- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-10-24
- Bylos Nr.
- 1A-479/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-50-1-00364-2010-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Viktoras Kažys, Svajūnas Knizleris (pran.), Linas Žukauskas
- Nuteistasis
- G. D., V. Ž.
- Advokatai
- Valentinas Baltrūnas
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. D. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2013 m. gegužės 2 d. nuosprendžio, kuriuo G. D. pripažintas kaltu ir nuteistas: pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 181 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu septyneriems metams, pagal BK 146 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams, pagal BK 253 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnes, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas septyneriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Šiuo nuosprendžiu pagal BK 181 straipsnio 3 dalį ir 146 straipsnio 2 dalį taip pat yra nuteistas V. Ž. , tačiau šioje dalyje nuosprendis apeliacine tvarka neskundžiamas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
G. D. nuteistas už tai, kad iš anksto susitaręs ir veikdamas bendrininkų grupe su V. Ž. ir asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas išskirtas, 2010 m. rugsėjo 3 d., apie 23 val., Panevėžio mieste, (duomenys neskelbtini), pavartodami fizinį smurtą prieš A. B. , tai yra jėga pargriaudami A. B. ant žemės, suduodami pastarajam nemažiau kaip tris smūgius rankomis į galvą, grasindami šaunamuoju ginklu – pusiau automatiniu 7.65 mm kalibro pistoletu „Browning“, mod. 1922 Nr. 5103a, jėga įsodino A. B. į automobilį „SAAB“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir 2010 m. rugsėjo 4 d. apie 1 val. nugabenę jį į Kauno miestą, patalpino (duomenys neskelbtini) namo pirmojo aukšto bute, kur pasodinę A. B. ant sulankstomos kėdės, surakino rankas antrankiais, ant pastarojo galvos uždėtą medžiaginį maišą apvyniojo lipnia juosta, surišo jo kojas užtraukiama plastikine juostele ir šiais bendrais veiksmais padarė nukentėjusiajam A. B. odos nubrozdinimus kairiajame antakyje, dešinės ausies kaušelyje, riešuose ir čiurnose, poodines kraujosruvas dešinės akies vokuose, kas sukėlė A. B. nežymų sveikatos sutrikdymą, po to, pasikeisdami saugojo ir laikė A. B. minėtose patalpose iki 2010 m. rugsėjo 14 d., kol apie 3 val. A. B. išsilaisvino ir pabėgo, tai yra neteisėtai, pavartodami fizinį smurtą ir sukeldami pavojų A. B. gyvybei ir sveikatai, atėmė pastarajam laisvę ir laikė jį nelaisvėje ilgiau nei 48 valandas, ir laikotarpiu nuo 2010 m. rugsėjo 4 d. 13 val. 11 min. iki 2010 m. rugsėjo 14 d. 03 val. 11 min., neturėdami teisėto pagrindo, atvirai, tai yra kalbėdami su G. K. telefonu bei siųsdami SMS žinutes iš mobiliojo ryšio telefonų Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) G. K. į mobiliojo ryšio telefonus Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), grasindami pavartoti fizinį smurtą prieš G. K. brolį A. B. – grasindami nupjauti jam pirštą, ranką, „paleisti detalėmis“, bei grasindami susidoroti su G. K. , nurodant „nubausim ir tave“, vertė G. K. G. D. , V. Ž. ir asmeniui, dėl kurio ikiteisminis tyrimas išskirtas, perduoti jam priklausantį didelės vertės turtą – 100 000 eurų.
G. D. taip pat nuteistas už tai, kad nuo 2010 m. rugsėjo 3 d. neteisėtai, neturėdamas leidimo, su savimi bei automobilyje „Lexus IS 250“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) laikė šaunamąjį ginklą – pusiau automatinį 7.65 mm kalibro pistoletą „Browning“, mod. 1922 Nr. 5103 a, ir šaudmenis – 8 vienetus pramoninės gamybos 7.65 mm kalibro „Browning“ šovinius iki 2010-09-15, kol 20 val. 45 min. automobilio „Lexus IS 250“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) apžiūros metu šaunamasis ginklas ir šaudmenys buvo rasti ir paimti policijos pareigūnų.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis G. D. prašo Panevėžio apygardos teismo 2013 m. gegužės 2 d. nuosprendį pakeisti: jo nusikalstamus veiksmus iš BK 181 straipsnio 3 dalies perkvalifikuoti į BK 294 straipsnio 2 dalį. Pagal BK 294 straipsnio 2 dalį ir skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 146 straipsnio 2 dalį bei 253 straipsnio 1 dalį paskirtas bausmes subendrinus paskirti su realiu laisvės atėmimu nesusijusią subendrintą bausmę arba taikyti BK 62 straipsnio 1 dalies, 2 dalies, 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskirti švelnesnę bausmę.
Nuteistasis G. D. teigia, kad apygardos teismas padarė bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas, jog jis padarė turto prievartavimo nusikaltimą, ir kvalifikuodamas jo nusikalstamus veiksmus pagal BK 181 straipsnio 3 dalį netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Apelianto nuomone, teismo nuosprendyje išdėstytas įrodymų vertinimas nėra pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių, reikšmingų veikos kvalifikavimui, išnagrinėjimu, nes teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė išimtinai kaltinančios pusės pateiktais įrodymais, besąlygiškai patikėjo nukentėjusiųjų ikiteisminio tyrimo metu duotais neišsamiais parodymais, kurie nebuvo patikrinti bylą nagrinėjant teisme, nepašalino byloje esančių prieštaravimų ir nevertino jį teisinančių įrodymų. Be to, teismas nuosprendyje nemotyvavo, kodėl remiasi vienais įrodymais ir atmeta kitus, o iš nuosprendyje esančių formuluočių matyti, kad įrodinėjimo naštą faktiškai perkėlė jam, t.y. G. D. , nes tai jis nesurinko ir nepateikė teismui pakankamai savo nekaltumo įrodymų, t.y. įrodymų, jog turėjo pagrindą ginti savo pažeistas teises. Dėl šių aplinkybių teismo nuosprendis šioje dalyje prieštarauja BK ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) normoms, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotai praktikai.
Apeliantas pažymi, kad nukentėjusiaisiais šioje byloje pripažinti A. B. ir G. K. tik dėl jiems patiems žinomų priežasčių ne tik kad negynė savo, kaip nukentėjusiųjų, teisių, nedalyvavo teisme, tačiau priešingai, visais įmanomais būdais stengėsi įrodyti, jog jie nėra nukentėję ir jokių pretenzijų niekam nereiškia. Tai patvirtina G. K. Panevėžio apygardos vyriausiajam prokurorui 2010-09-17 rašytas pareiškimas, kuriame pastarasis nurodė, jog nėra niekaip nukentėjęs, niekam neturi pretenzijų ir prašo panaikinti nutarimą pripažinti jį nukentėjusiuoju. Prokuroro nutarimą atmesti prašymą dėl jo, kaip nukentėjusiojo, statuso byloje panaikinimo G. K. skundė vyriausiajam prokurorui, tačiau jo skundas buvo atmestas. Taip pat savo valią ne kartą išreiškė ir A. B. , nurodydamas, jog dėl jo pagrobimo niekam pretenzijų nereiškia ir atsisako byloje duoti bet kokius parodymus (t. 1, b.l. 59-60, 66). Dėl šių priežasčių nuteistasis mano, kad apygardos teismas, remdamasis šių asmenų parodymais, nesivadovavo teisingumo principu, pažeidė vidinio įsitikinimo, kaip įrodymų vertinimo kriterijaus, turinį.
G. D. nurodo, kad apygardos teismas nepagrįstai kritiškai įvertino jo parodymus, kad, reikalaudamas iš G. K. perduoti pinigus, jis norėjo atsiimti savo prarasto turto, t.y. automobilio ir auksinės grandinėlės, kuriuos iš jo buvo atėmęs G. K. brolis A. B. , vertę pinigais – 100 000 Lt. Teismo nuosprendyje išdėstyti argumentai, kad jis, t.y. G. D. , nerašė pranešimo ar pareiškimo apie jo atžvilgiu padarytą nusikalstamą veiką ir nebuvo įspėtas pagal BK 236 str. už melagingą įskundimą ar nebūtą nusikaltimą, o ikiteisminis tyrimas dėl šio fakto pagal BK 180 straipsnį buvo pradėtas vadovaujantis vien tik jo paties 2010-09-17 duotais parodymais apie, teismo nuomone, tariamas šio įvykio aplinkybes, nuteistojo teigimu, pagrįsti prielaidomis, o ne BPK nuostatomis bei byloje surinktais neginčijamais įrodymais. Vadovaujantis BPK 166 straipsnio 1 dalies 2 punktu, ikiteisminis tyrimas pradedamas prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui patiems nustačius nusikalstamos veikos požymius. Šiuo konkrečiu atveju Panevėžio apygardos prokuratūros ONTS prokuroras E. B. 2010-11-04 surašė tarnybinį pranešimą, kuriame nurodė, jog 2010-11-04 atliekant ikiteisminio tyrimo Nr. 50-1-0364-10 patikrinimą nustatyta, kad apklausos metu įtariamasis G. D. ir liudytoja J. D. nurodė, jog 2009 metų birželio mėnesio pabaigoje, jiems važiuojant savo automobiliu Kauno rajone, (duomenys neskelbtini), jų automobilį užblokavo automobilis „Volvo“, iš kurio išlipę trys šaunamaisiais ginklais ginkluoti vyriškiai: A. B. , V. ir A., pareikalavo atiduoti jiems automobilį „BMV 530D“, kurio vertė 20000 eurų ir kuris tuo metu stovėjo Kauno rajone, (duomenys neskelbtini). Bijodamas susidorojimo, G. D. atidavė šiems vyriškiams su savimi turėtus minėto automobilio raktelius ir dokumentus. Vyriškiams pareikalavus, G. D. taip pat atidavė ir savo auksinę 140 gramų grandinėlę, kurios vertė 15000 Lt. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, prokuroras konstatavo, kad šiame įvykyje yra nusikaltimo, numatyto BK 180 straipsnio 3 dalyje, požymiai ir dėl šio fakto pradėjo ikiteisminį tyrimą. Esant tokioms aplinkybėms, apelianto teigimu, pirmiau aptarti apygardos teismo motyvai, kuriais buvo atmesti jo parodymai, šioje byloje negali būti naudojami prieš jį ir vertinami jo nenaudai, tačiau būtent taip pasielgė pirmosios instancijos teismas, nustatydamas ir vertindamas faktines bylos aplinkybes bei kvalifikuodamas jo veiksmus ne kaip savavaldžiavimą, o kaip turto prievartavimą.
Apeliantas atkreipia dėmesį, kad tiriamoje minėtoje byloje dėl pačių nukentėjusiųjų jam padarytos turtinės, fizinės ir moralinės žalos 2010-12-06 prokuroro nutarimu jis pripažintas nukentėjusiuoju ir civiliniu ieškovu 99 000 Lt sumai dėl turtinės žalos atlyginimo. Dėl neturtinės žalos atlyginimo ieškinio jis nėra pareiškęs, tačiau tokią teisę jis galės realizuoti BPK 112 straipsnio numatyta tvarka patikslindamas ieškinį. Nepaisant to, kad prokuratūra yra priėmusi nutarimą A. B. atžvilgiu bylą nutraukti, nenustatytų asmenų atžvilgiu byla yra išskirta tolesniam tyrimui, o jo, kaip nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo, statusas nėra panaikintas. Be to, ir A. B. atžvilgiu tyrimas yra nutrauktas ne dėl to, kad jis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, o dėl to, kad nepavyko surinkti pakankamai duomenų, pagrindžiančių jo kaltę padarius nurodytą nusikaltimą (BPK 212 straipsnio 1 dalies 2 punktas), taigi, pastarojo dalyvavimas nusikaltime, kurio metu, panaudojant ginklą ir grasinimus, iš G. D. buvo atimtas turtas, nėra paneigtas.
Nuteistasis G. D. teigia, jog apygardos teismas, nepagrįstai konstatuodamas, kad jo ir kitų kaltinamųjų veiksmai nebuvo susiję su realiai egzistuojančiais santykiais su nukentėjusiaisiais A. B. ir G. K. , neįvertino liudytojos Panevėžio AVPK Nusikaltimų tyrimo biuro Nusikaltimų nuosavybei tyrimo skyriaus tyrėjos J. B. , atlikusios šioje byloje ikiteisminio tyrimo veiksmus, t.y. nukentėjusiųjų A. B. , G. K. ir E. K. apklausas, parodymų, kad nukentėjusysis A. B. parodymus davė nenoriai, apie įvykį pasakojo labai trumpai, ką ji ir užrašė jo apklausos protokole. Iš jo (A. B. ) apklausos buvo galima suprasti, kad jis buvo pažįstamas su G. D. , su juo gyveno viename kieme, iš gautų operatyvinių duomenų suprato, kad tarp jų yra asmeninės sąsajos, kurių jis nenori atskleisti. Liudytojai žinoma, kad grįžęs G. K. , kalbėdamas su broliu A. B. , motinai liepė išeiti į balkoną, kad negirdėtų jų pokalbio. Jos nuomone, jis yra nusikalstamo pasaulio atstovas ir norėjo viską išsiaiškinti be policijos. Kaip ji suprato, jis pyko ant savo mamos, kad ji pranešė policijai apie A. B. pagrobimą. Daugiau apie tai, kaip išvežė, nepasakojo, suprato, kad jis atsisako duoti parodymus. Apie tai, kad A. B. prieš G. D. vartojo smurtą, sužinojo 2010-09-17 G. D. apklausos metu ir tyrimas dėl šio fakto buvo išskirtas į atskirą tyrimą. Be to, teismas visiškai nevertino liudytojos J. D. parodymų, kuriais ji patvirtino jo, t.y. G. D. , nurodytas jų atžvilgiu įvykdyto plėšimo aplinkybes, ir nurodė, kad dėl šio įvykio jai padaryta 100 000 Lt moralinė žala. Šie faktiniai duomenys, apelianto teigimu, patvirtina, kad dėl A. B. ir kitų asmenų jo, t.y. G. D. , atžvilgiu padaryto nusikaltimo jam buvo padaryta 99 000 Lt turtinė ir 150 000 Lt neturtinė žala, o jo žmonai J. D. – 100 000 Lt neturtinė žala, ir būtent šios aplinkybės lėmė, jog jis kartu su V. Ž. ir J. P. nusprendė susigrąžinti prarastus pinigus bei patirtą neturtinę žalą. Šias aplinkybes nuteistasis pilnai pripažįsta, tačiau mano, jog turėjo pagrindą ginti savo pažeistas teises. Reikalaudamas perduoti G. K. priklausantį didelės vertės turtą – 100 000 eurų, jis realizavo, t.y. įgyvendino, savo tariamą teisę, kuri buvo pagrįsta jo sąmonėje buvusiu įsitikinimu, jog tokiu būdu gina savo pažeistą teisę ir pagrįstai reikalauja atlyginti ne tik padarytą turtinę, bet jam ir jo žmonai padarytą neturtinę žalą, nors tai darė neteisėtu būdu. Dėl šių aplinkybių apeliantas mano, kad jo nusikalstami veiksmai atitinka savavaldžiavimo nusikaltimo požymius, jo veiksmuose nėra turto prievartavimui būdingos tyčios – jis negalėjo suvokti ir nesuvokė, kad reikalauja perduoti didesnės vertės turtą nei jam ir jo žmonai padaryta turtinė ir neturtinė žala.
Šalies argumentai
Apeliantas nurodo, kad apygardos teismas, neteisingai kvalifikuodamas jo neteisėtus veiksmus, ir paskirdamas jam subendrintą septynerių metų laisvės atėmimo bausmę, pažeidė bendruosius bausmės skyrimo pagrindus. Nors teismas nuosprendyje nurodė, kad vadovaujasi BK 54 straipsnyje numatytais bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais ir atsižvelgia į BK 61 straipsnyje numatytas bausmių skyrimo nuostatas, į nusikalstamų veikų pavojingumą, kaltinamojo asmenybę, tačiau, nuteistojo nuomone, šie teismo teiginiai liko tik deklaratyvūs ir neparemti jokiais konkrečiais argumentais, į šias aplinkybes skirdamas bausmę teismas realiai neatsižvelgė, dėl ko paskyrė aiškiai per griežtą bausmę. Be to, apygardos teismas nepagrįstai jo prisipažinimo atlikus nusikalstamus veiksmus ir padėjimo atskleisti nusikaltimo aplinkybes bei jame dalyvavusius asmenis nepripažino jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėms, taip pat nenustatė tiesiogiai įstatyme nenurodytų atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o tai sąlygojo per griežtos bausmės skyrimą. G. D. nurodo, kad jis pilnai pripažino ir pripažįsta kaltinime nurodytas aplinkybes, apie padaryto nusikaltimo aplinkybes smulkiai papasakojo tiek tyrėjai, tiek ikiteisminio tyrimo teisėjui, nesutiko tik su jo veiksmų teisiniu vertinimu, nes mano, kad turėjo pagrindą ginti savo pažeistas teises, nors ir darė tai neteisėtu būdu. Parodymus apie faktines įvykio aplinkybes jis davė ne prispaustas surinktų įrodymų, o todėl, kad pats to norėjo.
Nuteistasis G. D. teigia, jog apygardos teismas taip pat nepagrįstai nesvarstė ir netaikė jo atžvilgiu BK 62 straipsnio 1 dalies, 2 dalies, 54 straipsnio 3 dalies nuostatų, tuo pažeisdamas teisingumo principą ir teisę į teisingą ir nešališką bylos išnagrinėjimą bei in dubio mitius principą (jei suvokiant įstatymą kyla neaiškumų ar svyravimų, pirmenybė turi būti atiduota tam, kas lengviau teisiamajam).
Teismo posėdžio metu nuteistojo G. D. gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašė nuteistojo G. D. apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo G. D. apeliacinis skundas atmetamas.
Apeliantas nuteistasis G. D. savo kaltės ir nusikalstamų veiksmų kvalifikavimo pagal BK 146 straipsnio 2 dalį ir 253 straipsnio 1 dalį neginčija. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, laikydamasi apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų, numatytų (duomenys neskelbtini) straipsnio 3 dalyje, apygardos teismo nuosprendį G. D. atžvilgiu patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą paduoto apeliacinio skundo ribose, konstatuoja, kad apygardos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė nuteistajam G. D. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 181 straipsnio 3 dalyje, padarymo aplinkybes, nuosprendyje padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos sudėties, G. D. kaltės padarius kvalifikuotą turto prievartavimą pagrįstos išsamiai bei nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais.
Kaip matyti iš nuteistojo G. D. apeliacinio skundo turinio, pastarasis neginčija apygardos teismo nustatytų ir jam pagal BK 181 straipsnio 3 dalį pagrįstai inkriminuotų aplinkybių, kad įvykio metu jis iš anksto susitaręs ir veikdamas bendrininkų grupe su V. Ž. bei asmeniu, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas išskirtas, po to, kai neteisėtai atėmė nukentėjusiajam A. B. laisvę ir laikė jį savo pasirinktoje vietoje, grasindami panaudoti fizinį smurtą prieš A. B. bei susidoroti su G. K. , pareikalavo iš pastarojo perduoti jam priklausantį didelės vertės turtą – 100 000 eurų. Tačiau apeliantas teigia, kad šie jo veiksmai turi būti vertinami ne kaip turto prievartavimas, bet kaip savavaldžiavimas (BK 294 straipsnio 2 dalis), nes jo veiksmuose nėra būtino turto prievartavimo nusikaltimo sudėties objektyviosios pusės požymio – reiškiamos turtinės pretenzijos neteisėtumo, o taip pat ir šio nusikaltimo subjektyviosios pusės požymio – tiesioginės tyčios, kadangi reikalaudamas iš G. K. perduoti 100 000 eurų, jis įgyvendino savo tariamą teisę, pagrįstą jo sąmonėje buvusiu įsitikinimu, kad tokiu būdu jis, nors ir neteisėtai, gina savo pažeistą teisę ir pagrįstai reikalauja atlyginti jam nusikaltimu padarytą turtinę ir neturtinę žalą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad šie nuteistojo apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti.
BK 181 straipsnio 1 dalyje numatyta atsakomybė tam, kas neturėdamas teisėto pagrindo atvirai ar užmaskuotai savo ar kitų asmenų naudai vertė kitą asmenį perduoti turtą, suteikti turtinę teisę ar atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus, arba nuo jų susilaikyti grasindamas prieš nukentėjusį ar kitą asmenį panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti jo turtą, paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios atskleidimas nepageidautinas, arba panaudodamas kitokią psichinę prievartą. Vienas esminių turto prievartavimo požymių yra reiškiamų turtinių pretenzijų teisinis nepagrįstumas, kurį suvokia ir pats kaltininkas. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2008, 2K-65/2009, 2K-122/2010, 2K-562/2011). Kai prievartaujamo turto vertė viršija 250 MGL, veika kvalifikuojama pagal BK 181 straipsnio 3 dalį. Tuo tarpu savavaldžiavimo atveju kaltininkas, nors ir savavališkai, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, vykdo tikrą arba tariamą teisę, t.y. tokią teisę, kuri realiai egzistuoja ir pagrįsta sandoriu ar kitu juridiniu faktu, arba kurią asmuo, sąžiningai klysdamas, laiko teise, priklausančia jam ar kitam asmeniui, kurio interesams jis atstovauja, nors iš tikrųjų tokios teisės nėra (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2008, 2K-65/2009, 2K-562/2011 ir kt.). Pažymėtina, kad nelygiavertis prievolei prievartinis reikalavimas perduoti turtą teismų praktikoje kvalifikuojamas kaip turto prievartavimas, nes tokiu atveju reikalaujama perduoti svetimą turtą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-761/2001, 2K-259/2004).
Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, nuteistasis G. D. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme parodė, kad jo nusikalstamus veiksmus A. B. ir G. K. atžvilgiu lėmė tai, jog 2009 m. birželio mėnesį šioje byloje nukentėjusiuoju pripažintas A. B. , veikdamas savo brolio G. K. nurodymu, kartu su kitais dviem asmenimis pagrobė iš jo automobilį BMW ir auksinę apyrankę, dėl ko jis patyrė 99 000 Lt dydžio turtinę žalą (t. 8, b.l. 20-22). Iš esmės analogiškas aplinkybes dar iki įvykio nuteistasis G. D. nurodė ir savo draugams V. Ž. bei J. P. , jas ikiteisminio tyrimo metu patvirtino liudytoja apklausta G. D. sutuoktinė J. D. (t. 3, b.l. 74-75). Kita vertus, tiek duodamas parodymus teisiamojo posėdžio metu, tiek pasakodamas apie pirmiau paminėto įvykio aplinkybes V. Ž. , J. P. ir savo sutuoktinei J. D. , nuteistasis nurodė, kad jį ir G. K. Airijoje siejo bendra komercinė veikla ir tarp jų jau anksčiau buvo kilę finansinių nesutarimų, kurie iš Airijos persikėlė į Lietuvą, kai G. K. brolis pagrobė iš jo automobilį ir auksinę grandinėlę. Taigi, toks G. D. aiškinimas rodo, kad konfliktas tarp jo ir G. K. prasidėjo ne 2009 m. birželio mėnesį, kuomet, pasak apelianto, G. K. iniciatyva buvo pagrobtas jo turtas, bet gerokai anksčiau, o jo priežastis – nesutarimai dėl iš bendros veiklos gautų pajamų. Tuo tarpu nukentėjusieji A. B. ir G. K. , apklausti ikiteisminio tyrimo metu, parodė, kad iki šioje byloje nagrinėjamo įvykio su niekuo nekonfliktavo ir niekam skolingi nebuvo (t. 1, b.l. 59-60, t. 3, b.l. 17-18). Apklaustas įtariamuoju baudžiamojoje byloje, kurioje tiriamas G. D. atžvilgiu galimai padarytas nusikaltimas, A. B. kaltu neprisipažino ir nurodė, kad šiame nusikaltime nedalyvavo (t. 7, b.l. 92). Nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių A. B. kaltę padarius plėšimą G. D. atžvilgiu, 2012 m. birželio 5 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas A. B. atžvilgiu buvo nutrauktas. Be to, teismui buvo pateikti duomenys, patvirtinantys, kad automobilis BMW 530 D, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurį pasak G. D. iš jo pagrobė A. B. , yra registruotas Jungtinėje Karalystėje A. C. vardu ir nėra paskelbtas pavogtu. Taigi, įvertinęs pirmiau aptartas aplinkybes, apygardos teismas visiškai pagrįstai, nepažeisdamas įrodymų vertinimo taisyklių, konstatavo, kad byloje esantys duomenys apie ankstesnius G. D. ir nukentėjusiųjų turtinius santykius yra prieštaringi ir nesudaro pagrindo patikimai spręsti apie šių santykių, taigi ir jų tarpusavio prievolių, turinį ir apimtį. Nuteistojo G. D. apeliaciniame skunde akcentuojama nukentėjusiuosius ikiteisminio tyrimo metu apklaususios tyrėjos J. B. teisme išsakyta nuomonė apie nukentėjusiųjų priklausymą nusikalstamam pasauliui bei norą viską išsiaiškinti be policijos pagalbos, kaip ir ta aplinkybė, jog pastarieji šioje baudžiamojoje byloje neužėmė aktyvių proceso dalyvių pozicijų, šios teismo išvados niekaip nepaneigia, juolab, kad ir pats nuteistasis G. D. apie jo atžvilgiu galimai įvykdytą nusikaltimą teisėsaugos institucijoms pranešė praėjus daugiau kaip metams laiko po įvykio ir tik tuomet, kai jam pačiam buvo pareikšti įtarimai padarius nusikalstamas veikas G. K. ir A. B. atžvilgiu. Kita vertus, šiuo konkrečiu atveju net ir pripažinus, jog nukentėjusiųjų A. B. bei G. K. veiksmais iki šioje byloje nagrinėjamo įvykio G. D. galėjo būti padaryta tam tikra žala, ši aplinkybė, priešingai nei teigia apeliantas, nėra reikšminga jo paties nustatytų nusikalstamų veiksmų teisiniam vertinimui, ką iš esmės konstatavo ir apygardos teismas. Kaip jau minėta, pasak nuteistojo G. D. , 2009 m. birželio mėnesį jo atžvilgiu įvykdyto nusikaltimo metu jis patyrė apie 99 000 Lt dydžio turtinę žalą. Tuo tarpu nukentėjusiajam G. K. buvo pateiktas reikalavimas sumokėti 100 000 eurų, kas atitinka 345000 Lt ir net kelis kartus viršija G. D. nurodytą galimai patirtą žalą, todėl vertinti nustatytus pastarojo nusikalstamus veiksmus kaip savavaldžiavimą nebuvo ir nėra teisinio pagrindo. Apeliaciniame skunde G. D. teigia, jog įvykio metu jis iš G. K. pagrįstai reikalavo 100 000 eurų, nes šią sumą sudarė tiek nusikaltimu jam padaryta turtinė, tiek jam ir sutuoktinei J. D. padaryta neturtinė žala, kurią jie įvertino atitinkamai 150 000 Lt bei 100 000 Lt sumomis, tačiau tokį nuteistojo aiškinimą paneigia jo paties parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, kuomet jis prisipažino prievartavęs G. K. turtą ir nurodė, kad jis norėjo atgauti iš jo pagrobto turto vertę pinigais, o 100 000 eurų sumą, kuri jam pačiam atrodė nereali, pasiūlė J. P. ir nei pastarasis, nei V. Ž. nesutiko šios sumos sumažinti, jo parodymai teisminio nagrinėjimo metu, kuomet G. D. , nors ir teigė, jog reikalautą sumą sudarė minėtos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimas, tačiau tuo pačiu patvirtino, kad tokios didelės sumos iš G. K. buvo reikalaujama dėl to, kad visiems trims, t.y. jam, V. Ž. ir J. P. , reikėjo pinigų, ir būtent tai lėmė pastarųjų dalyvavimą šių nusikaltimų padaryme (t. 8, b.l. 24), o taip pat nuteistojo V. Ž. bei ikiteisminio tyrimo metu įtariamuoju apklausto J. P. parodymai, kad G. K. buvo įvardinta G. D. jiems nurodytą skolą gerokai viršijanti 100 000 eurų suma, tokiu būdu siekiant, kad šio įvykio su pastaruoju nesusietų nukentėjusysis (t. 8, b.l. 22-24, t. 6, b.l. 33-35). Taigi, akivaizdu, kad įvykio metu pinigų iš G. K. buvo reikalaujama G. D. , o taip pat iki šio įvykio nukentėjusiųjų G. K. ir A. B. net nepažinojusių V. Ž. ir J. P. , bet ne apelianto sutuoktinės J. D. naudai, ir apie kokios nors galimai padarytos neturtinės žalos atlyginimą tuo metu nebuvo jokios kalbos. Visos šios aplinkybės, o taip pat nuteistojo G. D. elgesys nusikalstamos veikos padarymo metu imantis visų priemonių, kad nei G. K. , nei A. B. nesusietų jo su šiuo įvykiu, bei reikalaujant iš G. K. pinigų ne už padarytą žalą, o už nelaisvėje laikomo pastarojo brolio išlaisvinimą, dėl ko ir nukentėjusysis jo atžvilgiu vykdomus veiksmus suprato kaip turto prievartavimą, teisėjų kolegijos vertinimu, patvirtina, kad G. D. pateiktas reikalavimas G. K. perduoti jam priklausantį didelės vertės turtą – 100 000 eurų neturėjo jokio teisėto pagrindo ir nuteistasis G. D. šio piniginio reikalavimo neteisėtumą puikiai suprato. Esant tokioms aplinkybėms, apygardos teismas G. D. nusikalstamus veiksmus kartu su V. Ž. ir asmeniu, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas išskirtas, neteisėtai verčiant G. K. sumokėti 100 000 eurų ir grasinant panaudoti fizinį smurtą nelaisvėje laikomo A. B. atžvilgiu bei susidoroti su juo pačiu, pagrįstai įvertino kaip turto prievartavimą ir teisingai kvalifikavo pagal BK 181 straipsnio 3 dalį, kadangi neteisėtai reikalauto turto vertė viršija 250 MGL.
Kaip matyti iš nuteistojo G. D. apeliacinio skundo turinio, pastarasis nesutinka su jam pagal BK 181 straipsnio 3 dalį paskirta bausme. Kita vertus, apeliantas prašo paskirti su laisvės atėmimu nesusijusią galutinę subendrintą bausmę. Atsižvelgiant į tai, kad skundžiamu teismo nuosprendžiu nuteistajam ir už nusikalstamas veikas, numatytas BK 146 straipsnio 2 dalyje bei 253 straipsnio 1 dalyje, paskirtos laisvės atėmimo bausmės, teisėjų kolegija pasisako dėl visų G. D. paskirtų bausmių pagrįstumo.
Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl, vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. Kolegijos vertinimu, apygardos teismas, skirdamas bausmes nuteistajam G. D. , šių baudžiamojo įstatymo reikalavimų nepažeidė.
Bylos duomenimis, G. D. padarė du apysunkius nusikaltimus, numatytus BK 146 straipsnio 2 dalyje ir 253 straipsnio 1 dalyje (BK 11 straipsnio 4 dalis), ir sunkų nusikaltimą, numatytą BK 181 straipsnio 3 dalyje (BK 11 straipsnio 5 dalis). Visi trys nuteistojo G. D. padaryti nusikaltimai baigti, du iš jų susiję su fizinio smurto, šaunamojo ginklo panaudojimu, padaryti veikiant bendrininkų grupe, nukentėjusįjį nelaisvėje surištomis rankomis, kojomis bei uždėtu maišu ant galvos laikant pakankamai ilgą laiko tarpą (10 parų), kas rodo didesnį G. D. padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą. Kita vertus, nukentėjusieji G. K. ir A. B. jokių pretenzijų šiam nuteistajam neturi (t. 1, b.l. 66, t. 3, b.l. 21-22). Iš baudžiamosios bylos medžiagos taip pat matyti, kad G. D. galiojančio teistumo neturi, tačiau praeityje jis ne kartą buvo nusikaltęs, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2007-03-26 nuosprendžiu buvo nuteistas už analogišką nusikalstamą veiką (t. 5, b.l. 20-21, 28-34), užsienio valstybėse ne kartą buvo nuteistas už nusikaltimus nuosavybei (t. 5, 11-19), o tai neigiamai jį charakterizuoja. Bylos duomenimis, G. D. niekur nedirba, šiuo metu yra išsituokęs. Nėra nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, jo atsakomybę sunkina jau minėta aplinkybė, kad nusikalstamas veikas, numatytas BK 146 straipsnio 2 dalyje ir 181 straipsnio 3 dalyje, jis padarė veikdamas bendrininkų grupe, be to, faktiškai buvo šių nusikalstamų veikų iniciatorius. Taigi, įvertinusi pirmiau aptartų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismo G. D. pagal BK 146 straipsnio 2 dalį ir 181 straipsnio 3 dalį paskirtos laisvės atėmimo bausmės, kurios savo dydžiu šiek tiek viršija šių baudžiamųjų įstatymų sankcijose numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkį, ir pagal BK 253 straipsnio 1 dalį paskirta laisvės atėmimo bausmė, nesiekianti sankcijoje numatytos šios bausmės vidurkio, nėra aiškiai per griežtos. Tokios bausmės yra teisingos, atitinkančios BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimus, ir nėra teisinio pagrindo jas švelninti.
Nuteistasis G. D. nepagrįstai teigia, kad byloje yra jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nes ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo metu jis davė išsamius parodymus ir pripažino visas kaltinime nurodytas faktines aplinkybes, tuo padėdamas išaiškinti padarytas nusikalstamas veikas ir jose dalyvavusius asmenis (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, nuteistasis G. D. viso proceso metu neigė dalį esminių faktiniais bylos duomenimis nustatytų ir jo veiksmų kvalifikavimui reikšmingų aplinkybių, t.y. kad įvykio metu neteisėtai atimant A. B. laisvę pastarojo atžvilgiu buvo naudojamas fizinis smurtas, kad šaunamasis ginklas, kuris buvo panaudotas nusikaltimo padarymui, priklausė jam, bylą nagrinėjant teisme klaidino teismą dėl nukentėjusiajam G. K. pareikšto piniginio reikalavimo pagrįstumo, be to, pasakodamas apie įvykio aplinkybes ikiteisminio tyrimo metu ir teisme stengėsi sumenkinti savo vaidmenį jam inkriminuojamų nusikaltimų padaryme. Esant tokioms aplinkybėms, nebuvo ir nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad G. D. laisva valia prisipažino padaręs nusikalstamas veikas, davė teisingus parodymus ir dėl padarytų nusikaltimų nuoširdžiai gailisi, padėjo išaiškinti padarytus nusikaltimus ar juose dalyvavusius asmenis, ir tai pripažinti jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis. Apeliaciniame skunde G. D. taip pat teigia, kad yra ir kitų, BK 59 straipsnio 1 dalyje nenumatytų jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tačiau nenurodo, kokios gi tos aplinkybės, todėl teisėjų kolegija šį apeliacinio skundo argumentą vertina kaip deklaratyvų ir plačiau dėl jo nepasisako.
Nepagrįstas nuteistojo G. D. prašymas taikyti jo atžvilgiu BK 62 straipsnio arba 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Šiuo konkrečiu atveju byloje nėra jokių duomenų, kad nuteistasis G. D. būtų pats savo noru atvykęs į teisėsaugos institucijas ir pranešęs apie padarytas nusikalstamas veikas (BK 62 straipsnio 1 dalis), taip pat, kaip jau minėta, byloje nenustatyta G. D. atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir nėra BK 62 straipsnio 2 dalies 1-6 punktuose įtvirtintų sąlygų, todėl svarstyti švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimo klausimą, vadovaujantis BK 62 straipsnio nuostatomis, nebuvo ir nėra teisinio pagrindo. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija byloje taip pat nenustatė jokių išimtinių aplinkybių, apibūdinančių nuteistojo padarytas nusikalstamas veikas ar jo asmenybę, kurių visuma leistų spręsti, kad įstatymo numatytos bausmės paskyrimas prieštarautų teisingumo principui (BK 54 straipsnio 3 dalis). Tokių aplinkybių savo apeliaciniame skunde nenurodė ir pats nuteistasis.
Apygardos teismo nuosprendis pagrįstas ir teisėtas.
Rezoliucinė dalis
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Nuteistojo G. D. apeliacinį skundą atmesti.