Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2010-06-07 · Byla Nr. Iv-1241-473/2010

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2010-06-07Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2012-03-26Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2010-06-07
Bylos Nr.
Iv-1241-473/2010
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00414-2010-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Violeta Balčytienė
Pareiškėjas
Ž. P.
Atsakovas
Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vyriausybės
Trečiasis asmuo
Policijos departamentas prie LR VRM
Kategorijos
  • 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-1241-473/2010Proceso Nr.3-61-3-00414-2010-5Procesinio sprendimo kategorija 16.5; 61; 74 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. birželio 7 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Violeta Balčytienė, sekretoriaujant Gintarei Guobytei, dalyvaujant pareiškėjo atstovei Gemai Zapasnykienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo Ž. P. prašymą atsakovams Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vyriausybės, atstovaujamos Policijos departamento prie LR VRM, trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie LR VRM, dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas iš teismo nustatyto tinkamo atsakovo priteisti jo darbo užmokesčio nepriemoką – 865,60 Lt.

Pareiškėjas prašyme (b. l. 2-4) bei jo atstovė teismo posėdyje paaiškino, kad pareiškėjas dirba Vilniaus apskrities vyriausiajame policijos komisariato (toliau – Vilniaus apskr. VPK) Vilniaus miesto septintojo policijos komisariato Operatyvaus valdymo poskyrio budėtojų grupėje. Lietuvos Respublikos Seimas 2002-04-23 priėmė Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymą Nr. IX-855, kuriuo išdėstė Valstybės tarnybos įstatymą nauja redakcija (Žin. 2002, Nr. 45-1708) ir 23 str. 2 d. įtvirtino nuostatą, kad valstybės tarnautojams mokamų priedų bei priemokų suma negali viršyti 70 proc. pareiginės algos. Dėl LR valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. bei kitų VI skyriaus nuostatų taikymo pareiškėjui nuo 2007-07-01 iki 2008-12-31 buvo išmokėtas ne visas jam priklausantis darbo užmokestis ir atlyginimas už viršvalandinį darbą (išmokėta tik priedų ir priemokų sumos dalis, neviršijanti 70 proc. pareiginės algos). LR Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ konstatavo, kad LR valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius prieštarauja Konstitucijos 48 str. 1d. nuostatai. Šis nutarimas taikytinas ir šioje byloje. Kita vertus, nagrinėjamoje byloje galimas ir civilinės atsakomybės valstybei taikymas. Seimas, kaip valstybės institucija, veikianti valstybės vardu, galėjo ir privalėjo suvokti, kad neturi teisės be svarbių priežasčių įstatymu apriboti nuosavybės teisę į darbo užmokestį. CK 6.271 str. 1 d. numato valstybės civilinę atsakomybę be kaltės, taigi nagrinėjamu atveju kaltė nėra būtina atsakomybės sąlyga. Atsižvelgiant į CK 6.247 ir 6.249 str. 1 d., tokie valstybės veiksmai nulėmė, kad pareiškėjas patyrė nuostolius, kurių dydis lygus jo negautoms pajamoms – darbo užmokesčio nepriemokai. Šios faktinės aplinkybės sudaro pagrindą valstybės civilinei atsakomybei kilti.

Atsiliepimas

Atsakovas Vilniaus apskrities VPK atsiliepime į prašymą (b. l. 12-14, 17-20) nurodė, kad Vilniaus apskr. VPK, apskaičiuodamas priedų ir priemokų dydžius pareiškėjui, pagrįstai taikė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalį. Įstatymas ar kitas teisės aktas, yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Pareiga vykdyti įstatymų nuostatas yra bendra, taikytina tiek privatiems asmenims, tiek valstybės valdžios institucijoms. Kadangi išimtinė teisė spręsti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją, yra suteikta LR Konstituciniam Teismui, kai nėra atitinkamo LR Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu (LR Konstitucinio Teismo 2004-12-13 nutarimas byloje Nr. 51/01-26/02-19/03-11/03-26/03-27/03). LR Konstitucinis Teismas 2004-12-13 nutarime konstatavo, kad valstybės tarnautojų teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą reiškia ir tai, kad valstybės tarnautojų darbo užmokestis, kuris yra viena pagrindinių prielaidų įgyvendinti kitus teisėtus jų interesus, turi būti nustatomas įstatymu. Teisingo apmokėjimo už darbą principas nepaneigia įstatymų leidėjo teisės nustatyti įvairias apmokėjimo valstybės tarnautojams už darbą formas ar įvairias darbo užmokesčio sudedamąsias dalis. Be to, prieštaraujantis Konstitucijai įstatymas nėra laikomas neteisėtu nuo pat jo priėmimo momento, tai patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (administracinė byla Nr. A5-264/2003). Vilniaus apskr. VPK, apskaičiuodamas ir mokėdamas darbo užmokestį, veikė teisėtai, t. y. taip, kaip privalėjo veikti pagal įstatymus. Apskaičiuojant priedų ir priemokų dydžius buvo vadovaujamasi galiojančiais teisės aktais, nes jie turi būti taikomi kol neteks galios arba tol, kol LR Konstitucinio teismo nebus konstatuota, kad jie prieštarauja Konstitucijai. Kadangi Vilniaus apskr. VPK nepažeidė nė vieno teisės akto, mokėdamas priedus ir priemokas pareiškėjams, jo veiksmuose nebuvo neteisėtų veiksmų ar kaltės. 2010-01-07 Policijos departamentas raštu Nr. 5-S-93 informavo, kad „tol kol nebus priimti specialūs teisės aktai ir skirtos tikslinės lėšos, policijos įstaigos neturi pagrindo mokėti policijos pareigūnams priklausančių išmokų“, todėl tokių išmokų priteisimo atveju, policijos įstaiga šias sumas dengtų iš darbo užmokesčio fondo lėšų, dėl ko susidarytų dar didesnis lėšų trūkumas galintis sąlygoti paties bei kitų įstaigos darbuotojų atlyginimų išmokėjimo klausimą. Atsižvelgiant į Biudžeto sandaros įstatymo 32 str. 70 procentų ribojimo atveju lėšos (jei tokios lėšos buvo sutaupytos) buvo grąžintos į biudžetą. Todėl teismas, spręsdamas klausimą dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo iš Vilniaus apskr. VPK, tuo pačiu turėtų išspręsti ir klausimą dėl įpareigojimo skirti tam reikalingus asignavimus. Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo 27 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad valstybės biudžeto vykdymą organizuoja Vyriausybė. Pagal galiojančius teisės aktus, Vilniaus apskr. VPK, kaip biudžeto asignavimų valdytojui, kyla pareiga tikslingai naudoti biudžeto lėšas, kurios jam yra skirtos atitinkamų funkcijų vykdymui, tuo tarpu biudžeto formavimas priklauso ne Vilniaus apskr. VPK, o Vyriausybės kompetencijai. Atsižvelgiant į tai, ir įvertinus teismų praktiką panašiose bylose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010-01-19 nutartis adm. byloje Nr. A143-61/2010 ir 2009-12-23 nutartis adm. byloje Nr. A756-1285/2009), vienintelis tinkamas atsakovas šioje byloje turi būti Lietuvos valstybė, todėl Vilniaus apskr. VPK turi būti pašalintas iš atsakovų. Atsakovas taip pat nurodo, kad skundo dalyje dėl 251,65 Lt (reikalaujamos sumos už 2006 metus) pareiškėjas praleido Darbo kodekso 27 str. 2 d. nustatytą ieškinio senaties terminą, todėl šioje dalyje byla turėtų būti nutraukta.

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama LR Vyriausybės, atstovaujamos Policijos departamento prie LR VRM ir trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie LR VRM atsiliepimo į prašymą nepateikė, teismo posėdyje nedalyvavo. Apie posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – LR ABTĮ) 78 str. 3 dalyje numatyta, kad bylos šalių ar jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems apie posėdį buvo tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. Byla nagrinėjama pareiškėjui, atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos LR Vyriausybės, atstovaujamos Policijos departamento prie LR VRM atstovui ir trečiojo suinteresuoto asmens atstovui nedalyvaujant. Apie teismo posėdį pranešta tinkamai.

Motyvuojamoji dalis

Faktinės bylos aplinkybės, teisinis reglamentavimas ir teismo išvados.

Byloje esantys rašytiniai įrodymai (b. l. 23-25, 30) patvirtina, kad pareiškėjas dirba Vilniaus apskr. VPK. Dėl LR valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. taikymo pareiškėjui buvo sumokėtas ne visas jam priklausantis darbo užmokestis ir atlyginimas už viršvalandinį darbą (išmokėta tik priedų ir priemokų sumos dalis, neviršijanti 70 proc. pareiginės algos). Pagal 2007-2008 metų suvestinių atsiskaitymo lapelių ir 2010-03-19 Vilniaus apskr. VPK pažymos duomenis, pareiškėjui už 2007 m. neišmokėta 247,32 Lt, už 2008 m. – 457,14 Lt. Iš jų 90,51 Lt – už 2006 m. antrą ketvirtį.

Vidaus tarnybos pareigūnų darbo užmokestį reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – LR VTĮ) VI skyriaus 23-26 straipsnių nuostatos, kurios, remiantis LR VTĮ 4 str. 2 dalimi, yra be išlygų taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams.

LR VTĮ (2002-04-23 redakcija Nr. IX-856) 25 str. 1 dalyje nustatyta, kad valstybės tarnautojams mokami šie priedai: 1) už tarnybos Lietuvos valstybei stažą (toliau – tarnybos stažas); 2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją; 3) už laipsnį; 4) už diplomatinį rangą. Pagal VTĮ 25 str. 7 dalį (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-856 redakcija), šio straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 4 punktuose nustatyti priedai negali viršyti 55 procentų pareiginės algos. LR VTĮ 23 str. 1 dalyje (2002-04-23 įstatymo Nr.IX-856 redakcija) buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos, o 2 dalimi buvo nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Pagal LR VTĮ 26 str. 3 dalį (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-856 redakcija), vidaus tarnybos sistemos pareigūnams mokamų priemokų, inter alia už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą, bendras dydis (suma) negalėjo viršyti 60 procentų pareiginės algos.

2008-12-09 buvo priimtas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4, 10, 16, 16-1, 17, 23, 26, 37, 41, 42 straipsnių pakeitimo ir papildymo, Įstatymo papildymo 26-1, 43-1 straipsniais ir 3 priedo II skyriaus pakeitimo įstatymo 6 straipsniu įstatymas (2007-06-07 įstatymo Nr. XI-53 redakcija ). Šiuo įstatymu buvo pakeistas bei papildytas LR VTĮ 23 straipsnis, kurio 2 dalis numatė, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Į šią sumą neįskaitomas šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą bei šio įstatymo 25 str. 1 d. 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.

Vidaus tarnybos statuto, patvirtinto 2003-04-29 įstatymu Nr. IX-1538, 38 str. 1 dalyje nustatyta, kad pareigūnams mokamos šios priemokos: 1) už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu; 2) už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis; 3) už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą. Papildomos užduotys pareigūnui turi būti suformuluotos raštu. Statuto 38 str. 5 dalyje nustatyta, kad pareigūnams mokamos priemokos negali viršyti 60 procentų pareiginės algos.

Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarimu ,,Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002-04-23, 2007-06-07 redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002-04-23 redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1708; 2007-06-07 redakcija; Žin., 2007, Nr. 69-2723) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002-04-23 redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į apmokėjimo už darbą ypatumus, turi diskreciją nustatyti įvairias apmokėjimo valstybės tarnautojams už darbą sistemas, darbo užmokesčio sudedamąsias dalis, sudedamųjų dalių ar jų sumos apribojimus. Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 dalyje nustatytas priedų ir priemokų bendro dydžio apribojimas savaime neprieštaravo Konstitucijai. Tačiau pagal Vidaus tarnybos statuto 29 ir 30 straipsniuose nustatytą teisinį reguliavimą vidaus reikalų įstaigos vadovas galėjo pavesti vidaus tarnybos sistemos pareigūnams dirbti viršvalandinį darbą, dirbti poilsio bei švenčių dienomis, o šie privalėjo vykdyti įstaigos vadovo įsakymą ar nurodymą. Vertindamas ginčytą Valstybės tarnybos įstatymo dalį kartu su minėtais Vidaus tarnybos statuto straipsniais, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad galėjo susidaryti tokios situacijos, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą turėjo būti išmokamos tokio dydžio priemokos, kurios kartu su jiems išmokėtinų priedų ir kitų priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą priedų ir priemokų sumos apmokėjimo ribą. Byloje konstatuota, kad nei ginčytame Valstybės tarnybos įstatymo, nei kituose šio įstatymo skyriaus „Darbo užmokestis“ straipsniuose nebuvo nuostatų, pagal kurias būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą ribą. Taip atsirado prielaidos susidaryti tokioms teisinėms situacijoms, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, atlikusiems tam tikrą darbą, už šį darbą negalėjo būti apmokama.

Toks Konstitucinio Teismo sprendimas reiškia, jog paminėtu teisiniu reguliavimu privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę tais atvejais, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo nustatytą ribą. Tai galėjo būti papildomų laisvų (nedarbo) dienų suteikimas, kasmetinių apmokamų atostogų pailginimas ar kitoks kompensavimas. To nepadarius, laikytina, kad atsakovas iki šiol už faktiškai pareiškėjos atliktą darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliktų viršijant nustatytą darbo trukmę, iki šiol nėra tinkamai (pilnai) atsiskaitęs ir to neneigia, neginčija skunde nurodomos reikalavimo sumos. Tokia situacija prieštarauja Konstitucijai bei teisingumo principams.

Konstitucinis Teismas 2004-12-13 nutarime analizuodamas valstybės pareigą mokėti įstatymų nustatytą darbo užmokestį valstybės tarnautojams, yra nurodęs, kad asmeniui, kuris atliko pavestą darbą, pagal Konstituciją atsiranda teisė reikalauti, kad jam būtų sumokėtas visas pagal įstatymus ar jais remiantis išleistus kitus teisės aktus priklausantis darbo užmokestis (atlyginimas), taip pat kad jis būtų sumokėtas nustatytu laiku. Si asmens teisė yra ginama kaip nuosavybės teisė (Konstitucijos 23 straipsnis). Šiame nutarime Konstitucinis teismas taip pat pažymėjo, kad pareiga vykdyti įstatymų nuostatas yra bendra, taikytina tiek privatiems asmenims, tiek valstybės valdžios institucijoms. Kadangi išimtinė teisė spręsti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją, yra suteikta Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui, kai nėra atitinkamo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (1999-01-14 įstatymo red. Nr. VIII-1029) 13 straipsnį, vienodą administracinių teismų praktiką, aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus, formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT). LVAT 2005-12-21 nutartyje administracinėje byloje Nr. A1-638/2005 pasisakė, kad reikalavimas priteisti negautą darbo užmokestį nėra reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir nesiejamas su darbo užmokesčio nesumokėjusio subjekto (institucijos) kalte. Be to, minėtoje byloje LVAT nurodė, kad tarnybos teisiniai santykiai pagal savo pobūdį ir teisinę prigimtį yra dvišaliai, nes pagal juos valstybės tarnautojas yra įpareigotas tinkamai atlikti įstatymuose ir pareigybių aprašyme nurodytas funkcijas, o darbdavys privalo mokėti darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas socialines garantijas.

Išplėstinė LVAT teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A5-264/2003 pasisakė, kad pagal Konstitucijos 107 straipsnį Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama tik į ateitį. Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Iš to darytina išvada, kad teisės aktai, Konstitucinio Teismo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, negali būti taikomi santykiams, atsirandantiems po Konstitucinio Teismo sprendimo dėl šių aktų prieštaravimo Konstitucijai oficialaus paskelbimo, tačiau iki šio momento taikant teisės aktus priimtiems sprendimams šių aktų pripažinimas prieštaraujančiais Konstitucijai reikšmingas tiek, kiek šie sprendimai nėra įvykdyti -nesukėlę realių teisinių pasekmių. Jau minėtoje 2005-12-21 nutartyje administracinėje byloje Nr. A1-638/2005 LVAT konstatavo, kad iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma įvykdytu sprendimu. Kadangi Valstybės tarnybos įstatymas nereglamentuoja termino, per kurį turi būti pareiškiamas valstybės tarnautojo reikalavimas dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo, tokiais atvejais atsiranda teisinis pagrindas valstybės tarnautojų atžvilgiu taikyti senaties terminus, numatytus Darbo kodekse. Darbo kodekso 27 str. 2 d. nustato bendrąjį trejų metų ieškinio senaties terminą, jeigu šis kodeksas ir kiti darbo įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų (LVAT sprendimas adm. b. Nr. A12-219/2004).

Prašomas priteisti nesumokėtas darbo užmokestis už laikotarpį nuo 2007-01-01 iki 2008-12-31, šis laikotarpis neviršija 3 metų (Darbo kodekso 298 str.). Vilniaus apskr. VPK suvestiniai atsiskaitymo lapeliai už 2007 ir 2008 metus (b. l. 23-25) ir 2010-03-19 pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 30) patvirtina, kad pareiškėjui už 2006 m. dėl priedų ribojimo neišmokėta darbo užmokesčio suma –161,14 Lt, už 2007 m. – 247,32 Lt, už 2008 m. – 457,14 Lt, iš jų 90,51 Lt – už 2006 m. antrą ketvirtį. Atsižvelgiant į atsakovo reikalavimą taikyti ieškinio senatį ir Darbo kodekso 27 str. nuostatą, kad bendras ieškinio senaties terminas Darbo kodekso reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, taip pat Civilinio kodekso I knygos VII skyriaus nuostatas dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo, 90,51 Lt suma neįskaitoma į pareiškėjui priteistiną neišmokėto darbo užmokesčio sumą už 2007-2008 metus. Tokiu būdu, pareiškėjui priteistina suma – 613,95 Lt ((247,32 Lt + 457,14 Lt) – 90,51 Lt), t. y. tenkinamas reikalavimas priteisti su darbo santykiais susijusias išmokas už tris metus nuo prašymo pareiškimo teisme dienos (Darbo kodekso 298 str.).

Atsižvelgus į teismo nustatytas aplinkybės darytina išvada, kad pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies, pareiškėjui iš atsakovo Vilniaus apskr. VPK priteisiamas už 3 metų laikotarpį dėl priedų ir priemokų sumai taikomo 70 procentų pareiginės algos ribojimo neišmokėtas darbo užmokestis – 613,95 Lt (LR ABTĮ 57 str., 88 str. 4 d., Darbo kodekso 27 str. 2 d., 298 str.).

Pareiškėjas skunde, be Vilniaus apskr. VPK, atsakove taip pat nurodo Lietuvos valstybę. Pareiškėjas tarnybos teisiniais santykiais tiesiogiai yra susijęs su Vilniaus apskr. VPK, t. y. subjektu, privalančiu mokėti pareiškėjui darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas garantijas, sprendžiančiu pareigūnų priėmimo į valstybės tarnybą bei atleidimo iš jos klausimus, tvirtinančiu pareigybių aprašymus. Todėl bylose dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo, atsakovu yra darbdavys, o ne Lietuvos valstybė.

Rezoliucinė dalis

Teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 4 p., 127 str.,

nusprendė:

pareiškėjo skundą patenkinti iš dalies. Priteisti Ž. P. iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 613,95 Lt (šešis šimtus trylika litų devyniasdešimt penkis centus). Kitoje dalyje skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.

Teisėja Violeta Balčytienė