- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2011-04-29
- Bylos Nr.
- 2A-74/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Kazys Kailiūnas, Danutė Milašienė, Marytė Mitkuvienė
- Ieškovas
- K. D.
- Atsakovas
- A. B., UAB „Žilta“, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, A.
- Trečiasis asmuo
- uždaroji akcinė bendrovė „Runikos“
- Advokatai
- Pranas Makauskas, Vaida Mikliušienė
- Kategorijos
- 21.4.1.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Kazio Kailiūno, Danutės Milašienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Marytės Mitkuvienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų A. B. ir A. B., uždarosios akcinės bendrovės „Žilta“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gruodžio 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1504-450/2009 pagal ieškovo K. D. ieškinį atsakovams A. B., A. B., uždarajai akcinei bendrovei „Žilta“, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (Vilniaus apskrities viršininko administracijos funkcijų perėmėjai), akcinei bendrovei Šiaulių bankas dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, tretieji asmenys: uždaroji akcinė bendrovė „Runikos“ investicijų centras, Vilniaus miesto 1-ojo notarų biuro notarė V. S.-M., Panevėžio miesto 5-ojo notarų biuro notarė V. J., Tauragės rajono 1-ojo notarų biuro notarė A. B. ir Vilniaus rajono 1-ojo notarų biuro notarė L. Š.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustat ė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas K. D. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams A. B., A. B., UAB „Žilta“, Vilniaus apskrities viršininko administracijai, AB Šiaulių bankas, prašydamas:
1) pripažinti 2003 m. gegužės 15 d. pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), perleidimo sutartį, sudarytą tarp K. D. ir A. B., negaliojančia, pripažįstant šią sutartį įkeitimo sutartimi, kuria užtikrintas 10 000 Lt paskolos grąžinimas;
2) pripažinti 2006 m. liepos 31 d. pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp pardavėjų A. B., A. B. ir pirkėjo UAB „Žilta“, negaliojančia ir taikyti restituciją;
3) pripažinti 2007 m. kovo 30 d. hipotekos lakštus Nr. 3011 ir Nr. 3016, patvirtintus Tauragės rajono 1-jame notarų biure, negaliojančiais;
4) pripažinti 2008 m. spalio 27 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį Nr. P01/2008/458, sudarytą tarp Vilniaus apskrities viršininko administracijos ir UAB „Žilta“, negaliojančia ir taikyti restituciją;
5) priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Ieškinyje nurodyta, kad ieškovas su atsakovu A. B. 2003 m. vasario 17 d. sudarė paskolos sutartį dėl 10 000 Lt, kuriuos įsipareigojo grąžinti 3 metų laikotarpyje pagerėjus finansinei situacijai. Atsakovui siekiant gauti paskolos grąžinimo užtikrinimą, 2003 m. gegužės 15 d. ieškovas buvo priverstas įkeisti jam asmeninės nuosavybės teise priklausančius du pastatus – sandėlius, esančius (duomenys neskelbtini), tačiau pastatų įkeitimas buvo įformintas perleidimo sutartimi, ja pridengiant įkeitimo sutartį, nes reali perleisto turto vertė buvo 426 240 Lt, tuo tarpu pastatai buvo perleisti už 10 000 Lt, sutartis buvo pasirašyta 2003 m. gegužės 15 d., t. y. praėjus vos 3 mėnesiams nuo paskolos sutarties sudarymo, ir tikroji šalių valia buvo turto įkeitimas, bet ne perleidimo sandorio sudarymas. Ieškovas su turtu elgėsi, kaip su nuosavu, t. y. sandėliuose laikė asmeninius daiktus bei savo įmonės UAB „Kaliopė“ turtą, vykdė juose įmonės ūkinę – komercinę veiklą, t. y. neketino šio turto niekam perleisti, o atsakovas jo realiai nepriėmė ir nepradėjo juo disponuoti bei rūpintis, kaip savo nuosavybe. Ieškovą su atsakovu siejo glaudūs giminystės ryšiai, todėl ieškovas tikėjo atsakovo sąžiningumu bei juo pasitikėjo. Po ginčijamos sutarties sudarymo atsakovas ieškovui dalimis paskolino dar 48 000 Lt, t. y. savo elgesiu pripažino, kad pastatų perleidimas už 10 000 Lt nebuvo tikroji šalių valia. Visai paskolintai 58 000 Lt sumai grąžinti buvo sudaryta ginčo pastatų nuomos sutartis. Su atsakovu buvo sutarta, kad mokėdamas tariamą nuomos mokestį už faktiškai ieškovui priklausantį turtą, ieškovas grąžins paskolintą pinigų sumą. Nuomos sutartis buvo sudaryta su atsakovui priklausančia įmone UAB „Runikos“ investicijų centras ir pagal šią sutartį šiai įmonei buvo sumokėta 9 000 Lt. Atsakovas elgėsi nesąžiningai, nes pareikalavo iš ieškovo atlaisvinti patalpas ir 2006 m. liepos 31 d. pirkimo-pardavimo sutartimi pardavė jas UAB „Žilta“ už žymiai didesnę sumą, t. y. už 345 000 Lt. Tuo tarpu UAB „Žilta“ buvo nesąžiningas įgijėjas, kadangi pirko turtą neįsitikinęs, ar niekas kitas neturi į jį teisių, ar pastatai yra atlaisvinti, neužimti kitų subjektų prekėmis, todėl ši sutartis pripažintina negaliojančia, išreikalaujant ginčo pastatus iš UAB „Žilta“. Ieškovas prašė pripažinti negaliojančia ir 2008 m. spalio 27 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį Nr. P01/2008-458, sudarytą tarp Vilniaus apskrities viršininko administracijos ir UAB „Žilta“, pagal kurią UAB „Žilta“ nupirko 0,1609 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), kadangi nebūdamas sąžiningu ginčo pastatų įgijėju atsakovas UAB „Žilta“ neturėjo teisės sudaryti žemės pirkimo-pardavimo sutartį. Kadangi AB Šiaulių bankas atsakovui UAB „Žilta“ suteikto pagal 2007 m. kovo 29 d. kreditavimo sutartį Nr. IL-2007-013-13 kredito grąžinimui užtikrinti buvo įkeisti ginčo pastatai bei žemės sklypo nuomos teisė, pripažinus ginčo pastatų perleidimo sandorius negaliojančiais, taip pat negaliojančiais pripažintini ir šio turto įkeitimo lakštai.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2009 m. gruodžio 30 d. sprendimu ieškinį patenkino:
1) pripažino 2003 m. gegužės 15 d. sutartį, sudarytą tarp K. D. ir A. B. dėl pastatų – sandėlių, esančių (duomenys neskelbtini), perleidimo A. B., įkeitimo sutartimi;
2) pripažino negaliojančia 2006 m. liepos 31 d. pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp A. B., A. B. ir UAB „Žilta“, dėl pastatų – sandėlių, esančių (duomenys neskelbtini), perleidimo. Taikė restituciją ir grąžino pastatus – sandėlius, esančius (duomenys neskelbtini), ieškovo K. D. nuosavybėn, o iš atsakovų A. B. ir A. B. priteisė atsakovo UAB „Žilta“ naudai 345 000 Lt;
3) pripažino negaliojančiu 2007 m. kovo 30 d. hipotekos lakštą Nr. 3011, kuriuo buvo įkeisti pastatai – sandėliai, esantys (duomenys neskelbtini), kreditoriui AB Šiaulių bankas. Pripažino negaliojančiu 2007 m. kovo 30 d. įkeitimo lakštą Nr. 3016, kuriuo buvo įkeista 0,1609 ha žemės sklypo dalies, esančio 5,2313 ha žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), nuomos teisė kreditoriui AB Šiaulių bankas;
4) pripažino negaliojančia 2008 m. spalio 27 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį Nr. P01/2008-458, sudarytą tarp Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities viršininko administracijos, ir UAB „Žilta“ bei taikė restituciją: grąžino 1 609 kv. m. ploto žemės sklypo dalį, esančią 52 313 kv. m. ploto žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), Lietuvos valstybei, o iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities viršininko administracijos, priteisė atsakovui UAB „Žilta“ 35 139,34 Lt.
5) priteisė ieškovui K. D. iš atsakovų A. B. ir A. B. 6 656,10 Lt bylinėjimosi išlaidų, iš UAB „Žilta“ – 6 656,10 Lt bylinėjimosi išlaidų. Priteisė į valstybės biudžetą iš atsakovų A. B. ir A. B. 78 Lt bylinėjimosi išlaidų, iš UAB „Žilta“ – 78 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Teismas nustatė, kad 2003 m. vasario 17 d. paskolos sutartimi, sudaryta tarp A. B. ir K. D., atsakovas paskolino ieškovui 10 000 Lt, kuriuos ieškovas įsipareigojo grąžinti 3 metų laikotarpyje pagerėjus jo ekonominei situacijai. 2003 m. gegužės 15 d. sutartimi, patvirtinta notariškai, ieškovas perleido atsakovui A. B. jam asmeninės nuosavybės teise priklausančius pastatus – sandėlius, esančius (duomenys neskelbtini). Sutartyje nurodyta, kad turtas, kuris šalių įkainotas 10 000 Lt, perleidžiamas, ieškovui negalint įvykdyti 2003 m. vasario 17 d. paskolos sutarties. 2005 m. vasario 28 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutartimi Nr. 2005/01 A. B. išnuomojo UAB „Runikos“ investicijų centras 303,82 kv. m. patalpas, esančias (duomenys neskelbtini). Tos pačios dienos Sutartimi Nr. 2005/02 UAB „Runikos“ investicijų centras subnuomos pagrindais išnuomojo tas pačias patalpas UAB „Kaliopė“. UAB „Kaliopė“ mokėjo UAB „Runikos“ investicijų centras patalpų nuomos mokesčius. 2006 m. liepos 31 d. pirkimo-pardavimo sutartimi, patvirtinta notariškai, A. B. ir A. B. pardavė jiems bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausančius pastatus – sandėlius, esančius (duomenys neskelbtini), atsakovui UAB „Žilta“ už 345 000 Lt. Todėl ginčo turtas, esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso atsakovui UAB „Žilta“. 2007 m. vasario 26 d. valstybinės žemės nuomos sutartimi Nr. N01/2007-217 Vilniaus apskrities viršininko administracija išnuomojo UAB „Žilta“ 1 609 kv. m. ploto žemės sklypo dalį, esančią 52 313 kv. m. ploto valstybinės žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini). 2007 m. kovo 29 d. kreditavimo sutartimi Nr. IL-2007-013-13, sudaryta tarp AB Šiaulių bankas ir UAB „Žilta“, atsakovui UAB „Žilta“ buvo suteiktas 250 000 Lt kreditas, o siekiant užtikrinti atsakovo prievolių pagal šią sutartį vykdymą, bankui 2007 m. kovo 30 d. hipotekos bei įkeitimo lakštais buvo įkeisti minėti sandėliai bei 0,1609 ha valstybinės žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), nuomos teisė. 2008 m. spalio 27 d. valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartimi Nr. P01/2008-458, patvirtinta notariškai, Vilniaus apskrities viršininko administracija pardavė UAB „Žilta“ minėtą žemės sklypo dalį už 136 653 Lt.
Teismas, įvertinęs ginčo šalių veiksmus, ginčijamo sandorio sudarymo aplinkybes ir kontekstą, o taip pat šalių veiksmus po sandorio sudarymo, laikė, kad tikroji K. D. ir A. B. valia nebuvo sandėlių perleidimas atsakovo A. B. nuosavybėn, o nekilnojamojo turto įkeitimas piniginės prievolės (paskolos grąžinimo) įvykdymui užtikrinti. Nors šalys ginčijamoje 2003 m. gegužės 15 d. sutartyje nurodė, kad pastatai perleidžiami atsakovo nuosavybėn, ieškovui negalint įvykdyti 2003 m. vasario 17 d. paskolos sutartimi prisiimtos prievolės grąžinti 10 000 Lt, tačiau šią sąlygą, kaip ir visą sutartį, teismas vertintino kaip apsimestinį sandorį, kuriuo buvo siekiama užtikrinti 10 000 Lt paskolos atsakovui grąžinimą, o ne perleisti žymiai didesnės vertės nekilnojamąjį turtą atsakovo nuosavybėn. Tokius tikruosius šalių ketinimus patvirtina ne tik itin trumpas laikas nuo paskolos sutarties iki turto perleidimo sutarties sudarymo (3 mėnesiai), nors paskola ieškovui buvo suteikta net 3 metų laikotarpiui, siejant jos grąžinimą su ieškovo turtinės padėties pagerėjimu bei atsakovui sąmoningai įsipareigojus nereikalauti paskolos grąžinimo ankščiau laiko, bet ir ginčijamos sutarties kaina. Šalys perleidžiamą nekilnojamąjį turtą įkainojo būtent 10 000 Lt suma, t. y. tokia suma, kokio dydžio paskola buvo suteikta ieškovui ir kokio masto paskolos grąžinimo užtikrinimas galėjo būti reikalingas paskolos davėjui. Teismas sprendė, kad šalims, sudarant apsimestinį turto perleidimo nuosavybėn sandorį, bet suvokiant, jog tai yra įkeitimo sandoris, nebuvo aktualus ir reikšmingas tikrasis turto įkainojimas, kadangi reali atsakovui perleisto nekilnojamojo turto vertė tuo metu buvo žymiai didesnė. Sutarties 2 punkte buvo nurodyta, kad 303,82 kv. m. sandėlio vidutinė rinkos vertė, numatyta Nekilnojamojo turto registro pažymoje, buvo net 89 019 Lt, tuo tarpu 10,33 kv. m. ploto sandėlio vidutinė rinkos vertė buvo 7 934 Lt. Teismas atsižvelgė ir į tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002-07-01 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-1040/2002 dėl ieškovo K. D. santuokos su L. D. nutraukimo bei turto padalijimo, konstatuota, jog minėtų sandėlių, priklausiusių sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise ir po santuokos nutraukimo atitekusių atsakovui, vertė buvo 418 306 Lt (303,82 kv. m. sandėlio) ir 7 934 Lt (10,33 kv. m. sandėlio). Teismas sprendė, kad atsakovui perleisto nekilnojamojo turto rinkos vertė ženkliai viršijo ginčijamoje sutartyje nurodytą 10 000 Lt sumą. Jeigu tikrasis ieškovo ketinimas iš tikrųjų būtų parduoti ar kitaip perleisti atsakovo nuosavybėn nekilnojamąjį turtą (kad ir padengiant skolą), ieškovas, būdamas profesionalus verslininkas bei bonus pater familias ir juo labiau turėdamas finansinių sunkumų, negalėtų perleisti turimo turto kito asmens nuosavybėn už tokią neproporcingai, neprotingai ir nepagrįstai mažą kainą. Teismo manymu, perleidžiamų pastatų įkainojimas sutartyje buvo tik formalumas, kadangi šalys iš tikrųjų nesiekė sukurti realių turto perleidimo kito asmens nuosavybėn teisinių santykių, bet tik siekė užtikinti paskolos atsakovui grąžinimą. Teismas pažymėjo, kad realiai atsakovas A. B. nekilnojamojo turto ir jo valdymo neperėmė, turtu nesinaudojo, nesirūpino ir neprižiūrėjo kaip savo nuosavybę. Nors ginčijamoje sutartyje nurodyta, kad K. D. perdavė, o A. B. priėmė nuosavybės teise nekilnojamojo turto objektus, taip pat komplektą raktų, atsiskaitymo knygelę, paslaugų tiekėjų sąskaitas, tačiau realiai (faktiškai) šie daiktai A. B. perduoti nebuvo. Šie daiktai liko pas ieškovą, kuris mokėjo komunalinius mokesčius ir naudojosi patalpomis ir kt. Ginčo šalys, o taip pat liudytojais apklausti Š. K. ir K. K. patvirtino, kad sandėliuose yra ieškovo daiktai ir prekės, reikalingi K. D. įmonės UAB „Kaliopė“ veiklai, juose ši įmonė dar iki sandorio sudarymo ir iki šiol vykdo ūkinę-komercinę veiklą. Jokių įrodymų, kad A. B. būtų naudojęsis sandėliais, juose laikęs kokius nors savo ar savo įmonės „Runikos“ investicijų centras daiktus ar medžiagas, t. y. kad būtų naudojęs sandėlius savo įmonės „Runikos“ investicijų centras veiklai, taip pat kad sandėliais naudojosi UAB „Žilta“, t. y. kad realiai atsakovai būtų perėmę nekilnojamąjį turtą savo valdymui, jį išlaikę, prižiūrėję, rūpinęsi, naudoję ir pan. teismui nėra pateikta. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad per visą laiką iki pat 2008 m. pradžios nei atsakovas A. B., nei UAB „Žilta“ nereikalavo iš ieškovo atlaisvinti ginčo sandėlius, nesiėmė jokių savo, kaip savininkų, teisių gynimo būdų. Teismas pažymėjo, kad vieno iš sandėlių nuomos sutartis su ieškovo įmone UAB „Kaliopė“ buvo sudaryta tik 2005 m., t. y. praėjus net dviem metams nuo turto perleidimo sutarties sudarymo. 2005 m. vasario 28 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutartimi Nr. 2005/01 iš pradžių atsakovas A. B. išnuomojo savo įmonei UAB „Runikos“ investicijų centras 303,82 kv.m. sandėlį ir tos pačios dienos sutartimi Nr. 2005/02 UAB „Runikos“ investicijų centras subnuomos pagrindais išnuomojo tas pačias patalpas UAB „Kaliopė“. Tokiu būdu tą pačią dieną sudaromos dvi identiškos patalpų nuomos sutartys, kai patalpos išnuomojamos ieškovo įmonei UAB „Kaliopė“, tarpininkaujant UAB „Runikos“ investicijų centras. Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartyje Nr. 2005/01 tarp A. B. ir UAB „Runikos“ investicijų centras nuomininkas įsipareigojo be išankstinio raštiško nuomotojo leidimo nesubnuomoti patalpų ar jų dalies, tačiau nepaisant to, t. y. neturint raštiško nuomotojo sutikimo, UAB „Runikos“ investicijų centras subnuomavo patalpas UAB „Kaliopė“. Tokie šalių veiksmai taip pat rodo, kad šalys, kaip buvo linkusios neteikti didelės reikšmės tinkamam savo teisinių santykių įforminimui, t. y. tokiam įforminimui, kuris atspindėtų jų tikrąją valią.
Sistemiškai įvertinus visas išdėstytas aplinkybes dėl ieškovo ginčijamo nekilnojamojo turto perleidimo sandorio sudarymo aplinkybių, sandorio šalių veiksmų tik iki, tiek po jo sudarymo, o taip pat atsižvelgiant į protingumo ir teisingumo principus, teismas sprendė, kad šalys, sudarydamos dviejų pastatų – sandėlių perleidimo sutartį, laikė tai tik formaliu veiksmu ir iš tikrųjų neketino sukurti realių pirkimo-pardavimo, skolos padengimo ar kitokių panašių teisinių santykių bei turto perleidimo kito asmens nuosavybėn sutarčiai būdingų pasekmių, nes sandorio sudarymo tikslas buvo užtikrinti K. D. paskolos A. B. grąžinimą. Teismas konstatavo, kad 2003 m. gegužės 15 d. sutartis tarp K. D. ir A. B. buvo sudaryta kitam sandoriui – nekilnojamojo daikto įkeitimui – pridengti (CK 1.87 str.), todėl teismas sprendė, kad 2003 m. gegužės 15 d. sandoris buvo apsimestinis, ir šalys iš tikrųjų sudarė įkeitimo sandorį (CK 4.198 str.). CK 1.87 straipsnio 1 dalis numato, kad jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui padengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės, todėl 2003 m. gegužės 15 d. sutartį teismas laikė dviejų ieškovui K. D. priklausančių pastatų – sandėlių, esančių (duomenys neskelbtini), įkeitimo kreditoriui A. B. sutartimi. Prieidamas prie tokios išvados, teismas atsižvelgė ir į tai, kad ginčijamo sandorio šalys buvo ir tebėra pakankamai artimi giminaičiai. Teismų praktikoje vadovaujamasi nuostata, jog artimai bendraujantys asmenys, esant jų pasitikėjimui vienas kitu, tarpusavyje atlikdami formalius veiksmus, yra ne tokie reiklūs tinkamam jų įforminimui, kaip atlikdami tokius pat veiksmus su asmenimis, nesusijusiais tokiais ryšiais.
Teismas patenkino ieškovo reikalavimus pripažinti negaliojančiais 2006 m. liepos 31 d. pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp A. B., A. B. ir UAB „Žilta“, 2007 m. kovo 30 d. hipotekos lakštus, 2008 m. spalio 27 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp Lietuvos valstybės ir UAB „Žilta“, nes šių sandorių galiojimas susijęs su pirmojo sandorio galiojimu, o konstatavus, kad 2003 m. gegužės 15 d. tarp K. D. ir A. B. buvo sudaryta ne sandėlių perleidimo, bet įkeitimo sutartis, kas savo ruožtu reiškia, jog sandėlių savininku išliko K. D., teismas padarė išvadą, kad sandėliai negalėjo būti perleisti A. B. ir A. B. kitiems asmenims, šiuo atveju – UAB „Žilta“, taip pat negalėjo būti įkeisti AB Šiaulių bankas, todėl visus paminėtus sandorius teismas pripažino negaliojančiais CK 1.80 straipsnio pagrindu, kaip sandorius, prieštaraujančius imperatyvioms įstatymo normoms.
Teismas konstatavo, kad UAB „Žilta“ negali būti laikomas sąžiningu ginčo sandėlių įgijėju. Teismas atsižvelgė į tai, kad sandėlius jis įsigijo iš esmės perkamo nekilnojamojo turto neapžiūrėjęs, nepasidomėjęs, kas juo naudojasi, kieno daiktai ir medžiagos yra sandėliuose, kas vykdo juose veiklą. Atsakovas UAB „Žilta“ ilgą laiką, t. y. nuo 2006 m. vidurio iki pat 2008 m. pradžios jokių pretenzijų ieškovui K. D. ar UAB „Kaliopė“, kurie faktiškai naudojosi sandėliais, nereiškė, nuomos ar kitokių sutarčių dėl sandėlių naudojimo nesudarė ir sudaryti nereikalavo, taip pat nereikalavo mokėti UAB „Žilta“, kaip sandėlių savininkui, jokio nuomos mokesčio už naudojimąsi sandėliais, taip pat komunalinių mokesčių ir pan. UAB „Žilta“ realiai nemokėjo jokių mokesčių už sandėlių naudojimą, pastatų neprižiūrėjo, jais nesirūpino. Teismas sprendė, kad atsakovas UAB „Žilta“, pirkdamas nekilnojamąjį turtą, pirkimo-pardavimo sutartį sudarė elgdamasis nepakankamai apdairiai ir rūpestingai, kaip analogiškoje situacijoje būtų elgęsis bet kuris kitas nuovokus asmuo, juo labiau privatus ir pelno siekiantis, ūkinę – komercinę veiklą vykdantis juridinis asmuo, todėl teismas sprendė, kad jis negali būti laikomas sąžiningu įgijėju, ir jo atžvilgiu taikė restitucija (CK 1.80 str. 2 d., 6.145 str.).
Teismas pažymėjo, kad valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymas buvo siejamas būtent su pastatų, esančių valstybės nuomojamoje žemėje, turėjimu nuosavybės teise. Teismas sprendė, kad valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis, UAB „Žilta“ nesant teisėtam pastatų savininkui, negalėjo būti sudaryta, todėl pripažintina negaliojančia dėl identiškų motyvų, kaip sandoris, prieštaraujantis imperatyvioms įstatymų normoms (CK 1.80 str.).
Minėtus nekilnojamojo turto bei žemės nuomos teisės įkeitimo lakštus teismas taip pat pripažino negaliojančiais CK 1.80 straipsnio pagrindu, kadangi UAB „Žilta“, nebūdamas šio turto teisėtas savininkas, negalėjo jo įkeisti ar kitaip juo disponuoti.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovai A. B. ir A. B. prašo Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gruodžio 30 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas nevertino tos aplinkybės, kad paskolinti pinigai atsakovui buvo reikalingi šeimos poreikiams tenkinti, todėl žodžiu buvo susitarta, jog paskola bus grąžinta ankščiau. Todėl 2003 m. gegužės 15 d. buvo sudarytas turto perleidimo sandoris, kuriuo ieškovas, negalėdamas grąžinti 10 000 Lt paskolos, perleido ginčo turtą atsakovui.
2. Teismas nepagrįstai pripažino, kad ginčo sandorio kaina 10 000 Lt buvo maža. Byloje nėra įrodymų, kad 2003 m. gegužės mėnesį ginčo pastatų kaina buvo 426 240 Lt. Šalys sutartį sudarė laisva valia ir kainą nustatė savo nuožiūra. Teismas, netinkamai interpretuodamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. liepos 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-1040/2002, padarė išvadą, kad ginčo sandorių vertė buvo 426 240 Lt.
3. Notarė V. S.-M. patvirtino, kad ieškovas asmeniškai buvo užsirašęs konsultacijai dėl turto perleidimo, jam buvo paaiškinta visa turto perleidimo procedūra. Akivaizdu, kad ieškovas suprato savo veiksmų esmę. Ieškovas 2003 m. gegužės 15 d. sudaręs turto perleidimo sandorį, kreipėsi į teismą tik 2008 m. Teismas nevertino aplinkybės, kad ieškovas 5 metus delsė ginti savo teises.
4. Teismui pripažinus pirkimo-pardavimo sandorį įkeitimo sandoriu, pažeidžiami pamatiniai hipotekos instituto principai. Sudaryto turto perleidimo sandorio turinys neatitinka turto įkeitimo sandorio turinio ir jam keliamų įstatymų reikalavimų. CK 4.198 straipsnis nurodo, kad įkeitimas yra esamo ar būsimo skolinio įsipareigojimo įvykdymą užtikrinantis būtent kilnojamojo daikto įkeitimas ir kai įkeitimo objektas perduodamas kreditoriui, t. y. turto įkeitimo sąvoka siejama su turto rūšimi.
5. Atmestini teismo argumentai, kad nei atsakovas A. B., nei UAB „Žilta“ nereikalavo iš ieškovo atlaisvinti ginčo sandėlius, nesiėmė savo, kaip savininkų, teisių gynimo būdų. Byloje nėra įrodymų, kad nebuvo rūpintasi savo teisėmis. Tai, kad po kurio laiko sandėliai buvo išnuomoti UAB „Runikos“ investicijų centras, kuris sudarė subnuomos sutartį su UAB „Kaliope“, įrodo, jog atsakovas, jog atsakovas A. B. rūpinosi savo teisėmis.
6. Teismas netinkamai aiškino CK 1.80 straipsnį, nes sudarytas nekilnojamojo turto perleidimo sandoris atitinka imperatyvias teisės normas. Kadangi turto perleidimo sandoris negali būti pripažintas negaliojančiu, negali būti pripažintas ir apsimestiniu. Sandėliai buvo įsigyti teisėtu būdu, todėl jie negali būti išreikalauti iš sąžiningo įgijėjo UAB „Žilta“. Ginčijamas sandoris buvo įregistruotas viešajame registre, todėl tretieji asmenys nekilnojamojo turto savininku pagrįstai laikė viešajame registre nurodytą savininką.
7. Teismas visiškai nevertino Vilniaus miesto 1-ojo notarų biuro pateiktų dokumentų ir dėl jų nepasisakė, taip pažeisdamas CPK 270 straipsnio 4 dalies 3 punktą. Skundžiamas sprendimas paremtas tik prielaidomis, o ne rašytinių įrodymų tyrimu.
Apeliaciniu skundu atsakovas UAB „Žilta“ prašo Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gruodžio 30 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Nurodo, kad atsakovui UAB „Žilta“ nebuvo žinomos ieškinyje išdėstytos aplinkybės dėl ieškovo ir atsakovo A. B. tarpusavio santykių. Atsakovas UAB „Žilta“ ėmėsi protingų priemonių įsitikinti sudaromo sandorio teisėtumu. Po sandorio sudarymo įgyvendino pastatų savininko teises, t. y. kreipėsi į Vilniaus apskrities viršininko administraciją dėl žemės nuomos sutarties sudarymo, dėl žemės sklypo įsigijimo. Sandorį tvirtino notaras, kuris užtikrino, kad perleidžiamas daiktas priklauso A. ir A. B. Teismas pažeidė CPK 178 straipsnį, perkeldamas įrodinėjimo pareigą atsakovui UAB „Žilta“. Pagal CK 4.26 straipsnio 2 dalį prievolės šalies sąžiningumas yra preziumuojamas, todėl ieškovas privalo įrodyti aplinkybę, kad kita šalis buvo nesąžininga. Byloje nėra įrodymų apie atsakovo UAB „Žilta“ nesąžiningumą. Teismo išvados apie sandėlių neapžiūrėjimą iki sandorio sudarymo yra nepagrįstos. Taip pat nepagrįstos teismo išvados dėl atsakovo UAB „Žilta“ nesidomėjimo, kas turtu naudojasi. Atsakovui UAB „Žilta“ buvo žinoma, kad sandėliai naudojasi įmonė, kuriai patalpas buvo išnuomavę buvę savininkai. Atsakovas UAB „Žilta“ neprieštaravo, kad sandėliai toliau naudotųsi nuomininkas. Atsiskaitymui už perkamus sandėlius UAB „Žilta“ kreipėsi į banką dėl kredito suteikimo. Buvo suteiktas tikslinis kreditas – sandėlių, esančių (duomenys neskelbtini) pirkimui. CK 1.80 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad turtas, buvęs pripažinto negaliojančiu sandorio dalyku, negali būti išreikalautas iš jį sąžiningai įgijusio trečiojo asmens. Byloje nėra pateikta įrodymų, kad UAB „Žilta“ žinojo ar galėjo žinoti, kad daikto savininkai neturi teisės į jį.
Pareiškimu dėl prisidėjimo prie atsakovo UAB „Žilta“ apeliacinio skundo atsakovas AB Šiaulių bankas prisideda prie atsakovo UAB „Žilta“ apeliacinio skundo ir prašo šį skundą patenkinti.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atsakovų A. B. ir A. B. apeliacinį skundą ieškovas K. D. prašo Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gruodžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
Šalies argumentai
1. Apeliantai nepagrįstai teigia, kad sandėlių kainą šalys nustatė laisva valia ir jokių imperatyvių normų nepažeidė. Šalims sudarant apsimestinį turto perleidimo sandorį, suvokiant, jog tai yra įkeitimo sandoris, nebuvo aktualus ir reikšmingas tikrasis turto įkainojimas, kadangi realiai atsakovui perleisto turto vertė tuo metu buvo žymiai didesnė. Ieškovas, būdamas profesionalus verslininkas ir tūrėdamas finansinių sunkumų, nebūtų perleidęs turimo turto už tokią mažą kainą.
2. Negalima sutikti su apeliantų argumentu, kad teismas nebandė nustatyti, kokios priežastys ieškovui trukdė sudaryti įkeitimo sandorį, o ne turto perleidimo sandorį. Šalis siejo giminystės, tarpusavio pasitikėjimo santykiai, todėl jos nebuvo preciziškai reiklios tinkamam tarpusavio santykių įforminimui.
3. Apeliantai nepagrįstai nurodo, kad rūpinosi savo, kaip savininko, teisių gynimu. Byloje nustatytos aplinkybės, kad realiai A. B. sandėlių neperėmė, jais nesinaudojo ir nesirūpino. Ieškovas su perleistu turtu elgėsi kaip su nuosavu, sandėliuose vykdė ūkinę-komercinę veiklą, mokėjo mokesčius.
4. Apsimestinio sandorio negaliojimo atveju negalioja apsimestinis sandoris, tačiau galioja tas sandoris, kurį šalys turėjo galvoje. Tai yra specialios apsimestinio sandorio negaliojimo pasekmės.
5. Aplinkybės, kad notarine tvarka sudaryta turto perleidimo sutartis buvo įregistruota viešame registre, todėl UAB „Žilta“ pagrįstai turto savininku laikė registre nurodytą turto savininką, atsakovo UAB „Žilta“ sąžiningumo nepatvirtina. Atsakovas UAB „Žilta“ sudarė sandorį, nepasidomėjęs, ar sandėliai kokių nors asmenų neužimti, t. y. sandėliuose nebuvęs ir jų neapžiūrėjęs. Beveik dvejus metus nereikalavo ieškovo atlaisvinti ginčo patalpų. Atsakovas UAB „Žilta“ neturėjo pastato raktų, atsiskaitymo knygelių ir kt. Teismas pagrįstai nustatė, kad atsakovas UAB „Žilta“ nebuvo sąžiningas sandėlių įgijėjas.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atsakovo UAB „Žilta“ apeliacinį skundą ieškovas K. D. prašo Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gruodžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad atsakovas UAB „Žilta“ sudarė sandorį, nepasidomėjęs, ar sandėliai kokių nors asmenų neužimti, t. y. sandėliuose nebuvęs ir jų neapžiūrėjęs. Beveik dvejus metus nereikalavo ieškovo atlaisvinti ginčo patalpų. Atsakovas UAB „Žilta“ neturėjo pastato raktų, atsiskaitymo knygelių ir kt. Teismas pagrįstai nustatė, kad atsakovas UAB „Žilta“ nebuvo sąžiningas sandėlių įgijėjas. Nebūdamas sąžiningu ginčo pastatų įgijėju, atsakovas UAB „Žilta“ neturėjo teisės sudaryti valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties ir sudaryti žemės nuomos bei ginčo pastatų įkeitimo ir hipotekos sandorius.
Atsiliepime į apeliacinius skundus atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija nurodo, kad atsakovas UAB „Žilta“ 2010 m. sausio 14 d. už 1 609 kv. m. ploto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dalį į Vilniaus apskrities viršininko administracijos sąskaitą sumokėjo 7 808,74 Lt, t. y. iš viso yra sumokėjęs 42 948,08 Lt, todėl, teismui nusprendus taikyti restituciją, atsakovui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities viršininko administracijos, turėtų būti priteista 42 948,08 Lt.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,
Motyvuojamoji dalis
teisiniai argumentai ir išvados
Dėl 2003 m. gegužės 15 d. pastatų perleidimo sutarties, kaip apsimestinai sudarytos, negaliojimo (CK 1.87 str.)
Pirmosios instancijos teismas 2003 m. gegužės 15 d. pastatų perleidimo sutartį, sudarytą tarp ieškovo ir atsakovo A. B., pripažino negaliojančia kaip apsimestinai sudaryta ir pripažino šią sutartį įkeitimo sutartimi.
Pagal CK 1.87 straipsnio 1 dalį, jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės. Tai reiškia, kad apsimestinio sandorio atveju galiojančiu laikomas sandoris, kurių padarinių siekė kuri nors iš šalių.
Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs 2003 m. gegužės 15 d. sutartį įkeitimo sutartimi, konstatavo, kad pastatų (sandėlių) savininku kaip buvo taip ir liko ieškovas, todėl ginčo pastatai negalėjo būti atsakovų B. perleisti atsakovui UAB ,,Žilta“, įkeisti bankui. Teismas CK 1.80 straipsnio pagrindu 2006 m. liepos 31 d. pastatų pirkimo-pardavimo ir po jos sudarymo sudarytą įkeitimo, žemės pirkimo-pardavimo sutartis pripažino negaliojančiomis, taikė restituciją ir iš atsakovo UAB ,,Žilta“, kaip nesąžiningo įgijėjo, pastatus grąžino ieškovui.
Kai kyla ginčas dėl šalis siejančių sutartinių santykių pobūdžio, sąvokų bei atskirų sutarties sąlygų aiškinimo ir reikšmės, būtina šalių santykius aiškinti nustatant tikruosius šalių ketinimus. Sutarties sąlygos aiškinamos, atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes (CK 6.193, 6.195 str.).
Byloje nustatyta, kad atsakovas ieškovui paskolino 10 000 Lt. Tą aplinkybę patvirtina 2003 m. vasario 17 d. šalių sudaryta rašytinė paskolos sutartis (b. l. 30, t. 1). 2003 m. gegužės 15 d. šalys sudarė ginčijamą sutartį, pagal kurią ieškovas, negalėdamas įvykdyti prievolės grąžinti 10 000 Lt skolą, atsakovui perleido nuosavybės teise priklausančius pastatus (sandėlius), esančius (duomenys neskelbtini).
Ieškovas ginčijamos sutarties sudarymo aplinkybes aiškina prieštaringai. Teigia, kad sutartimi užtikrino prievolę grąžinti skolą, t. y. sudarė įkeitimo sutartį. Kitu atveju nurodo, kad buvo sumanyta pastatus perrašyti atsakovo vardu, kad pastarasis pastatus įkeistų bankui, gautų paskolą, nupirktų turtą, kurį, kainoms padidėjus, parduotų, gautą pelną tarpusavyje pasidalintų, o po trejų metų atsakovas pastatus grąžintų jo nuosavybėn (b. l. 139, t. 2). Tuo tarpu atsakovas teigia, kad ieškovas, perleisdamas pastatus (sandėlius) jo nuosavybėn, tokiu būdu grąžino jam 10 000 Lt skolą, dėl ko ir buvo sudaryta ginčijama 2003 m. gegužės 15 d. sutartis.
Pirmosios instancijos teismas, aiškindamas 2003 m. gegužės 15 d. sutartį, nustatė, kad šalys, sudarydamos šią sutartį, iš tikrųjų turėjo galvoje įkeitimo sutartį ir pripažino, kad tai yra įkeitimo sutartis, užtikrinanti 10 000 Lt skolos atsakovui grąžinimą. Su šia pirmosios instancijos teismo išvada apeliacinės instancijos teismas nesutinka dėl šių argumentų.
Kasacinis teismas ne vieną kartą yra išaiškinęs, kad teismas, spręsdamas dėl konkrečios sutarties pobūdžio, neturi remtis vien pažodiniu sutarties tekstu, o turi išsiaiškinti sutarties esmę ir tikslą, jos sudarymo aplinkybes, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-288/2009; 2010 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72/2010 ir kt.).
2005 m. gegužės 15 d. sutarties 1 punkte aiškiai apibrėžtas sutarties objektas – ieškovas, negalėdamas įvykdyti 2003 m. vasario 17 d. paskolos sutarties grąžinti atsakovui 10 000 Lt skolą, perleidžia atsakovo nuosavybėn du statinius (sandėlius), esančius (duomenys neskelbtini). Taigi, iš sutarties teksto yra pakankamai aišku, kad ieškovas atsakovui 10 000 Lt skolą grąžina ne pinigais, o nekilnojamuoju turtu.
Teisėjų kolegijos nuomone, byloje surinktų įrodymų visuma nepatvirtina, kad 2003 m. gegužės 15 d. ieškovas iš tikrųjų skolos grąžinimo užtikrinimui įkeitė jam nuosavybės teise priklausančius pastatus (sandėlius). Minėta, paties ieškovo paaiškinimai dėl sutarties sudarymo yra prieštaringi. Kad ieškovas ir po sutarties sudarymo naudojosi sandėliais tarp ieškovo ir atsakovo A. B. ginčo nėra. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad naudojimosi patalpomis faktas patvirtina aplinkybę, jog iš tikrųjų nuosavybės teisių perleidimas neįvyko.
Ieškovo vadovaujama bendrovė UAB ,,Kaliopė“ 2005 m. vasario 25 d. sudarė ginčo patalpų subnuomos sutartį su UAB „Runikos“ investicijų centras, kuri ginčo patalpas nuomavo iš atsakovo A. B. (b. l. 88-89, t. 1). UAB ,,Kaliopė“ už naudojimąsi patalpomis mokėjo nuomos mokestį (b. l. 91-98, t. 1). Ieškovo veiksmai po 2003 m. gegužės 15 d. sutarties sudarymo (perleistų atsakovo nuosavybėn patalpų nuoma, nuomos mokesčio mokėjimas) vertintini ieškovo pripažinimu, kad patalpos, kuriose jis dirba, jam nebepriklauso ir už naudojimąsi jomis reikia mokėti nuomos mokestį. Ieškovo paaiškinimus, kad jis iš atsakovo pasiskolino 58 000 Lt ir kad buvo susitarta skolos grąžinimą vykdyti mokant nuomos mokestį, vertintini kritiškai. Nurodytos aplinkybės neatitinka tikrovėje susiklosčiusių santykių. Pagal nuomos sutartį patalpų nuomininkas buvo UAB ,,Kaliopė“, nuomos mokestį taip pat mokėjo ne ieškovas, o UAB ,,Kaliopė“.
Dėl atsakovo UAB „Žilta“ sąžiningumo
Pirmosios instancijos teismas ieškovui pastatus grąžino taikydamas restituciją, tačiau teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodė aplinkybes, kad objektyviąja prasme atsakovas UAB „Žilta“ negali būti laikomas sąžiningu įgijėju.
Asmuo, įgijęs nuosavybės teisę iš kito asmens, kuris neturėjo teisės turto perleisti, tačiau įgijėjas to nežinojo ar negalėjo žinoti, laikomas sąžiningu įgijėju. Tai yra preziumuojama. Ši prezumpcija reiškia, kad asmuo, ginčijantis savininko nuosavybės teisę, privalo įrodyti, jog pastarasis daiktą įgijo nesąžiningai. Tol, kol ši aplinkybė neįrodyta, naujasis daikto įgijėjas laikomas sąžiningu įgijėju ir daiktas iš jo negali būti išreikalautas, išskyrus įstatymu numatytus atvejus (CK 4.96 str.).
Pastatų 2006 m. liepos 31 d. pirkimo-pardavimo sutartis buvo patvirtinta notariškai, parduodami pastatai buvo registruoti pardavėjo A. B. vardu. Negalima sutikti su pirmosios instancijos teismo nurodytomis aplinkybėmis, kad atsakovas UAB ,,Žilta“ sandėlių net neapžiūrėjo. Iš atsakovo UAB ,,Žilta“ direktoriaus J. J., vadybininko Ž. Č. paaiškinimų matyti, kad 2006 m. verslas klostėsi gerai, buvo galimybė verslą plėsti, todėl ir buvo įsigytos patalpos Vilniuje, kad patalpos buvo apžiūrėtos, vyko derybos dėl kainos. Atsakovas pastatus pirko už 345 000 Lt, pasiėmė iš banko paskolą. Akivaizdu, kad bet koks protingas žmogus, pirkdamas didelės vertės turtą, imdamas paskolą iš banko, nepirks daikto jo neapžiūrėjęs. Atsakovas UAB ,,Žilta“ aplinkybės, kad kurį laiką pastatais nesinaudojo, neneigia. Nurodo, kad jo sumanymas buvo pastatus rekonstruoti, įrengti automobilių detalių sandėliavimo ir prekybai skirtas patalpas, todėl kurį laiką patalpomis nesinaudojo. Tą aplinkybę, kad atsakovas, įsigijęs ginčo patalpas, ruošėsi jas rekonstruoti, patvirtina 2007 m. birželio 11 d. sudaryta projektavimo sutartis dėl rekonstrukcijos techninio projekto parengimo (b. l. 69, t. 3), prašymas projektavimo sąlygų sąvadui gauti (b. l. 72, t. 3). Atsakovas 2007 m. vasario 26 d. sudarė žemės sklypo nuomos sutartį, 2008 m. lapkričio 27 d. – valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį. Visi šie atsakovo UAB ,,Žilta“ atlikti veiksmai patvirtina, kad UAB ,,Žilta“ su įsigytu turtu elgėsi kaip su savo turtu, priklausančiu jai nuosavybės teise, ruošėsi patalpas rekonstruoti ir naudoti pagal paskirtį. Todėl negalima sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad objektyviąja prasme atsakovas UAB ,,Žilta“ buvo nesąžiningas.
Liudytojo R. A. parodymai, kad jis 2005 m. žiemos pradžioje matė atsakovo UAB ,,Žilta“ atstovą Ž. Č. ir girdėjo ieškovo jam pasakytus žodžius, kad pastatai yra jo nuosavybė ir jis jų neparduos, neįrodo atsakovo UAB ,,Žilta“ nesąžiningumo. Ž. Č. liudytojo nurodytą aplinkybę neigia, nurodo, kad 2005 m. su automobiliu ,,Mercedes“, kaip nurodė liudytojas, negalėjo atvažiuoti, nes bendrovė tokio automobilio dar neturėjo, automobilį nusipirko 2006 m. gegužės mėn. Kitų patikimų įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas UAB ,,Žilta“ žinojo ar turėjo žinoti aplinkybes, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimus, pripažinti sandorius negaliojančiais, ieškovas nepateikė. Taigi ieškovas, ginčydamas atsakovo UAB ,,Žilta“ nuosavybės teisę, neįrodė, kad pastarasis pastatus įsigijo nesąžiningai. Netgi pripažinus 2003 m. gegužės 15 d. sandorį apsimestiniu, ieškovas apsimestinio sandorio sudarymo fakto negalėtų panaudoti prieš sąžiningą turto įgijėją atsakovą UAB „Žilta“ (CK 1.87 str. 3 d.).
Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija sprendžia, jog šalys, sudarydamos 2003 m. gegužės 15 d. sutartį, iš tikrųjų galvoje neturėjo, kad sudaro įkeitimo sutartį, todėl šiam sandoriui netaikytinos nekilnojamojo turto įkeitimo taisyklės (CPK 185 str.). Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad ieškovo skola neadekvati perleisto atsakovo nuosavybėn turto vertei. Pažymėtina, kad atmetus ieškovo reikalavimą pripažinti 2003 m. gegužės 15 d. sutartį apsimestine, t. y. kad sutartis iš tikrųjų yra įkeitimo sutartis, ieškovas turi teisę pažeistas teises ginti kitais būdais, pvz., peržiūrint sutartį, pašalinant esminę sutarties šalių nelygybę, nereikalaujant turtą grąžinti iš sąžiningo įgijėjo.
Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas 2003 m. gegužės 15 d. sutartį įkeitimo sutartimi, pripažindamas 2006 m. liepos 31 d. ginčo pastatų pirkimo-pardavimo sutartį ir po šios sutarties sudarytus sandorius bei hipotekos lakštus negaliojančiais, ginčo pastatus išreikalaudamas iš atsakovo UAB „Žilta“, netinkamai aiškino ir taikė CK 1.87, 4.96 straipsnius, todėl teismo sprendimas naikintinas, o ieškovo ieškinys atmestinas (CPK 326 str. 1 d. 2 p.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Patenkinus atsakovų apeliacinius skundus, atitinkamai tarp šalių perskirstomos bylinėjimosi išlaidos, patirtos pirmosios instancijos teisme. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtos bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atmetus ieškinį, iš ieškovo atsakovui UAB „Žilta“ priteistinos 3 630 Lt išlaidos advokato pagalbai apmokėti.
Atsakovai A. B. ir UAB „Žilta“ už apeliacinius skundus sumokėjo po 10 050 Lt žyminio mokesčio. Patenkinus atsakovų apeliacinius skundus, iš ieškovo atsakovams A. B. ir UAB „Žilta“ priteistina po 10 050 Lt žyminio mokesčio, sumokėto už apeliacinius skundus. Be to, atsakovas UAB „Žilta“ apeliacinės instancijos teisme patyrė 3 000 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti, kurios nagrinėjamu atveju priteistinos iš ieškovo.
Bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose valstybė patyrė 199 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Patenkinus atsakovų apeliacinius skundus ir atmetus ieškovo ieškinį, iš ieškovo į valstybės biudžetą priteistinos 199 Lt išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
nusprendžia:
Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gruodžio 30 d. sprendimą panaikinti. Ieškovo K. D. ieškinį atmesti.
Priteisti iš ieškovo K. D. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) atsakovui UAB „Žilta“ (juridinio asmens kodas 179269486) 16 680 Lt (šešiolika tūkstančių šešis šimtus aštuoniasdešimt litų), o atsakovui A. B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) – 10 050 Lt (dešimt tūkstančių penkiasdešimt litų) bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti iš ieškovo K. D. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) į valstybės biudžetą 199 Lt (vieną šimtą devyniasdešimt devynis litus) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.