- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-05-20
- Bylos Nr.
- I-2191-1066/2019
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Gediminas Užubalis
- Pareiškėjas
- A. J.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Gediminas Užubalis
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. J. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
1. Pareiškėjas A. J. su skundu (b. l. 1–4) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – Vilniaus PN), 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
2. Pareiškėjo skundas grindžiamas iš esmės tokiais argumentais:
2.1. Skunde paaiškina, kad laikotarpiu nuo 2018 m. balandžio 16 d. iki 2019 m. sausio 31 d. buvo laikomas Vilniaus PN gyvenamosiose patalpose kartu su kitais asmenimis, pažeidžiant teisės aktuose nustatytą reikalavimą dėl vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto sekcijoje Nr. 402. Tokiu būdu buvo suvaržyta jo judėjimo laisvė. Be to, buvo pažeistas jo privatumas, nes bendri dušai nėra atskirti pertvaromis.
2.2. Pažymi, kad Vilniaus PN administracija nesuteikė jam vaizdo skambučio su žmona. Taip pat negalėjo privačiai bendrauti koridoriuje įrengtu taksofonu.
2.3. Reiškia nepasitenkinimą tupimais sanitariniais mazgais, iš jų sklindančiais blogais kvapais.
2.4. Dėl šių aplinkybių pareiškėjas patyrė gilius dvasinius sukrėtimus, neigiamus išgyvenimus, kurie pažeminimu ir kitais nepatogumais. Patirtą neturtinę žalą pareiškėjas įvertino 5 000 Eur.
Atsiliepimas
3. Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus pataisos namai atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 12–17) nurodo, kad pareiškėjo reikalavimas yra nepagrįstas ir prašo skundą atmesti. Savo poziciją grindžia iš esmės tokiais argumentais:
3.1. Teigia, kad pareiškėjui tenkantis plotas gyvenamojoje patalpoje pilnai atitiko nustatytus reikalavimus. Atsiliepime į skundą pateikė informaciją apie pareiškėjo laikymą Vilniaus PN bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje Nr. 402. Pagal teisės aktų reikalavimus vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose ir ne mažesnis kaip 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose.
3.2. Pažymi, kad kiekvieno būrio gyvenamosiose patalpose yra įrengta prausykla, tualetas ir virtuvė – poilsio kambarys. Dienotvarkėje nustatytu laiku nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, taip pat viso lokalinio sektoriaus teritorijoje, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla. Pataisos namų teritorijoje yra įrengtos krepšinio aikštelės, sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai pastatų viduje, kuriais gali naudotis nuteistieji.
3.3. Dėl sanitarinių mazgų įrengimo, paaiškina, kad kiekviename pastato aukšte įrengta po du sanitarinius mazgus, kuriuose yra po penkias tualeto vietas, keturis pisuarus, keturias kriaukles ir tris prausyklas ir tai atitinka visus teisės aktų reikalavimus. Laivės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose reglamentuota, kad sanitariniuose mazguose gali būti įrengti tiek sėdimi, tiek tupimi klozetai. Dėl dušų įrengimo galimų trūkumų pabrėžia, kad galiojantys teisės aktai nenustato reikalavimo įrengti pertvaras dušinėse, o siekiant nuolat gerinti nuteistųjų kalinimo sąlygas, Vilniaus PN nuo 2019 m. sausio 9 d. visi dušai yra įrengti su sienelėmis.
3.4. Nurodo, kad Vilniaus PN sumontuoti standartinės techninės specifikacijos taksofonai, suteikiantys galimybę naudotis laidiniu ryšiu visoje Lietuvoje. Iš taksofonų galima skambinti vietiniais, tarpmiestiniais numeriais, skambinti į užsienį, mobiliuosius telefonus ir kitus taksofonus. Įstaigoje sumontuoti taksofonai yra ryšio paslaugas teikiančios įmonės nuosavybė. Taksofonai priklauso ir juos administruoja UAB „CSC Telecom“, kuri ir vykdo visą šių prietaisų techninį palaikymą ir aptarnavimą. UAB „CSC Telecom“ perdavė pataisos įstaigos administracijai specialias T+ korteles, kurios buvo individualiai išdalintos nuteistiesiems. Nuteistieji šias korteles pasipildo asmeninėse sąskaitose turimomis lėšomis bei pasipildę turi galimybę skambinti telefonu. Nuteistųjų telefoniniai skambučiai fiksuojami specialioje elektroninėje apskaitos sistemoje. Teisės aktai nenustato jokių papildomų reikalavimų telefonų (taksofonų) įrengimui. I-ame gyvenamajame korpuse įrengti taksofonai atitinka visus reikalavimus, nuteistiesiems galimybė paskambinti telefonu yra užtikrinama nepertraukiamai. Pabrėžia, kad skambinimas internetinės telefonijos būdu nėra savarankiškas skambinimo būdas, šis būdas tik prilyginamas skambinimui telefonu.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Žemesnės instancijos teismas
4. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės dėl netinkamų kalinimo sąlygų Vilniaus pataisos namuose laikotarpiu nuo 2018 m. balandžio 16 d. iki 2019 m. sausio 31 d.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo pareiga.
5. Dėl gyvenamųjų patalpų ploto
Pareiškėjo kalinimo Vilniaus PN laikotarpiu vienam asmeniui tenkančio minimalus gyvenamųjų patalpų ploto normą pataisos įstaigose nustatė Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – Taisyklės). Taisyklių 11¹.1 punkte įtvirtinta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus) negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m. Taisyklių 11¹.2 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m ploto.
Remiantis rašytiniais bylos duomenimis (b. l. 26–29) nustatyta, kad pareiškėjas 7-ojo nuteistųjų būrio bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje Nr. 402, kurią nurodo skunde, gyveno nuo 2018 m. gegužės 7 d. iki 2019 m. sausio 31 d. Šios patalpos plotas 34,46 kv. m ir įrengta 11 miegamų vietų, taigi vienam nuteistajam tenka apie 3,13 kv. m ploto. Iš pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjui būnant nurodytoje bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje vienam asmeniui tenkančio kameros ploto reikalavimai nebuvo pažeisti. Be to, pareiškėjas visą dieną galėjo laisvai judėti savo lokaliniame sektoriuje ir pataisos namų teritorijoje bei užsiimti leistina veikla. Aktualioje nagrinėjamai bylai Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje išaiškinta, kad nustatytas ploto trūkumas negali būti pripažįstamas sukėlęs kalinamam asmeniui tokias kančias, kurios būtų nežmoniškos pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį tuo atveju, kai ploto trūkumas gali būti kompensuojamas kalinamam asmeniui suteikiamomis kitomis teisėmis, leidžiančiomis asmeniui būti ne tik kalinimo patalpoje (žr. pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje V. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98); 2006 m. gruodžio 12 d. sprendimą byloje Ž. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 34096/02)). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjo teisė kalėti tinkamomis ploto sąlygomis bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose nebuvo pažeista.
6. Dėl tualetų ir dušų įrengimo
Pareiškėjas skundžiasi taip pat tuo, kad tualetuose klozetai yra įleisti į grindis, todėl gamtinius reikalus turi atlikti atsitūpęs, o dušinėse nėra pertvarų.
Vilniaus pataisos namuose sanitariniai mazgai įrengti atskirai nuo gyvenamųjų patalpų (b. l. 30), juose yra šalto vandens teikimo sistema, tupimi klozetai, pisuarai, praustuvės. Kokio tipo klozetas ir/ar unitazas turi būti įrengtas pataisos namų tualetuose, teisės aktai nereglamentuoja. Todėl sanitariniuose mazguose gali būti įrengti tiek sėdimi, tiek tupimi klozetai. Teismas atkreipia dėmesį, kad sanitariniuose mazguose esantys langai atsidaro (b. l. 30), todėl nemalonaus kvapo galima išvengti dažnai vėdinant sanitarinių mazgų patalpas. Be to, pareiškėjas skunde nenurodė, kaip konkrečiai jam pasireiškė žala dėl sėdimų unitazų neįrengimo.
Pareiškėjas nurodo, kad dušo patalpose nebuvo pertvarų, tokiu būdu nebuvo užtikrintas jo privatumas. Dėl pertvarų nebuvimo dušuose iki 2019 m. sausio 9 d. ginčo nėra, šias aplinkybes patvirtina ir Vilniaus PN atsiliepime pateikti paaiškinimai. Pažymėtina, kad nacionaliniai teisės aktai nereglamentuoja dušo patalpų įrengimo reikalavimų, taip pat nenumato pataisos įstaigoms prievolės dušuose įrengti pertvarų. Pagal LVAT praktiką, kadangi sienelių dušo patalpose įrengimo teisės aktai nenumato, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas. Tačiau pripažintina, kad ši aplinkybė neužtikrina visiško privatumo buvimo (žr. pvz., 2016 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016, 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018). LVAT yra nurodęs, jog tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, kad nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat būtų vertinami, kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Nagrinėjamoje byloje nenustačius pareiškėjo teises pažeidžiančių netinkamų kalinimo sąlygų, privatumo duše pareiškėjui neužtikrinimas negali būti vertinamas kaip viena iš kumuliacinių sąlygų konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Taigi nors ir pripažintina, kad pareiškėjas galėjo patirti tam tikrų nepatogumų dėl naudojimosi dušu, tačiau, teismo vertinimu, tai nesudaro pagrindo priteisti pareiškėjui už tai piniginę kompensaciją kaip žalos atlyginimą.
7. Dėl taksofono aparatų ir vaizdo skambučių įrengimo
Nuteistųjų pokalbių telefonu tvarką reglamentuoja Bausmių vykdymo kodekso ir Vidaus tvarkos taisyklių nuostatos. Bausmių vykdymo kodekso 102 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistiesiems leidžiama paskambinti telefonu. Vadovaujantis šio straipsnio 2 dalimi, skambinti ir kalbėti telefonu galima ne ilgiau kaip 15 minučių. Kam skambinti, pasirenka nuteistasis. Telefoninis pokalbis gali būti nutrauktas, jeigu nuteistasis pažeidžia skambinimo tvarką (Bausmių vykdymo kodekso 102 straipsnio 3 dalis). Vadovaujantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – Vidaus tvarkos taisyklės), 124 punktu, nuteistųjų, kuriems Bausmių vykdymo kodekse nustatytas ribotas telefoninių pokalbių skaičius, telefoniniai pokalbiai registruojami Nuteistųjų telefoninių pokalbių apskaitos kortelėse arba elektroninėje apskaitos (registracijos) sistemoje.
Taigi teisės aktuose, reglamentuojančiuose nuteistųjų skambinimo telefonu tvarką, numatyti tam tikri šios teisės apribojimai, susiję su ypatingu nuteistųjų teisiniu statusu, be kita ko, nustatyta maksimali telefoninių pokalbių trukmė ir skaičius, galimybė kontroliuoti, su kuo telefonu bendrauja nuteistasis, registruojant jo skambučius nuteistojo telefoninių pokalbių apskaitos kortelėje, ir pažymint joje asmens, kuriam skambinama, telefono numerį, vardą ir pavardę. Be to, pareigūnams yra suteikta galimybė nutraukti telefoninį pokalbį tuo atveju, jeigu nuteistasis nesilaiko teisės aktuose nustatytos skambinimo tvarkos.
Nuo 2016 m. balandžio 1 d. įsigaliojusios redakcijos Vidaus tvarkos taisyklių 124 punkte nustatyta, kad pataisos įstaigos direktorius privalo užtikrinti, kad nuteistiesiems būtų sudarytos sąlygos skambinti kitiems asmenims ir kalbėti telefonu. Skambinimui ir kalbėjimui telefonu prilyginamas skambinimas ir kalbėjimas internetine telefonija.
Taigi, iš nurodyto reglamentavimo matyti, kad BVK 102 straipsnyje įtvirtinta nuteistųjų teisė skambinti nuo 2016 m. balandžio 1 d. gali būti realizuojama dviem būdais – telefonu ir internetine telefonija. Kaip patvirtina atsiliepime į skundą išdėstyti argumentai, šiuo metu internetinės telefonijos sistema yra įdiegta Vilniaus PN ir visi mokūs pataisos įstaigoje bausmę atliekantys asmenys turi galimybę ja pasinaudoti, tačiau tam, kad ja pasinaudotų pareiškėjas turėjo nurodyti savo žmonos vardą, pavardę ir elektroninio pašto adresą, kaip yra nurodyta Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakyme „Dėl laisvės atėmimo vietų įstaigose laikomų suimtųjų ir nuteistųjų skambinimo ir kalbėjimo telefonu bei naudojimosi interneto telefonija tvarkos aprašo patvirtinimo“, kadangi vaizdo skambutis įmanomas tik per elektroninio pašto adresą, nes paslaugą teikianti įmonė nurodytu elektroninio pašto adresu nusiunčia specialiai sugeneruotą nuorodą, prie kurios prisijungia pokalbio dalyvis ir turi galimybę gauti vaizdo skambutį. Pareiškėjui nepateikus šių duomenų, vertintina, kad atsakovės atstovas teisės paskambinti internetine telefonija pareiškėjui nesuteikė dėl objektyvių priežasčių.
Pareiškėjas nurodo, kad jo pokalbius telefonu gali girdėti ne tik Vilniaus PN pareigūnai, tačiau ir šalia esantys kiti nuteistieji. Iš atsakovės atstovo pateiktų nuotraukų (b. l. 21–26) matyti, kad telefoninių pokalbių vieta nėra izoliuota, joje nėra įrengta būdelių, atitvarų, visiškai užtikrinančių garso izoliaciją, todėl nuteistieji, esantys šalia taksofono, gali nevaržomai girdėti telefonu kalbančių asmenų pokalbį. Reikalavimo, kad telefonų aparatai būtų izoliuojami, teisės aktai nenustato.
Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad dėl privatumo telefoninių pokalbių metu ribojimo pareiškėjas nerealizavo savo teisės skambinti telefonu, todėl nėra pagrindo teigti, kad aptartas teisės į privatumą neužtikrinimas buvo tiek intensyvus, kad būtų realiai sukliudęs pareiškėjui palaikyti telefonu socialinius, šeiminius ryšius. Be to, ir pareiškėjo skundo argumentai, kad jo pokalbius galėjo girdėti, yra hipotetiniai. Pareiškėjas nepateikė teismui duomenų, kad pažeidimai sąlygojo ilgalaikių, nepataisomų padarinių atsiradimą. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningo Vilniaus PN elgesio jo atžvilgiu, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Tokiu atveju, teismo vertinimu, nėra pagrindo teigti, kad dėl netinkamų skambinimo sąlygų pareiškėjui atsirado reikšmingų ar nepataisomų neturtinių padarinių.
Pareiškėjas prašo priteisti 5000 Eur neturtinei žalai atlyginti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN. Žalą sieja su netinkamomis kalinimo sąlygomis (ploto trūkumu, tualetų, dušų, taksofono aparatų netinkamu įrengimu ir vaizdo skambučių nesuteikimu) Vilniaus PN.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.263 straipsnio 1 dalyje nustatyta kiekvieno asmens (taip pat ir valstybės bei savivaldybės valdžios institucijų) pareiga laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios pareigos nevykdymas užtraukia civilinę atsakomybę.
Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė) kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
Kaip minėta, šiuo atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina būtent iš pirmiau nurodytų, jo nuomone, netinkamų kalinimo sąlygų, o šiuo atveju nustačius, kad pareiškėjo teisės nurodytu aspektu nebuvo pažeistos, nėra pagrindo teigti, kad buvo atlikti neteisėti veiksmai. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta Vilniaus PN neteisėtų veiksmų, nurodo, jog kitų sąlygų, būtinų deliktinei atsakomybei kilti, nustatymas yra betikslis, kadangi tam, kad būtų priteista pareiškėjo prašoma žala turi būti nustatytos visos trys kumuliatyvios sąlygos, būtinos deliktinei atsakomybei kilti, – neteisėti veiksmai, žala, priežastis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Atitinkamai, dėl kitų pareiškėjo skundo argumentų dėl jo patirtos neturtinės žalos, jos buvimo bei jos įrodinėjimo (žr. pvz., LVAT 2013 m. liepos 2 d. nutartis byloje Nr. A-858–610/2013, 2015 m sausio 29 d. nutartis byloje Nr. A-130–858/2015, 2015 m. birželio 8 d. sprendimas byloje Nr. A-315–602/2015), atsižvelgus į nurodytus argumentus, nėra tikslinga atskirai pasisakyti.
10. Esant išdėstytoms aplinkybėms, teismas daro išvadą, kad tenkinti pareiškėjo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjo skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132–133 straipsniais, teismas
nusprendžia:
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.