Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl neturtinės žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas iš esmės netenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovės atstovės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kilusią dėl Marijampolės pataisos namuose pareiškėjui neužtikrintų tinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2021 m. gegužės 17 d. iki 2022 m. lapkričio mėn.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis), teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis) ir teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant įrodytoms trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Institucijos kaltė preziumuojama, siekiant palengvinti pareiškėjų įrodinėjimo naštą. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytų valdžios institucijų veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, netikslinga byloje vertinti likusias civilinės atsakomybės sąlygas, kadangi būtinas visų trijų sąlygų konstatavimas civilinei viešajai atsakomybei kilti.

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį, draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.

Tad šio pobūdžio bylose svarbu turėti omenyje, kad pareiškėjas įprastai yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl tam tikras jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. Laisvės apribojimo sukeliamos neigiamos pasekmės sudaro būtinąjį bausmės elementą, tačiau turi būti užtikrinama, kad asmuo laisvės atėmimo vietoje nepatirtų didesnių ribojimų nei tie, kurie būtini ir būdingi laisvės atėmimo bausmės įgyvendinimui. Taip pat taikomos poveikio, drausminimo, konkretaus režimo sąlygotos priemonės, įpareigojimai turi būti proporcingi siekiamiems tikslams, nediskriminuojantys. EŽTT praktikoje pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į jų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Hirst prieš J. K. (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K. H. C. prieš J. K., pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką įprastam asmens gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickson prieš J. K., pareiškimo Nr. 44362/04).

Toliau pasisakytina dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų apibrėžtu ginčo laikotarpiu atskirų aspektų (ne)pagrįstumo.

Dėl minimalaus ploto užtikrinimo

Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. vasario 5 d. įsakymo Nr. V-31 „Dėl didžiausio laisvės atėmimo vietų įstaigose leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, nustatymo“ (galiojusio nuo 2020 m. vasario 6 d. iki 2021 m. rugsėjo 30 d.) 2.1 papunktį vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m., 3,6 kv. m - pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2021 m. rugsėjo 27 d. įsakyme Nr. V-317 „Dėl didžiausio laisvės atėmimo vietų įstaigose leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, nustatymo“ 2.1 papunktį vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m., 3,6 kv. m - pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose (galiojo nuo 2021 m. spalio 1 d. iki 2023 m. sausio 5 d.). Pagal Lietuvos kalėjimų tarnybos direktoriaus 2023 m. sausio 3 d. įsakymą „Dėl didžiausio laisvės atėmimo vietose leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, nustatymo“ Nr. V-15, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis kaip: 3,1 kv. m - asmenims, atliekantiems bausmę pusiau atviro arba atviro tipo sąlygomis ir 3,6 kv. m - asmenims, atliekantiems bausmę uždaro tipo sąlygomis. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, taigi darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Minėtos nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje paprastai aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017, 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017, 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017, 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-626-662/2017, 2017 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1110-858/2017).

Dėl kitų kalinimo sąlygų (higienos) užtikrinimo

HN 134:2015 20 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus, – jų naikinimas teisės akto nustatyta tvarka [10.5].

Atsakovės atstovė atsiliepime detaliai nurodė, jog gyvenamosios patalpos vėdinamos per atvirus langus, kas atitinka minėtas Lietuvos higienos normos nuostatas, o kai kuriose patalpose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ir kondicionavimo sistema. Iš pateiktų fotonuotraukų matyti, kad gyvenamųjų patalpų kamerose yra įrengti varstomi langai, per kuriuos galima papildomai išvėdinti patalpą, langai nėra įrengti aukštai, kad nuteistieji negalėtų jų pasiekti ir atidaryti, be to, matyti, jog gyvenamųjų patalpų sienos ir lubos lygios, patalpos tvarkingos, vizualiai matomų pelėsių nėra, yra įrengtas tinkamas patalpų apšvietimas.

Teismas pažymi, kad, nors byloje ir nėra duomenų apie gyvenamųjų patalpų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas ginčo laikotarpiu, temperatūrą, santykinę oro drėgmę, tačiau, teismo vertinimu, pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė šias aplinkybes, konstatuodamas, kad, jo nuomone, minėti parametrai neatitiko minimalių reikalavimų. Tačiau byloje nėra ginčo laikotarpiu aktualių kompetentingų institucijų patikrinimo aktų, kuriuose būtų konstatuota, kad gyvenamosiose patalpose oro temperatūra ar santykinė oro drėgmė neatitiktų nustatytų reikalavimų. Atitinkamai, teismo vertinimu, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų ir neturtinės žalos padarymo fakto, o jo argumentai dėl minėtų aplinkybių yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl atmestini.

Dėl pareiškėjo argumentų apie apipelijusias sienas, teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad Higienos normos HN 134:2015 37 punktas nustato, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo asmeniškai nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu patalpose. Patalpose apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo gyvenamąsias patalpas, neturi problemų dėl atsirandančios drėgmės ar pelėsio. Taigi, švarios ir tvarkingos aplinkos sukūrimas ir palaikymas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų bei pareiškėjo valios. Pataisos namai negali būti atsakingi už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytą pareigą susitvarkyti aplinką, kurioje patys gyvena. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė, jog atsakovės atstovas veikė netinkamai, o jo argumentai dėl netinkamo patalpų vėdinimo, susikaupusio pelėsio, drėgmės, iš esmės yra grindžiami tik deklaratyviais teiginiais, todėl atmetami.

Visgi iš atsakovo pateikto graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) akto Nr. AP-AI_29/06/2022-185-9 matyti, kad 2022-06-29 pastebėtos tarakonai ir blakės 8, 14 ir 15 būriuose bei imtasi priemonių juos išnaikinti (b. l. 43-44). Šiuo atžvilgiu yra pagrindas pripažinti tinkamų kalinimo sąlygų nepakankamą užtikrinimą, kadangi pareiškėjas nurodytu laikotarpiu gyveno 8 būryje.

Pareiškėjas skunde taip pat nurodo, kad kamerose buvo įrengtas tupimas tualetas, nuo jo sklido blogas kvapas. Sanitariniame mazge įrengta kriauklė ir veidrodis buvo nuskilę. Atsakovės atstovė pateikė duomenis, kad sanitariniame mazge įrengta kriauklė, veidrodis pareiškėjo nurodomoje kameroje buvo tvarkingi (remiasi Gedimų žurnalo įrašais). Esant poreikiui kamerose esantis inventorius remontuojamas, keičiamas.

Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintas Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normas, tardymo izoliatorių kamerose turi būti sanitarinis mazgas: klozetas (gali būti ir tupimas), praustuvė. Iš byloje esančių fotonuotraukų matosi, kad pareiškėjo laikymo kamerose įrengti tupimi klozetai arba pastatomi unitazai. Kadangi tupimų klozetų įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus, pareiškėjo pretenzijos dėl tupimų klozetų atmestinos kaip nepagrįstos.

Dėl pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad kamerose laikėsi nemalonus kvapas iš sanitarinio mazgo pažymėtina, jog ginčui aktualiu laikotarpiu teisės aktai nenumatė, kad sanitariniame mazge turi būti įrengta atskira nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistema arba mechaninis vėdinimas. Atsakovės atstovė nurodo, kad kameros Marijampolės pataisos namuose vėdinamos per langus, be to, toks vėdinimo būdas numatytas ir Taisyklių 12.10 p., taip pat Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 17 punkte. Įvertinus išdėstytas aplinkybes, neteisėti atsakovės veiksmai nenustatytini ir šiuo aspektu.

Teismas taip pat pažymi, kad byloje nėra duomenų, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas būtų kreipęsis į Marijampolės pataisos namų pareigūnus, pataisos namų administraciją ar į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą dėl netinkamų kalinimo sąlygų susijusių su Higienos normų HN 134:2015 pažeidimais. Kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus, siekiant įvertinti, ar Marijampolės pataisos namai, žinodami apie tam tikrus kamerų neatitikimus Higienos normų HN 134:2015 reikalavimams, ėmėsi veiksmų, kad jie būtų pašalinti. Teismo vertinimu, nesant pareiškėjo nusiskundimų įstaigos administracijai, atsakovės atstovui tektų neproporcinga pareiga paneigti tokius teiginius. Pareiškėjui ginčijamu laikotarpiu nesikreipus į Marijampolės pataisos namų administraciją ar kitas kompetentingas institucijas, atliekančias sveikatos saugos kontrolę, dėl Higienos normos HN 134:2015 reikalavimų neatitinkančių konkrečių kamerų, spręstina, jog pareiškėjas nemanė, kad jo teisės buvo pažeidžiamos, o šiuo metu pareiškėjo nurodytų faktų dėl kamerų neatitikimo higienos normoms nustatymas būtų neįmanomas ir teisiškai nereikšmingas dėl besiskiriančio patikrinimo ir ginčo laikotarpio.

Teismas taip pat pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, jog nors atsakovės atstovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus visose konkrečiose patalpose, kuriose tuo metu buvo pareiškėjas, pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ir panašiai) ir negali pateikti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015-12-21 nutartį administracinėje byloje Nr. A2446-624/2015).

Dėl iškvietimo mygtuko

Pataisos įstaigų (tardymo izoliatorių) įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. V-389, 12.11 punkte nustatyta, kad kamerose įrengiama priežiūrą vykdančio pareigūno iškvietimo sistema.

Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad pataisos namuose yra įrengta prižiūrėtojo iškvietimo sistema, tačiau nuteistieji piktybiškai ją gadina. Nurodė, kad Marijampolės pataisos namai dėjo ir deda pastangas trūkumams pašalinti. Pažymėjo, kad Marijampolės pataisos namuose (darbar Marijampolės kalėjime) visą parą budi pareigūnai, todėl esant pavojui galima kreiptis į juos.

Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovės pateikta informacija, jog pataisos namuose ginčo laikotarpiu buvo įrengta prižiūrėtojo iškvietimo sistema, kaip tą numato Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės.

Pabrėžtina ir tai, kad byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų susidūręs su grėsme, kurios būtų buvę galima išvengti pasinaudojus aliarminiu iškvietimu, ar dėl to patyręs kitokių nepatogumų. Šių aplinkybių pareiškėjas nenurodo ir nedetalizuoja savo skunde.

Kadangi pareiškėjas byloje nepateikė duomenų apie jam pavojingas aplinkybes, kurios jo laikymo Marijampolės pataisos namuose metu vertė pasinaudoti pareigūno iškvietimo sistema ar dėl kurios nebuvimo jam nebuvo suteikta pagalba, tai pareiškėjo skundo teiginys, kad kamerose nebuvo pareigūnų iškvietimo mygtukų, savaime negali būti pagrindas žalai priteisti, kadangi tokios žalos įrodymų pareiškėjas nepateikė ir pačios žalos net neįrodinėjo.

Dėl saugių kalinio sąlygų užtikrinimo

Pareiškėjas nurodo, kad 2022 m. sausio mėn. pradžioje jam būnant 20 būrio 10 kameroje kiti nuteistieji akmenimis išdaužė du kameros langus, dūžtant stiklams buvo sukeltas pavojus jo gyvybei. Be to, langai iš karto nebuvo įdėti, o tik uždengti plėvele, todėl kameroje buvo labai šalta.

Iš byloje pateiktos 2024 m. vasario 20 d. pažymos dėl 20 būrio kameros Nr. 10 nustatyta, kad 2023 m. sausio 31 d. Resocializacijos skyriaus specialistas atsakingas už 20 būrį informavo Marijampolės kalėjimo Turto valdymo skyrių, jog 20 būrio kameroje Nr. 10 reikia įdėti lango stiklo paketą, kuris yra sudužęs. 2023 m. vasario 3 d. stiklas buvo pakeistas. Taigi nustatyta, kad Marijampolės kalėjimas sureagavo į aplinkybę, kad kameroje buvo išdaužtas lango stiklas, jį uždengė, organizavo jo pakeitimą. Teismo vertinimu, nors pareiškėjas dėl išdaužto lango galėjo patirti tam tikrų nepatogumų, tačiau nėra pagrindo konstatuoti Marijampolės kalėjimo neteisėtų veiksmų, nes Marijampolės kalėjimo administracija operatyviai ėmėsi veiksmų uždengti langą ir nedelsiant organizavo jo pakeitimą.

Teismo vertinimu, pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybes nesudaro pagrindo konstatuoti Marijampolės kalėjimo veiksmų neteisėtumo. Iš pareiškėjo asmens bylos nenustatyta, kad pareiškėjo nurodytas įvykis butų buvęs užregistruotas (nėra tarnybinių pranešimų dėl pareiškėjo nurodomos aplinkybės). Pareiškėjas skunde nedetalizuoja pačio įvykio aplinkybių (nenurodo dėl kokių priežasčių įvyko konfliktas tarp nuteistųjų, kurio metu pareiškėjas galimai nukentėjo, kada tiksliai įvyko, kas konkrečiai sužalojo pareiškėją ir kita) ir nenurodo atsakovės atstovės neteisėtų veiksmų. Iš pareiškėjo sveikatos istorijos išrašo matyti, kad pareiškėjas 2022 m. balandžio 6 d. kreipėsi į šeimos gydytoją, kuriai pateikė tokio pobūdžio nusiskundimus (duomenys neskelbtini), prieš du mėnesius buvo (duomenys neskelbtini). Pareiškėjui buvo paskirta (duomenys neskelbtini) konsultacija, kuri buvo atšaukta, nes pareiškėjas turėjo būti pristatytas į teismo posėdį. Pareiškėjas į šeimos gydytoją kreipėsi ir 2022 m. liepos 14 d., nurodė, kad skauda (duomenys neskelbtini). Teigė, kad prieš tris mėnesius metaliniu strypu jį sumušė kitas nuteistasis. Pareiškėjui paskirta gydytojo (duomenys neskelbtini) konsultacija, kurios pareiškėjas atsisakė. Taigi ir iš pareiškėjo ligos istorijos išrašo negalima daryti išvadų dėl pareiškėjo skunde nurodyto teiginio dėl jo sumušimo. Įvertinus tai, kas išdėstyta, šie pareiškėjo skundo argumentai dėl Marijampolės kalėjimo veiksmų neteisėtumo atmestini kaip nepagrįsti, kadangi jam buvo organizuotas sveikatos patikrinimo ir gydymo organizavimas nusiskundimo priežastims įvertinti ir gydymui skirti.

Nagrinėjamos bylos atveju nenustačius neteisėtų atsakovo veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip žalą sukėlęs veiksnys, negalimas ir prašomos neturtinės žalos atlyginimas. Taigi, nesant būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš esmės netenkintinas.

Dėl nustatyto kalinimo sąlygų pažeidimo (dėl buvimo 2022 m. gegužės – birželio mėn. laikotarpiu 8 būryje, kur veisėsi tarakonai ir blakės iki jų išnaikinimo 2022-06-29) pažymėtina, kad LVAT bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo yra pažymėjęs, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (LVAT 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje A438-336/2012 ir kt.).

CK 6.250 straipsnio 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 4 punktas numato, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymų numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Tiek EŽTT (žr., pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimą (pareiškimo Nr. 42095/98), 2006 m. spalio 10 d. sprendimą (pareiškimo Nr. 7508/02) ir kt.), tiek LVAT, gindami visuotinai įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, ne kartą yra konstatavę, kad teisės pažeidimo pripažinimas tam tikrais atvejais savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Todėl ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti. Taip pat pažymėtina ir tai, kad nenustatyta, jog pareiškėjas visą nurodomą laikotarpį bent kartą būtų kreipęsis į pataisos įstaigos administraciją su skundu ar prašymu tam, kad administracija būtų galėjusi laiku, tinkamai sureaguoti ir sutrumpinti pareiškėjo nepatogumų laiką. Pagal CK 6.253 str. civilinė atsakomybė apskritai netaikoma ar asmuo atleidžiamas nuo jos, jei žalą lėmė paties nukentėjusiojo veiksmai, tarpe kurių yra rizikos prisiėmimas ar sutikimas.

Atsižvelgiant į pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę, pareiškėjo patirto diskomforto dydį (trumpalaikiai nepatogumai, dėl pažeidimų pareiškėjui kilusių ilgalaikių neigiamų pasekmių nenustatyta), nenustačius kitų kalinio sąlygų pažeidimo (akumuliacinio poveikio), vertintina, kad byloje nustatytos aplinkybės atsakovui neveikiant pakankamai rūpestingai sanitarijos užtikrinimo srityje, laikytinos mažareikšmėmis ir šioje byloje yra pakankamas pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais, apsiribojant tik jo teisės atlikti laisvės atėmimo bausmę teisės aktų reikalavimuose nustatytomis sąlygomis pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už pareiškėjo teisių pažeidimą.

Atsižvelgus į aukščiau išdėstytus argumentus, pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

iš esmės atmesti pareiškėjo A. G. skundą kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą per Regionų administracinį teismą.