- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-08-05
- Bylos Nr.
- A-1725-756/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-02159-2015-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimė Baltrūnaitė (pirm.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pran.), Dalia Višinskienė
- Pareiškėjas
- L. L.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Dalios Višinskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. L. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas L. L. su skundu kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2011 m. spalio pradžios iki 2012 metų kovo pabaigos, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjo teigimu, jam teko mažiau kameros ploto nei numatyta teisės aktuose. Patalpos, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, neatitiko higienos normų reikalavimų. Laikino sulaikymo kamera purvina, suoliukai sulaužyti, tamsu, tualetas neatitvertas, iš jo sklido nemalonus kvapas, nebuvo ventiliacijos. Karantino kamera purvina, sklido nemalonus kvapas. Gyvenamosiose kamerose trūko oro, iš tualeto sklido blogas kvapas, grindys betoninės, išdaužytos, pareiškėjas buvo kartu su rūkančiais asmenimis. Per mėnesį gaudavo tik vieną skutimosi peiliuką, todėl turėjo vaikščioti nesiskutęs. Pareiškėjas tvirtino, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų jautėsi nepilnavertis, depresuodavo, yra patyręs sunkią galvos traumą, netekęs akies, sirgo insultu, serga akmenlige, sąnarių artritu, jam paūmėjo klubo ir kelių sąnarių ligos. Prašė netaikyti senaties termino.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė taikyti pareiškėjo reikalavimui senaties terminą ir skundą atmesti.
II.
Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 18 d. sprendimu pareiškėjo L. L. skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas prašo atlyginti neturtinę žalą, kurią jis teigė patyręs Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2011 m. spalio mėnesio pradžios iki 2012 m. kovo mėnesio pabaigos. Pažymoje nurodyta, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2011 m. spalio 4 d. iki 2012 m. kovo 28 d. Teismas pažymėjo, kad sprendžiant, ar atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, neveikimas (pozityvios pareigos nevykdymas) laikytinas neteisėtais valdžios institucijos veiksmais Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme, turi būti atsižvelgiama į atsakovo atsiliepime pareikštą prašymą taikyti senaties terminą. Pagal CK 1.124 straipsnį, ieškinio senatis – tai įstatymo nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs (CK 1.126 straipsnio 1 dalis). Tačiau ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 straipsnio 1 dalis).
Teismas nurodė, kad atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį ir atmesti pareiškėjo skundą. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje taip pat nustatyta, kad teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ieškinio senaties termino eigos pradžios susiejimas su momentu, kada asmuo turėjo sužinoti apie teisės pažeidimą, paaiškintinas įstatymo leidėjo ketinimu kokiu nors būdu ieškinio senaties termino eigos pradžią apibrėžti objektyvesniais kriterijais. Jeigu ji priklausytų vien nuo asmens vidinio suvokimo, ieškinio senaties termino eigos pradžia taptų per daug nekonkreti ir neapibrėžta, o ieškinio senaties instituto praktinis taikymas neatitiktų pirminio sumanymo – užtikrinti visuomeninių santykių stabilumą, skatinti nukentėjusiuosius asmenis operatyviai kreiptis į teismą, garantuoti tinkamą ir efektyvų bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą. Todėl turėjimo sužinoti apie teisės pažeidimą momentas, skirtingai nei realaus sužinojimo momentas, sietinas labiau su objektyviais įvykiais ir savybėmis, nei su subjektyviais, nukreiptais vien į ieškovo asmenį. Sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai su savo teisėmis besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, kad jo teisė yra pažeista. Ieškinio senaties termino eigos pradžiai neturi įtakos, ar egzistuoja reali galimybė faktiškai įgyvendinti teisę kreiptis į teismą. Teismas nustatė, kad pareiškėjas L. L. tokį senaties terminą yra praleidęs, nes tik 2015 m. rugpjūčio 5 d. kreipėsi į teismą. Teismas sprendė, kad taikytinas trejų metų senaties terminas, pradedant terminą skaičiuoti nuo kreipimosi į teismą dienos, o pareiškėjo prašymas netaikyti senaties termino atmestinas. Nustatęs, kad pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių priežasčių, kurios galėtų būti pagrindas atnaujinti ieškinio senaties terminą, teismas sprendė, kad ieškinio senaties terminas neatnaujintinas.
III.
Pareiškėjas L. L. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 18 d. sprendimą.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo pritaikyta ieškinio senatimi. Nurodo, kad Šiaulių TI sąlygos buvo pasibaisėtinos, jis buvo laikomas su rūkančiais asmenimis, teko kęsti drėgmę. Teigia, kad skundo anksčiau paduoti negalėjo, nes dėl pablogėjusios sveikatos norėjo būti gydomas. Tik perkeltas į Alytaus pataisos namų Socialinės globos skyrių, kur bausmes atlieka sunkūs ligoniai, pareiškėjas ryžosi kreiptis į teismą dėl nežmoniškų kalinimo sąlygų.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.
Atsakovo manymu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė ieškinio senaties terminą, o byloje nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą nebuvo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl pareiškėjo L. L. galimai patirtos neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas prašo atlyginti neturtinę žalą dėl to, kad nuo 2011 m. lapkričio 4 d. iki 2012 m. kovo 28 d. jis buvo laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriuje teisės aktų reikalavimų netinkančiomis sąlygomis.
Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą, nustatęs, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi praleidęs CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą.
Apeliacine tvarka byla išnagrinėta, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.).
Nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo (CK 1.125 straipsnio 8 dalis).
Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, jog teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su EŽTK 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę; 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę). Taigi EŽTT pats pripažįsta, jog savaime nacionalinėje teisėje įtvirtinta senatis nepažeidžia teisės kreiptis į teismą (Žmogaus teisų ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str.), šis teismas pripažįsta tokios senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą, jeigu yra laikomasi pirmiau numatytų reikalavimų.
Pareiškėjas prašo atlyginti neturtinę žalą, patirtą jį laikant Šiaulių TI netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 4 d. iki 2012 m. kovo 28 d. Skundą pareiškėjas Šiaulių apygardos administraciniam teismui pateikė 2015 m. rugpjūčio 8 d. (b. l. 5). Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į skundą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo prašė taikyti ieškinio senatį. Pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškinęs ir taikęs ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo L. L. reikalavimui atlyginti neturtinę žalą nuo 2011 m. lapkričio 4 d. iki 2012 m. kovo 28 d.
CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-1090/2013).
Teisės normose, reguliuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino praleidimo priežastis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-502-2364/2013).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo. Vertinant pareiškėjo argumentą, jog į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo jis anksčiau nesikreipė, nes dėl pablogėjusios sveikatos norėjo būti gydomas, pažymėtina, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje jis buvo laikomas iki 2012 m. kovo 28 d. Taigi nors nuo šios datos pareiškėjas nebuvo laikomas Šiaulių TI, tačiau į teismą dėl netinkamų laikymo sąlygų šioje įstaigoje jis nesikreipė iki 2015 m. rugpjūčio 8 d. Pareiškėjas nenurodo aplinkybių, kurios pagrįstų delsimą kreiptis į teismą po išvykimo iš Šiaulių TI. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat nenustatė aplinkybių, leidžiančių spręsti, kad pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Atsižvelgdama į išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškino ir taikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, padarytą laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 4 d. iki 2012 m. kovo 28 d., ir L. L. skundą atmetė.
Dėl kitų pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, susijusių su pareiškėjo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis, teisėjų kolegija nepasisako, kadangi jie, atmetus pareiškėjo skundą dėl praleisto senaties termino, nagrinėjamoje byloje nebeaktualūs.
Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 18 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo L. L. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.