Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje:

V. V. , gim. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), a.k. (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikos pilietė, nedirbanti, registruota darbo biržoje, vidurinio išsilavinimo, netekėjusi, gyv. (duomenys neskelbtini), administracine tvarka nebausta, neteista,

kaltinama pagal Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. V. 2014-10-20, apie 1.00 val., name, esančiame (duomenys neskelbtini), būdama apsvaigusi nuo alkoholio, konflikto metu su sugyventiniu R. A. tyčia, peiliu sudavė pastarajam vieną smūgį į pilvą, padarydama nukentėjusiajam kiauryminę durtinę – pjautinę pilvo žaizdą su mažosios taukinės ir kepenų pažeidimu bei kraujo susikaupimu pilvaplėvės ertmėje, tokiu būdu sunkiai sutrikdė savo šeimos nario – sugyventinio R. A. sveikatą.

2014-11-26 medicininių dokumentų apžiūros protokole Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Vilniaus skyriaus teismo medicinos ekspertė J. M. – Č. davė išvadą, jog R. A. nustatyta kiauryminė durtinė – pjautinė pilvo žaizda su mažosios taukinės ir kepenų pažeidimu bei kraujo susikaupimu pilvaplėvės ertmėje (operuojant rasta apie 500 ml kraujo su krešuliais). Sužalojimas padarytas aštriu, duriančių – pjaunančių savybių turinčiu daiktu, galimai aplinkybėse nurodytu laiku. Sužalojimas kvalifikuojamas sunkiu sveikatos sutrikdymu, kadangi atitinka Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių 6.6.9 punktą. (b.l. 48-49)

Motyvuojamoji dalis

Įrodymų vertinimas

Teismas vertindamas kaltinamosios, nukentėjusiojo ir liudytojų parodymus atsižvelgia ir vertina ikiteisminio tyrimo metu bei bylos nagrinėjimo metu duotus parodymus. Kaip matyti ikiteisminio tyrimo pradžioje kaltinamoji V. V. ir nukentėjusysis R. A. iš pradžių ikiteisminio tyrimo pareigūnams tvirtino, kad pastarąjį sužeidė nepažįstamas žmogus miške (b.l. 3, 4), po to – jų kaimynas E. M. (b.l. 5), galiausiai ikiteisminio tyrimo metu bei teisme nukentėjusysis R. A., apklausiamas liudytoju, parodė, kad jį netyčia sužalojo namuose, virtuvėje, išgertuvių metu, įvykus žodiniam tarpusavio konfliktui V. V. tuomet, kai jis ją stūmė už pečių. Tą patį patvirtino ir V. V., apklausta įtariamaja bei teisiamojo posėdžio metu. Tačiau ikiteisminio tyrimo metu įvykį matęs liudytojas E. M. teigė priešingai, kad konflikto tarp V. V. ir R. A. metu, pastariesiems susistumdžius, V. V. griebė nuo stalo peilį ir sudavė juo R. A., stovinčiam prie sofos, į pilvo sritį, dėl ko R. A. nukrito ant lovos. Tiesa, šis liudytojas teisiamajame posėdyje pakeitė parodymus ir jau teismui tvirtino, jog kaltinamoji netyčia peiliu kliudė nukentėjusįjį, atsisukdama į nukentėjusįjį, laikydama peilį rankoje, o nukentėjusysis dėl girtumo tuo metu susvyravo ir pasilenkė prie nukentėjusiosios.

Teismas kritiškai vertina kaltinamosios V. V., nukentėjusiojo R. A. bei liudytojo E. M. parodymus, duotus teisiamajame posėdyje, jog kaltinamoji R. A. netyčia sužalojo dešinėje rankoje laikomu peiliu tuomet, kai jis stovėjo kaltinamajai už nugaros ir ji sukosi link jo, o jis, neišlaikęs lygsvaros, užkrito ant peilio, kadangi jie prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms. Visų pirma prieštarauja aukščiau nurodytai specialistės J. M. Č. išvadai bei jos paaiškinimui teisiamajame posėdyje, išklausius teisiamajame posėdyje kaltinamosios parodymus ir pastarajai pademonstravus, kaip sužalojo peiliu nukentėjusįjį R. A.. Specialistė padarė išvadą, kad tokiu būdu, kokį nurodė kaltinamoji ir nukentėjusysis sužaloti nukentėjusįjį nebuvo įmanoma, kadangi durtinė žaizda padaryta aukščiau už tą vieta, kurią nurodė nukentėjusioji, demonstruodama kaip sužalojimo metu sukosi link nukentėjusiojo, kur ir kaip laikė peilį ir į kurią vietą pataikė nukentėjusiajam. Be to specialistė teismui paaiškino, kad tam, kad padaryti durtinę – pjautinę pilvo žaizdą su mažosios taukinės ir kepenų pažeidimu, smūgis turėjo būti pakankamai stiprus ir kryptingas, atsižvelgiant į tai, kad žmogaus oda pagal savo savybes yra labai tvirta, buvo pažeisti organai, esantys giliai pilvo ertmėje. Specialisto išvados bei eksperto paaiškinimo objektyvumu teismui nėra pagrindo abejoti, kadangi specialisto išvada yra pagrįsta specialiomis mokslinėmis metodikomis bei atitinka baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus.

Atsižvelgiant į tai, teismas daro išvadą, kad laisvai laikant rankoje peilį, kuris nėra kažkur įremtas, neįmanoma padaryti durtinio pjautinio sužalojimo, tam reikia jėgos, atsižvelgiant dar į tai, kad nukentėjusysis buvo apsirengęs. Taigi, kaip matyti, specialisto išvada bei specialistės paaiškinimas paneigia nukentėjusiojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme bei liudytojo E. M. parodymus, duotus teisme. Kaltinamosios versija, jog ji netyčia sužalojo nukentėjusįjį, yra, teismo nuomone, nepagrįsta, kad taip ji bando sušvelninti jai gresiančią baudžiamąją atsakomybę.

Teismo nuomone, liudytojo E. M. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, buvo objektyvūs, patvirtinantys, kad kaltinamoji tyčia konflikto su nukentėjusiuoju metu, būdama neblaivi tyčia dūrė peiliu nukentėjusiajam į pilvo sritį.

Be to teismas, vertindamas tokius neatitinkančias faktines aplinkybes kaltinamosios ir nukentėjusiojo parodymus, atsižvelgia į tai, kad nukentėjusysis yra susitaikęs su kaltinamąją, jis jai jokių pretenzijų nebuvo pareiškęs, jai atleido, dėl įvykio kaltina save, po įvykio toliau gyvena kartu, jie abu nėra nutraukę tarpusavio ryšių, teismui paaiškino, kad ir toliau ketina gyventi kartu, kurti šeimą, tokiu būdu siekdamas, kad kaltinamajai būtų taikoma švelnesnė baudžiamoji atsakomybė.

Teismas pripažįsta, kad be kaltinamosios ir nukentėjusiųjų parodymų visi kiti aukščiau paminėti ikiteisminio tyrimo veiksmai atlikti laikantis įstatymo reikalavimų, jais gauti duomenys turi reikšmės bylai teisingai išspręsti, todėl jie laikomi įrodymais pagrindžiančiais kaltinamosios kaltę. (BPK 20 str.).

Teismas, atsižvelgdamas į paminėtas aplinkybes bei ištyręs byloje esančius duomenis apie padarytos veikos faktines aplinkybes, įrodymus, kurie tarpusavyje susiję, konstatuoja, jog nukentėjusiajam R. A. sužalojimas, sukėlęs jam sunkų sveikatos sutrikdymą, buvo padarytas kaltinime nurodytu laiku, vietoje ir būdu, taip pat, kad tarp kaltinamosios V. V. padarytos veikos (vieno dūrio peiliu nukentėjusiajam į pilvą) ir padarinių (nukentėjusiajam padarytos kiauryminė durtinės – pjautinės pilvo žaizdos su mažosios taukinės ir kepenų pažeidimu bei kraujo susikaupimu pilvaplėvės ertmėje, t.y. sunkaus sveikatos sutrikdymo) yra priežastinis ryšys, t. y. nukentėjusiojo R. A. sunkus sveikatos sutrikdymas yra tiesioginis kaltinamosios V. V. veikos rezultatas.

Šios aplinkybės nustatytos ne tik specialisto išvada, kurioje konstatuotas nukentėjusiajam padarytas sužalojimo sunkumas, jo lokalizacija bei mechanizmas, ir specialistės paaiškinimu teisme, liudytojo E. M. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, bet ir iš kitų, V. V. kaltę, vienu ar kitu aspektu, patvirtinančių duomenų: iš liudytojų A. S. ir I. B. parodymų, kad nukentėjusysis iš pradžių tvirtino, kad jį sužalojo nepažįstamas asmuo, po to E. M., o po to – jo sugyventinė. Šių įrodymų visetas objektyviai patvirtina kaltinime nurodytą nukentėjusiajam padaryto sunkaus sužalojimo mechanizmą bei šio sužalojimo padarymo aplinkybes.

Teismas pažymi, kad byloje nėra objektyvių duomenų, teisminio nagrinėjimo metu nenustatyta, jog kaltinamoji V. V. nukentėjusįjį R. A. sužalojo gindamasi nuo jo pavojingo kėsinimosi į jos sveikatą ar gyvybę ar, kad kaltinamoji nukentėjusįjį tyčia sužalojo staiga labai susijaudinus dėl paties nukentėjusiojo neteisėto, ar itin įžeidžiančio kaltininką poelgio, kad kaltinamosios veiksmai yra greitas atsakas į tai.

Įvertinęs byloje surinktus įrodymus teismas konstatuoja, kad konfliktas kilo dėl to, kad kaltinamoji V. V. supyko ant savo sugyventinio, kad šis jai priekaištauja dėl gaminamo maisto, kad pastarasis pradėjo stumdytis. Kaltinamoji V. V., durdama vieną kartą peiliu nukentėjusiajam į pilvo sritį padarė tyčinę veiką ir tokia jos tyčinė veika vertintina pagal pasekmes, o ne neatsargią veiką, numatytą BK 137 straipsnį.

BK 248 straipsnio 2 dalyje išaiškina, kad nusikaltimą padariusio asmens šeimos nariai yra kartu su juo gyvenantys tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys ir jų sutuoktiniai, taip pat nusikaltimą padariusio asmens sutuoktinis, arba asmuo, su kuriuo nusikaltimą padaręs asmuo bendrai gyvena neįregistravęs santuokos (partnerystės), sutuoktinio tėvai. Lietuvos Respublikos CK 3.229 str. nustatyta, kad „Šio skyriaus normos nustato turtinius santykius tarp vyro ir moters, kurie, įregistravę savo partnerystę įstatymų nustatyta tvarka, bendrai gyvena ne mažiau kaip vienerius metus neįregistravę santuokos (sugyventiniai), turėdami tikslą sukurti šeiminius santykius“. Iš šio apibrėžimo seka, kad partneriais pagal šeimos teisę laikytini asmenys, gyvenantys kartu ne mažiau kaip vienerius metus ir ketinantys kurti šeimą.

Tiek kaltinamoji, tiek nukentėjusysis teisme patvirtino, jog jie ne mažiau kaip vienerius metus gyvena bendrai faktinėje šeimoje, veda bendrą ūkį, taigi, jie laikytini šeimos nariais, kas pripažintina kaltinamosios padarytos nusikalstamos veikos kvalifikuojančiu požymiu. Todėl kaltinamosios veika teisingai kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą.

Bausmės skyrimas

Teismas nepripažįsta kaltinamosios V. V. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad ji pilnai pripažino faktines bylos aplinkybes ir nuoširdžiai dėl to gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), kadangi ji tik iš dalies pripažino savo kaltę, kritiškai nevertina savo poelgio. Kitų jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Jos atsakomybę sunkinanti aplinkybė yra tai, kad ji nusikalto, būdama apsvaigusi nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos jo nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

Lietuvos Respublikos BK 61 str. numato, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.

Skirdamas bausmę kaltinamajai V. V., teismas vadovaujasi bausmės paskirtimi (BK 41 straipsnis), bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais (BK 54 straipsnis), kitomis bausmės skyrimo taisyklėmis ir atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą, kaltinamojo asmenybę. Teismas atsižvelgia į tai, kad kaltinamoji įvykdė baigtą, tyčinį nusikaltimą, kuris įstatymų leidėjo priskiriamas prie labai sunkių (BK 11 straipsnio 6 dalis), sukėlęs sunkius padarinius – sunkų kito žmogaus sveikatos sutrikdymą, nusikaltimas padarytas esant neapibrėžtai tyčiai. Taip pat atsižvelgiama į nukentėjusiojo prašymą, kad jis neturi pretenzijų kaltinamajai, kad jo sveikata visiškai atsistatė, grįžęs iš ligoninės jis ir toliau gyvena su kaltinamaja. Taip pat teismas atsižvelgia į kaltinamosios asmenybę, amžių, sveikatą, jos įvykdyto nusikaltimo paskatas ir motyvus, o būtent į tai, kad nusikaltimas padarytas be rimtos priežasties, iš pykčio, į tai, kad nėra jos atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o yra viena sunkinanti aplinkybė, į tai, kad kaltinamoji anksčiau neteista, administracine tvarka nebausta, piktnaudžiauja alkoholiniais gėrimais, nedirba. Kaltinamajai nėra galimybės skiriant bausmę taikyti Lietuvos Respublikos BK 62, 75 straipsnių nuostatų, nes nėra tam pagrindų ir sąlygų.

Pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę (BK 54 straipsnio 3 dalis). Taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, teismas turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas šiam asmeniui už šios nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės bylos Nr. 2K-77/2007, 2K-413/2007, 2K-424/2007, 2K-251/2008, 2K-39/2009, 2K-212/2010, 2K-226/2010). Pažymėtina, kad teisingumo principas reiškia ne tik nusikalstamos veikos, jos padarymo aplinkybių, kaltininko asmenybės įvertinimą. Ne mažiau svarbus šia prasme yra ir nuo nusikaltimo nukentėjusių asmenų teisėtų interesų suvokimas ir siekis juos saugoti bei baudžiamajame įstatyme numatytomis priemonėmis ginti. Dėl to bausmė teisinga, kai ją skiriant įvertinami ir kaltininko, ir nukentėjusiojo interesai, kai nė vieniems iš jų nesuteikiama prioritetinė reikšmė. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad skiriant bausmę taip pat negali būti ignoruojamos ar neįvertinamos dėl nusikaltimo prarastos vertybės, jų svarba, vieta vertybių hierarchijoje. Pernelyg švelni, veikos pavojingumo, jos padarinių, kaltininko asmenybės neatitinkanti bausmė pažeidžia ir humaniškumo principą, nes taip yra sumenkinami nukentėjusiųjų interesai, pažeidžiamas jų orumas. Tokiais teismo sprendimais kartu formuojama nuomonė, kad teismai nevienodai, šališkai saugo atskirų baudžiamųjų teisinių santykių subjektų interesus (kasacinė byla Nr. 2K-7-576/2006).

Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisiamajame posėdyje nebuvo nustatytos kokios nors išimtinės aplinkybės, kurios leistų kaltinamajai V. V. skiriant bausmę taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį. Todėl atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes ir nuostatas, bei faktines nusikaltimo padarymo aplinkybes, jai skirtina minimali vienintelė už šią veiką numatyta įstatymo sankcija - laisvės atėmimo bausmė.

Kaltinamajai V. V. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti - paliktina galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Dėl Valstybinės ligonių kasos ieškinio

Valstybinės ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos civilinis ieškinys 2343,92 Lt (678,85 Eur) sumai už nukentėjusiojo R. A. gydymą (b. l. 50-57) tenkintinas pilnai, nes kaltinamoji padarė tyčinį nusikaltimą ir atsiradusi žala yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su kaltinamosios veika.

Iš bylos medžiagos matyti, kad už R. A. suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų Všį Ukmergės ligoninei sumokėta2343,92 Lt (678,85 Eur), šias išlaidas apmokėjo Valstybinė ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos .

Su kaltinamosios V. V. nusikalstamos veikos padarymu susijusios sveikatos priežiūros paslaugų išlaidos buvo apmokėtos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos CK 6.283 str. l d. nuostatomis numatyta, kad žalą, padarytą asmeniui, jeigu šis suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, privalo atlyginti už tai atsakingas asmuo. Taip pat Lietuvos Respublikos CK 6.280 str. numato, jog asmuo, atlyginęs kito asmens padarytą žalą, turi į padariusį žalą asmenį regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę tokio dydžio, kiek sumokėjo, žalos atlyginimo. Lietuvos Respublikos Sveikatos draudimo įstatymo 9 str. 3 d. l p. numatyta, kad iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų apmokamos asmens sveikatos priežiūros paslaugos. To paties įstatymo 30 str. l p., 31 str. l p. nurodyta, kad Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetą vykdo, jo lėšas naudoja Valstybinė ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Lietuvos Respublikos Sveikatos draudimo įstatymo 15 str. l d. 8 p. numato, kad Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto pajamas, be kitų įplaukų, sudaro iš fizinių asmenų išieškotos lėšos už žalą, padarytą apdraustojo sveikatai, kai apdraustojo sveikatos priežiūros paslaugų išlaidos buvo apmokėtos iš šio biudžeto lėšų. Kaltinamosios V. V. nusikalstamais veiksmais Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui buvo padaryta 2343,92 Lt (678,85 Eur) žala, nes tokia suma buvo apmokėta už nukentėjusiajam suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas. Tokiu būdu iš kaltinamosios Valstybinės ligonių kasos naudai priteistinos R. A. gydymo išlaidos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297- 299 str., 301-308 str., 313 str.,-

nusprendžia:

V. V. pripažinti kalta padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte, ir paskirti jai terminuotą laisvės atėmimo bausmę 2 (dvejiems) metams, ją atliekant pataisos namuose.

Bausmės pradžią skaičiuoti nuosprendžiui įsiteisėjus, sulaikius V. V..

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti - palikti galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, panaikinti – nuosprendžiui įsiteisėjus.

Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos civilinį ieškinį dėl nukentėjusiojo gydymosi išlaidų tenkinti visiškai ir priteisti jos naudai iš V. V. 678 eurus 85 centus.

Nuosprendis per 20 dienų gali būti skundžiamas Lietuvos Apeliaciniam teismui per šį teismą.