Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2015-09-09 · Administracinė byla Nr. P-115-556/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. ApeliacijaNutartis · 2015-05-08Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  2. P-115-556/2015Nutartis · 2015-09-09Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-09-09
Bylos Nr.
P-115-556/2015
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01434-2013-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Dainius Raižys (pirm.), Ramūnas Gadliauskas, Arūnas Sutkevičius (pran.)
Pareiškėjas
D. K.
Atsakovas
Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Trečiasis asmuo
Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
Kategorijos
  • 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 80.13pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. P-115-556/2015Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01434-2013-1Procesinio sprendimo kategorija 80.11; 80.13 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2015 m. rugsėjo 9 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo D. K. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-77-575/2015 pagal pareiškėjo D. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. K. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas D. K. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 1–3) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2013 m. balandžio 10 d. sprendimą Nr. S-55(7-40/2013); 2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2013 m. sausio 11 d. sprendimą Nr. 68-12; 3) panaikinti Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Vilniaus AVMI) 2012 m. spalio 10 d. sprendimą Nr. (4.65)-256-162, kuriuo mokesčių administratorius patvirtino 2012 m. rugsėjo 3 d. patikrinimo aktą Nr. (4.65)-04-77-26 toje dalyje, kurioje pareiškėjui buvo apskaičiuotas papildomai mokėtinas 5 486 Lt gyventojų pajamų mokestis (toliau – ir GPM); 4) atleisti pareiškėją nuo 11 253,54 Lt GPM delspinigių už laikotarpį nuo 2007 m. gegužės 3 d. iki 2009 m. kovo 3 d.; 5) atleisti pareiškėją nuo paskirtos 549 Lt GPM baudos.

Pareiškėjas paaiškino, kad skundžiami Vilniaus AVMI, VMI ir MGK sprendimai yra nepagrįsti, kadangi mokesčių administratorius jam nepagrįstai už 2006 m. apskaičiavo papildomai mokėtiną 5 486 Lt GPM, todėl ir apskaičiuoti šio mokesčio delspinigiai yra nepagrįsti. Be to, pareiškėjo teigimu, MGK netinkamai vertino taisykles, draudžiančias pakartotinio mokestinio patikrinimo atlikimą. Pareiškėjas taip pat nesutiko su MGK pozicija, jog mokesčių administratorius pagrįstai atsisakė atleisti jį nuo likusios 11 253,54 Lt GPM delspinigių dalies bei 549 Lt dydžio GPM baudos. Dėl pakartotinio patikrinimo už 2006 m. pareiškėjas pažymėjo, jog jis buvo atliktas pažeidžiant Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 68 straipsnio 1 dalies bei 118 straipsnio 1 dalies nuostatas, o MGK nepagrįstai konstatavo, kad šis patikrinimas teisėtas, kadangi mokestinis ginčas toje dalyje, kurioje pareiškėjui sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo buvo apskaičiuoti mokesčiai už 2006 m., jau yra pasibaigęs – pareiškėjas Vilniaus AVMI 2009 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą dėl patikrinimo akto Nr. (21.26)-04-77-63 tvirtinimo apskundė tik dalyje dėl gautų pajamų pripažinimo individualios veiklos pajamomis bei dėl 2007 m. gautų azartinių lošimų pajamų ir išlaidų apskaičiavimo teisingumo, o minėtu patikrinimo aktu apskaičiuotų mokesčių už 2006 m. neginčijo ir jam apskaičiuotą mokesčių sumą sumokėjo dar 2009 m. MGK 2010 m. vasario 10 d. sprendimu Nr. S-49(7-426/2009) VMI sprendimas buvo panaikintas ir skundas grąžintas nagrinėti iš naujo. Centriniam mokesčių administratoriui pavedus atlikti pakartotinį pareiškėjo 2005–2007 m. mokestinį patikrinimą, Vilniaus AVMI 2010 m. rugsėjo 29 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (21.26)-256-255 patvirtino, kad 2005–2007 m. pareiškėjas gavo pajamas ne iš individualios veiklos, o iš azartinių lošimų, todėl perskaičiavo pareiškėjo mokėtinus mokesčius, panaikino valstybinio socialinio draudimo (toliau – ir VSD) įmokas, patvirtino pirmojo patikrinimo metu už 2006 m. pareiškėjui apskaičiuotą 33 396 Lt GPM sumą bei apskaičiavo 41 011 Lt GPM už 2007 m. bei šio mokesčio 24 574 Lt delspinigius. Kadangi mokesčių administratorius pakartotinio patikrinimo metu pareiškėjui už 2007 m. mokėtinus mokesčius, kaip ir pirmojo patikrinimo metu, apskaičiavo remdamasis išimtinai tik banko sąskaitų išrašais ir nevertindamas įmonės „ElectraWorks Limited“ pažymos, pareiškėjas 2010 m. spalio 18 d. apskundė mokesčių inspekcijos sprendimą, ginčydamas 2007 m. gautų azartinių lošimų pajamų ir išlaidų apskaičiavimo teisingumą. Tačiau pareiškėjas neginčijo 2006 m. apskaičiuotų mokesčių ir GPM sumokėjo dar 2009 m., pirmojo patikrinimo metu, o ginčo dėl pajamų pripažinimo gautomis iš individualios veiklos ir iš to kylančių mokestinių pasekmių, atlikus pakartotinį patikrinimą, neliko. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjas teigė, kad nagrinėjamu atveju MGK nepagrįstai sprendė, kad mokestinis ginčas vyko dėl 2005–2007 m. laikotarpio apskaičiuotų mokesčių, kadangi mokestinis patikrinimas toje dalyje, kurioje pareiškėjui sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo buvo apskaičiuoti mokesčiai už 2006 m., yra pasibaigęs ir 2006 m. patikrinimo rezultatus patvirtinantis sprendimas yra įsiteisėjęs, o tai užkerta kelią mokesčių administratoriui už šį laikotarpį atlikti pakartotinį mokestinį patikrinimą. Pareiškėjas kartu atkreipė dėmesį, kad tiek MGK, tiek pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai, remdamiesi pareiškėjo skunde išdėstytomis aplinkybėmis, nevertino 2006 m. mokesčių apskaičiavimo teisingumo ir sprendimuose nurodė, jog ginčas kilo tik dėl 2007 m. Todėl, įvertinus tai, jog ginčo dalykas pradedant nuo 2009 m. buvo tik 2007 m. apskaičiuotų mokesčių teisingumas, Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2012 m. gegužės 24 d. priėmus pareiškėjui palankų sprendimą ir grąžinus skundą nagrinėti iš naujo, buvo pavesta atlikti pakartotinį patikrinimą ir priimti naują sprendimą tik dėl 2007 m. mokesčių apskaičiavimo teisingumo. Be to, akcentavo, kad vadovaujantis MAĮ 68 straipsnio 1 dalimi, jeigu kitaip nenustatyta atitinkamo mokesčio įstatyme, mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 d., todėl 2012 m. liepos 31 d. Vilniaus AVMI pradėtas pareiškėjo mokestinis patikrinimas dėl 2006 m. yra neteisėtas, o 2012 m. spalio 10 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (4.65)-256-162 už 2006 m. apskaičiuotas 5 486 Lt GPM, 13 682 Lt GPM delspinigiai ir skirta 549 Lt GPM bauda yra naikintini, kaip apskaičiuoti pažeidžiant mokesčių apskaičiavimo senaties terminą. Pareiškėjas taip pat pabrėžė, kad visi dokumentai, kuriais remiantis jam yra apskaičiuoti papildomai mokėtini mokesčiai už 2006 m., buvo pateikti dar 2009 m. vykusio pirmojo patikrinimo metu. Visi duomenys apie pareiškėjo pajamas ir išlaidas žaidžiant pokerį per bendrovę „Paytech International Ltd“ mokesčių administratoriui buvo žinomi nuo pat pradžių, tačiau kilo ginčas dėl šių įrodymų vertinimo. Pareiškėjas tiek mokestinių patikrinimų metu, tiek vykstant ikiteisminiam mokestinio ginčo nagrinėjimui bei nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose prašė vertinti įmonės „ElectraWorks Limited“ pažymą bei bendrovės „Paytech International Ltd“ išrašus, o tai reiškia, kad jis pripažino 2006 m. per „Paytech International Ltd“ gautas 20 317,38 Lt dydžio pajamas, nuo kurių turėjo būti sumokėtas šio patikrinimo metu mokesčių administratoriaus papildomai apskaičiuotas 5 486 Lt dydžio GPM. Pareiškėjas neginčijo šių pajamų, priešingai, prašė mokesčių administratoriaus vertinti „Paytech International Ltd“ išrašus ir apskaičiuoti mokėtinus mokesčius, remiantis šiuose dokumentuose esančia informacija. Tuo tarpu mokestinis ginčas užsitęsė nepagrįstai ilgą laiko tarpą dėl mokesčių administratoriaus netinkamo neteisminės administracinės procedūros įrodinėjimo procesą reglamentuojančių taisyklių taikymo (šiuo pagrindu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. gegužės 24 d. patenkino pareiškėjo skundą). Pareiškėjas pažymėjo, kad ilgai užsitęsusios mokestinio patikrinimo procedūros ir mokestinis ginčas nėra suderinami su nuostatomis, jog mokesčių administravimas turi būti atliekamas nepažeidžiant mokesčių mokėtojų teisių, mokesčių administratoriui atliekant savo funkcijas, stengtis kuo mažiau trikdyti mokesčių mokėtojo veiklą bei stengtis įvykdyti valstybės priskirtas funkcijas kuo operatyviau. Tvirtino, jog už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis ir įvertinęs tai, kad jis pripažino, jog nesilaikė teisės aktais nustatytų reikalavimų, bei mokesčius sumokėjo (5 486 Lt GPM sumą sumokėjo 2012 m. lapkričio 2 d.), pareiškėjas manė, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas atleisti jį ir nuo likusių 11 253,54 Lt GPM delspinigių už laikotarpį nuo 2007 m. gegužės 3 d. iki 2009 m. kovo 3 d. bei paskirtos 549 Lt GPM baudos, esant MAĮ 141 straipsnio 2 dalyje įtvirtintoms sąlygoms.

Atsiliepimas

Atsakovas VMI atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 35–38) su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad Vilniaus AVMI, atlikusi pakartotinį pareiškėjo 2005–2007 m. laikotarpio GPM sumokėjimo patikrinimą, už 2006 m. mokestinį laikotarpį pareiškėjui apskaičiavo 38 882 Lt GPM, nes nustatė, jog nurodytu laikotarpiu jis gavo 962 620 Lt azartinių lošimų laimėjimų pajamas bei patyrė 822 419 Lt išlaidas (už 2005 m. ir 2007 m. GPM nebuvo apskaičiuotas). Atsižvelgusi į tai, kad pareiškėjas 2009 m. balandžio 16 d. (pirminio patikrinimo metu) sumokėjo 33 396 Lt GPM už 2006 m. gautas pajamas, Vilniaus AVMI nurodė pareiškėjui sumokėti 5 486 Lt GPM (38 882 Lt ? 33 396 Lt), apskaičiavo 13 682 Lt GPM delspinigius ir nuo 5 486 Lt mokėtinos GPM sumos skyrė 549 Lt GPM baudą (10 proc.). VMI 2013 m. sausio 11 d. sprendime Nr. 68-12 nurodė, kad pareiškėjui pagrįstai už 2006 m. papildomai apskaičiuota mokėtina 5 486 Lt GPM suma, taip pat konstatavo, jog pakartotinio patikrinimo procedūra tikrinant 2006 m. mokėtinus mokesčius buvo atlikta nepažeidžiant MAĮ 68 straipsnio 1 dalies ir 118 straipsnio 1 dalies nuostatų. Atsižvelgusi į pakankamai ilgą laikotarpį, praėjusį nuo pirminio patikrinimo akto (2009 m. gegužės 18 d.) iki pakartotinio patikrinimo akto (2012 m. rugsėjo 3 d.) surašymo, įvertinusi aplinkybes, jog tik ginčo mokestinio patikrinimo metu buvo pripažinti tinkamais įrodymais pareiškėjo pateikti dokumentai, nors šiuos dokumentus pareiškėjas buvo pateikęs ir pirminio patikrinimo metu 2009 m., vadovaudamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatavo, jog pareiškėjas nėra kaltas dėl ilgo mokestinio ginčo proceso. Atsižvelgusi į tai, vadovaudamasi MAĮ 100 straipsnio 1 dalimi ir 141 straipsnio 1 dalies 1 punktu, VMI pareiškėją atleido nuo GPM delspinigių dalies, apskaičiuotos už laikotarpį nuo pirminio patikrinimo akto surašymo (2009 m. gegužės 18 d.) iki ginčo pakartotinio patikrinimo akto surašymo dienos (2012 m. rugsėjo 3 d.), t. y. nuo 2 428,10 Lt GPM delspinigių mokėjimo. VMI tvirtino, kad pareiškėjo teismui pateikiame skunde nurodyti argumentai yra nepagrįsti, kadangi MAĮ 118 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog mokesčių administratorius neturi teisės pakartotinai tikrinti mokesčių mokėtojo dėl to paties mokesčio už tą patį mokestinį laikotarpį, jei buvo priimtas atitinkamas mokesčių administratoriaus sprendimas, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, arba patikrinimo rezultatai buvo patvirtinti patikrinimo pažyma. Taigi pakartotinis patikrinimas paneigiamas, jei jau buvo priimtas atitinkamas mokesčių administratoriaus sprendimas, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuotas ir nurodytas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, arba patikrinimo rezultatai buvo patvirtinti patikrinimo pažyma ir tokie teisės aktai yra galiojantys (jeigu nėra išimčių, numatytų MAĮ 118 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose). Priešingu atveju pakartotinis patikrinimas yra visiškai teisėtas. Tuo tarpu nagrinėjamame ginče nėra priimto įsiteisėjusio sprendimo, kuriuo būtų patvirtintas Vilniaus AVMI 2009 m. gegužės 18 d. patikrinimo aktu Nr. (21.26)-04-77-63 pareiškėjui už 2006 m. apskaičiuotas 33 396 Lt GPM. Šiame kontekste pabrėžė, kad Vilniaus AVMI 2009 m. rugpjūčio 19 d. sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (21.26)-256-368 buvo panaikintas ir institucijai buvo pavesta atlikti pakartotinį pareiškėjo patikrinimą dėl viso 71 093 Lt GPM ir su juo susijusių sumų. Vilniaus AVMI 2010 m. rugsėjo 29 d. sprendimas Nr. (21.26)-256-255, kuriuo buvo patvirtintas 2010 m. rugpjūčio 12 d. pakartotiniu patikrinimo aktu Nr. (21.26)-04-77-79 apskaičiuotas 74 407 Lt GPM, VMI 2012 m. birželio 20 d. sprendimu Nr. 68-113 taip pat buvo panaikintas ir Vilniaus AVMI buvo pavesta atlikti pakartotinį patikrinimą dėl viso 74 407 Lt GPM (apskaičiuoto už 2006–2007 m.) ir su juo susijusių sumų. Taigi mokestinis ginčas dėl Vilniaus AVMI 2009 m. gegužės 18 d. patikrinimo aktu Nr. (21.26)-04-77-63 pareiškėjui už 2006 m. apskaičiuotos 33 396 Lt GPM sumos nebuvo pasibaigęs, todėl šioje byloje netaikytini MAĮ 68 straipsnyje ir 118 straipsnyje nustatyti apribojimai atlikti pakartotinį mokesčių mokėtojo patikrinimą, kadangi po Vilniaus AVMI 2009 m. gegužės 18 d. patikrinimo akto Nr. (21.26)-04-77-63 ir 2009 m. rugpjūčio 19 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (21.26)-256-368 prasidėjęs mokestinis ginčas nebuvo nutrūkęs. Pasisakydama dėl pareiškėjo atleidimo nuo delspinigių, VMI atkreipė dėmesį, jog šį klausimą reglamentuoja MAĮ 100 straipsnis bei VMI viršininko 2004 m. liepos 26 d. įsakymu Nr. VA-144 (2006 m. vasario 28 d. įsakymo Nr. VA-20 redakcija) patvirtintų Atleidimo nuo baudų ir delspinigių taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 7 punktas, kuriuose įtvirtinti šie atleidimo nuo delspinigių pagrindai: 1) jeigu yra MAĮ 141 straipsnio 1 dalyje nustatytas pagrindas; 2) kitais atvejais, kai delspinigius išieškoti netikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu, kaip tai suprantama pagal MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Atitinkamai MAĮ 141 straipsnio 1 dalyje nustatyti šie pagrindai: 1) jei mokesčių mokėtojas įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo; 2) jei mokesčio įstatymas pažeistas dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo mokesčių mokėtojo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti. Tokiomis aplinkybėmis nelaikomi mokesčių mokėtojo ar jo darbuotojų veiksmai ar neveikimas, taip pat mokesčių mokėtojo nemokumas; 3) kai mokesčių mokėtojo atskira veika, nors ir pažeidžiančia mokesčio įstatymo nuostatas, nepadaroma žala biudžetui; 4) kai mokesčių mokėtojas mokesčio įstatymą pažeidė dėl klaidingo apibendrinto mokesčio įstatymo paaiškinimo arba mokesčių administratoriaus raštu ar telefonu, jei suteikta konsultacija centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka buvo įrašyta ir yra galimybė nustatyti skambinantį asmenį – mokesčių mokėtoją (ar jo atstovą), suteiktos klaidingos konsultacijos mokesčių mokėjimo klausimais. Tuo tarpu pareiškėjas prašo atleisti jį nuo 11 253,54 Lt GPM delspinigių ir 549 Lt GPM baudos mokėjimo, remdamasis teisingumo ir protingumo principais bei tuo, kad mokestinis ginčas trunka pakankamai ilgą laiko tarpą, o mokesčių administratorius pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Tačiau mokestinių ginčų bylose ne kartą yra akcentuota, jog mokesčių mokėtojas turi konstitucinę pareigą sąžiningai mokėti mokesčius, mokesčių surinkimas yra susijęs su viešojo intereso apsauga, nes taip yra gaunama lėšų visos visuomenės poreikiams tenkinti. Pareiga mokėti mokesčius yra objektyviai egzistuojanti, apmokestinimo pagrindu yra tam tikros objektyviai egzistuojančios aplinkybės, susijusios su konkretaus mokėtojo veikla (kurią įstatymų leidėjas pripažįsta apmokestinama), ar tam tikrų veiksmų, susijusių su apmokestinimo objekto atsiradimu, atlikimas. Pats mokesčių mokėtojas privalo laiku ir tiksliai apskaičiuoti ir sumokėti mokestinę prievolę (MAĮ 40 str.), t. y. mokesčių mokėtojas privalo sumokėti mokestį to mokesčio įstatymo ar jo pagrindu priimto lydimojo teisės akto nustatytu terminu (MAĮ 81 str. 1 d.). Todėl nagrinėjamu atveju pareiškėjas ne tik turėjo pareigą laiku pateikti GPM deklaraciją, bet ir nustatyta tvarka bei laiku į biudžetą sumokėti deklaruotą GPM. Tačiau pirminio 2009 m. gegužės 18 d. patikrinimo akte nurodyta, jog pareiškėjas metinės gyventojų pajamų mokesčio deklaracijos už 2006 m. neteikė, o pareiškėjo nurodomos aplinkybės dėl atleidimo nuo delspinigių ir baudos mokėjimo, objektyviai atsiradusios ir egzistavusios tik 2009 m. mokesčių administratoriui pradėjus pareiškėjo atžvilgiu mokesčių administravimo veiksmus, negali būti siejamos su pareiga laiku apskaičiuoti ir sumokėti GPM už 2006 m. VMI teigė, kad aplinkybių, kurios nagrinėjamos bylos kontekste galėtų būti vertinamos kaip sudarančios pagrindą, remiantis teisingumo ir protingumo kriterijais, atleisti pareiškėją nuo baudos ir delspinigių, apskaičiuotų nuo pažeidimo padarymo iki pirminio patikrinimo pradžios (2009 m. kovo 3 d. pavedimas tikrinti), pareiškėjas nenurodė, o aplinkybė, kad jis apskaičiuotą 5 486 Lt GPM sumą yra sumokėjęs, pagal MAĮ 100 straipsnio ir 141 straipsnio nuostatas nėra pagrindas atleisti nuo baudos mokėjimo. Taigi, remiantis protingumo ir teisingumo principais, pareiškėjas jo nurodytų aplinkybių pagrindu negali būti atleistas nuo 11 253,54 Lt GPM delspinigių ir 549 Lt GPM baudos mokėjimo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus AVMI atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 40) prašė jo netenkinti ir nurodė, jog palaiko VMI atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstytą poziciją.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 23 d. sprendimu (b. l. 56–62) pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nurodė, kad byloje nustatyta, jog Vilniaus AVMI, atlikusi pareiškėjo pakartotinį gautų pajamų ir sumokėtų mokesčių patikrinimą už laikotarpį nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d., 2012 m. rugsėjo 3 d. surašė patikrinimo aktą Nr. (4.65)-04-77-26, kuriame papildomai apskaičiavo 38 882 Lt GPM sumą ir pažymėjo, kad pareiškėjas sumokėjo 33 396 Lt GPM, todėl jam apskaičiuotas 5 486 Lt mokėtinas GPM. Vilniaus AVMI 2012 m. spalio 10 d. sprendimu Nr. (4.65)-256-162 buvo patvirtintas 2012 m. rugsėjo 3 d. patikrinimo aktas, taip pat pareiškėjui apskaičiuota 13 682 GPM delspinigių ir paskirta 549 Lt GPM bauda. VMI 2013 m. sausio 11 d. sprendimu Nr. 68-12 buvo patvirtintas minėtas Vilniaus AVMI 2012 m. spalio 10 d. sprendimas ir pareiškėjas atleistas nuo 2 428,10 Lt GPM delspinigių sumokėjimo. Atitinkamai ginčijamu MGK 2013 m. balandžio 10 d. sprendimu Nr. S-55(7-40/2013) buvo patvirtintas VMI 2013 m. sausio 11 d. sprendimas Nr. 68-12. Šiame kontekste teismas pažymėjo, kad, sprendžiant pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą, pirmiausia būtina įvertinti mokesčių administratoriaus sprendimų, kurie laikytini viešojo administravimo aktais, atitiktį Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalyje nurodytiems teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams. Kartu akcentavo, kad pareiškėjas skunde teismui neginčijo mokesčių administratoriaus apskaičiavimų, kuriais jam papildomai nustatyta mokėtina GPM suma ir su ja susiję delspinigiai bei bauda, matematinio teisingumo, o skundo reikalavimus grindė tokiais motyvais: 1) pakartotinis mokestinis patikrinimas toje dalyje, kurioje buvo perskaičiuotas už 2006 m. mokėtinas GPM, buvo atliktas neteisėtai; 2) mokestinis ginčas tęsėsi ilgą laiko tarpą, todėl pareiškėjas turi būti atleidžiamas nuo 11 253,54 Lt delspinigių, apskaičiuotų už laikotarpį nuo 2007 m. gegužės 3 d. iki 2009 m. kovo 3 d., ir paskirtos 549 Lt baudos. Atsižvelgęs į tai, teismas atkreipė dėmesį, jog MAĮ 118 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčių administratorius neturi teisės pakartotinai tikrinti mokesčių mokėtojo dėl to paties mokesčio už tą patį mokestinį laikotarpį, jei buvo priimtas atitinkamas mokesčių administratoriaus sprendimas, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, arba patikrinimo rezultatai buvo patvirtinti patikrinimo pažyma. Tačiau minėto straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose numatytos sąlygos, kurioms esant gali būti atliekamas mokesčių mokėtojo pakartotinis mokestinis patikrinimas. Taigi, pagal MAĮ 118 straipsnio 1 dalį, mokesčių mokėtojo pakartotinis mokestinis patikrinimas dėl to paties mokesčio už tą patį mokestinį laikotarpį negali būti atliekamas tik tuo atveju, jei šiuo klausimu yra priimtas mokesčių administratoriaus sprendimas, toks sprendimas nėra nuginčytas ir nenustatomos minėto straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose numatytos sąlygos. Atsižvelgęs į tai, teismas pabrėžė, jog byloje nėra ginčo dėl to, kad pirminis Vilniaus AVMI patikrinimo aktas, kuriuo pareiškėjui buvo apskaičiuotos mokestinės nepriemokos už 2005–2007 m., buvo surašytas 2009 m. gegužės 18 d., o sprendimas dėl šio akto patvirtinimo priimtas 2009 m. rugpjūčio 19 d. Vėliau tarp pareiškėjo ir mokesčių administratoriaus kilęs mokestinis ginčas buvo nagrinėjamas teisme ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 24 d. sprendimu (administracinė byla Nr. A602-1236/2012) buvo panaikinti MGK 2011 m. kovo 16 d. sprendimas Nr. S-56(7-16/2011) bei VMI 2010 m. gruodžio 17 d. sprendimas Nr. 68-283, o centrinis mokesčių administratorius įpareigotas pareiškėjo skundą išnagrinėti iš naujo. VMI 2012 m. birželio 20 d. sprendimu, įvertinusi minėtame Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 24 d. sprendime nurodytus argumentus, pakartotinį patikrinimą pavedė atlikti Vilniaus AVMI, kuri, vykdydama šį pavedimą, atliko pareiškėjo pakartotinį gautų pajamų ir sumokėtų mokesčių patikrinimą už laikotarpį nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d., patikrinimas buvo užbaigtas 2012 m. rugsėjo 3 d. patikrinimo akto surašymu ir nagrinėjamoje byloje ginčijamo Vilniaus AVMI 2012 m. spalio 10 d. sprendimo priėmimu. Tai įvertinęs, teismas pripažino, kad pareiškėjo atžvilgiu dėl už 2005–2007 m. mokėtino GPM nėra įsigaliojęs joks mokesčių administratoriaus sprendimas, todėl VMI 2012 m. birželio 20 d. sprendimas atlikti pakartotinį pareiškėjo patikrinimą, taip pat Vilniaus AVMI 2012 m. spalio 10 d. sprendimo dalis, kurioje pareiškėjui už 2006 m. papildomai apskaičiuota 5 486 Lt mokėtina GPM suma, negali būti vertinami kaip pažeidžiantys MAĮ 118 straipsnio 1 dalies nuostatas. Teismas atkreipė dėmesį, kad tokią išvadą patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 1 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A17-1020/2006) pateikti išaiškinimai, jog mokesčių administravimo procedūra – nepertraukiamas procesas, susidedantis iš daugelio sudėtinių veiksmų, užsibaigiantis mokesčio administratoriaus sprendimu, kuris įsiteisėja pasibaigus šio teisės akto apskundimo terminui arba teismui priėmus galutinį baigiamąjį aktą dėl tokio sprendimo. Tuo tarpu, nesant įsigaliojusio mokesčių administratoriaus sprendimo ir VMI pavedus atlikti pakartotinį patikrinimą dėl tų pačių mokesčių apskaičiavimo pagrįstumo, mokesčių administravimo procedūra iš naujo neprasidėjo, kadangi pavesta atlikti tikrinimą už tą patį laikotarpį ir dėl tų pačių konkrečių mokesčių apskaičiavimo. Todėl teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo skundo motyvai, jog mokesčių administratorius negalėjo perskaičiuoti už 2006 m. jam apskaičiuoto GPM, grindžiami netinkamu teisės aiškinimu ir yra atmestini.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo atleidimo nuo delspinigių, teismas nurodė, kad MAĮ 100 straipsnyje nustatyta, jog mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ar jų dalies, jeigu: 1) yra šio įstatymo 141 straipsnio 1 dalyje nustatytas pagrindas; 2) kitais atvejais, kai delspinigius išieškoti netikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu, kaip tai suprantama pagal šio įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Šis atleidimo pagrindas gali būti taikomas tik mokesčių mokėtojams – fiziniams asmenims. Atitinkamai MAĮ 141 straipsnio 1 dalyje nustatyti šie pagrindai: 1) jei mokesčių mokėtojas įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo; 2) jei mokesčio įstatymas pažeistas dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo mokesčių mokėtojo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti. Tokiomis aplinkybėmis nelaikomi mokesčių mokėtojo ar jo darbuotojų veiksmai ar neveikimas, taip pat mokesčių mokėtojo nemokumas; 3) kai mokesčių mokėtojo atskira veika, nors ir pažeidžiančia mokesčio įstatymo nuostatas, nepadaroma žala biudžetui; 4) kai mokesčių mokėtojas mokesčio įstatymą pažeidė dėl klaidingo apibendrinto mokesčio įstatymo paaiškinimo arba mokesčių administratoriaus raštu ar telefonu, jei suteikta konsultacija centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka buvo įrašyta ir yra galimybė nustatyti skambinantį asmenį – mokesčių mokėtoją (ar jo atstovą), suteiktos klaidingos konsultacijos mokesčių mokėjimo klausimais. Šiame kontekste teismas akcentavo, kad iš skundžiamo VMI 2013 m. sausio 11 d. sprendimo matyti, jog konstatavus, kad pareiškėjas nėra kaltas dėl ilgo mokestinio ginčo proceso, jis buvo atleistas nuo dalies GPM delspinigių, t. y. 2 428,10 Lt už laikotarpį nuo pirminio (2009 m. gegužės 18 d.) iki pakartotinio patikrinimo (2012 m. rugsėjo 3 d.) aktų surašymo, sumokėjimo. Taigi teismas pareiškėjo nurodytas aplinkybes, jog mokestinis ginčas truko nepateisinamai ilgai dėl 2010 m. balandžio 28 d. inicijuoto pakartotinio mokestinio patikrinimo, pripažino teisiškai nereikšmingomis, nes už pakartotinio mokestinio patikrinimo laikotarpius GPM delspinigiai nebuvo skaičiuojami. Tuo tarpu pareiškėjas savo reikalavimo dėl atleidimo nuo GPM delspinigių ir baudos nepagrindė jokiomis kitomis MAĮ 100 straipsnyje ir 141 straipsnyje nurodytomis aplinkybėmis, todėl teismas konstatavo, kad pareiškėjo skundo reikalavimai atleisti jį nuo mokesčių administratoriaus apskaičiuotų delspinigių ir baudos yra nepagrįsti ir atmestini.

Remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, teismas sprendė, kad VMI skundžiamame 2013 m. sausio 11 d. sprendime faktines aplinkybes vertino ir ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas taikė tinkamai, minėtas sprendimas pagal VAĮ 8 straipsnio 1 dalį yra pagrįstas ir teisėtas, todėl pareiškėjo skundo reikalavimai jį panaikinti, taip pat panaikinti Vilniaus AVMI 2012 m. spalio 10 d. sprendimą ir MGK 2013 m. balandžio 10 d. sprendimą, yra atmestini.

III.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. gegužės 8 d. nutartimi pareiškėjo D. K. apeliacinį skundą atmetė, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teismas konstatavo, kad byloje ginčas kilo dėl Vilniaus AVMI 2012 m. spalio 10 d. sprendimo Nr. (4.65)-256-162, kuriuo buvo patvirtintas 2012 m. rugsėjo 3 d. patikrinimo aktas Nr. (4.65)-04-77-26 toje dalyje, kurioje pareiškėjui buvo apskaičiuotas papildomai mokėtinas 5 486 Lt GPM, VMI 2013 m. sausio 11 d. sprendimo Nr. 68-12, kuriuo buvo patvirtintas minėtas Vilniaus AVMI sprendimas ir pareiškėjas atleistas nuo 2 428,10 Lt GPM delspinigių, bei MGK 2013 m. balandžio 10 d. sprendimo Nr. S-55(7-40/2013), kuriuo buvo patvirtintas minėtas VMI sprendimas ir pareiškėjas neatleistas nuo 11 253,54 Lt GPM delspinigių ir nuo 549 Lt GPM baudos mokėjimo, teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat dėl pagrindo atleisti pareiškėją nuo 11 253,54 Lt GPM delspinigių, apskaičiuotų už laikotarpį nuo 2007 m. gegužės 3 d. iki 2009 m. kovo 3 d., bei nuo paskirtos 549 Lt GPM baudos mokėjimo egzistavimo.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjo ginčijami Vilniaus AVMI, VMI ir MGK sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, priimti objektyviai ir visapusiškai įvertinus visas reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 str. 6 d.). Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtas aplinkybes vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, pareiškėjas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritarė žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartojo.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nurodė, kad iš byloje esančių duomenų matyti, jog pareiškėjo atžvilgiu dėl už 2005–2007 m. mokėtino GPM nėra įsigaliojęs joks mokesčių administratoriaus sprendimas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad Vilniaus AVMI 2012 m. spalio 10 d. sprendimas, kuriuo buvo patvirtintas 2012 m. rugsėjo 3 d. patikrinimo aktas Nr. (4.65)-04-77-26 toje dalyje, kurioje pareiškėjui už 2006 m. buvo apskaičiuotas papildomai mokėtinas 5 486 Lt GPM, negali būti vertinamas kaip pažeidžiantis MAĮ 118 straipsnio 1 dalies nuostatas. Teismas kartu akcentavo, kad iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 24 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. A602-1236/2012 matyti, jog nors pareiškėjo esminiai argumentai, inicijuojant mokestinį ginčą dėl Vilniaus AVMI 2010 m. rugsėjo 29 d. sprendimo Nr. (21.26)-256-255, buvo susiję su mokesčių administratorių sprendimuose pareiškėjo 2007 m. gautų pajamų ir išlaidų apskaičiavimo teisingumu, pareiškėjas tiek skundu pirmosios instancijos teismui, tiek apeliaciniu skundu prašė panaikinti minėtą Vilniaus AVMI sprendimą bei atitinkamai MGK 2011 m. kovo 16 d. sprendimą Nr. S-56(7-16/2011) ir VMI 2010 m. gruodžio 17 d. sprendimą Nr. 68-283 visa apimtimi, o ne tik dalyje dėl 2007 m. laikotarpio. Atitinkamai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. gegužės 24 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A602-1236/2012 pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir panaikino minėtus MGK bei VMI sprendimus ir perdavė pareiškėjo skundą centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo. Tuo tarpu VMI, iš naujo išnagrinėjusi pareiškėjo skundą dėl Vilniaus AVMI 2010 m. rugsėjo 29 d. sprendimo Nr. (21.26)-256-255, 2012 m. birželio 20 d. sprendimu Nr. 68-113 pavedė Vilniaus AVMI atlikti pakartotinį pareiškėjo GPM apskaičiavimo ir sumokėjimo teisingumo už 2005–2007 m. laikotarpį patikrinimą ir priimti naują sprendimą. Atsižvelgusi į tai, Vilniaus AVMI atliko pakartotinį pareiškėjo mokestinį patikrinimą ir surašė 2012 m. rugsėjo 3 d. patikrinimo aktą Nr. (4.65)-04-77-26. Teismas šiame kontekste pabrėžė, kad MAĮ 68 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog šio Įstatymo nustatyta tvarka mokesčių administratoriui atliekant pakartotinį mokesčių mokėtojo patikrinimą, šio straipsnio 1 dalies nuostatos netaikomos, tačiau mokesčių administratorius tokio patikrinimo metu negali apskaičiuoti mokesčio už ilgesnį laikotarpį negu pirminio patikrinimo metu. Taigi, priešingai, nei tvirtina pareiškėjas, nagrinėjamu atveju taip pat nebuvo pažeistos MAĮ 68 straipsnio 1 dalies nuostatos, kadangi, kaip minėta, pakartotinis patikrinimas buvo atliktas už tą patį laikotarpį.

Pasisakydama dėl pareiškėjo skundo argumentų, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas atleisti jį nuo 11 253,54 Lt GPM delspinigių, apskaičiuotų už laikotarpį nuo 2007 m. gegužės 3 d. iki 2009 m. kovo 3 d., bei nuo paskirtos 549 Lt GPM baudos, teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, jog MAĮ 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad atleidimo nuo pagal šio Įstatymo 139 ir 140 straipsnius paskirtų baudų mokėjimo pagrindai yra: 1) jei mokesčių mokėtojas įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo; 2) jei mokesčio įstatymas pažeistas dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo mokesčių mokėtojo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti. Tokiomis aplinkybėmis nelaikomi mokesčių mokėtojo ar jo darbuotojų veiksmai ar neveikimas, taip pat mokesčių mokėtojo nemokumas; 3) kai mokesčių mokėtojo atskira veika, nors ir pažeidžiančia mokesčio įstatymo nuostatas, nepadaroma žala biudžetui; 4) kai mokesčių mokėtojas mokesčio įstatymą pažeidė dėl klaidingo apibendrinto mokesčio įstatymo paaiškinimo arba mokesčių administratoriaus raštu ar telefonu, jei suteikta konsultacija centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka buvo įrašyta ir yra galimybė nustatyti skambinantį asmenį – mokesčių mokėtoją (ar jo atstovą), suteiktos klaidingos konsultacijos mokesčių mokėjimo klausimais. Kartu akcentuota, kad pastarojoje nuostatoje nurodyti atleidimo nuo baudos pagrindai taikomi ir sprendžiant atleidimo nuo mokesčių mokėtojui skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ar jų dalies klausimą (MAĮ 100 str. 1 d. 2 p.). Pagal MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punktą mokesčių mokėtojas taip pat gali būti atleidžiamas nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ar jų dalies, kai delspinigius išieškoti netikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu, kaip tai suprantama pagal šio Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Šis atleidimo pagrindas gali būti taikomas tik mokesčių mokėtojams – fiziniams asmenims. Tuo tarpu pareiškėjas savo skundą dalyje dėl atleidimo nuo GPM delspinigių ir baudos iš esmės grindžia teisingumo ir protingumo principais, ilga mokestinio ginčo trukme dėl mokesčių administratoriaus kaltės, mokesčių mokėtojo geranorišku elgesiu ir aktyviu bendradarbiavimu viso patikrinimo bei mokestinio ginčo metu, taip pat tuo, kad pareiškėjas pripažino, jog nesilaikė teisės aktais nustatytų reikalavimų laiku mokėti mokesčius ir mokesčius sumokėjo. Tačiau teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo atleisti jį nuo likusios 11 253,54 Lt GPM delspinigių sumos bei nuo paskirtos 549 Lt GPM baudos. Teismas pabrėžė, kad, kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, iš skundžiamo VMI 2013 m. sausio 11 d. sprendimo matyti, jog konstatavus, kad pareiškėjas nėra kaltas dėl ilgo mokestinio ginčo proceso, jis buvo atleistas nuo dalies GPM delspinigių, t. y. 2 428,10 Lt už laikotarpį nuo pirminio (2009 m. gegužės 18 d.) iki pakartotinio patikrinimo (2012 m. rugsėjo 3 d.) aktų surašymo, sumokėjimo. Taigi, minėta aplinkybė jau buvo tinkamai įvertinta sprendžiant dėl pareiškėjo atleidimo nuo GPM delspinigių ir, teisėjų kolegijos vertinimu, ji nesudaro pagrindo atleisti pareiškėją nuo likusios GPM delspinigių sumos. Be to, akcentuota, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl jo geranoriško elgesio ir bendradarbiavimo patikrinimo bei mokestinio ginčo metu, taip pat dėl to, kad jis pripažino, jog nesilaikė teisės aktais nustatytų reikalavimų laiku mokėti mokesčius, iš esmės yra reikšmingos sprendžiant dėl baudos už mokėtino mokesčio sumažinimą dydžio (MAĮ 139 str. 1 d.), o atleidimo nuo baudos klausimas sprendžiamas MAĮ 141 straipsnio nustatyta tvarka (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-903/2008). Atitinkamai Vilniaus AVMI 2012 m. spalio 10 d. sprendimu, įvertinus minėtas aplinkybes, pareiškėjui nuo patikrinimo akte papildomai apskaičiuotos mokėtinos 5 486 Lt GPM sumos buvo paskirta minimali, t. y. 10 procentų dydžio, bauda. Šiame kontekste taip pat atkreiptas dėmesys, kad, remiantis MAĮ 141 straipsnio 2 dalimi, nuo baudos atleidžiama tik tuo atveju, kai mokesčių mokėtojas mokesčio, susijusio su paskirta bauda, sumą yra sumokėjęs (mokestis įskaitytas ir (arba) priverstinai išieškotas) ar šio mokesčio sumokėjimo terminas šio Įstatymo nustatyta tvarka yra atidėtas arba išdėstytas. Tačiau byloje tokių duomenų nėra. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundo reikalavimai atleisti jį nuo mokesčių administratoriaus apskaičiuotų delspinigių ir paskirtos baudos yra nepagrįsti ir atmestini. Kartu pažymėta, kad pareiškėjui apskaičiuoti delspinigiai ir paskirta bauda, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atitinka teisingumo ir protingumo principus. Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, konstatuota, kad tiek mokesčių administratorius, tiek mokestinį ginčą nagrinėjusios institucijos visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bei įvertino surinktus duomenis, mokesčių administratorius aiškiai, išsamiai ir detaliai pagrindė pareiškėjui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas, kaip tai numato MAĮ 67 straipsnio 1 dalis, todėl priešingai, nei teigia pareiškėjas, ginčijami Vilniaus AVMI, VMI ir MGK sprendimai laikytini pagrįstais ir teisėtais bei nėra jokio pagrindo juos keisti ar naikinti. Remdamasi byloje nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

IV.

Pareiškėjas 2015 m. liepos 31 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-77-575/2015, vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10, 12 punktais. Prašymas grindžiamas šiais argumentais:

1. Yra pagrindas atnaujinti procesą šioje byloje toje dalyje, kurioje teismas atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą atleisti nuo 11 253,54 Lt GPM delspinigių už laikotarpį nuo 2007 m. gegužės 3 d. iki 2009 m. kovo 3 d. bei atleisti nuo 549 Lt GPM paskirtos baudos.

2. Teismas klaidingai nustatė faktines bylos aplinkybes, todėl nepagrįstai netaikė MAĮ 141 straipsnyje nustatytų atleidimo nuo baudų pagrindų. Pareiškėjo nuomone, yra pagrindas manyti, kad buvo padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, kuris galėjo turėti įtakos priimant sprendimą (ABTĮ 153 str. 2 d. 10 p.). Pareiškėjas prašė atleisti jį nuo 549 Lt GPM paskirtos baudos ir savo prašymą grindė ilga mokestinio ginčo trukme dėl mokesčių administratoriaus klaidos, mokesčių mokėtojo geranorišku elgesiu ir aktyviu bendradarbiavimu viso patikrinimo bei mokestinio ginčo metu, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas pripažino, jog nesilaikė teisės aktais nustatytų reikalavimų laiku mokėti mokesčius ir mokesčius sumokėjo dar 2009 metais vykstant mokestiniam patikrinimui, taip pat vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika administracinėje byloje Nr. A556-2343/2011, administracinėje byloje Nr. A556-3447/2011, administracinėje byloje Nr. A556-2544/2011.

3. Pareiškėjas pažymi, kad 5 486 Lt GPM suma buvo sumokėta 2012 m. lapkričio 2 d. ir mokėjimą patvirtinantys dokumentai buvo pateikti mokesčių administratoriui. Mokesčio sumokėjimo faktas bylos nagrinėjimo metu tiek ikiteismine tvarka, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo žinomas, todėl darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas nevisapusiškai ištyrė bylos aplinkybes ir tai galėjo turėti įtakos sprendimo priėmimui.

Žemesnės instancijos teismas

4. Apeliacinio proceso metu privalo būti patikrinamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, nagrinėjant tiek teisės, tiek fakto klausimus. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvykdė ABTĮ 136 straipsnyje nustatytą pareigą patikrinti visą bylą, neišsamiai ištyrė faktines bylos aplinkybes, todėl galėjo priimti neteisingą sprendimą. Teismas padarė neteisingą išvadą kad byloje nėra pagrindo taikyti atleidimo nuo baudos pagrindo bei remtis MAĮ 141 straipsnio 2 dalimi, nes, teismo teigimu, nebuvo sumokėtas mokestis.

5. Vadovaujantis administracinių teismų praktika, esminiu materialinės teisės normos pažeidimu ją taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą gali būti pripažintas konkrečios teisės normos, kurią reikia byloje taikyti, netinkamas taikymas (2011 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502-19/2011) ar apskritai tokios normos netaikymas (2012 m. vasario 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P261-36/2012), taip pat rėmimasis netinkamu akto vertimu (2009 m. balandžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P822- 85/2009) ir pan. Kadangi teismas netinkamai vykdė pareigą nustatant visas bylai svarbias aplinkybes bei visapusiškai, objektyviai jas ištiriant, teismas iš naujo išsamiai nevertino pareiškėjo prašymo atleisti nuo baudos pagrįstumo ir netaikė MAĮ 141 straipsnio 2 dalies dėl to, kad buvo netinkamai patikrinta byla ir todėl buvo padaryta neteisinga išvada taikant materialines teisės normas.

6. Atsižvelgiant į LVAT praktiką atleidžiant mokesčių mokėtoją nuo baudų ir delspinigių vadovaujamasi ne tik MAĮ įtvirtintais atleidimo pagrindais, tačiau taip pat atsižvelgiant į kitas reikšmingas aplinkybes, tokias kaip mokestinio patikrinimo, mokestinio ginčo trukmė, mokesčių administratoriaus kontrolės veiksmų atlikimo operatyvumas, paties mokėtojo elgesys, taip pat remiantis teisingumo ir protingumo kriterijais. Vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais, taip pat įvertinus mokestinio patikrinimo ir mokestinio ginčo aplinkybes, atsižvelgiant į mokesčių administratoriaus veiksmus pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles, mokesčių administratorius atleido pareiškėją tik nuo dalies delspinigių, t. y. nuo 2 428,10 Lt už laikotarpį nuo pirminio patikrinimo, t. y. nuo 2009 m. gegužės 18 d., iki pakartotinio patikrinimo, t. y. iki 2012 m. rugsėjo 3 d. Pareiškėjas nesutiko su mokesčių administratoriaus sprendimu atleisti nuo dalies delspinigių ir tuo pačiu pagrindu prašė atleisti nuo likusios delspinigių sumos, t. y. 11 253,54 Lt, bei nuo paskirtos 549 Lt baudos, nes tik toks sprendimas šiuo atveju būtų teisėtas ir teisingas. Tiek pirmosios instancijos teismas, tiek apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į teismų praktiką analogiškose bylose, todėl sprendimas atsisakyti tenkinti pareiškėjo prašymą atleisti nuo likusių delspinigių dalies ir baudos yra nepagrįstas, nes buvo nukrypta nuo administracinių teismų praktikos. Šiuo klausimu yra svarbu užtikrinti vienodos teismų praktikos formavimą, teismų praktika turi būti vieninga, nuosekli ir neprieštaringa – taikomos poveikio priemonės turi būti proporcingos padarytiems pažeidimams, siekiamiems tikslams, turi būti įvertinta mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo teisių ir pareigų pusiausvyra, mokesčio mokėtojo geranoriškas elgesys. Pareiga mokėti mokesčius yra objektyviai egzistuojanti, tačiau ne visada sprendimas apskaičiuoti su mokesčiais susijusias sumas net ir tada, kai mokesčiai nebuvo sumokėti laiku, yra teisėtas ir teisingas. Sprendimas, kuriuo teismas atsisakė atleisti pareiškėją nuo delspinigių ir baudos, formuoja klaidingą teismų praktiką, nes yra nukrypstama nuo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo formuojamų imperatyvų (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 8 d. nutarimas). Yra pagrindas atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu, nes LVAT administracinėje byloje Nr. A556-2343/2011, taip pat administracinėje byloje Nr. A556-3447/2011, kurių faktinės aplinkybės yra labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas, priimti skirtingi procesiniai sprendimai. Administracinėje byloje Nr. A556-3447/2011 teismas nurodė, kad „<...> Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nurodyta, kad teisingumą vykdo tik teismai. Paliekant galioti sprendimą dėl papildomų mokesčių apskaičiavimo būtų teisėtas sprendimas ir dėl su jais susijusių sumų priskaičiavimo. Tačiau toks sprendimas jau nebebūtų teisingas, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija yra tos nuomonės, kad vadovaujantis teisingumo bei protingumo kriterijais, atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes inter alia ilgą bylos nagrinėjimą mokesčių mokėtojas turi būti atleistas nuo visų su mokesčiais susijusių apskaičiuotų sumų (delspinigių ir baudų), todėl šioje dalyje keistinas tiek teismo, tiek mokesčių administratoriaus sprendimai <...>“. Teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) sprendžiant analogiškas bylas.

7. Vadovaujantis LVAT išaiškinimu administracinėje byloje Nr. A-143-2619-11 dėl baudų už mokesčių teisės pažeidimus skyrimo, kurios prilygsta nubaudimui ir yra laikomos kriminalinio pobūdžio sankcija Konvencijos 7 protokolo 4 straipsnio 1 dalies prasme, mokestinė atsakomybė, taip pat kaip ir kriminalinė atsakomybė, yra negalima be kaltės. Delspinigiai vadovaujantis MAĮ pareiškėjui taip pat buvo paskirti preziumuojant kaltę, tačiau tai, pareiškėjo nuomone, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsniui bei Konvencijos 6 straipsnio 2 daliai, taip pat LVAT praktikai. Taikant mokestinę teisinę atsakomybę asmuo turi būti laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas pagal įstatymą. Mokesčių administratorius pareiškėjo byloje netinkamai taikė MAĮ ir pareiškėjo kaltės neįrodinėjo. Pareiškėjo manymu, buvo padarytas esminis MAĮ teisės normų pažeidimas jas taikant, kuris galėjo turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą. Atsižvelgiant į LVAT išaiškinimų prieštaringumą nagrinėjant atleidimo nuo baudų ir delspinigių klausimus, yra būtina užtikrinti vienodos teismų praktikos formavimą bei ištirti, ar MAĮ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Remiantis tuo, kas nurodyta, ir, vadovaujantis ABTĮ 4 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 153 straipsnio 2 dalies 10 bei 12 punktais, yra pagrindas atnaujinti procesą byloje, nes tik taip būtų užtikrintas objektyvus ir nešališkas bylos išnagrinėjimas ir teisėto bei teisingo sprendimo priėmimas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

V.

Proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog proceso atnaujinimas nėra pakartotinė bylos peržiūra kasacine tvarka. Griežtai apibrėžtų atnaujinimo pagrindų nustatymas nėra savitikslis, jis būtinas, siekiant apsaugoti teisinių santykių stabilumą, įgyvendinti teisinio saugumo bei teisinės valstybės principus, kadangi, nenustačius griežtų proceso atnaujinimo pagrindų, susidarytų situacija, kai proceso atnaujinimas faktiškai taptų dar viena įprasta bylos nagrinėjimo teisme stadija, o tai prieštarautų Lietuvoje egzistuojančios administracinių teismų sistemos sampratai bei tikslams, sumenkintų galutinio teismo sprendimo (nutarties, nutarimo) prasmę (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P858-177/2010).

Proceso atnaujinimo pagrindų buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme numatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 straipsnio 1 dalis) (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P442-166/2011).

Iš pareiškėjo D. K. prašymo atnaujinti procesą matyti, jog jis procesą atnaujinti prašo remdamasis dviem pagrindais, t. y. vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10, 12 punktais.

Procesas gali būti atnaujinamas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį, o pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą – kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.

Prašydamas atnaujinti procesą šiais ABTĮ įtvirtintais pagrindais, suinteresuotas asmuo turi pateikti juos pagrindžiančius įrodymus, t. y. dėl padaryto akivaizdaus esminio materialinės teisės normų pažeidimo, galėjusio nulemti teismo procesinio sprendimo neteisėtumą, ir būtinybės užtikrinti teismų praktikos vienodumą. Pareiškėjas tokių įrodymų nepateikė.

Pažymėtina ir tai, kad prašymas atnaujinti procesą negali būti grindžiamas bylos proceso šalies siekiu, kad būtų atliktas iš naujo įrodymų vertinimas.

Nagrinėjamoje byloje mokestinis ginčas iš esmės yra kilęs dėl pareiškėjui papildomai apskaičiuotų gyventojų pajamų mokesčio ir su juo susijusių sumų.

Pareiškėjas prašo atnaujinti procesą bylos dalyje, kurioje mokesčių mokėtojas (pareiškėjas) nebuvo atleistas nuo delspinigių ir baudų. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo prašyme išdėstyti argumentai iš esmės yra susiję su jam nepalankių faktinių aplinkybių ir pateiktų įrodymų vertinimu, t. y. iš esmės prašoma, kad byla būtų dar kartą patikrinta ir dar kartą ištirti ir įvertinti įrodymai – ta linkme, kuri jau būtų palanki pareiškėjui. Tačiau įstatyme tokia galimybė (pagrindas) atnaujinti procesą administracinėje byloje nenumatyta. Pavyzdžiui, pareiškėjas mano, kad teismas klaidingai nustatė faktines bylos aplinkybes, todėl nepagrįstai netaikė MAĮ 141 straipsnyje nustatytų atleidimo nuo baudų pagrindų. Pažymi, kad teismas netinkamai įvykdė ABTĮ 136 straipsnyje nustatytą pareigą patikrinti visą bylą, neišsamiai ištyrė faktines bylos aplinkybes, todėl galėjo priimti neteisingą sprendimą.

Pareiškėjo nurodyti argumentai dėl teismo padarytų proceso teisės pažeidimų negali sudaryto pagrindo atnaujinti procesą. ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje yra nustatyti proceso atnaujinimo pagrindai, susiję su proceso teisės normų pažeidimais, kuriems esant visas procesas gali būti laikomas neteisėtu, todėl procesas byloje gali būti atnaujintinas, tačiau tai yra įstatyme įsakmiai nustatyti proceso teisės normų pažeidimo atvejai, kurie nagrinėjamu atveju nėra nustatyti (ABTĮ 153 str. 2 d. 6–9 p.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas, nagrinėdamas bylą, teisės normas taiko pirmiausia atsižvelgdamas ir įvertindamas nustatytas konkrečios bylos faktines aplinkybes, todėl kiekvienas teismo pateiktas teisės normų aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos faktinių aplinkybių kontekste. Teisėjų kolegijai, nagrinėjančiai prašymą dėl proceso atnaujinimo, nėra suteikta teisė iš naujo atlikti konkrečių bylos faktinių aplinkybių vertinimo, kuris jau buvo atliktas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, nes tai nėra prašymo atnaujinti procesą nagrinėjimo dalykas.

Pareiškėjas taip pat kelia klausimą dėl MAĮ 139 straipsnio ir 141 straipsnio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Tačiau pažymėtina, klausimas dėl teismo kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai (ABTĮ 4 str. 2 d.).

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, galima konstatuoti, kad pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl procesą administracinėje byloje atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 159 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-77-575/2015 pagal pareiškėjo D. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. K. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas GadliauskasDainius RaižysArūnas Sutkevičius