Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kęstučio Dargužio, Giedriaus Endriukaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Jūratės Jakubonienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I. R. apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Jurbarko rūmų 2019 m. gegužės 27 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu padaręs Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 7 dalyje numatytą nusikalstamą veiką ir jam paskirta 70 parų arešto bausmė.

Vadovaujantis BK 68 straipsniu I. R. uždrausta naudotis specialiąja teise - teise vairuoti kelių transporto priemones 3 metus.

Nuspręsta išieškoti iš I. R. valstybės naudai konfiskuotino turto – automobilio „VW Passat“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vertę atitinkančią pinigų sumą – 1910 eurų.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

6. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė skundą tenkinti. Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

7. Nuteistojo I. R. apeliacinis skundas atmetamas.

9. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti.

10. Nagrinėjamu atveju nuteistasis I. R. apeliaciniame skunde teigia, jog byloje esantys įrodymai nepatvirtina, jog būtent jis skundžiamame nuosprendyje nurodytomis aplinkybėmis vairavo transporto priemonę.

11. BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, pirmosios instancijos teismo teisėjų vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi vadovautis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinamai išsamiai, nešališkai, vertinama jų visuma, o ne atskiri duomenys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 24 d. nutartis Nr. 2K-43/2006 ir kt.).

12. Apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl netinkamo pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimo. Teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga ir apeliacinio skundo argumentais, įvertinusi byloje esančius įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs I. R. veiksmuose jam inkriminuojamo nusikaltimo, numatyto BK 281 straipsnio 7 dalyje, požymius, esminių baudžiamojo proceso reikalavimų, o taip pat ir skunde nurodomų bendrųjų objektyvumo bei teisingumo principų, nepažeidė, visapusiškai ir išsamiai ištyręs bei įvertinęs byloje surinktus įrodymus, priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį.

13. Byloje esančiais objektyviais duomenimis nustatyta, kad 2018 m. gegužės 17 d. 22.17 val. privatus fizinis asmuo Bendrajam pagalbos centrui pranešė, jog prie degalinės „Milda“, esančios (duomenys neskelbtini), atvažiavo lengvasis automobilis „Volkswagen Passat“ su sudaužytu stiklu, iš kurio išlipo trys girti vyrai (1 t., b. l. 97-100). Taip pat nustatyta, kad 2018 m. gegužės 17 d. 22.28 val. tas pats privatus fizinis asmuo Bendrajam pagalbos centrui pranešė, jog automobilio „Volkswagen Passat“ valstybiniai numeriai yra (duomenys neskelbtini) (skaičių nematė) ir jis nuvažiavo link (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 101-104).

14. Taigi, iš byloje esančių apžiūros protokolų nustatyta, kad lengvasis automobilis „Volkswagen Passat“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) iš kurio išlipo trys girti vyrai, 22.17 val. buvo prie degalinės „Milda“, esančios (duomenys neskelbtini) iš kurios išvyko apie 22.28 val. Iš bylos medžiagos ir tarnybinių pranešimų nustatyta, kad 22.50 val. minėtas automobilis buvo užfiksuotas (duomenys neskelbtini) nuvažiavęs į griovį (t. 1, b. l. 37-39).

15. Teisiamojo posėdžio metu apylinkės teisme nuteistasis I. R. teigė, kad atvažiavo į degalinę, išgėrė kavos ir tik grįžę atgal pas brolį į garažą pradėjo vartoti alkoholinius gėrimus. Su jais buvęs A. Ž. išėjo į namus, po kiek laiko vėl grįžo ir vairavo automobilį. Dėl girtumo įvykio aplinkybių neprisimena, tačiau pasak A. Ž., jis muistėsi, todėl jį nustūmė ant T. M. (t. 2, b. l. 28-30).

16. Apklaustas baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu liudytojas A. Ž., kaip ir ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog užėjo pas Ž. R. į namus, esančius (duomenys neskelbtini), paskui išėjo namo ir vėl po 15-20 min. grįžo. Tada rado vyrus miegančius automobilyje, I. R. pastūmė ant T. M. kelių, nes jo kojos buvo tarp pavarų ir atsisėdo į vairuotojo pusę. Nurodė, kad rakteliai buvo garaže ant stalo, todėl nusprendė parvežti I. R. namo. Buvo sustoję į miškelį gamtinių reikalų, grįžęs pamatė pareigūnus, tačiau prie automobilio nepriėjo ir nuėjo į namus. Vyrai automobilyje miegojo, jie buvo girti, degalinėje jis nebuvo (1 t., b. l. 89-90; 2 t., b. l. 49-50).

17. Akivaizdu, kad tiek I. R., tiek A. Ž. parodymai prieštarauja objektyvioms byloje nustatytoms aplinkybėms – nuo automobilio VW Passat išvažiavimo iš degalinės iki neblaivumo nustatymo alkotesteriu I. R. praėjo tik apie 30 min. laiko. Per tokį trumpą laiko tarpą minėti asmenys nebūtų spėję grįžti iš degalinės į namus, ten vartoti alkoholinius gėrimus, apsvaigti ir užmigti, nes 22.28 val. automobilis išvažiavo iš degalinės, esančios (duomenys neskelbtini), o jau 22.50 val. automobilis buvo (duomenys neskelbtini), nuvažiavęs į griovį. Per tokį laikotarpį iš degalinės parvykti į Ž. R. namus, ten prisigerti, užmigti automobilyje, A. Ž. ateiti pas Ž. R., po to išeiti namo, po 15-20 min. vėl sugrįžti ir tada vairuoti automobilį, objektyviai neįmanoma. Dėl šių priežasčių apeliacinės instancijos teismas I. R. bei A. Ž. parodymus vertina kaip nuteistojo gynybinę versiją, neatitinkančią realių faktų, bei siekimą išvengti baudžiamosios atsakomybės.

18. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad liudytoja policijos pareigūnė D. M., parodė, kad 2018 m. gegužės 17 d. 22.24 val. buvo gautas pranešimas, jog į degalinę „Milda“, esančią (duomenys neskelbtini), atvyko automobilis „Volkswagen Passat“, iš kurio išlipo galimai trys neblaivūs asmenys. Važiuojant link (duomenys neskelbtini), pastebėjo, kad minėtas automobilis yra nuvažiavęs nuo kelio. Automobilyje buvo trys asmenys, o I. R. pamatęs pareigūnus persėdo iš vairuotojo pusės į keleivio pusę. Patvirtino, kad kaltinamasis priekyje buvo atsigulęs ant kito asmens. Pažymėjo, kad pranešus, jog bus pradėtas ikiteisminis tyrimas jie pasitarė ir sakė, kad su jais buvo dar vienas asmuo, tačiau ji kitų asmenų nepastebėjo (1 t., b. l. 61-62; 2 t., b. l. 41-42).

19. Liudytojas policijos pareigūnas M. B. teismo posėdžio metu patvirtino savo parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu, kuriuose jis nurodė, kad jam priėjus prie automobilio, pamatė, jog vienas asmuo sėdi gale, kitas asmuo keleivio vietoje šalia vairuotojo, o dar kitas asmuo užvirtęs ant priekinėje keleivio sėdynėje sėdinčio asmens, o jo kojos likusios vairuotojo vietos pusėje. Taip atrodė, kad jis neseniai perlipęs iš vairuotojo vietos į šalia esančią keleivio pusę. Nurodė, kad vos išlipus prie automobilio, prie jo priėjo asmuo, kuris buvo užgulęs kitą asmenį keleivio sėdynėje ir paklausė ar neitų kažką padaryti, kad nefiksuoti jo, kaip girto vairuotojo (1 t., b. l. 67-68). Papildomai teismo posėdžio metu parodė, kad įvykio vietoje pasitarę asmenys sakė, jog automobilį vairavo nepažįstamas asmuo, klausė ar galima ką nors padaryti, kad nefiksuoti įvykio (t. 2, b. l. 41-42).

20. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo netikėti minėtų liudytojais apklaustų policijos pareigūnų parodymais. Policijos pareigūnai įvykį stebėjo tiesiogiai, jų parodymai teisme atitinka apklausos protokoluose nurodytą informaciją, užfiksuotas aplinkybes, kitą bylos medžiagą, yra nuoseklūs ir neprieštaringi. Teismas nenustatė jokių aplinkybių, dėl kurių liudytojai būtų suinteresuoti apkalbėti ar pakenkti patrauktam atsakomybėn asmeniui, būtų šališki ir neobjektyvūs.

21. Vertindamas, ar nuteistojo I. R. veiksmuose yra BK 281 straipsnio 7 dalyje nurodyto nusikaltimo sudėtis, tai yra ar byloje esantys įrodymai sudaro pagrindą manyti, jog būtent jis vairavo transporto priemonę, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje nustatyta daugiau negu 1,5 promilės alkoholio, pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigiama skunde, išsamiai ir visapusiškai ištyrė bylos aplinkybes, pagrįstai vadovavosi byloje pateiktais garso įrašais bei nuosekliais policijos pareigūnų parodymais.

22. Taigi pirmosios instancijos teismas išsamiai, visapusiškai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, tinkamai, laikydamasis BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai I. R. pripažino kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 281 straipsnio 7 dalyje. Apeliaciniame skunde nurodytas argumentas, kad A. Ž. prisipažino vairavęs automobilį ir yra nubaustas administracine tvarka už šį įvykį, neturi reikšmės sprendžiant klausimą dėl I. R. kaltės šioje baudžiamojoje byloje, kadangi nustatyta, kad automobilį vairavo ne A. Ž., o I. R.

23. Teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytus bausmės skyrimo motyvus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam I. R. bausmę, laikėsi bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, įtvirtintų BK 54 straipsnyje, ir paskyrė teisingą bausmę. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas I. R. arešto bausmę ir jos dydį, tinkamai įsigilino į visas faktines bylos aplinkybes ir teisingai taikė baudžiamojo įstatymo nuostatas bei tinkamai parinko baudžiamojo poveikio priemones.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo I. R. apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.