Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2012-04-16 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-247/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-04-16
Bylos Nr.
1A-247/2012
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Aloyzas Kruopys (pirm.), Jonas Algimantas Venckus, Kęstutis Jucys
Nuteistasis
R. B.
Advokatai
Vytenis Dziegoraitis
Baudžiamoji byla Nr.1A-247/2012Proceso Nr. Procesinio sprendimo kategorija:1-57-1-00091-2011-81.2.3.2.3
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. balandžio 16 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aloyzo Kruopio,

teisėjų: Kęstučio Jucio, Jono Algimanto Venckaus,sekretoriaujant Agatai Minkel,dalyvaujant prokurorui Rolandui Imbrasui,nuteistajai R. B. ,gynėjui advokatui Vyteniui Dziegoraičiui,specialistui Jūriui Plentai,vertėjai Alvyrai Klipčiuvienei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios R. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 6 d. nuosprendžio, kuriuo R. B. pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BK) 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą laisvės atėmimo bausme 8 metams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas sulaikyme išbūtas laikas nuo 2011 m. sausio 19 d. iki 2011 m. sausio 21 d.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. B. nuteista už tai, kad 2011 m. sausio 19 d. apie 18 val., būdama apsvaigusi nuo alkoholio, asmeninio konflikto metu, namuose, esančiuose Vilniaus rajone, (duomenys neskelbtini), prieškambaryje peiliu dūrė vieną kartą į krūtinės sritį savo sutuoktiniui V. B. , padarydama jam krūtinės dešinės pusės pjautinę kiauryminę žaizdą su širdies, bei dešiniųjų IV, V šonkaulių kremzlinių dalių sužalojimais, t. y. sunkų sveikatos sutrikdymą. Šie sužalojimai komplikavosi vidiniu ūmiu nukraujavimu, nuo ko nukentėjusysis mirė. Šiais veiksmais R. B. tyčia nužudė savo šeimos narį - sutuoktinį V. B. .

Šalies argumentai

Nuteistoji R. B. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 6 d. nuosprendį ir perkvalifikuoti jos nusikalstamą veiką iš Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkto į 132 straipsnio 1 dalį ir 135 straipsnio 1 dalį bei paskirti jai švelnesnę bausmę.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, jog įvykio metu nukentėjusysis, būdamas stipriai apsvaigęs nuo alkoholio, bandė pulti nuteistąją. Tokį V. B. elgesį pirmosios instancijos teismas pripažino kaip rizikingą ir provokuojantį, turėjusį įtakos nusikaltimo padarymui. Specialisto išvados Nr. M 125/11 (01) 3 ir 4.2 punktuose nurodyta, kad nukentėjusiojo lavono kraujyje bei šlapime rastas alkoholio kiekis atitinka sunkų girtumo laipsnį, o tai sukėlė ryškius koordinacijos ir psichikos sutrikimus, savikontrolės išnykimą (b. l. 29-30, t. 1). Apeliantė teigia, kad apibendrinus byloje esančius liudytojų parodymus, nekyla abejonių, kad ne ji pavojingai puolė savo sutuoktinį, o viskas vyko priešingai. Kitu atveju įvykio vietoje buvę asmenys nebūtų dėję tiek fizinių pastangų sulaikyti V. B. . Nuteistoji pažymi, kad nukentėjusysis stengėsi ištrūkti iš jį laikiusių žmonių, turėdamas konkretų tikslą – panaudoti prieš ją fizinį smurtą. Todėl apeliantės teigimu, ji turėjo motyvų paimti po ranka buvusį peilį ir laikyti jį rankoje priešais besiveržiantį ją užpulti nukentėjusįjį.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad byloje esantis, tačiau skundžiamame nuosprendyje visiškai neįvertintas faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas Nr. 174/11/34 patvirtina, kad tarp verandos bei virtuvės buvo slenkstis, kurio aukštis 15-15,5 centimetrų (protokolo 2 punktas). Nuteistoji atkreipia dėmesį, kad dėl jai nesuprantamų priežasčių (galimai dėl klaidingo parodymų vertimo iš rusų kalbos į lietuvių kalbą, kolegijos narių neatidumo, klausant paaiškinimus ir pan.) nuosprendžio 5 lape visiškai priešingai perteikta svarbi jos parodymų dalis: „o gi pats vyras, galimai stovėjęs aukščiau ant durų slenksčio, užkrito ant peilio ir susižalojo“. Apeliantė teigia, kad minėtu faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu ji norėjo įrodyti, kad įvykio metu ji stovėjo virtuvėje, o nukentėjusysis – verandoje, t. y. 15 centimetrų žemiau nei ji dėl patalpas skiriančio slenksčio. Apeliaciniame skunde pažymima, kad aplinkybę, jog nukentėjusiojo ir nuteistosios buvimo vieta įvykio metu buvo būtent tokia, kokią nurodo nuteistoji, patvirtina liudytojų Č. K. ir A. K. parodymai (link R. B. besiveržiantį V. B. jie laikė verandoje) bei įvykio vietos apžiūros protokolas, kuriame nurodyta, kad namo verandoje ant skalbimo mašinos ir grindų buvo aptiktos raudonos spalvos dėmės, panašios į kraują. Apeliantė taip pat atkreipia dėmesį, kad iš fotonuotraukų, esančių minėtame faktinių aplinkybių konstatavimo protokole, bei fotonuotraukose pažymėtų atstumų matyti, kad ties įėjimu į virtuvę, kurio plotis nuo vienos staktos iki kitos staktos yra 78 centimetrai, yra 99 centimetrų pločio erdvė tarp spintelės kairėje pusėje ir šaldytuvo dešinėje pusėje. Nuteistoji pažymi, kad tokioje mažoje erdvėje ji, jos dukra, nukentėjusysis bei du jo draugai tikrai nebūtų tilpę. Ši aplinkybė, R. B. teigimu, patvirtina jos parodymus, kad konflikto metu ji, laikydama rankoje peilį, stovėjo virtuvėje, o nukentėjusysis, kurį laikė du asmenys – verandoje. Apeliantė taip pat nurodo, kad V. B. ūgis buvo 180 centimetrų (b. l. 27, t. 1), o jos ūgis – 164 centimetrai. Tačiau, kaip jau buvo minėta, įvykio metu ji stovėjo 15 centimetrų aukščiau nei nukentėjusysis, todėl jų viršugalviai buvo beveik vienodame lygmenyje. Dėl šios priežasties V. B. sužalojimai peiliu buvo padaryti būtent širdies srityje nuosprendyje nurodytomis aplinkybėmis. Nuteistoji teigia nesutinkanti su specialisto išvadoje aptartu sužalojimo būdu, nes būdama gerokai mažesnio ūgio nei nukentėjusysis, stovėdama už jį žemiau ir laikydama sulenktoje rankoje peilį, ji pastarajam sužalojimus būtų padariusi ne aukščiau nei juosmens srityje.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad specialisto išvados Nr. M 125/11 (01) (b. l. 29, t. 1) ir Nr. M3-125/11 (01) (b. l. 35, t. 1) patvirtina, kad nukentėjusysis įvykio metu galėjo pats užgriūti ant peilio ir taip susižaloti. Be to, specialisto išvados Nr. M3-125/11 (01) 2 punkte nustatytos kraujosruvos patvirtina ir tai, kad nukentėjusysis, verždamasis link nuteistosios, bandė ištrūkti iš jį laikančių asmenų rankų ir puldamas staigiai griuvo į nuteistosios pusę. Tokia specialisto išvada patvirtina ir I. B. parodymus apie tai, kad „tėtis visa jėga kažkaip veržėsi iš draugų ir krito ant manęs ir tuo metu mama tėčiui įdūrė peiliu į krūtinę (b. l. 64, t. 1).

Apeliantė atkreipia dėmesį, kad posėdžio, vykusio 2011 m. spalio 24 d., metu jos gynėjas advokatas uždavė ekspertui klausimą apie tai, kokią įtaką sužalojimo mechanizmui turėjo aplinkybė, kad nukentėjusysis stovėjo žemiau nei nuteistoji. Tačiau skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad „taip pat ekspertas parodė, kad ta aplinkybė, kad nukentėjusysis galimai buvo aukščiau (ant slenksčio) kaltinamosios atžvilgiu, neturi jokios reikšmės sužalojimo mechanizmui – bet kokiu atveji kaltinamoji atliko judesį su peiliu nukentėjusiojo link“. Nuteistosios teigimu, ši nuosprendžio dalis yra pagrįsta eksperto paaiškinimu, kurio nebuvo.

Apeliaciniame skunde pažymima, kad 2011 m. sausio 19 d. įvykio vietos apžiūros protokole nenurodyta, koks yra verandos grindų paviršius. Tačiau iš 2011 m. rugpjūčio 2 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo 3 punkto yra žinoma, kad verandos grindys yra išklotos linoleumo danga. Nuteistoji teigia, kad įvykio dieną lauke buvo sniego. Todėl nuo per verandą atėjusių žmonių avalynės ant linoleumo buvo susikaupęs vanduo. Ši aplinkybė, nuteistosios teigimu, patvirtina, kad ant slidžios grindų dangos V. B. , būdamas stipriai apsvaigęs nuo alkoholio ir dėl to nekoordinuotas, galėjo paslysti. Tokios galimybės nepaneigė nei vienas iš pirmosios instancijos teisme apklaustų liudytojų (I. B. parodymai 2011 m. birželio 15 d. vykusio teismo posėdžio metu). Apeliantė atkreipia dėmesį, kad labai svarbu yra įvertinti tai, kad tarp virtuvės ir verandos buvo slenkstis, o linoleumo grindys buvo slidžios. Šios aplinkybės, nuteistosios manymu, turėjo įtakos nukentėjusiojo paslydimui, užkliuvimui bei užgriuvimui ant jos rankoje laikyto peilio. R. B. taip pat nurodo, kad įvertinus V. B. sutrikusią koordinaciją bei jo kūno svorį, darytina išvada, kad jo užgriuvimas ant peilio buvo pagrindinis sunkaus sveikatos sutrikdymo, kuris vėliau sukėlė pastarojo mirtį, veiksnys.

Apeliaciniame skunde cituojama pirmosios instancijos teismo išvada, padaryta remiantis specialisto išvados Nr. M3-125/11 (01) 1 punktu: „tačiau vien nukentėjusiojo užgriuvimo ant peilio (kurį turėjo kaltinamoji) neužtenka, turėjo būti papildomas kaltinamosios judesys peiliu link nukentėjusiojo, kad jo žalojimus padariusi dalis (geležtė) perpjautų tarpšonkaulinius raumenis, sužalotų šonkaulius bei įsiskverbtų tokiu gyliu į krūtinės ertmę, kaip nustatyta lavono tyrimo metu“. Nuteistoji atkreipia dėmesį, kad 2011 m. spalio 24 d. vykusio teismo posėdžio metu ekspertas, atsakydamas į jos gynėjo advokato klausimus, nepaneigė, kad įtakos sužalojimo mechanizmui galėjo turėti nukentėjusiojo užgriuvimo būdas, pavyzdžiui, laisvas kritimas, o užgriuvimo jėgą galėjo įtakoti svoris (V. B. svoris buvo virš 90 kilogramų). Be to, ekspertas taip pat patvirtino, kad peilio geležtės susiaurėjimas nuo vidurio, kur plotis yra 1,5 centimetro, iki peilio geležtės galo turėjo įtakos įsiskverbimo gyliui į V. B. krūtinės ertmę. Tačiau apeliantės teigimu, ekspertas negalėjo argumentuotai atsakyti į klausimą, kodėl turėjo būti papildomas jos judesys, t. y. ekspertas negalėjo paaiškinti, kurie žaizdos ar jos kanalo morfologiniai požymiai konkrečiai nurodo, kad buvo smūgis peiliu, o kurie patvirtina, kad būtent kūnas judėjo link peilio. Ekspertas taip pat negalėjo paaiškinti, kokiam kanalo žaizdos ilgiui esant, neužtenka duomenų daryti išvadai, kad vien tik kūnas judėjo link peilio, ar jau buvo būtinas ir judesys su peiliu rankoje, ir kokie morfologiniai požymiai tai patvirtina. Apeliaciniame skunde pažymima, kad visos šios abejonės turėjo būti aiškinamos R. B. naudai. To nepadarius, apeliacinės instancijos teisme turėtų būti atliktas įrodymų tyrimas ir teismo posėdyje apklaustas specialisto išvadas pateikęs ekspertas bei nuteistoji.

Šalies argumentai

Apeliantė teigia padariusi ne tyčinį nužudymą, o neatsargų nusikaltimą dėl nusikalstamo nerūpestingumo, sukėlusį kito žmogaus – V. B. – mirtį. Nuteistoji nurodo, kad tarp jos veikos ir atsiradusių padarinių yra sudėtingas priežastinis ryšys, įtakotas pašalinių jėgų bei faktorių – nukentėjusiojo sunkus apsvaigimas nuo alkoholio, jo koordinacijos bei psichikos sutrikimai, agresyvus puolimas, kas pripažinta provokuojančiu nukentėjusiojo elgesiu, slenkstis, galimai nulėmęs užkliuvimą ir užgriuvimą ant peilio mirtinai pavojingoje širdies srityje, geležtės konfigūracija, nuo ištirpusio sniego labai slidus linoleumo grindų paviršius.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad atribojant nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalyje ir 132 straipsnio 1 dalyje, turi būti remiamasi objektyviais duomenimis ir aplinkybėmis, apibūdinančioms įvykio situaciją, kaltininko veiksmus, panaudotą įrankį, elgesį prieš ir po nusikaltimo padarymo. Tačiau nuteistosios teigimu, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje tokios faktinės aplinkybės, atskleidžiant kaltės formos turinį, įvertintos neadekvačiai, išvados dėl priežastinio ryšio tarp veikos ir kilusių padarinių yra neteisingos, o pateikta veikos teisinio vertinimo interpretacija – klaidinga. Apeliantė pažymi, kad sugriebdama po ranka pasitaikiusį aštrų siaurėjančia geležte peilį bei laikydama jį rankoje labai arti nuo besiveržiančio link jos vyro, ji privalėjo suvokti, kad gali sunkiai sužaloti ne tik nukentėjusįjį, bet ir kitus asmenis. Tačiau nuteistoji nurodo negalėjusi numatyti priežastinio ryšio vystymosi (paslydimo, užkliuvimo, pargriuvimo) ir to, kokius padarinius tokioje situacijoje gali sukelti jos rankoje prieš nukentėjusįjį laikytas peilis. Esant šioms aplinkybėms, R. B. teigia mananti, kad prie pasekmių atsiradimo prisidėjo tik iš dalies. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad byloje nenustatyta, jog R. B. bandė atlikti kokius nors veiksmus prieš nukentėjusįjį po to, kai jis užgriuvo ant jos laikyto peilio ir kai ji šį peilį ištraukė. Nuteistoji pažymi, kad liudytojų parodymai apie jos reakciją ir tolimesnį elgesį patvirtina, kad ji nesitikėjo ir nesiekė tokių tragiškų pasekmių.

R. B. , cituodama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 27 punktą teigia, kad jos nusikalstama veika turėtų būti kvalifikuojama pagal Lietuvos Respublikos BK 132 ir 135 straipsniuose numatytų nusikaltimų sutaptį.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistoji ir jos gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, o prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Nuteistosios apeliaciniame skunde nėra ginčijama, kad būtent ji laikė rankoje peilį, kuriuo mirtinai buvo sužalotas jos sutuoktinis V. B. . Tačiau nuteistoji teigia, kad jokio smūgio peiliu V. B. ji nesudavė, o peilis į V. B. kūną įsmigo pačiam V. B. paslydus ir užgriuvus ant jos rankoje laikyto peilio.

Kaip papildomas argumentas tokiam įvykio mechanizmui patvirtinti apeliaciniame skunde nurodomas ir antstolio 2011 m. rugpjūčio 2 d. surašytas faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, kurio pirmosios instancijos teismas nevertino (b. l. 178-182, t. 1). Šiame protokole konstatuota, kad tarp verandos ir virtuvės yra slenkstis, kurio aukštis 15-15,5 centimetrų. Iš fotonuotraukų, esančių minėtame faktinių aplinkybių konstatavimo protokole, bei fotonuotraukose pažymėtų atstumų matyti, kad ties įėjimo iš verandos į virtuvę plotis nuo vienos staktos iki kitos staktos yra 78 centimetrai, o tik patekus iš verandos į virtuvę yra 99 centimetrų pločio erdvė tarp spintelės vienoje durų pusėje ir šaldytuvo kitoje pusėje.

Nuteistoji apeliaciniame skunde teigia, kad tokioje mažoje erdvėje ji, jos dukra, nukentėjusysis bei du jo draugai tikrai nebūtų tilpę. Tuo remdamasi R. B. teigia, kad yra teisingi jos parodymai, kad konflikto metu ji, laikydama rankoje peilį, stovėjo virtuvėje, o nukentėjusysis, kurį laikė du asmenys – verandoje.

Ikiteisminio tyrimo metu atlikto parodymų patikrinimo vietoje metu R. B. parodė panašiai. Ji teigė, kad ji stovėjo virtuvėje prieš duris į verandą, o V. B. buvo ant slenksčio, laikomas iš nugaros pusės jo draugo Artūro (b. l. 103-109, t. 1). Apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją ji parodė, kad draugas vyrą laikė ant slenksčio, o ji tuo metu stovėjo virtuvėje prieš duris į verandą. Vyras bandė ištrūkti, paslydo ir užkrito ant peilio (b. l. 101-102, t. 1). Iš liudytojo A. K. parodymų seka, kad konfliktas tarp nuteistosios ir V. B. vyko virtuvėje. Būtent virtuvėje jis ir Č. K. sugriebė V. B. ir tempė jį į verandą, o R. B. ėjo iš paskos ir rėkė. Ištraukus į verandą pamatė, kad V. B. sužalotas, reiškia, kad sužalotas buvo tuo metu, kai jie V. B. traukė. Liudytojas Č. K. parodė panašiai, tačiau teigia, kad pradėjus traukti V. B. , pastarasis jį nustūmė, todėl toliau V. B. laikė tik vienas A. K. .

Taigi, šių liudytojų parodymai nepatvirtina, kad jie V. B. laikė verandoje, kaip tai teigiama apeliaciniame skunde. Tačiau net ir tuo atveju, jei V. B. ir apeliantė tuo metu kai peiliu buvo sužalotas V. B. buvo išsidėstę taip, kaip tai teigiama apeliaciniame skunde, sužalojimas negali būti laikomas netyčiniu, sąlygotu paties nukentėjusiojo paslydimo, griuvimo ant peilio.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje teismo medicinos ekspertas susipažino su 2011 m. rugpjūčio 2 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu ir paaiškino, kad laikosi savo ankstesnės nuomonės ir gali patvirtinti, kad vien užgriuvimo ar užkritimo nepakanka tam, kad būtų padarytas toks sužalojimas, kuris buvo nustatytas nukentėjusiajam, ir nuo kurio jis mirė. Jeigu nuteistoji stovėjo aukščiau, o jos vyras 15 cm žemiau, tokiu atveju nuteistoji turėjo aukštyn pakelti alkūnę ir durti žemyn, kad gautųsi toks sužalojimas, kuris yra konstatuotas nukentėjusiajam. Šiuo atveju negalėjo būti užgriuvimas ant peilio, tai būtų užšokimas ant peilio. Ekspertas paaiškino, kad pirmosios instancijos teisme jis iš R. B. aiškinimo suprato, kad nukentėjusysis stovėjo ant slenksčio. Specialistas teigia, kad tiek vienu, tiek kitu atveju (kalbama apie tai, ar nukentėjusysis stovėjo ant slenksčio ar ne) sužalojimas negalėjo gautis vien dėl užgriuvimo. Vien nuteistosios nurodytos aplinkybės, kad jos vyras užšoko ant peilio, laikomo į nieką neatremtoje rankoje, nepakanka pagrįsti jos iškeltai versijai. Tam, kad būtų padarytas toks sužalojimas, kuris yra konstatuotas nukentėjusiajam, t. y. yra pradurta oda, poodis, tarpšonkauliniai raumenys su šonkauliais, reikia papildomos stiprios jėgos. Vien tik užgriuvimo nepakanka.

Šie eksperto paaiškinimai patvirtina ir anksčiau jau duotą išvadą, kurioje konstatuota, kad V. B. galėjo būti sužalotas suduodant jam smūgį peiliu, o vien užgriuvimo ant peilio neužtenka, kad būtų sužaloti tarpšonkauliniai raumenys, sužaloti šonkauliai, įsiskverbtų į krūtinės ertmę tokiu gyliu, kaip nustatyta lavono tyrimo metu (b. l. 34-35, t. 1). Taigi, pirmosios instancijos teismas, nors ir neanalizavo faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo, padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, kad nukentėjusysis buvo sužalotas, kai R. B. sudavė smūgį peiliu savo vyrui. Tokią išvadą patvirtina ir liudytojo A. K. parodymai apie tai, kad jis tempė nukentėjusįjį iš virtuvės link verandos, o R. B. ėjo iš paskos ir rėkė. Suduoti ji galėjo tuo metu, kai V. B. buvo traukiamas. Šiuos parodymus atitinka ir pirmosios instancijos teisme ištirti ikiteisminio tyrimo metu duoti liudytojo Č. K. , kuriuose jis aiškiai nurodė, kad kai V. B. traukė nuo R. B. , ji ant jo vis puolė ir norėjo jam suduoti (b. l. 52-54, t. 1, b. l. 8, t. 2). Šiems įrodymams prieštarauja liudytojos I. B. parodymai, kuriuose ji V. B. sužalojimo aplinkybes apibūdina kaip ir nuteistoji pirmosios instancijos teisme bei apeliaciniame skunde. Tačiau šiais liudytojos parodymais teisėjų kolegija nesivadovauja, atsižvelgdama į tai, kad liudytoja yra nuteistosios dukra ir natūraliai suinteresuota palengvinti motinos padėtį. Be to, jos parodymai apie tai, kad V. B. pats užgriuvo ant peilio, o R. B. tik laikė peilį, bet juo nesudavė, prieštarauja motyvuotai specialisto išvadai apie tokio nukentėjusiojo sužalojimo mechanizmo negalimumą, kuria netikėti teismui nėra jokio pagrindo.

Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su apeliacinio skundo teiginiu, kad įvertinus V. B. sutrikusią koordinaciją bei jo kūno svorį, darytina išvada, kad jo užgriuvimas ant peilio buvo pagrindinis sunkaus sveikatos sutrikdymo, kuris vėliau sukėlė pastarojo mirtį, veiksnys. Kaip apeliacinės instancijos teismo posėdyje parodė, kad jeigu nukentėjusysis, kurio masė yra didelė, būtų užkritęs visu svoriu, tai tokiu atveju jis numuštų nuteistosios ranką.

Apibendrinant visumą šių aplinkybių darytina išvada, kad nukentėjusysis buvo sužalotas ne dėl to, kad griuvo ant peilio, o dėl to, kad R. B. sudavė smūgį peiliu. Smūgis peiliu į krūtinę, kur yra gyvybiškai svarbūs žmogaus organai, kelia akivaizdų pavojų nukentėjusiojo sveikatai ar gyvybei, ir to pilnametis veiksnus žmogus, kokiu šiuo atveju buvo R. B. , negali nesuvokti. Įrodymų, kad ji turėjo tiesioginę tyčią nužudyti nukentėjusįjį, byloje nepakanka. Net ir jos pas ikiteisminio tyrimo teisėją duotose parodymuose esanti frazė apie tai, kad prasidėjus konfliktui ji pagrasino vyrui, kad jį papjaus (b. l. 101-102, t. 1), vertintina tik kaip ginčo įkarštyje pasakytas pagrasinimas, tačiau ne kaip realus noras nužudyti. Tokią išvadą patvirtina ir R. B. elgesys po smūgio peiliu sudavimo – ji nebevartojo smurto, o rūpinosi iškviesti medikus. Tačiau suvokdama savo smūgio peiliu pavojingumą ir vis tik tyčia tokį smūgį suduodama, R. B. sąmoningai leido pasekmėms atsirasti, taigi, ji veikė netiesiogine tyčia.

Nusikaltimas yra neatsargus, jeigu jis padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo arba nusikalstamo nerūpestingumo (Lietuvos Respublikos BK 16 straipsnio 1 dalis). Neatsargus gyvybės atėmimas dėl nusikalstamo pasitikėjimo yra tada, kai kaltininkas numato, kad jo veika gali sukelti kito žmogaus mirtį, tačiau lengvabūdiškai tikisi šių padarinių išvengti. Neatsargus gyvybės atėmimas dėl nusikalstamo nerūpestingumo yra tada, kai kaltininkas nenumatė, kad jo veika gali atimti gyvybę kitam žmogui, tačiau pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes turėjo ir galėjo tai numatyti (Lietuvos Respublikos BK 16 straipsnio 2 ir 3 dalys ). Tačiau duotuoju atveju suduodant smūgį peiliu į krūtinę nei nenumatyti pasekmių, nei lengvabūdiškai tikėtis jų išvengti nėra galima, todėl veikos perkvalifikavimui į neatsargų gyvybės atėmimą, nėra pagrindo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 27 punktas, kuriuo remiamasi apeliaciniame skunde, prašant nuteistosios veiką kvalifikuoti kaip Lietuvos Respublikos BK 132 straipsnyje ir 135 straipsnyje numatytų nusikaltimų sutaptį sakoma: „Jei asmuo nesuprato savo veikos pavojingumo kito žmogaus gyvybei ir nenumatė, kad dėl jo veikos bus atimta gyvybė kitam žmogui, tačiau suprato ir numatė, kad dėl jo veikos gali būti sutrikdyta kito žmogaus sveikata, ir taip veikdamas padarė sveikatos sutrikdymus, sukėlusius nukentėjusiojo mirtį, veika kvalifikuojama pagal BK 132 ir 135 ar 138 straipsniuose numatytų nusikaltimų sutaptį, jeigu dėl žmogaus gyvybės atėmimo yra neatsargi kaltė“. Tačiau tai netinka šioje byloje aptariamai situacijai, nes, kaip jau minėta, nuteistoji suduodama smūgį peiliu į krūtinę, negalėjo nesuprasti savo veikos pavojingumo kito žmogaus gyvybei ir nenumatyti, kad dėl jos veikos bus atimta gyvybė kitam žmogui. Tai, kad ji po to netęsė nusikalstamų veiksmų, duoda pagrindą padaryti išvadą, kad ji neturėjo tiesioginės tyčios nužudyti.

Išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad R. B. veika tinkamai kvalifikuota kaip tyčinis šeimos nario nužudymas, atsakomybę už kurį numato Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktas.

Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalis nusikaltimo padarymo metu numatė laisvės atėmimo bausmę nuo 8 iki 20 metų arba laisvės atėmimą iki gyvos galvos. Už V. B. nužudymą R. B. paskirta 8 metų laisvės atėmimo bausmė. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad padarytas labai sunkus, tyčinis nusikaltimas, sukėlęs nepataisomas pasekmes – nukentėjusiojo mirtį, tai pat atsižvelgdamas į R. B. charakterizuojančią medžiagą – ji nėra teista (b. l. 127, t. 1), iš esmės apibūdinama ne neigiamai, taip pat į jos atsakomybę lengvinančią (Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas) bei sunkinančią (Lietuvos Respublikos BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas) aplinkybes, į šeimoje susiklosčiusią situaciją, už šią nusikalstamą veiką apeliantei pagrįstai paskyrė minimalią straipsnio sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę.

Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 1 dalis numato, kad bausmė už padarytą nusikalstamą veiką skiriama sankcijos ribose. Švelnesnę, negu sankcijoje numatyta, bausmę galima tik taikant Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio 1, 2 ar 4 dalį arba 54 straipsnio 3 dalį, tačiau šių normų taikymui R. B. nėra įstatyme reikalaujamų sąlygų.

Asmeniui, kaltam padarius nusikalstamą veiką, skiriant švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, turi būti nustatytos Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnyje numatytos sąlygos. Skundžiamajame nuosprendyje nėra nustatyta, kad R. B. pati savo noru atvyko ir pranešė apie padarytą nusikalstamą veiką, padėjo ikiteisminiam tyrimui jas išaiškinti, todėl netaikytina Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio 1 dalis. Nesant bent dviejų atsakomybę lengvinančių aplinkybių, R. B. netaikytina ir minėto straipsnio 2 dalis, nes mažiausiai dviejų atsakomybę lengvinančių aplinkybių buvimas yra būtina šios teisės normos taikymo sąlyga. To paties straipsnio 4 dalis numato galimybę švelninti bausmę organizuotos grupės ar nusikalstamo susivienijimo nariams. Taigi, nei viena Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio dalis, suteikianti galimybę kaltininkui skirti švelnesnę už įstatymo numatytą minimalią bausmę, R. B. netaikytina.

Nėra pagrindo paskirti R. B. švelnesnę bausmę ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalimi. Teismų praktikoje vadovaujamasi nuomone, kad, taikydamas Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, teismas turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas šiam asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Apeliantės prašymas paskirti jai švelnesnę bausmę yra siejamas ne su kokiomis nors išimtinėmis aplinkybėmis, kurioms esant gali būti paskirta švelnesnė bausmė, o su jos padarytos veikos perkvalifikavimu. Tačiau kaip jau buvo minėta, tokios galimybės šioje baudžiamojoje byloje nėra. Teisėjų kolegija taip pat nurodo, kad šioje byloje nėra ir aplinkybių, kurios laikytinos išimtinėmis, kaip tai numato Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalis. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas įvertino ir skirdamas bausmę atsižvelgė, jog R. B. turi 3 dukras, iš kurių viena - nepilnametė. Tačiau kaip nurodyta skundžiamame nuosprendyje, paskyrus nuteistajai laisvės atėmimo bausmę, nepilnamete dukra pasirūpinti ir ją prižiūrėti galės dvi suaugusios seserys bei močiutė – E. B. . Be to, apie padėtį šeimoje informuota vaiko teisių apsaugos tarnyba, kurios atstovė dalyvavo pirmosios instancijos teismo posėdyje.

Esant šioms aplinkybėms, darytina išvada, kad už šeimos nario nužudymą R. B. paskirta teisinga bausmė, kuri nėra aiškiai per griežta ir nešvelnintina.

Vilniaus apygardos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį keisti ar naikinti nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistosios R. B. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkasTeisėjaiAloyzas Kruopys Kęstutis Jucys Jonas Algimantas Venckus