Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Mindaugas Striaukas, sekretoriaujant Virginijai Miliauskienei, dalyvaujant prokurorui S. J., gynėjui advokatui V. B., nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei R. M., jos atstovui advokatui A. G., civilinio atsakovo atstovui J. K., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje A. C., a. k. (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini) Vilniuje, Lietuvos Respublikos pilietis, lenkas, gyv. (duomenys neskelbtini), vidurinio išsilavinimo, bedarbis, nevedęs, neteistas, kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 3 dalį.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. C. byloje kaltinamas tuo, kad 2007-12-21 apie 7.58 val. Vilniuje, Ukmergės g. ir Fabijoniškių g. jungiančiame pravažiavime vairuodamas automobilį Mazda 323, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) važiavo nuo Fabijoniškių g. link Ukmergės g. apie 30-40 km/h greičiu bei važiuodamas pasirinktu greičiu, neatsižvelgė į susidariusias aplinkybes, t.y. atsiradus kliūčiai, kurią galėjo pastebėti, - ties degaline „Statoil Fabijoniškės“ (Fabijoniškių g. 177) iš kairės pusės į dešinę automobilio judėjimo kryptimi važiuojamąją dalį kirtusią pėsčiąją R. M., gim. 1959 m., ir iškilus grėsmei eismo saugumui, savalaikiai vairuojamo automobilio nestabdė, dėl ko pėsčiąją automobiliu partrenkė ir sužalojo. Dėl eismo įvykio metu patirtų sužalojimų R. M. buvo sunkiai sutrikdyta sveikata.

A. C. teisme parodė, kad vairavo automobilį „Mazda 323“ iš Fabijoniškių g. į Ukmergės g. Buvo tamsu, drėgna, šlapias oras, asfaltas. Jį apakino mašina. Jis nesitikėjo, kad toje vietoje gali atsirasti žmogus. Ten nėra pėsčiųjų perėjos, ten nėra net šaligatvio. Staiga pasirodžius žmogui jis staigiai stabdė, bet susidūrimo išvengti nepavyko. Jis iškvietė greitąją pagalbą, policiją. Įvykio vietoje buvo tamsu, nedegė apšvietimas. Važiavimo greičio jis neatsimena. Įvykio vietoje dešinėje stovėjo du sunkvežimiai, jis juos lenkė. Į priešingą eismo juostą nebuvo išvažiavęs, ten jos nėra. Po įvykio mašiną patraukė, nepamena, į priekį ar atgal. Gatvė buvo neapšviesta. Iš Ukmergės g. važiuojanti jį apakinusi mašina iš priekio nepravažiavo, nes įvyko įvykis. Pamačius moterį jo pirma reakcija buvo išvengti susidūrimo, jis spaudė stabdžius. Kai stabdė, cypė ratai. Atstumas buvo gal 3-4 metrai, toks, kad nebuvo galima išvengti susidūrimo.

Nukentėjusioji R. M. teisme parodė, kad gruodžio 21 dieną prieš 7.30 val. ėjo pėsčiomis. Priėjus salelę ji apsidairė į vieną pusę, į kitą pusę, iš niekur nebuvo jokio automobilio. Ji kirto važiuojamąją dalį, nes nei vienoje, nei kitoje pusėje nebuvo pėsčiųjų perėjos, ten buvo išmintas takelis. Ji automobilio nepamatė. Jei automobilis butų važiavęs 30-40 km/h greičiu, būtų pastebėjusi, sustojusi, praleidusi. Tuo metu visi gatvės žibintai degė, kitoje kelio pusėje yra degalinė. Tas kelio ruožas labai gerai apšviestas ir gerai matoma. Praėjus pusę kelio ji pajuto smūgį, nuo kurio pakilo į orą ir nukrito ant kapoto, po to prieš automobilį ant asfalto. Iš sustojusios mašinos išlipo moteris ir jos paklausė, aš gali padėti. Ji sėdėjo priešais automobilį, kuris nebuvo patrauktas nei į priekį, nei atgal. Mergina atnešė jai kilimėlį. Asfaltas buvo sausas. Kol jie laukė greitosios, buvo pasiūlymas jai 100 litų. Atvažiavusi greitoji ją išvežė į ligoninę. Prieš jai einant gatvė ir į vieną, ir į kitą pusę buvo labai gerai matoma. Ji matė visą gatvę ir iki Ukmergės gatvės, ir iki Fabijoniškių gatvės. Automobilio nematė.

Iš parodymų patikrinimo vietoje protokolo ir jo priedų matyti, kad nukentėjusioji R. M. savo parodymus tvirtino įvykio vietoje ir nurodė tyrimui reikšmingas aplinkybes apie savo judėjimo kryptį (t. 1, b. l. 164-174).

Teisme apklaustas specialistas L. A. tvirtino tyrimo metu duotą išvadą. Iš eismo įvykio apžiūros protokolo jis vertino, kad eismo įvykis buvo šviesiu paros metu. Atlikdamas tyrimą jis atliko skaičiavimus pagal dvi formules. Jis apskaičiavo, kokiu atstumu buvo nutolęs automobilis nuo pėsčiosios partrenkimo vietos, kai ši pradėjo eiti į važiuojamąją dalį ir sukėlė grėsmę eismo saugumui. Šioje formulėje jis vertino užduotyje nurodyta automobilio greitį 30-40 kilometrų per valandą ir dar vertino pėsčiosios judėjimo tempą pagal nurodytus ekspertinės metodikos dydžius. Tokiu būdu jis skirtingomis sąlygomis apskaičiavo automobilio atstumą nuo įvykio vietos šiam judant 30 km/h, lėčiausiai einant pėsčiajai kaip 35 metrus, einant pėsčiajai greičiausia kaip 22 metrus. Automobiliui važiuojant 40 km/h, atstumas einant lėčiausiai būtų 47 metrai, greičiausiai - 29 metrai. Taikant kitą formulę jis apskaičiavo automobilio sustabdymo atstumą važiuojant nurodytais greičiais (30 ir 40 km/h). Šis atstumas yra nuo 15 iki 23 metrų. Išvadoje nurodytas priežastinis ryšis skiriasi nuo teisinio. Šis ryšys yra ne teisinis, bet techninio požiūrio. Jo išvada įvertinus tai, kad įvykis įvyko tamsiu paros metu esant dirbtiniam apšvietimui, nesikeičia.

Iš kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokolo matyti įvykio vietos aplinka ir požymiai, automobilio padėtis po eismo įvykio (t. 1, b. l. 10-12).

Iš transporto priemonės techninės būklės patikrinimo ir apžiūros protokolo matyti, kad po įvykio ant automobilio „Mazda 323“ išorinių sugadinimo požymių neaptikta, automobilis grąžintas A. C. (t. 1, b. l. 13-14).

Iš eksperimento protokolo matyti, kad pravažiavimas apšviečiamas gatvės žibintais, todėl važiavimo kryptimi link Ukmergės g. pėsčiasis matomas ir esančioje iš kairės pusės saugumo salelėje, ir nužengęs į kelio važiuojamąja dalį (t. 1, b. l. 49-52).

Iš specialisto išvadų matyti, kad eismo įvykio metu A. C. buvo blaivus, jo kraujyje etilo alkoholio nerasta (t. 1, b. l. 60); po eismo įvykio paimtame ir ištirtame nukentėjusiosios R. M. kraujyje etilo alkoholio nerasta (t. 1, b. l. 130).

Iš medicininės apžiūros neblaivumui, girtumui ar apsvaigimui nustatyti akto matyti, kad 2007-12-21 9.45 val. atliekant A. C. medicininę apžiūrą ir jo kraujo tyrimą nustatyta, kad A. C. buvo blaivus (t. 1, b. l. 61).

Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvadoje nurodoma, kad vairuotojas A. C., savalaikiai efektyviai stabdydamas automobilį, turėjo techninę galimybę išvengti pėsčiosios partrenkimo, tiek važiuodamas 30 km/h greičiu, tiek ir 40 km/h, tiek pėsčiajai einant ramiu žingsniu, tiek greitu, nes minimalus sustabdymo atstumas važiuojant tiek 30 km/h greičiu, tiek 40 km/h greičiu buvo mažesnis už atstumą, kuriuo nuo partrenkimo vietos buvo nutolęs automobilis, kai pėsčioji sudarydama kliūtį nuo kairės važiuojamosios dalies įžengė į važiuojamąją kelio dalį. Automobilio „Mazda 323“ vairuotojo A. C. veiksmai - turėdamas techninę galimybę išvengti pėsčiosios partrenkimo laiku nestabdė savo vairuojamos transporto priemonės bei partrenkė pėsčiąją - sąlygojo šio eismo įvykio kilimą. Pėsčiosios R. M. veiksmai - ėjo per kelią sudarydama artėjančiai transporto priemonei kliūtį - turėjo priežastinį ryšį su šiuo eismo įvykiu (t. 1, b. l. 55-57).

Iš Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialisto išvados matyti, kad R. M. eismo įvykio metu buvo padaryti sužalojimai: muštinė žaizda dešinės akies viršutiniame voke, dešinio žastikaulio chirurginio kaklo lūžis, dešinio blauzdikaulio išorinio krumplio lūžis, dešinio šeivikaulio galvos lūžis, dešinio kelio sąnario vidinio šalutinio raiščio plyšimas. Dešinės kojos trauma komplikavosi II laipsnio potraumine artroze. Dešinio peties trauma po taikyto adekvataus gydymo komplikavosi metalo konstrukcijų migravimu, jas pašalinus susiformavo žastikaulio kaklo pseudoartrozė ir avaskulinė žastikaulio galvos nekrozė. Sužalojimai padaryti nurodyto eismo įvykio metu. Sužalojimai visumoje vertinami sunkiu sveikatos sutrikdymu, nes dėl dešinio peties traumos, nepaisant atliktos sąnario endoprotezavimo operacijos, išsivystė ir išliko neryški peties sąnario kontraktūra, o tai pagal Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių priedo „Dėl sužalojimų prarasto bendrojo darbingumo procentų nustatymo lentelės“ 56.1 punktą ir 57 punkto pastabą atitinka 30 procentų bendrojo darbingumo netekimą (t. 1, b. l. 149-155).

Kaltinamojo gynėjas prašė bylą nutraukti suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnyje numatytos aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas. Viena iš tokių aplinkybių yra baudžiamosios atsakomybės senaties termino suėjimas. Baudžiamojo kodekso 95 straipsnio redakcija, galiojusi įvykio metu, numatė 5 metų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo terminą asmeniui padarius neatsargų nusikaltimą, kuriuo šioje byloje kaltinamas A. C.. Ta pati įstatymo redakcija (95 str. 3 d.) numatė, kad jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pasislėpė nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo, senaties eiga sustoja; senaties eiga atsinaujina nuo tos dienos, kurią asmuo sulaikomas arba kurią jis pats atvyksta ir prisipažįsta padaręs nusikaltimą. Teismų praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad pasislėpimu laikomi tokie tyčiniai veiksmai, kai asmuo, padaręs nusikalstamą veiką, siekia išvengti baudžiamosios atsakomybės, taip pat kai toks asmuo pažeidžia jam paskirtos kardomosios priemonės reikalavimus, šaukiamas neatvyksta į ikiteisminio tyrimo institucijas ar teismą, keičia savo gyvenamąją ar darbo vietą, išvaizdą, gyvena turėdamas svetimus ar suklastotus dokumentus ir pan. Bet kurio vieno iš anksčiau nurodytų veiksmų padarymas gali būti vertinamas kaip kaltinamojo pasislėpimas nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis 2K-187/2011). Kaip matyti iš bylos medžiagos, A. C. tyrimo metu buvo išvykęs į užsieny, kviečiamas neatvykdavo į ikiteisminio tyrimo įstaigą, 2010-01-06 prokuroro nutarimu buvo paskelbta jo paieška (t. 1, b. l. 72), po ko jis surastas ir sulaikytas 2012-03-16 (t. 1, b. l. 75). Šios aplinkybės yra pagrindas pripažinti, kad A. C. buvo pasislėpęs, nes savo veiksmais apsunkino jo radimą, apklausas tyrimo metu. Nustatyti, kad asmuo slėpėsi nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo, kaip jau minėta, pakanka vieno tyčinio kaltininko veiksmo, šiuo atveju gyvenamosios vietos pakeitimo. Tokiu būdu teismas pripažįsta, kad nuosprendžio priėmimo senaties termino eiga nuo 2010-01-06 iki 2012-03-16 buvo sustojusi, todėl šiuo metu nėra suėjęs 5 metų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas, ir byla negali būti šiuo pagrindu nutraukta.

Vertindamas baudžiamojoje byloje surinktus ir teisme ištirtus įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, teismas nustatė, kad A. C. vairuodamas automobilį „Mazda 323“ važiavo nuo Fabijoniškių g. link Ukmergės g. ir atsiradus kliūčiai, t. y. į važiuojamąją dalį įžengus R. M., šią pėsčiąją automobiliu partrenkė ir sužalojo. Dėl eismo įvykio metu patirtų sužalojimų nukentėjusiajai R. M. specialistai nustatė sunkų sveikatos sutrikdymą. Tokią tiesą byloje patvirtina tiek paties kaltinamojo, tiek nukentėjusiosios parodymai apie įvykį, medicinos specialistų išvados apie nukentėjusiosios sveikatos sutrikdymo mastą. Tokiu būdu byloje neginčytinai nustatyta pavojinga veika ir sukeltos žalingos pasekmės. Teismas atmeta kaltinamojo A. C. parodymus apie tai, kad jo stabdomo automobilio ratai cypė įvykio vietoje, nes tokiu atveju ant kelio dangos būtų likusios stabdymo žymės, tuo tarpu kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuota, kad padangų pėdsakų nerasta. Taip pat teismas atmeta kaltinamojo parodymus, jog automobilis po įvykio buvo patrauktas iš susidūrimo vietos, nes to byloje nepatvirtina jokie kiti duomenys, nukentėjusioji tiek tyrimo metu, tiek teisme kategoriškai nurodė, kad tai nebuvo padaryta, eismo įvykio vietos plane užfiksuota automobilio „Mazda“ padėtis atitinka nukentėjusiosios parodymus. Kita vertus, teismas pripažįsta, kad nukentėjusioji per gatvę įvykio vietoje ėjo ne stačiu, bet įstrižiniu kampu, kas akivaizdu įvertinus nukentėjusiosios nurodytą ėjimo maršruto jos parodymų patikrinimo vietoje metu ir įvykio vietoje užfiksuotų stovinčių dviejų krovininių automobilių padėtį. Tokiu būdu nukentėjusiosios nueita atkarpa per kelio važiuojamą dalį buvo ilgesnė nei 6,3 metrai (toks atstumas užfiksuotas tarp salelės krašto ir automobilio priekinės dalies eismo įvykio vietos plane t. 1, b. l. 12), truko netrumpą laiką kol gatvėje atsirado A. C. vairuojamas automobilis, kurio nukentėjusioji nepastebėjo, o kaltinamasis atitinkamai nepastebėjo nukentėjusiosios įsukęs į pravažiavimą iš Fabijoniškių gatvės, nes tam trukdė ne tik stovėję du krovininiai automobiliai, bet ir kryptis gatvėje, kuri buvo ne tiesi, bet sukosi lanku iš kairės į dešinę vairuotojo atžvilgiu (tai matyti iš fotonuotraukų prie nukentėjusiosios parodymų patikrinimo vietoje protokolo t. 1, b. l. 172, 173). Ši nustatyta faktinė aplinkybė yra svarbi vertinant abiejų eismo dalyvių veiksmus ir kaltę dėl Kelių eismo taisyklių reikalavimų pažeidimo.

A. C. byloje kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 3 dalį dėl to, kad vairuodamas automobilį pažeidė kelių eismo saugumo taisykles, dėl ko įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo sunkiai sutrikdyta nukentėjusiosios R. M. sveikata. Taigi, viena iš sąlygų atsakomybei pagal baudžiamojo kodekso 281 str. kilti yra Kelių eismo taisyklių pažeidimai, esant pažeidėjo kaltei, šiuo atveju neatsargumui.

A. C. yra kaltinamas pažeidęs Kelių eismo taisyklių 53, 172 ir 173 punktus, numatytus įvykio metu galiojusioje teisės akto redakcijoje. Taigi, tuo metu galiojusi Kelių eismo taisyklių redakcija numatė pareigą visiems eismo dalyviams laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, netrukdyti eismo (53 punktas), pareigą vairuotojams važiuoti neviršijant leistino greičio, važiavimo greitį pasirinkti atsižvelgiant į važiavimo sąlygas, vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę, meteorologines sąlygas, eismo intensyvumą, kad galima būtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties (172 punktas), o atsiradus kliūčiai ar iškilus grėsmei eismo saugumui (jeigu vairuotojas gali tai pastebėti) sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį nesukeliant pavojaus kitiems eismo dalyviams (173 punktas). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad 172 punkte transporto priemonės sustabdymas siejamas su iš anksto numatoma kliūtimi, o 173 punkto reikalavimas privalomai sulėtinti greitį ir sustabdyti transporto priemonę siejamas su realia galimybę pastebėti kliūtį ar grėsmę eismo saugumui.

Analizuodamas ir spręsdamas dėl A. C. inkriminuotų Kelių eismo taisyklių pažeidimų teismas nustatė ir neturi pagrindo abejoti kaltinamojo parodymais, kad jis įžengusios į važiuojamą dalį pėsčiosios iš anksto nepastebėjo, o pastebėjęs per vėlai negalėjo sustabdyti jo vairuojamos transporto priemonės. Kelio atkarpos tarp Fabijoniškių g. ir Ukmergės g. ilgis, kuria važiavo kaltininko vairuojamas automobilis, ant kelio važiuojamosios dalies dešinėje judėjimo krypties pusėje stovėję krovininiai automobiliai ir kelio vingis, neleidžia teismui abejoti, jog įvykio metu nebuvo viršytas leistinas greitis. Iš anksto nepastebėjęs nukentėjusiosios R. M., A. C. negalėjo jos vertinti kaip numatomos ir galimos kliūties kelyje, juo labiau turėdamas pagrįstą teisę tikėtis, kad nukentėjusioji kaip eismo dalyvis privalėdama vykdyti Kelių eismo taisyklių reikalavimus per važiuojamąją kelio dalį neis draudžiamoje vietoje. Galiojusi Kelių eismo taisyklių redakcija kaip besąlyginę vairuotojų pareigą pėstiesiems numatė būtinumą visur ir visada (net ir ne pėsčiųjų perėjoje) praleisti tik neregį pėsčiąjį, signalizuojantį balta lazdele, arba neįgalųjį asmenį, važiuojantį per kelią neįgaliųjų vežimėliu (80 punktas). Tokių kaip subjektų požymių nukentėjusioji įvykio metu visiškai neatitiko. Atkreiptinas dėmesys, kad kaltinamajam inkriminuotas Kelių eismo taisyklių 53 punkto pažeidimas kaip reikalavimas įvykio metu galiojo ne tik vairuotojui A. C., bet ir pėsčiajai nukentėjusiajai R. M.. Tokiu būdu kaltinamajam inkriminuoti minėti Kelių eismo taisyklių 53, 172, 173 punktų pažeidimai nėra neginčijamai įrodyti byloje.

Kita vertus, be jau minėtų bendrųjų pareigų (Kelių eismo taisyklių 53 punktas) eismo dalyvei nukentėjusiajai R. M. galiojusi Kelių eismo taisyklių redakcija jai kaip pėsčiajai numatė ir specialias pareigas, o būtent reikalavimą į kitą važiuojamosios dalies pusę eiti tik pėsčiųjų (taip pat požeminėmis ir esančiomis virš kelio) perėjomis, o kur jų nėra – sankryžose pagal šaligatvių arba kelkraščių liniją (87 punktas). Remiantis šiuo Kelių eismo taisyklių punktu nukentėjusiajai R. M. būtų leidžiama eiti per kelią stačiu kampu šioje į abi puses gerai apžvelgiamoje įvykio vietoje įsitikinus, kad eiti saugu ir nebus trukdoma transporto priemonėms, tik jeigu jos matomumo zonoje nebūtų buvę perėjos ar sankryžos. Įvertinus nukentėjusiosios parodymus, jog ji per gatvę ėjo gerai matydama visą pravažiavimą ir iki sankryžos su Ukmergės gatve vienoje pusėje, ir iki sankryžos su Fabijoniškių gatve kitoje pusėje, be to tai darė judėdama ne stačiu, bet teismo nustatytu įstrižiniu kampu, teismas pripažįsta, kad pėsčioji R. M. neabejotinai pažeidė Kelių eismo taisyklių 87 punkto reikalavimus ir yra kalta dėl to.

Analizuojant bylos duomenų visumą ir inkriminuotos nusikalstamos veikos požymius teismas be nustatytų eismo įvykio pasekmių bei kaltinamojo ir nukentėjusiosios veikų kartu vertino būtiną inkriminuotos nusikalstamos veikos objektyviosios pusės požymį, t. y. būtiną priežastinį ryšį. Nustatydamas priežastinį ryšį teismas teisiškai vertino būtinąsias padarinių kilimo sąlygas ir priežastinio ryšio pobūdį. Tokiu būdu teismas nustatė, kad būtent pėsčiosios R. M. kaip eismo dalyvio padaryti Kelių eismo taisyklių pažeidimai buvo pagrindinė ir dėsninga (būtina) padarinių, t. y. jai padarytų kūno sužalojimų, kilimo sąlyga. Tam neprieštarauja ir eismo įvykį tyrusio specialisto L. A. išvados ir parodymai teisme, kuriais jis patvirtino, kad priežastinio ryšio sąlygas jis įvertino ir nurodė tik techniniu, bet ne teisiniu požiūriu. Teisiniu požiūriu nustatyta, kad analogiškoje situacijoje pėsčiajai R. M. vykdant minėtus kelių eismo taisyklių 53 ir 87 punktų reikalavimus, t. y. jai nėjus per kelio važiuojamąją dalį absoliučiai draudžiamoje vietoje, taip nesukėlus grėsmės eismo saugumui ir kitiems eismo dalyviams, eismo įvykis akivaizdžiai nebūtų įvykęs vairuotojui A. C. net ir padarius jam inkriminuotus Kelių eismo taisyklių pažeidimus. Tokiu būdu teismas konstatuoja, kad tarp nukentėjusiosios R. M. neteisėtų, t. y. pažeidžiant Kelių eismo taisyklių reikalavimus, veiksmų ir kilusių pasekmių yra tiesioginis ir būtinas priežastinis ryšys, tuo tarpu tarp kaltinamojo A. C. veikos nesugebant savalaikiai sustabdyti automobilio iki važiuojamoje dalyje atsiradusios kliūties ir kilusių pasekmių yra tik netiesioginis priežastinis ryšis, kuris nepakankamas jo baudžiamajai atsakomybei kilti. Priešingu atveju, t. y. dėl eismo įvykio baudžiamojon atsakomybėn traukiant vairuotoją A. C., kiltų teisiškai nepagrįstas tik objektyvus pakaltinamumas, tokiu būdu būtų formuojama nepagrįsta ir neleistina teismų praktiką, kuomet bet kurio eismo įvykio metu sužalojus pėstįjį, net ir esant neginčijamai pėsčiojo neteisėtai veikai ir kaltei, už sukeltas pasekmes baudžiamoji atsakomybė būtų taikoma tik transporto priemonių vairuotojams.

Tokiu būdu šioje byloje teismas konstatuoja, kad kaltinamojo A. C. veika neatitinka neteisėtumo, t. y. priešingumo teisei, kriterijaus, nes jam inkriminuoti Kelių eismo taisyklių pažeidimai ir kaltė nėra neginčijamai įrodyti, tarp kaltinamojo veikos, t. y. objektyvių veiksmų, ir sukeltų pasekmių, t. y. nukentėjusiosios sužalojimo, nėra būtino tiesioginio priežastinio ryšio, todėl teismas neturi pagrindo jį pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 281 str. 3 d. Nenustačius visų inkriminuotos veikos, taip pate nesant kitų nusikalstamų veikų požymių teismas priverstas A. C. išteisinti nesant nusikalstamos veikos sudėties.

Nukentėjusioji R. M. byloje pareiškė civilinį ieškinį (t. 2, b. l. 27-29), kuris kaltinamąjį išteisinus paliekamas nenagrinėtu vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 115 str. 3 d. 2 p. Toks teismo sprendimas palieka R. M. teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis išdėstytu ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 str. 5 d. teismas

nusprendžia:

A. C. išteisinti pagal Lietuvos Respublikos BK 281 straipsnio 3 dalį nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

R. M. civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėtu.

Nuosprendis per 20 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.