskyrusi su motina ilgiau nei kelioms valandoms, apeliantas nėra nei karto jos išmaudęs, pamaitinęs, guldęs miegoti, todėl nesugebės vienas ja pasirūpinti. Apeliantas pardavė transporto priemonę, todėl mano, kad žiemos sezonu kiekvieną savaitgalį mažametį vaiką vežioti į Vilnių ir atgal į Uteną nėra protingas sprendimas. Teigia, jog dukra tapo įrankiu apeliantui ir jos motinai daryti ieškovei spaudimą. Mano, jog apeliantas daro neigiamą įtaką dukrai, nes liepia jos neklausyti, dukros akivaizdoje ją vadina „beprote“, „durne“. Mano, kad nenuosekli apelianto pozicija dėl reikalavimų nustatyti vaiko gyvenamą vietą su juo arba nustatyti bendravimo su vaiku tvarką, reiškia, kad jis siekia ne tėvo teisių įgyvendinimo, o siekia ją įbauginti (b. l. 47-48).

Atskirieji skundai netenkintini, o Utenos rajono apylinkės teismo 2010 m. spalio 1 d. ir 2010 m. spalio 8 d. nutartys paliktinos nepakeistos (CPK 337 str. 1 p.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių teismo nutarčių negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė CPK 144-146 str., 375, 384 str. 5 d., CK 3.65 str. nuostatas, nustatė ir įvertino visas ginčijamiems klausimams išspręsti svarbias aplinkybes, todėl priėmė teisėtus ir pagrįstus procesinius sprendimus, kuriuos keisti ar naikinti atskirųjų skundų motyvais nėra pagrindo.

Motyvuojamoji dalis

Dėl 2010 m. spalio 1 d. Utenos rajono apylinkės teismo nutarties

Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą, užtikrinti kuo maksimalesnį ir efektyvesnį ieškovo teisių gynimą. CPK 144 straipsnio 1 dalis numato, jog teismas gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių dalyvaujančio byloje asmens prašymu, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas netikrina ieškinio ar prašymo pagrįstumo, laikinąsias apsaugos priemones taiko vadovaudamasis ieškovo prašyme nurodytomis aplinkybėmis. CK 3.65 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas, atsižvelgdamas į sutuoktinių vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, išvardintas šiame straipsnyje, kol bus priimtas teismo sprendimas. Ši norma taikytina visais atvejais, kai būtina apginti vaikų ar vieno sutuoktinio interesus, t.y., egzistuoja tam tikros aplinkybės, įrodančios, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaikų ar vieno sutuoktinio teisės. Civilinio kodekso 3.155 straipsnio 1 dalis nustato, kad tėvo ir motinos teisės ir pareigos savo vaikams yra lygios, todėl kilę ginčai dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo turi būti sprendžiami vadovaujantis vaiko interesais ir atsižvelgiant į jo norą, išskyrus, kai vaiko noras prieštarauja jo interesams (CK 3.174 straipsnio 2 dalis). Šios nuostatos taikytinos ir sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Spręsdamas klausimą dėl laikinosios apsaugos priemonės taikymo, šiuo atveju dėl gyvenamosios vietos nustatymo, teismas turi atsižvelgti į kiekvieno iš tėvų galimybes ir pastangas užtikrinti teisės normose įtvirtintų pagrindinių vaiko teisių ir pareigų įgyvendinimą, taip pat į tas sąlygas, kuriomis vaikui teks gyventi. Aiškindamasis šeimos aplinkos sąlygas, pirmosios instancijos teismas nustatė vaiko prisirišimo laipsnį prie kiekvieno iš tėvų, artimųjų giminaičių, kiekvieno tėvo asmenybės bruožus, tėvų požiūrį į vaiko auklėjimą, augimą ir tobulėjimą, tėvų dalyvavimą vaiką auklėjant, išlaikant ir prižiūrint iki ginčo atsiradimo, vaiko ir kiekvieno iš tėvų santykius, galimybes sudaryti vaikui tinkamas gyvenimo, auklėjimo ir vystimosi sąlygas bei kitas turinčias reikšmę aplinkybes. Kolegija konstatuoja, kad atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad ieškovė negalėtų prižiūrėti ar blogai prižiūri savo dukrą, ar kaip kitaip pažeidžia vaiko teises bei interesus, todėl sprendžia, kad nėra pagrindo panaikinti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones.

Atsakovas teigia, kad dukra A. S. nuo gimimo gyveno ieškovės tėvams priklausančiame bute, jai buvo sudarytos tinkamos sąlygos, saugi aplinka, o išveždama vaiką į Uteną ieškovė apribojo jo bendravimą su seneliais, ieškovė nesuteikia saugumo, kadangi gyvena nuomojamame bute. Argumentai vertintini nepagrįstais. Iš bylos medžiagos matyti, kad šeimoje tarpusavio santykiai yra konfliktiški, ir ši aplinkybė leidžia daryti išvadą, kad dėl to šalių nepilnametė dukra patiria nuolatinį stresą ir nesijaučia saugi. Siekiant tinkamai užtikrinti vaiko teises į saugią aplinką, kuri sudarytų galimybes visapusiškai jam vystytis, būtina atsižvelgti į objektyvias gyvenimo sąlygas, kurias gali laikinai, kol vyksta ginčas, suteikti kiekvienas iš tėvų, įvertinant, kad vaiko interesai reikalauja suteikti jam galimybę turėti savo aplinką (tiek fizine, tiek socialine prasme), kurioje jis galėtų būti, užsiimti vaiko raidai reikalingais dalykais, būti apsaugotas nuo suaugusių kasdienių rūpesčių, problemų ir pan. Šiuo metu nepilnametė šalių dukra gyvena su ieškove, lanko darželį. Apeliantas neginčija, kad jai yra suteiktos tinkamos gyvenimo sąlygos. Motina tinkamai užtikrina jos gyvenimo sąlygas ir interesus, todėl laikinai keisti aplinką, kurioje gyvena vaikas netikslinga. Nors apeliantas teigia, kad ieškovė nuomoja butą ir negali užtikrinti vaikui tinkamų gyvenimo sąlygų ir saugumo, tačiau ir pats atsakovas panaudos sutarties pagrindais gyvena ieškovės tėvų buto dalyje. Įvertinus nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą tenkinti ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir vaiko gyvenamąją vietą nustatyti su motina.

Pagal įstatymą teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių taikymo bylose dėl nepilnamečių vaikų išlaikymo (CK 3.65 str.2 2d 4 p.) iki bus priimtas teismo sprendimas byloje. Vadovaujantis CPK 145 str. 1 d. 11 p., teismas, atsižvelgdamas į vaikų interesus, gali taikyti laikinąją apsaugos priemonę – priteisti iš vieno sutuoktinio laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams. Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas pirmiausia vadovaujasi procesinio įstatymo nuostata apie tai, ar yra realus pagrindas manyti, kad atsakovas neprisideda prie vaikų išlaikymo, o ieškovei vienai sunku išlaikyti vaiką. Nepilnametė dukra gyvena kartu su motina Ž. S.. Ieškovė ir atsakovas gyvena skyrium. Tėvai privalo materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, ir šios savo, kaip tėvo pareigos, apeliantas neginčija (CK 3.192 str. 1 d.). Todėl atsakovas, gyvendamas atskirai nuo nepilnametės dukros, turi teikti jai išlaikymą. Ieškovė nurodė, kad atsakovas pakankamo išlaikymo vaikui neteikia, o išlaikymas vaikui reikalingas kasdien. Taigi, atsižvelgiant į nepilnametės dukros interesus, pirmosios instancijos teismui buvo pagrindas atsakovui taikyti laikinąją apsaugos priemonę - priteisti laikiną išlaikymą dukrai, nes jo neteikiant būtų pažeisti dukros interesai. Reikalavimo priteisti išlaikymą teismui pateikimo faktas patvirtina galimą vaiko teisių pažeidimą. Todėl, esant šalies prašymui, teismas privalo laikino išlaikymo priteisimą taikyti. Atsakovas nepateikė jokių leistinų įrodymų, patvirtinančių, kad jis teikė ir teikia pakankamą išlaikymą dukrai, dėl ko nebuvo pagrindo taikyti laikinųjų apsaugos priemonių. Apeliantas teigia, jog iš jo yra priteistas per didelio dydžio, neatitinkantis jo turtinės padėties ir finansinių galimybių, laikinas išlaikymas. Teisėjų kolegija su šiais argumentais nesutinka. Šis klausimas turi būti, ir šiuo atveju buvo išspręstas, atsižvelgiant į CK 3.156 str. 1 d., 3.192 str. 1, 2 d. įtvirtintą tėvų valdžios lygybės principą, kuris reiškia, kad tėvo ir motinos teisės ir pareigos savo vaikams yra lygios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-10-22 nutartis, priimta A. G. v. V. N., bylos Nr. 3K-3-506/2008 ir kt.). Visos abejonės dėl išlaikymo dydžio nustatymo turi būti vertinamos vaiko interesų naudai. Teismas, nustatydamas vaiko išlaikymo dydį, kai tėvo (motinos) materialinė padėtis yra sunki, turi išsiaiškinti, dėl kokių priežasčių ji yra sunki. Šiuo atveju yra išspręstas tik laikino išlaikymo dydžio klausimas, o byloje nebuvo ir nėra jokių patikimų įrodymų, kurie būtų buvę pagrindu priteisti mažesnį nei pusė orientacinio išlaikymo, numatyto CK 6.461 str. 2 d., dydžio išlaikymo vaikui (viena minimali mėnesinė alga šiuo metu lygi 800 Lt (LAT CBS teisėjų kolegijos 2004-04-26 nutartis civilinėje byloje V. S. v. M. S., bylos Nr. 3K-3-259/2004, 2007-12-17 LRV nutarimas Nr. 1368). Netinkamas tėvų pareigų vykdymas ar visiškas jų nevykdymas yra pateisinami tik išimtiniais, nepriklausančiais nuo tėvų valios atvejais, visais kitais atvejais tėvams, objektyviai esant pajėgiems teikti išlaikymą, privalu teikti tokio dydžio išlaikymą, kuris leistų užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas (CK 3.192 straipsnio 2 dalis). Tai reiškia, kad tėvai privalo iš anksto įvertinti turtinę padėtį, savo pasirengimą reikiamai pasirūpinti vaiku. Priešingu atveju, tėvams neįvertinus savo pasirengimo užauginti vaiką, ugdyti jo asmenybę, sudarant būtinas sąlygas vaikui vystytis, atsakomybė už sąmoningai prisiimtą pernelyg didelę socialinę riziką ir pasekmes tenka patiems tėvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje V. S. v. M. S., bylos Nr. 3K-3-259/2004; Teismų praktika 22, p. 13-22). Todėl atskirojo skundo argumentai pirmosios instancijos teismo išvadų šioje dalyje nepaneigia.

Dėl 2010 m. spalio 8 d. Utenos rajono apylinkės teismo nutarties

CPK 144 straipsnio 1 dalies pagrindu CK 3.65 straipsnyje numatytos laikinosios apsaugos priemonės taikomos, kai yra reali grėsmė vaiko ar sutuoktinio turtiniams ir asmeniniams neturtiniams interesams, jų taikymo pagrindas – būtinybė apsaugoti vaiko ar vieno sutuoktinio interesus, t.y. tam tikros aplinkybės, įrodančios, jog, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko ar vieno sutuoktinio teisės. Pagrindas taikyti tokias laikinąsias apsaugos priemones yra konkretūs faktai, leidžiantys daryti išvadą, kad netaikius šių priemonių, gali būti pažeistos vaikų ar vieno sutuoktinio teisės ir interesai. Jeigu nepilnamečio vaiko tėvai gyvena skyrium, teismas, siekdamas apsaugoti vaiko interesus, gali nustatyti jo gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų, nustatant vieno iš tėvų bendravimo tvarka su vaiku, kol šis klausimas nėra išspręstas galutinai. Atsakovas teigia, kad su ieškove nepavyksta susitarti dėl bendravimo su vaiku, tačiau nepateikė įrodymų, kad jam nepagrįstai ir nepateisinamai būtų apribota galimybė bendrauti su nepilnamete dukra, kad vaiko tėvai yra kreipęsi į Vaikų teisių apsaugos tarnybą ir kad tarpininkaujant šios tarnybos atstovams tėvams tikrai nepavyko susitarti dėl bendravimo su vaiku laiko ir tvarkos. Ieškovė procesiniuose dokumentuose neginčija atsakovo, kaip vaiko tėvo, teisės bendrauti su dukra. Kaip matyti iš bylos duomenų šalys nesutaria, kur, kam dalyvaujant ir kokiam laikui turi būti nustatyta bendravimo su vaiku tvarka. Atsižvelgiant į tai, kad vaikas mažametis, nuolat gyvenęs su motina ir esantis su ja artimuose ryšiuose, teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovo siūloma bendravimo tvarka, ypač kai ją prašoma taikyti kaip laikinąją apsaugos priemonę, tuo metu buvo nepriimtina ir neatitiko mažametės dukters interesų. Nesutikti su tokia teismo išvada teisėjų kolegija neturi pagrindo.

Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas neatlieka įrodymų vertinimo, nevertina ir ieškinio ar kito procesinio dokumento reikalavimų teisėtumo ir pagrįstumo, todėl dėl šių atskirojo skundo argumentų nepasisakoma.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi LR CPK 337 str. 1 p.,

NUTARIA:

Utenos rajono apylinkės teismo 2010 m. spalio 1 d. ir 2010 m. spalio 8 d. nutartis palikti nepakeistas.

Teisėjų kolegija: Romualdas JanuškaRamunė ČeknienėBirutė Jonaitienė