Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėja Teresėlė Kazlauskienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-841/2010

2.4.2.1., 2.4.7., 2.4.8.; 1.2.14.3.2.3.;

1.1.4.2.; 1.1.4.4.2., 1.1.4.4.3.; 1.1.4.4.5.

2010 m. spalio 29 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Teresėlės Kazlauskienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų R. S., M. Z., M. Č. apeliacinius skundus dėl Širvintų rajono apylinkės teismo 2010 m. gegužės 4 d. nuosprendžio, kuriuo:

M. Č., a.k. (duomenys neskelbtini) pripažintas kaltu pagal LR BK 22 str. 1 d., 24 str. 3 d. ir 180 str. 3 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 2 metams 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

R. S., a.k. (duomenys neskelbtini) pripažintas kaltu pagal LR BK 22 str. 1 d., 24 str. 6 d. ir 180 str. 3 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 2 metams 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

M. Z., a.k. (duomenys neskelbtini) pripažintas kaltu pagal LR BK 22 str. 1 d., 24 str. 4 d. ir 180 str. 3 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 3 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Šiuo nuosprendžiu priteista iš M. Č., R. S. ir M. Z. solidariai VSDFV Švenčionių skyriui 7235,96 Lt išmokėtai nedarbingumo pašalpai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. Č., R. S. ir M. Z., panaudodami šaunamąjį ginklą, pasikėsino apiplėšti, įsibrovę į patalpą, o būtent:

2009 m. kovo 17 d. vakare M. Z. Vilniaus mieste prie parduotuvės, sutikęs M. Č., pareikalavo atiduoti skolą. Kadangi M. Č. reikalaujamo kiekio pinigų neturėjo, M. Z., pagrasinęs susidoroti, sukurstė M. Č. pavogti pinigus, kurie turėjo būti užskaityti už skolą, ir organizavo įvykdyti nusikaltimą - degalinės plėšimą. R. S. sutiko M. Z. ir M. Č. padėti. Tuo tikslu tos pačios dienos vakare M. Z. ir R. S. parduotuvėje nupirko moteriškas kojines, iš kurių važiuojant M. Z., išpjaudamas peiliuku skyles akims, pagamino kaukę. 2009 m. kovo 18 d. naktį tarp 2 ir 3 val. R. S. savo nuosavu automobiliu Mercedes Benz, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) M. Z. ir M. Č. atvežė netoli degalinės (duomenys neskelbtini). Čia R. S. padavė M. Č. savo dujinį pistoletą Mauser HSc mod. 90 M, M. Z. surado lauke akmenį. Abu nurodė M. Č., kad akmeniu reikia išdaužti degalinės stiklą ir patekti į degalinės vidų, pagrasinti pistoletu, o, jeigu reikės, ir šauti, paimti kasos aparatą ir išsinešti. Tačiau pastebėję prie degalinės stovintį vilkiką, kurio kabinoje buvo vairuotojas, visi nutarė važiuoti į Širvintas ir ten apiplėšti degalinę. Širvintose apie 3 val. 30 min. R. S. savo automobiliu Mercedes Benz privežė M. Z. ir M. Č. prie degalinės UAB „Luktarna“ , esančios (duomenys neskelbtini) ir, šiek tiek pavažiavęs toliau, sustojo. M. Z. ir R. S. liko laukti mašinoje, o M. Č., užsidėjęs kaukę, paėmęs pistoletą ir akmenį, nuėjo į degalinę UAB „Luktarna“. Priėjęs prie degalinės parduotuvės pastato, akmeniu išdaužė durų stiklą, įsibrovė pro jas į vidų ir rankoje laikydamas dujinį pistoletą Mauser HSc mod. 90 M, nukreipęs jį į viduje buvusią pardavėją V. M., jai pagrasino, siekdamas pagrobti pinigus, tačiau V. M. pasipriešinus, M. Č. nusikaltimo nebaigė ir pabėgo. Sugrįžus jam į automobilį Mercedes Benz, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuriame jo laukė R. S. ir M. Z., visi pasišalino iš įvykio vietos.

Šiais savo veiksmais M. Č., R. S. ir M. Z. padarė nusikaltimus, numatytus LR BK 22 str. 1 d., 24 str. 3 d., 180 str. 3 d.

Skunde teigiama, kad teismas jo kaltę grindė iš esmės nukentėjusiosios, kitų liudytojų, taip pat kitų kaltinamųjų parodymais, kita bylos medžiaga. Nė vienas iš jų nepatvirtino, kad jis atliko plėšimo veiksmus. Teismas nepagrįstai nuosprendyje nurodė, kad jis iš dalies prisipažino padaręs nusikaltimą. Jis prisipažino tik dėl to, kad nuvežė M. Č. ir M. Z. į Širvintas, bet ne dėl plėšimo. Jokia bylos medžiaga nepatvirtinta, kad jis turėjo turtinį interesą, tikslą gauti turtinę naudą ir to siekė, kad turėjo tikslą ir suteikė priemones būtent M. Č. įvykdyti plėšimą. Nurodo, kad jokio susitarimo tarp jų apiplėšti degalinę, gauti pinigų ir juos pasidalinti tarpusavyje, nebuvo. Nebuvo jokio susitarimo nei dėl vaidmenų pasiskirstymo, nei dėl smurto vartojimo ar ginklo naudojimo, t.y. jo veiksmuose nebuvo pagrindinių plėšimo požymių. Teismas nepagrįstai vadovavosi kaltinamųjų M. Č. ir M. Z. nenuosekliais ir prieštaringais parodymais. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad jis atliko kokius nors objektyvius pasikėsinimo apiplėšti degalinę veiksmus, kad turėjo tikslą ir siekė šių pasekmių, kad tarėsi įvykdyti šį nusikaltimą. Teismo išvada, kad jo paaiškinimas, jog nežinojo, kad Č. veža vykdyti plėšimą į degalinę, vertinamas kaip nelogiškas, prieštaraujantis bylos faktiniams duomenims, yra absoliučiai nepagrįsta. Nuosprendžio teiginys, kad negirdėti ir nematyti, ką kuris darė ir kalbėjo su M. Č., nei M. Z., nei R. S. negalėjo, tėra teismo daroma prielaida, kuri nėra patvirtinta byloje surinktais įrodymais. Nurodo, kad teismo nuostata, jog jis pripažino, kad apie M. Č. problemas su M. Z. dėl skolos žinojo ir pažadėjo jam padėti, nėra argumentas, patvirtinantis, kad žinojo apie ketinimą plėšti degalinę ir tame dalyvauti. Teismas nepagrįstai pripažino jį kaltu pagal LR BK 22 str. 1 d., 24 str. 6 d. ir 180 str. 3 d., nes jo veiksmuose nebuvo tiesioginės tyčios nusikaltimo, kuriuo yra apkaltintas, padarymu. Be to, teismas nepagrįstai solidariai priteisė VSDF Švenčionių skyriui 7235,96 Lt. Nurodo, kad BK vykdytojo eksceso sąvokos nepateikia, tačiau remiantis BK 26 str. 1 d., bendrininkai atsako tik už tas vykdytojo padarytas nusikalstamas veikas, kurias apėmė jų tyčia. Dėl to teismas nepagrįstai taikė solidarią atsakomybę visiems trims kaltininkams.

Teismui nusprendus, kad jis, R. S., kaltas dėl jam inkriminuoto nusikaltimo, prašo jam paskirtą bausmę sušvelninti, kadangi jam paskirta per griežta bausmė. Nurodo, kad objektyvių plėšimo veiksmų jis neatliko, turi darbą, jokių žalingų pasekmių nekilo, nes M. Č. tik pasikėsino įvykdyti plėšimą. Teismas jį pripažino nusikaltimo padėjėju, o bausmę skyrė kaip vykdytojui, kas prieštarauja protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijams, nes teismas jo veikimą įvertino kaip plėšimą, kurį iš esmės įvykdė M. Č..

Skunde teigiama, kad ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nustatyta, kad M. Č. pasikėsino padaryti plėšimą, panaudojęs šaunamąjį ginklą, tačiau nenuginčijamai nustatyta, kad šis ginklas yra ne jo, t.y. M. Z., o R. S., ir kad jam visai nebuvo žinoma aplinkybė, kaip tas ginklas atsirado pas M. Č., ir kad tuo ginklu M. Č. ketina padaryti nusikaltimą. Apie M. Č. sumanymą jam nebuvo žinoma, todėl jis negali atsakyti už kitų asmenų padarytą nusikalstamą veiką. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad jis bendrininkavo M. Č. pasikėsinant padaryti plėšimą, neįvertino visų įrodymų ir padarė neteisingą išvadą jo atžvilgiu priimant apkaltinamąjį nuosprendį. Be to, teismas, netinkamai pritaikė LR BK 54 str. 3 d. nuostatas, neįvertino, kad neliko jokių sunkių nusikalstamos veikos pasekmių, veika nebuvo baigta. Todėl teismas, paskiręs jam pačią griežčiausią bausmę – laisvės atėmimą, aiškiai pažeidė teisingumo principą. Taip pat teismas, skirdamas jam bausmę, neatsižvelgė į LR BK 54 str. 2 d. numatytus reikalavimus. Nurodo, kad jis anksčiau neteistas, šiuo metu dirba statybininku, turi pastovią gyvenamąją vietą, socialiniai ryšiai su artimaisiais ir giminėmis yra geri.

Teismo posėdžio metu nuteistieji R. S., M. Z., M. Č. ir jų gynėjai prašė jų apeliacinius skundus tenkinti.

Prokurorė prašė nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų apeliaciniai skundai atmestini.

Kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą ir nuteistųjų apeliacinius skundus, daro išvadą, kad Širvintų rajono apylinkės teismo 2010 m. gegužės 4 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti ar keisti nuteistųjų apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais, nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo nuteistųjų nusikalstamas veikas ir paskyrė jiems tinkamas bausmes, atsižvelgiant į jų vaidmenis jiems inkriminuoto nusikaltimo padaryme.

Nuteistieji R. S. ir M. Z. apeliaciniais skundais prašo juos išteisinti, kadangi jie nepadarė jiems inkriminuoto nusikaltimo, nuteistasis M. Č. prašo sušvelninti jam paskirtą bausmę.

Nuteistasis R. S. apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas jo kaltę grindė iš esmės nukentėjusiosios, kitų liudytojų, taip pat kitų kaltinamųjų parodymais, kita bylos medžiaga. Nė vienas iš jų nepatvirtino, kad jis atliko plėšimo veiksmus. Teismas nepagrįstai nuosprendyje nurodė, kad jis iš dalies prisipažino padaręs nusikaltimą. Jis prisipažino tik dėl to, kad nuvežė M. Č. ir M. Z. į Širvintas, bet ne dėl plėšimo. Nurodo, kad jokio susitarimo tarp jų apiplėšti degalinę, gauti pinigų ir juos pasidalinti tarpusavyje, nebuvo.

Nuteistasis M. Z. apeliaciniame skunde nurodo, kad apylinkės teismas, priimdamas jo atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, iš esmės rėmėsi tik vieno nuteistojo, M. Č., parodymais. Kitų įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę padarius nusikaltimą, šioje byloje nesurinkta.

Kolegija nelaiko pagrįstais tokius nuteistųjų R. S. ir M. Z. apeliacinių skundų argumentus, kadangi jie prieštarauja byloje nustatytiems faktiniams duomenims.

Kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą bei susipažinusi su nuteistųjų R. S., M. Z., M. Č. apeliacinių skundų argumentais, sprendžia, kad bylos faktiniais duomenimis neabejotinai įrodyta, jog nuteistieji padarė jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas. Tokie duomenys yra: nuteistojo M. Č. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu duoti parodymai, kur jis patvirtino, jog jis kartu su R. Č. ir M. Z. nusprendė apiplėšti degalinę. Nuteistasis M. Č. parodė, kad jis buvo priverstas apiplėšti degalinę, nes buvo skolingas pinigų, kurių iš jo reikalavo M. Z.. Nuteistasis M. Č. patvirtino, kad nurodymus dėl degalinės apiplėšimo davė ir suradęs akmenį padavė būtent M. Z., o R. S. savo automobiliu atvežė prie degalinės, padavė jam dujinį pistoletą. Nuteistojo M. Č. parodymai yra nuoseklūs ir logiški, kurių teisingumu kolegija neturi pagrindo abejoti.

Nuteistojo M. Č. parodymus iš dalies patvirtina kitų dviejų nuteistųjų: R. S. ir M. Z. parodymai, kur jie neneigė aplinkybės, jog visi trys buvo nuvykę į Širvintas prie degalinės. Be to, nuteistasis R. S. apeliaciniame skunde pats patvirtino, kad jis pripažįsta, jog tarp M. Z. ir M. Č. buvo kalbama apie degalinės apiplėšimą, tačiau jis nelaikė tai rimtu pokalbiu.

Tai, kad visi trys nuteistieji įvykdė jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką, patvirtinta ir kitais bylos faktiniais duomenimis, o būtent: nukentėjusiosios V. M. parodymais, kur ji patvirtino, kad vienas jaunuolis, išdaužęs degalinės stiklą, į ją nukreipdamas šaunamąjį ginklą, bandė apiplėšti degalinę; liudytojo P. L. parodymais, kur jis patvirtino nuteistojo M. Č. nurodytas aplinkybes apie tai, kad iš M. Č. buvo reikalaujama 30000 Lt, kad M. Č. pats sakė, jog bandė apiplėšti degalinę, nes jį vertė tai daryti, kad jis plėšimo metu susižalojo.

Be to, liudytojai A. D. ir T. G. patvirtino tą aplinkybę, kad R. S. yra jiems sakęs, kad M. Č. jam yra skolingas ir prašė jų padėti atsiimti pinigus, tačiau jie atsisakė padėti.

Nuteistųjų kaltė padarius jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką yra įrodyta ir įvykio vietos apžiūros protokolu, kuriame užfiksuota, jog degalinės lauko durų stiklas yra išdaužtas. Prie durų parduotuvėje guli akmuo, mobilaus ryšio telefonas „Nokia“. Lauke prie durų guli žiebtuvėlis, pistoleto apkaba su 3 šoviniais; 2009-03-19 UAB „Luktarna“ vaizdo įrašo laikmena, kurioje užfiksuotas plėšimo įvykis.

Tai, kad M. Č. 2009 m. kovo 17-18 dienomis bendravo telefonu su M. Z., o M. Z. su R. S., patvirtina telefoninių pokalbių išklotinės. Kratos metu pas R. S. rasta dėžutė ginklui su užrašu „MAUSER“, dėklas pistoletui, dujinis 9 mm šovinys. Be to, apžiūrint R. S. automobilį Mercedes Benz, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) automobilyje buvo rasta pistoleto „MAUSER HSc Mod. 90“ garantija, o UAB „Oksalis“ raštu patvirtinta, kad šį dujinį pistoletą šioje bendrovėje pirko R. S..

Taigi, bylos faktiniais duomenimis visiškai įrodyta, kad pasikėsinimas įvykdyti plėšimą buvo padarytas panaudojant būtent R. S. priklausantį dujinį pistoletą. Tos aplinkybės, kad šis ginklas priklauso R. S., neginčijo ir pats nuteistasis R. S.. Specialisto išvada patvirtino, kad dėtuvė, rasta įvykio vietoje, yra D kategorijos šaunamojo ginklo dalis ir skirta 9 mm kalibro dujiniams pistoletams „RG-88“ ir „MAUSER HSc Mod.90“. Dėtuvėje buvę trys pramoninės gamybos 9 mm kalibro dujiniai šoviniai priskiriami prie D kategorijos ginklams skirtų šaudmenų, šoviniai tinkami šaudymui.

Asmens apžiūros protokolu patvirtinti M. Č. sužalojimai, t.y. specialisto apžiūros metu M. Č. pilvo apatinėje dalyje kairėje pusėje yra 14,5 cm ilgio randas, dešinėje blauzdoje yra 5 cm ilgio randas.

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, priimdamas nuteistųjų atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, pagrįstai vadovavosi nuteistojo M. Č. parodymais, kadangi jis davė vienodus, logiškus parodymus. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytais motyvais, kad nenustatytos priežastys, dėl kurių M. Č. galėjo apkalbėti R. S. ir M. Z.. M. Č., prisipažinęs pasikėsinęs padaryti jam inkriminuotą nusikalstamą veiką – plėšimą, išsamiai nurodė, kokį vaidmenį ketinamo atlikti nusikaltimo padaryme atliko kiekvienas iš kaltinamųjų, tačiau jų visų veiksmai, kaip nurodyta skundžiamame teismo nuosprendyje, buvo nukreipti vienam tikslui pasiekti – plėšimo būdu pagrobti iš degalinės pinigus. Iš nuteistųjų R. S. ir M. Z. parodymų matyti, kad kiekvienas iš jų siekia jų atsakomybę dėl nusikaltimo padarymo suversti vienas kitam, o savo kaltę dėl šio nusikaltimo, neigia.

Kolegija sprendžia, kad nuteistojo M. Č. logiškais ir išsamiais parodymais yra nustatytos nusikaltimo padarymo aplinkybės, nusikaltimą padarę asmenys, jų vaidmenys nusikaltimo padaryme.

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis byloje esančiais faktiniais duomenimis, iš esmės nuteistojo M. Č. parodymais, pagrįstai nusprendė, kad nusikaltimo organizatoriumi buvo M. Z., kuris vertė M. Č. padaryti nusikaltimą, organizavo pasirengimą ir nusikaltimo padarymą, apsirūpino nusikaltimo įrankiais – kauke ir akmeniu, nurodė, kokiu būdu įsibrauti į degalinę ir kaip pagrasinti pardavėjai, nurodė paimti kasos aparatą ir atnešti jį į automobilį. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo R. S. veiksmus pripažindamas jį nusikaltimo padarymo padėjėju, kadangi jis savo automobiliu nuvežė M. Č. ir M. Z. prie degalinės, t.y. į nusikaltimo padarymo vietą, davė savo dujinį pistoletą ir šovinius, davė patarimus, pažadėjo parvežti ir parvežė kitus nuteistuosius atgal.

Nors nuteistieji M. Z. ir R. S. apeliaciniuose skunduose neigia savo kaltę jiems inkriminuoto nusikaltimo padaryme, kolegija neturi pagrindo abejoti, jog jie padarė jiems inkriminuotą nusikaltimą, vienas - kaip nusikaltimo organizatorius, kitas – kaip padėjėjas.

Nuteistojo R. S. nurodytą aplinkybę, kad jis nežinojo, jog M. Č. veža vykdyti plėšimą į degalinę, o M. Z. aiškinimą, kad jis nesupratęs, kur važiuoja, kolegija, kaip ir pirmosios instancijos teismas, vertina kaip nelogiškus, prieštaraujančius bylos faktiniams duomenims, nes pokalbiai apie M. Č. skolą, pinigus, kasos aparato pagrobimą su pinigais iš degalinės, nusikaltimo įrankių paruošimas ir šaunamojo ginklo perdavimas vyko visiems trims būnant R. S. automobilyje, todėl negirdėti ir nematyti, ką kuris darė ir kalbėjo su M. Č., nei M. Z., nei R. S. negalėjo. Be to, R. S. pats pripažino, kad jis žinojo apie M. Č. problemas su M. Z. dėl skolos ir pažadėjo jam padėti.

Taigi, kolegijos nuomone, nuteistųjų R. S. ir M. Z. apeliacinio skundo argumentai, kuriais jie ginčija savo kaltę jiems inkriminuoto nusikaltimo padaryme, laikytini nepagrįstais, todėl atmestini. Dėl nuteistųjų R. S. ir M. Z. apeliaciniuose skunduose nurodytų kitų aplinkybių, kuriomis jie grindžia savo nekaltumą, kolegija smulkiai nepasisako, kadangi šios nuteistųjų apeliaciniuose skunduose nurodytos aplinkybės iš esmės atitinka jų parodymus teismo posėdžio metu pirmosios instancijos teisme, kurias pirmosios instancijos teismas jau yra įvertinę ir aptaręs apkaltinamajame nuosprendyje.

Kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į kiekvieno iš nuteistųjų vaidmenį nusikaltimo padaryme, tinkamai kvalifikavo jų nusikalstamą veiką, t.y. M. Č. buvo nusikaltimo padarymo vykdytoju, todėl jo veika tinkamai kvalifikuota pagal LR BK 22 str. 1 d., 24 str. 3 d. ir 180 str. 3 d., R. S. buvo nusikaltimo padarymo padėjėju, todėl jo veika tinkamai kvalifikuota pagal LR BK 22 str. 1 d., 24 str. 6 d. ir 180 str. 3 d., M. Z. buvo nusikaltimo padarymo organizatoriumi, todėl jo veika tinkamai kvalifikuota pagal LR BK 22 str. 1 d., 24 str. 4 d. ir 180 str. 3 d.

Nuteistieji R. S. ir M. Z. apeliaciniuose skunduose nurodo, kad teismui jų neišteisinus, prašo sušvelninti jiems paskirtas bausmes. Sušvelninti jam paskirtą bausme apeliacinius skundu prašo ir nuteistasis M. Č..

Kaip matyti iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, teismas, skirdamas nuteistiesiems bausmes, atsižvelgė į tai, kad jie pasikėsino padaryti sunkų nusikaltimą, nusikaltimo nebaigė dėl ne nuo jų valios priklausančių aplinkybių. Skiriant kiekvienam iš nuteistųjų bausmę, buvo atsižvelgta į kiekvieno iš jų vaidmenį nusikaltimo padaryme.

Nuteistasis M. Č. apeliaciniame skunde nurodo, kad jis vienintelis pripažino savo kaltę dėl nusikaltimo padarymo, padėjo išaiškinti nusikaltimą ir nusikaltime padariusius asmenis, tačiau teismas jam skyrė bausmę tokią pat, kaip ir kitiems kaltinamiesiems. Nurodo, kad nuosprendyje nebuvo sprendžiamas klausimas apie laisvės atėmimo bausmės atidėjimą, t.y. dėl LR BK 75 str. taikymo.

Kadangi M. Č. visiškai prisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką ir padėjo išaiškinti nusikaltimą ir jame dalyvavusius asmenis, pirmosios instancijos teismas pagrįstai tai pripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Skirdamas M. Č. bausmę, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad nenustatyta jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, jis nedirba, tačiau registruojasi darbo biržoje kaip ieškantis darbo. Jis anksčiau teistas, du kartus baustas administracine tvarka už KET pažeidimus, todėl pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į šias nurodytas aplinkybes, pagrįstai paskyrė M. Č. laisvės atėmimo bausmę, jos dydį mažindamas nuo straipsnio sankcijoje numatytos bausmės vidurkio.

Kolegija nelaiko pagrįstais nuteistojo M. Č. apeliacinio skundo argumentus, kad teismas nepagrįstai nesvarstė jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės atidėjimo, t.y. LR BK 75 str. taikymo. Pažymėtina, kad bausmės vykdymo atidėjimas, numatytas LR BK 75 str., gali būti taikomas asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis nesunkius ir apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip trejiems metams arba ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus. Tiek M. Č., tiek kiti kaltinamieji yra pripažinti kaltais padarius tyčinį sunkų nusikaltimą (BK 180 str. 3 d., 11 str. 5 d.), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesvarstė nuteistiesiems, tame tarpe ir nuteistajam M. Č. laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo klausimo.

Kadangi M. Č. nebuvo nusikaltimo organizatoriumi, jam pirmosios instancijos teismas pagrįstai paskyrė tokio pat dydžio laisvės atėmimo bausmę, kaip ir nusikaltimo padarymo padėjėjui R. S.. Kiti nuteistojo M. Č. apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai, kad jis privalo padėti kasdieniniame gyvenime savo iš dalies nedarbingam tėvui, juo rūpintis, dėl to jam turėtų būti skiriama bausmė, nesusijusi su laisvės atėmimu, nelaikytini pagrįstais, kadangi LR BK 180 str. 3 d. sankcijoje nenumatyta jokia kita alternatyvi bausmė – tik terminuotas laisvės atėmimas, o bausmės vykdymo atidėjimas už padarytą sunkų nusikaltimą įstatyme nenumatytas.

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, skirdamas R. S. ir M. Z. bausmes, pagrįstai nenustatė jų atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių, atsižvelgė į jų vaidmenį nusikaltimo padaryme, o būtent, į tai, kad R. S. buvo nusikaltimo padarymo padėjėju, o M. Z. – nusikaltimo padarymo iniciatoriumi ir aktyviu jo organizatoriumi. R. S. anksčiau teistas, šiuo metu niekur nedirba, ankstesnės darbovietės charakterizuojamas teigiamai. M. Z. teisiamas pirmą kartą, po nusikaltimo padarymo įsidarbino, charakterizuojamas gerai, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistiesiems M. Z. ir R. S. paskyrė bausmes, mažesnes nei straipsnio sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis.

Kolegija sprendžia, kad nuteistųjų apeliacinių skundų argumentai dėl jiems paskirtų bausmių švelninimo, nelaikytini pakankamai pagrįstais, kad būtų pagrindas švelninti jiems pirmosios instancijos teismo teisėtai ir pagrįstai pakirtas bausmes, kurios yra žymiai mažesnės, nei Lietuvos Respublikos BK 180 str. 3 d. numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis. Taigi, kolegijos nuomone, nuteistiesiems paskirtos bausmės savo dydžiu nėra aiškiai per griežtos, atitinka Lietuvos Respublikos BK 54 str. nurodytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus.

Nuteistasis R. S. apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai solidariai priteisė VSDF Švenčionių skyriui 7235,96 Lt, kadangi bendrininkai atsako tik už tas vykdytojo padarytas nusikalstamas veikas, kurias apėmė jų tyčia.

Kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė solidariai iš visų nuteistųjų VSDF Švenčionių skyriui 7235,96 Lt nukentėjusiajai V. M. išmokėtai nedarbingumo pašalpai atlyginti, kadangi visi nuteistieji buvo susitarę įvykdyti plėšimą iš degalinės, jie šiam nusikaltimui ruošėsi, pasiskirstė vaidmenimis, todėl jokio vykdytojo eksceso kolegija M. Č. veiksmuose neįžvelgia, todėl visi nuteistieji privalo solidariai atsakyti už jų bendrais veiksmais, jiems inkriminuoto nusikaltimo metu nukentėjusiajai padarytą žalą, kadangi bylos faktiniais duomenimis nustatyta, jog nukentėjusioji susižalojo gindamasi nuo degalinę užpuolusio vieno iš nusikaltimo bendrininkų, t.y. M. Č.. Taigi, kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino ieškovo VSDFV Švenčionių skyriaus ieškinį, priteisdamas ieškinio sumą solidariai iš visų nuteistųjų.

Esant nurodytoms aplinkybėms, kolegija sprendžia, kad Širvintų rajono apylinkės teismo 2010 m. gegužės 4 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti ar keisti nuteistųjų apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais, nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistųjų R. S., M. Z. (M. Z.) ir M. Č. apeliacinius skundus atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo.