- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2010-04-06
- Bylos Nr.
- I-868-121/2010
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00050-2010-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Milda Vainienė, Rosita Patackienė, Nijolė Šidagienė
- Pareiškėjas
- L. K.
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija
- Kategorijos
- 9.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 9.8.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rositos Patackienės, Nijolės Šidagienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Mildos Vainienės, sekretoriaujant Silvijai Krivickaitei, dalyvaujant pareiškėjos atstovui G. K., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L. K. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo- Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, dėl sprendimų panaikinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėja prašo panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau-MGK) 2009 m. gruodžio 15 d. sprendimą Nr. S-402 (7-374/2009), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau-VMI) 2009 m. rugsėjo 18 d. sprendimą Nr. 68-281 ir Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau-Kauno AVMI) 2009 m. liepos 20 d. sprendimą Nr. (04)-K3-204 dėl patikrinimo akto tvirtinimo, o nepatenkinus prašymo- atleisti L. K. nuo 8745 litų gyventojų pajamų mokesčio (GPM) delspinigių, taip pat priteisti pareiškėjai L. K. iš atsakovės išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu- sumokėtą 100 litų žyminį mokestį (b.l.3-8). Paaiškina, jog skundžiami sprendimai neteisėti dėl šių motyvų:
1. Mokesčių administratorius nekilnojamojo turto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, pardavimo pajamas priskyrė pareiškėjos individualios veiklos turto pardavimo pajamoms, nes pareiškėja neva neįrodė, kad įsigytą butą naudojo asmeniniams šeimos poreikiams. Pareiškėjos manymu, mokestinio tyrimo metu buvo pateikta pakankamai įrodymų minėtai aplinkybei pagrįsti: 1) pareiškėjos ir jos sutuoktinio G. K. paaiškinimai, kuriuose nuosekliai ir neprieštaringai nurodoma, kad įsigytame bute šeima apsigyveno kito turimo buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, remonto metu; 2) R. R. paaiškinimas, kuriame patvirtinama, jog pareiškėjos šeima tikrai gyveno bute adresu (duomenys neskelbtini), Kaune; 3) AB „VST" ir UAB „Kauno vandenys” pažymos apie sunaudotą elektros energiją ir vandenį, patvirtinančios atliktus atsiskaitymus už bute teikiamas komunalines paslaugas. Be to, pareiškėja ėmėsi visų įmanomų priemonių surasti ir pateikti mokestinį ginčą nagrinėjančiai institucijai dokumentus, patvirtinančius atliktus buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, remonto darbus. Bet nuo buto remonto jau yra praėję 7 metai, tad pareiškėjai nepavyko surasti dokumentų, papildomai patvirtinančių aplinkybę, jog tuo metu, kai pareiškėjos šeima gyveno bute adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, kitas turimas butas buvo remontuojamas ir dėl objektyvių priežasčių netinkamas jame gyventi. Dėl tų pačių priežasčių nebuvo galimybės pateikti ir papildomų dokumentų, patvirtinančių apmokėjimo už komunalines paslaugas detales. MGK sprendime nepasisakė, kodėl neatsižvelgiama į R. R. paaiškinimą. Pareiškėjos manymu, nėra jokio pagrindo netikėti jo rašte išdėstytomis aplinkybėmis. Mokesčių administravimo įstatymo (MAĮ) komentare numatyta, jog mokesčio apskaičiavimo teisingumo įrodinėjimo našta yra padalinta vienodai tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo, o tai reiškia, jog mokesčių administratorius taip pat privalo pagrįsti mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas (MAĮ 67 str. 1 d. komentaras). Todėl mano, kad pareiškėjos pateiktų dokumentų visiškai pakanka išvadai, kad pareiškėja įsigytą butą naudojo asmeniniams šeimos poreikiams tenkinti, padaryti.
2. MGK padarė išvadą, kad mokesčių administratorius teisingai nustatė gautų pajamų, pardavus butą adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, dydį, nuo kurio apskaičiuotas mokėtinas GPM, kadangi nėra duomenų apie tai, jog E. D. pareiškėjo sutuoktinis G. K. suteikė 32 500 litų paskolą, kurią ji pervedė į G. K. sąskaitą 2006 m. sausio 16 d. Nepaisant to, kad E. D. 2007 m. lapkričio 9 d. rašytiniame paaiškinime nurodė, jog už butą sumokėjo 85 000 litų, toks paaiškinimas turėtų būti vertinamas kritiškai dėl tokių, priežasčių: 1) E. D. negalėjo nurodyti tikslios buto pardavimo kainos; 2) paaiškinimas galėjo būti duotas suklydimo įtakoje, kadangi ji tą pačią dieną sumokėjo buto kainą ir grąžino G. K. pasiskolintą pinigų sumą; 3) E. D. yra senyvo amžiaus, todėl tikėtina, jog galėjo užmiršti parduodamo buto kainą. MGK teiginys, kad nėra jokių duomenų apie tarp šalių buvusius paskolos santykius, nėra pagrįstas. Civilinio kodekso (CK) 6.871 str. 3 dalyje nurodyta, jog rašytinė paskolos sutartis gali būti įforminama ir paskolos gavėjo pasirašytu paskolos rašteliu, patvirtinančiu pinigų perdavimą paskolos gavėjui. Toks paskolos raštelis ir buvo išduotas G. K., jam paskolinus E. D. 32 500 litų. Paskola buvo perduota sumokant pinigus grynaisiais, o 32 500 litų perdavimą patvirtinantis vienintelis dokumentas ir buvo išduotas paskolos raštelis. E. D. 2006 m. sausio 16 d. grąžinus suteiktą paskolos sumą pavedimu į G. K. sąskaitą, G. K. grąžino E. D. jos išduotą paskolos raštelį, kaip numatyta CK 6.65 str. 2 dalyje. Tai yra ne skolininko teisė, o jo pareiga, kadangi, kaip matyti iš CK 6.65 str. 3 dalies, kreditoriui atsisakius grąžinti skolos dokumentą, kyla tam tikros teisinės pasekmės. G. K. grąžinus paskolos raštelį, dėl objektyvių priežasčių neliko jokių tiesioginių įrodymų, patvirtinančių paskolos suteikimo faktą. E. D. šiuo metu yra mirusi, tad gauti iš jos paaiškinimą nebeįmanoma. Todėl tokiu atveju, kai tiesioginiai įrodymai dėl paskolos suteikimo nėra išlikę ir negali būti jokiais būdais gauti, reikėtų vadovautis netiesioginiais įrodymais- notarinėje pirkimo- pardavimo sutartyje nurodyta buto kaina- 57 500 litų. Svarbu ir tai, jog E. D. bankas suteikė 100 000 litų kreditą nekilnojamojo turto pirkimui ir rekonstrukcijai. Tuo atveju, jeigu būtų laikomasi MGK nuomonės, jog butas buvo parduotas už 90 000 litų, rekonstrukcijai skirta suma būtų tik 10 000 litų. Rekonstravimo darbai yra daug sudėtingesni, nei remonto, ir kainuoja dideles lėšas, todėl 10 000 litų yra per maža suma rekonstravimo darbams atlikti. Be to, jeigu buto kaina iš tikrųjų būtų buvusi 90 000 litų, kaip teigia mokesčių administratorius, mokėjimo pavedime E. D. ir būtų nurodžiusi, jog moka 90 000 litų už perkamą butą. MGK argumentas, kad G. K. nebūtų suteikęs 32 500 litų paskolos be mokėtinų palūkanų ir užstato, yra nepagristas, kadangi jis buvo pažįstamas su E. D., nuo seno palaikė gerus santykius, ja pasitikėjo, todėl, turėdamas nenaudojamų pinigų, sutiko trumpam laikotarpiui paskolinti. Vadovaujantis CK 6.156 str. 1 ir 4 dalimis, šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas bei sutarties sąlygas. G. K. E. D. suteikta neatlygintinė paskola atitinka sutarties laisvės principą, todėl tokios paskolos suteikimas yra įmanomas, nors, kaip teigia MGK, ir nėra dažnai pasitaikantis sutartiniuose santykiuose dėl ekonominių sumetimų. Taigi, mokesčių administratorius turėjo apskaičiuoti pareiškėjui mokėtiną GPM nuo faktiškai gautų pajamų už parduotą butą- 57 500 Lt.
3. MGK sprendime nurodyta, jog nėra jokio pagrindo buto adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, įsigijimo išlaidomis laikyti 125 050 Lt sumą, kadangi E. B. duoti paaiškinimai nebuvo nuoseklūs. Šiuo atveju esminę reiškšmę turi E. B. 2003-09-22 surašytas pakvitavimas, kad G. K. sumokėjo jai 92 000 litų. E. B. paaiškinimai vėliau keitėsi, tačiau tai buvo sąlygota asmeninių nesutarimų su pareiškėja ir jos sutuoktiniu, kadangi E. B. iki šiol pyksta dėl to, jog buvo bandoma iškeldinti jos tėvus iš buto ir jog G. K. vėlavo jai perduoti notarinį pareiškimą apie visišką atsiskaitymą už perkamą butą. E. B. aiškinimas, kad G. K. prašė ar vertė ją nurodyti, kad ji gavusi už butą 92 000 litų, yra nepagristas jokiais įrodymais. Mano, kad tai yra E. B. pasirinkta taktika, siekiant bet kokiomis priemonemis paneigti 92 000 litų gavimą. MGK, vertindama buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, įsigijimo kainą, vadovavosi ir ta aplinkybe, jog pareiškėja deklaracijoje nurodė kitokią buto įsigijimo kainą, o E. B. nepateikė deklaracijų, patvirtinančių didesnių kaip 50 000 litų piniginių lėšų turėjimą. Kaip buvo paaiškinta mokestinio tyrimo metu, pareiškėjai deklaruojant buto įsigijimo kainą įsivėlė klaida, kodėl E. B. nedeklaravo gautų pajamų, pasakyti negali, tačiau mano, kad tai negali turėti jokios įtakos nustatant buto įsigijimo kainą. Atsižvelgus į E. B. 2003 m. rugsėjo 22 d. išduotą pakvitavimą dėl 92 000 litų gavimo ir kitas aukščiau nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, buvo įsigytas iš viso už 125 050 litų sumą.
4. MGK konstatavo, kad mokesčių administratorius neturėjo teisinio pagrindo atleisti pareiškėją nuo 8745 Lt GPM delspinigių mokėjimo. Pareiškėjos manymu, ji galėjo būti atleista nuo delspnigių mokėjimo MAĮ 100 str. 1 d. 3 punkto pagrindu- kai delspnigius netikslinga išieškoti ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu. Tokiu atveju pareiškėja privalo pateikti prašymą ir kompetentingų institucijų išduotus dokumentus, patvirtinančius sunkią ekonominę ar socialinę padėtį (MAĮ 100 str. 1 d., 3 p. komentaras). Pagal MAĮ 113 str.1 d. 3 punktą, sunki fizinio asmens socialinė padėtis yra ir tada, kai asmeniui reikalingas gydymas. Būtent minėtą aplinkybę ir nurodė pareiškėja, prašydama ją atleisti nuo delspinigių mokėjimo, be to, pateikė, tai patvirtinančius medicinos įstaigos išduotus rašytinius įrodymus. Skundžiamas MGK sprendimas buvo priimtas neužtikrinus objektyvaus visų aplinkybių įvertinimo bei sprendimo pagrįstumo, todėl turi būti panaikintas (ABTĮ 89 str. 1 d. 3 punktas) (b.l.3-8).
Atsiliepimas
Atsakovė, atsikirsdama į skundą, paaiškina, kad argumentai dėl to, kad priimant ginčo sprendimus nebuvo tinkamai ir objektyviai atskleistos aplinkybės, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą, mokesčių teisės požiūriu yra nereikšmingi ir neturi įtakos skundžiamų sprendimų pagrįstumui, todėl vertinami kaip pareiškėjos gynybinė pozicija, susidedanti iš nieko nenustatančių, neįrodančių ir/ar nepaneigiančių formuluočių visumos, t.y. nesudaro pagrindo naikinti ginčo sprendimų, kurie yra pagrįsti ir teisingi, priimti išsamiai bei objektyviai išnagrinėjus visas su byla susijusias aplinkybes. Kitaip tariant, pareiškėjos teiginiai iš esmės grindžiami tik jos pačios paaiškinimais, todėl jų įrodomoji vertė nėra pakankama ir nesudaro pagrindo daryti priešingą MGK padarytai, išvadą. Ginčas nagrinėjamu atveju yra kilęs dėl parduotų kai kurių nekilnojamojo turto objektų (t.y. butų, esančių (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)) įsigijimo išlaidų bei pardavimo pajamų dydžio nustatymo bei dėl pajamų, gautų pardavus butą, esantį (duomenys neskelbtini), priskyrimo prie pajamų, gautų iš individualios veiklos vykdymo. Kauno AVMI 2009-05-28 patikrinimo akte bei 2009-07-20 sprendime, VMI 2009-09-18 sprendime bei MGK 2009-12-15 sprendime yra konstatuotas ir pagrįstas faktas, jog surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad Kauno AVMI turėjo pagrindą pareiškėjai papildomai apskaičiuoti į biudžetą mokėtinus mokesčius ir su jais susijusias sumas. Byloje nekyla abejonių, jog pareiškėja pažeidė mokestines prievoles biudžetui. Pareiškėjos sutuoktinis G. K. MGK 2009-11-24 posėdžio metu pats patvirtino, jog jie norėjo išvengti mokesčių, o G. K. į MGK posėdį pakviesta E. B. vienareikšmiškai paneigė pareiškėjos versiją dėl nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), Kaune, įsigijimo išlaidų. Kadangi pareiškėja nenurodo naujų aplinkybių, sudarančių skundo pagrindą, nėra įtikinamų argumentų, kad sprendimai dėl ankstesnių skundų yra neteisingi, o visų pareiškėjos skundų motyvai jau buvo vienareikšmiškai paneigti, todėl VMI laikosi Kauno AVMI sprendime, o taip pat VMI sprendime išdėstytos ir MGK ginčijamu sprendimu patvirtintos pozicijos. Tiek Kauno AVMI, tiek VMI, tiek MGK tinkamai įvertino visas su byla susijusias aplinkybes, rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus, tinkamai aiškino ir taikė materialines bei procesines teisės normas, todėl priėmė pagrįstus ir paliktinus galioti sprendimus. Kadangi VMI sutinka su ginčo sprendimuose nurodytu faktinių bylos aplinkybių teisiniu kvalifikavimu, todėl mano, kad naikinti šių sprendimų pareiškėjos skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo (b.l.40).
Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno AVMI, atsiliepime nurodė, kad sutinka su MGK 2009-12-15 sprendimu Nr. S-402(7-374/2009), prašo šį sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos L. K. skundą- atmesti. Paaiškina, kad Kauno AVMI atlikusi pareiškėjos patikrinimą už laikotarpį nuo 2002-01-01 iki 2006-12-31, konstatavo, kad pareiškėja kartu su sutuoktiniu G. K. vykdė individualią nekilnojamo turto pirkimo ir pardavimo veiklą, tačiau mokestinių prievolių valstybei, susijusių su šia veikla, įvykdymo neužtikrino. MGK pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjos 2002-2006 metų mokestiniais laikotarpiais gautos pajamos, pardavus nekilnojamąjį turtą, laikytinos pajamomis, gautomis iš individualios veiklos. Pareiškėja, gavusi individualios veiklos pajamas, jų nedeklaravo ir nuo jų neapskaičiavo GPM, bei nemokėjo VSD įmokų (b.l.43).
Pareiškėjos atstovas, bylą nagrinėjant teisme, skundą palaikė, iš esmės pakartojęs jo argumentus.
Faktinės bylos aplinkybės.
Rašytiniai bylos įrodymai patvirtina, kad Kauno AVMI, atlikusi L. K. pirminį mokestinį patikrinimą, nustatė, kad L. ir G. K. 2002-2006 metais, per tęstinį laikotarpį pirko ir pardavė butus ir kitą nekilnojamąjį turtą: 2002 metais pardavė 2 nekilnojamo turto objektus, 2003 metais- 5, 2004 metais-3, 2005 metais-5, 2006 metais-2 ir 2003-2006 metais L. ir G. K. vykdyta nekilnojamojo turto objektų pirkimo-pardavimo veikla atitinka individualios veiklos požymius. Pirminio patikrinimo metu L. K. papildomai apskaičiuota: 20 758 Lt GPM, 5458 Lt GPM delspinigių, 6258 Lt VSD įmokų, 3129 Lt VSD įmokų baudos. Nesutikdama su šio patikrinimo išvadomis, 2008-06-18 L. K. pateikė pastabas, kurias išnagrinėjusi, Kauno AVMI 2008-07-16 sprendimu Nr. (04)-K3-298-69 pavedė Kauno AVMI pakartotinai tikrinti mokesčių mokėtoją dėl šių nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sandorių: nekilnojamojo turto adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, galimo naudojimo asmeniniams poreikiams tenkinti; buto (duomenys neskelbtini), Kaune, įsigijimo ir buto (duomenys neskelbtini), Kaune, pardavimo aplinkybių, kadangi surinktų įrodymų nepakanka papildomai apskaičiuotoms sumoms pagrįsti (MGK byla Nr.6.11-05(7-374), toliau-,,ten pat“, b.l.33-40).
Kauno AVMI I patikrinimų skyrius, pagal Kauno AVMI 2008-07-16 sprendimą Nr. (04)-K3-298-69 atlikęs L. K. laikotarpio nuo 2002-01-01 iki 2006-12-31 fizinių asmenų pajamų mokesčio (FAPM)/gyventojų pajamų mokesčio (GPM), pridėtinės vertės mokesčio (PVM), privalomojo sveikatos draudimo (PSD) įmokų bei laikotarpio nuo 2004-01-01 iki 2006-12-31 valstybinio socialinio draudimo (VSD) įmokų, pakartotinį patikrinimą, surašė 2009-05-28 patikrinimo aktą Nr. (20)AU16-26, kuriuo nustatė: 1) Dėl pareiškėjos pajamų, gautų už nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), Kaune, pardavimą, priskyrimo prie 2005 m. pareiškėjos individualios veiklos pajamų nurodė, kad pareiškėja pagal 2005-10-21 žemės sklypo ir pastatų dalies pirkimo-pardavimo sutartį pardavė 2,58 a. žemės sklypo ir 69,26 kv.m. (50/100 dalių) gyvenamojo namo A. M. už 45 000 Lt. Šį turtą pareiškėja su sutuoktiniu pirko pagal 2002-06-12 pirkimo-pardavimo sutartį iš Leokadijos E. M. už 13 000 Lt. Pareiškėja paaiškino, kad minėtą nekilnojamąjį turtą įsigijo, turėdama tikslą juo naudotis pagal paskirtį, ir tais pačiais metais su šeima ten apsigyveno, kol remontavo butą, esantį (duomenys neskelbtini), Kaune. Kauno AVMI nustatė, kad, be pareiškėjos paaiškinimų, byloje nėra jokių duomenų, jog minėtas turtas galėjo būti naudojamas asmeniniams pareiškėjos ir/ar jos šeimos poreikiams tenkinti. Be to, nei pareiškėja, nei jos sutuoktinis niekada nebuvo deklaravę gyvenamosios vietos adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, o visuose Kauno AVMI turimuose to laikotarpio dokumentuose (pirkimo-pardavimo sutartyse, nekilnojamo turto perdavimo aktuose, turto pardavimo iš varžytinių aktuose, G. K. Kauno AVMI pateiktose deklaracijose, bankų sąskaitų išrašuose ir kt.) buvo nurodomas adresas (duomenys neskelbtini), Kaune. Todėl Kauno AVMI konstatavo, kad L. K., nurodydama gyvenamosios vietos adresą (duomenys neskelbtini), Kaune, siekė atitikti GPMĮ 17 straipsnio nuostatas, pagal kurias neapmokestinamos ne individualios veiklos turto pardavimo ar kitokio perleidimo pajamos, gautos pardavus ar kitaip perleidus nekilnojamąjį daiktą, jeigu jis įsigytas anksčiau, negu prieš trejus metus iki šio turto pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn. Todėl nėra pagrindo pajamų, gautų už nekilnojamojo turto (duomenys neskelbtini), Kaune, pardavimą nepriskirti 2005 metų L. K. individualios veiklos pajamoms. 2) Dėl pareiškėjos pajamų, gautų pardavus nekilnojamąjį turtą, adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, nurodė, kad sutuoktiniai G. ir L. K. pagal 2006-01-16 pirkimo-pardavimo sutartį E. D. pardavė butą (duomenys neskelbtini), Kaune, kuris buvo įsigytas 2005-04-04 pagal turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą už 57 000 Lt. L. K. paaiškino, kad E. D. vienu mokėjimu sumokėjo buto kainą (57 500 Lt) ir grąžino pareiškėjos sutuoktiniui pasiskolintą 32 500 Lt pinigų sumą. Kauno AVMI, atsižvelgusi į tai, kad sutuoktiniai jokių dokumentų apie suteiktą paskolą nepateikė, įvertinus tai, kad faktinės įplaukos į G. K. sąskaitą AB SEB banke yra 90 000 Lt; VĮ Registrų centro nustatyta vidutinė buto rinkos kaina- 101 256 Lt; pirkėja E. D. 2007-11-09 paaiškinime patvirtino, kad 2006-01-16 įsigijo butą, už kurį sumokėjo apie 85 000 - 90 000 Lt, GPM už buto (duomenys neskelbtini) g.40-20A Kaune pardavimą apskaičiavo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą MAĮ 70 straipsnio ir VMI viršininko 2004-05-24 įsakymu Nr.VA-103 patvirtintų Mokesčių apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių nustatyta tvarka. Taikant lėšų bankų sąskaitose metodą, nustatyta, kad G. ir L. K. pajamos už parduotą butą adresu (duomenys neskelbtini) g. 40-20A, Kaune, yra 90 000 Lt (L. K. priklauso ½ sumos- 45 000 Lt). 3) Dėl pareiškėjos nekilnojamojo turto adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, įsigijimo išlaidų nurodė, kad pareiškėja pagal 2005-09-30 buto pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutartį už 130 000 Lt pardavė UAB ,,Nerbalas“ butą, esantį (duomenys neskelbtini) g.12, Kaune, kurį 2003-09-22 įsigijo už 33 050 Lt pagal 2003-09-22 turto be varžytinių aktą, sumokėdama į antstolio sąskaitą 33 050 Lt. Pareiškėjos teigimu, įsigijusi minėtą butą iš antstolių kontoros, 92 000 Lt sumą sumokėjo E. B., kad pastaroji išsikraustytų iš buto. Kauno AVMI nustatė, kad E. B. paaiškinimai nėra nuoseklūs, kad L. ir G. K. butą (duomenys neskelbtini), Kaune buvo įregistravę savo vardu VĮ Registrų centro Kauno filiale, metinėje pajamų mokesčio už 2003 metus deklaracijoje sutuoktiniai K. nurodė turto įsigijimo kainą 33 050 Lt, o E. B. už 2003 metus nepateikė nei Metinės gyventojo pajamų mokesčio nei Vienkartinės gyventojo šeimos deklaracijų, kuriose būtų nurodžiusi, kad iki 2003-12-31 turėjo didesnių kaip 50 000 Lt piniginių lėšų, be to, E. B. pateikė Kauno miesto apylinkės teismo 2004-11-10 sprendimą, kuriuo patenkintas sutuoktinių G. ir L. K. ieškinys dėl E. B., V. B., N. B., D. B., A. G. ir D. G. iškeldinimo. Atsižvelgusi į tai, Kauno AVMI padarė išvadą, kad sutuoktiniai G. ir L. K. butą (duomenys neskelbtini) g. 40-12, Kaune, įsigijo už 33 050 Lt (L. K. ½ dalis), 92 000 Lt sumos nesiejant su buto (duomenys neskelbtini) g.12, Kaune, įsigijimo išlaidomis. Pakartotinio patikrinimo metu L. K. buvo iš viso papildomai apskaičiuota 20 854 Lt GPM, 8745 Lt GPM delspinigių, 4386 Lt VSD įmokų, 2193 Lt VSD įmokų baudos (ten pat, b.l.33-40).
Išnagrinėjusi Kauno AVMI 2009-05-28 patikrinimo aktą Nr. AU16-26 bei L. K. pastabas dėl jo, Kauno AVMI 2009-07-20 sprendimu Nr. (04)-K3-204 patvirtino 2009-05-28 patikrinimo aktą Nr. AU2-26 ir skyrė 2085 Lt GPM baudą (ten pat, b.l.24-28).
Nesutikdama su šiuo sprendimu, pareiškėja kreipėsi į VMI, prašydama Kauno AVMI sprendimą pakeisti, sumažinant jai papildomai priskaičiuotas GPM, GPM baudos, VSD įmokų, VSD baudos sumas bei atleisti ją nuo GPM delspinigių MAĮ 100 str. 1 d. 3 punkte nustatytu pagrindu. VMI išnagrinėjusi pareiškėjos skundą, 2009-09-18 sprendimu Nr. 68-281 patvirtino Kauno AVMI 2009-07-20 sprendimą Nr. (04)-K3-204 ir neatleido pareiškėjos nuo 8745 Lt GPM delspinigių mokėjimo. Sprendimą neatleisti pareiškėjos nuo GPM delspinigių, VMI motyvavo tuo, kad MAĮ 113 straipsnyje išvardintos aplinkybės siejamos būtent su valstybės paramos gavimu ar teisės į tokią paramą turėjimu, todėl savaime jos negali būti pakankamu pagrindu konstatuoti fizinio asmens sunkią ekonominę (socialinę) padėtį MAĮ 100 str. 1 d. 3 punkto prasme. Pareiškėjos pateiktas išrašas iš jos medicininių dokumentų, kuriame nurodyta, kad pareiškėjai reikalingas gydymas, savaime nesudaro pakankamo pagrindo atleisti pareiškėją nuo GPM delspinigių mokėjimo taikant MAĮ 100 str. 1 d. 3 punktą. Mokesčių mokėtojas savo sunkią ekonominę padėtį (MAĮ 113 str. 1 d. 3 punktas) turi pagrįsti. Pareiškėja dokumentų, vienareikšmiškai patvirtinančių galimybę taikyti atleidimo nuo delspinigių pagrindus, nepateikė, t.y. savo reikalavimo surinktais įrodymais nepagrindė, o ir nagrinėjamoje mokestinėje byloje esantys dokumentai apie pareiškėjos šeimai priklausantį turtą, pajamas bei nustatytos pareiškėjos individualios nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo veiklos aplinkybės nepatvirtina fakto dėl pareiškėjos sunkios ekonominės padėties, kaip tai suprantama pagal MAĮ. Todėl tenkinti pareiškėjos prašymą nėra pagrindo. Dėl pareiškėjos prašymo sumažinti baudą pasisakė, kad Kauno AVMI, skirdama baudą, atsižvelgė pareiškėjos atsakomybę lengvinančias aplinkybes (geranoriškas bendradarbiavimas, padarytų klaidų pripažinimas), todėl orientuodamasi į įstatyme nustatytą baudos minimumą ir vadovaudamasi protingumo, sąžiningumo bei teisingumo kriterijais, Kauno AVMI pagrįstai skyrė pareiškėjai minimalaus dydžio GPM baudą, kas reiškia, kad ją mažinti nėra juridinio pagrindo (ten pat, b.l.9-12).
Nesutikdama su šiuo VMI sprendimu, pareiškėja jį apskundė MGK, kuri išnagrinėjusi jos skundą, 2009-12-15 sprendimu Nr. S-402(7-374/2009) patvirtino VMI 2009-09-18 sprendimą Nr.68-281 (ten pat, b.l.132-142). MGK, pasisakydama dėl pareiškėjos pajamų, gautų pardavus nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini) g. 40-2a, Kaune, nurodė, kad mokesčių administratorius mokesčio bazę galėjo apskaičiuoti įprastine GPMĮ nustatyta tvarka, o ne pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą MAĮ 70 straispnyje nustatyta tvarka. Tačiau pasirinktas specialus mokesčių bazės apskaičiavimo būdas neturi įtakos pareiškėjai papildomai apskaičiuotam GPM dydžiui už 2006 metus ir gautų pajamų, pardavus butą (duomenys neskelbtini), Kaune, dydis (90 000 Lt) yra nustatytas teisingai.
Teisės aktų, reglamentuojančių ginčo teisinius santykius, analizė bei išvados.
2002 m. liepos 2 d. Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo Nr. IX-1007 (GPMĮ) 2 str. 7 dalyje nustatyta, kad individuali veikla yra savarankiška veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį: 1) savarankiška bet kokio pobūdžio komercinė arba gamybinė veikla, įskaitant tą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą; 2) savarankiška kūryba, profesinė ir kita panašaus pobūdžio savarankiška veikla, įskaitant tą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą; 3) savarankiška sporto veikla; 4) savarankiška atlikėjo veikla. GPMĮ 10 str. 1 dalyje nustatyta, kad individualios veiklos pajamoms priskiriamos pajamos iš individualios veiklos, įskaitant pajamas iš individualios veiklos turto pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn. Kolegija atkreipia dėmesį, jog pareiškėja ir jos sutuoktinis neneigia kartu vykdę individualią veiklą, susijusią su prekyba nekilnomajuoju turtu, bet neigia tam tikrų sandorių priskyrimą šiai veiklai, todėl įrodinėti buvus visus individualios veiklos elementus būtinumo nėra.
Dėl pareiškėjos pajamų, gautų už nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), Kaune, pardavimą, priskyrimo prie 2005 m. pareiškėjos individualios veiklos pajamų
Pagal MAĮ 67 str. 1 dalį mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas, laikytina, kad pastarasis, surinkęs sandorį pavirtinančius įrodymus, savo prievolę įvykdu tinkamai. Tačiau mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos (67 str. 2d.). Šiuo atveju pareiškėja jokiais patikimais įrodymais savo teiginių nepagrindė, gi liudytojo R. R. parodymus kolegija mano esant nepakankamus, juos galima būtų vertinti kaip patikimus tik sistemiškai su kitais įrodymais.
Be to, LVAT 2008 m. gruodžio 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1613/08 konstatavo, kad individualią sklypų pardavimo veiklą galima pradėti vykdyti ir su tokiu turtu, kurį įsigyjant asmuo dar neturėjo konkretaus tikslo jo naudoti būtent šios rūšies individualioje veikloje, t. y. prekyboje žemės sklypais ar jų dalimis. Atsižvelgdamas į besikeičiančią ekonominę situaciją ar kitas aplinkybes, sprendimą dėl tokios individualios veiklos su šiuo turtu vykdymo asmuo gali priimti ir vėliau, praėjus net ir keleriems metams po turto įsigijimo. Taigi individualios veiklos tęstinumui ir versliškumui konstatuoti gali pakakti ir kelių analogiškų sandorių sudarymo per tam tikrą laikotarpį, nepriklausomai nuo to kada ir, ar būtent tai konkrečiai veiklai, kuria asmuo, sudarydamas šiuos sandorius, pradėjo verstis, atitinkamas turtas buvo įgytas.
Dėl pareiškėjos pajamų, gautų pardavus nekilnojamąjį turtą, adresu (duomenys neskelbtini), Kaune.
Kolegijos nuomone, pareiškėja ir šiuo atveju jokiais patikimais įrodymais neįrodė, kad į 90 000 Lt sumą, kurią E. D. sumokėjo už ginčo butą, įėjo ir jos skola pareiškėjos sutuoktiniui- 32 500 Lt, tačiau pati E. D. 2007-11-09 paaiškinime teigė apie buto pardavimą sužinojusi atsitiktinai iš skelbimo laikrašytyje, o ne dėl pažinties su K., apie jokią skolą buto pardavėjui nekalba, už butą mokėjusi 85-90 tūkst., kuri, beje, yra artima to meto rinkos kainai. Dėl paskolos raštelio neva grąžinimo E. D., teismas pasisako, kad pareiškėja ir jos sutuoktinis, būdami mokesčų mokėtojais ir asmenimis, profesionaliai užsiėmusiais individualia veikla, privalėjo žinoti, kad jų gaunamų pajamų apmokestinimo teisingumas gali būti tikrinamas pagal MAĮ reikalavimus už pastaruosius penkis metus, todėl, būdami rūpestingi, privalėjo pasilikti ir išsaugoti paskolos raštelio kopiją, bet to nepadarė.
Dėl pirkimo pardavimo sandoryje nurodytos buto pardavimo sumos kolegija pasisako, kad viešosios ir privatinės teisės atribojimo klausimą išaiškino LVAT 2003 m. gruodžio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A11–648/2003, pasisakęs, jog viešosios ir privatinės teisės atribojimo klausimas nėra paprastas. Iškilus poreikiui, viešosios ir privatinės teisės ribų nustatymas turi būti sprendžiamas kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgiant į vertintinų teisinių santykių reglamentavimą. Atsižvelgus į Civilinio kodekso (CK) 1.1 str. 2 dalį, ne visada yra aiškiai atskiriamas ir civilinės bei viešosios teisių normų taikymas, susidūrus su mokestiniais, t.y. viešosios teisės reglamentuojamais teisiniais santykiais. Pagal CK 1.1 straipsnyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą, norint nustatyti būtinybę mokesčių administratoriui remtis Civilinio kodekso normomis, reikia arba konstatuoti būtinybę vertinti susiklosčiusius teisinius santykius privatiniu teisiniu aspektu, arba nustatyti esant viešosios teisės teisinio reglamentavimo spragą, dėl kurios subsidiariai turi būti taikomos Civilinio kodekso normos (CK 1.1 str. 2 d.).
Šiuo konkrečiu atveju, kolegijos manymu, sandorio kaina, nurodyta sutartyje, prieštarauja kitoms nustatytoms (tik ką paminėtoms) aplinkybėms, todėl, sprendžiant pajamų apmokestinimo klausimus, vadovaujamasi MAĮ bei šį teisinį santykį reglamentuojančiais poįstatyminiais aktais. Todėl teismas sandorio šalių veiksmus, sutartyje nurodžius mažesnę sandorio kainą, taip pat mokestiniame nurodyme bankui sandorio sumą dirbtinai išskaidžius į buto kainą ir „sąskaitos“ papildymą, vertina kaip sandorio šalių susitarimą išvengti mokesčių (įskaitant ir notarinius) mokėjimo.
Dėl pareiškėjos nekilnojamojo turto adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, įsigijimo išlaidų.
Kolegija mano, kad byloje pakanka duomenų konstatuoti, jog sutuoktiniai K. šį butą įsigijo už 33 050 Lt (jų pačių buto įsigijimo už 33 050 Lt deklaravimas, E. B. sandorio metu gautų pajamų nedeklaravimas, prieštaringi jos aiškinimai, teigimas, kad didesnę buto kainą nurodė paprašius K. ir t.t.).
MAĮ 70 str. 1 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus.
Iš pasakyto darytina išvada, kad mokesčių administratorius pagrįstai, pagal teisės aktų reikalavimus nustatė tikrąsias sutuoktinių K. iš individualios veiklos nurodyti laikotarpiu gautas pajamas ir jas apmokestino, o MGK pagrįstai mokesčių administratorių (teritorinio ir centrinio) sprendimus paliko nepakeistus.
Dėl pareiškėjos atleidimo nuo 8745 Lt GPM delspnigių.
MAĮ 100 str. 1 dalyje nustatyta, kad mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ar jų dalies, jeigu: 1) neteko galios nuo 2007-07-19 (2007-07-03 įstatymo Nr. X-1249 redakcija); 2) yra šio įstatymo 141 straipsnio 1 dalyje nustatytas pagrindas; 3) kitais atvejais, kai delspinigius išieškoti netikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu, kaip tai suprantama pagal šio įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Šis atleidimo pagrindas gali būti taikomas tik mokesčių mokėtojams- fiziniams asmenims. MAĮ 113 str. 1 dalyje nustatyta, kad jeigu dėl atskiro mokesčio to mokesčio įstatymas nenustato kitaip, beviltiška gali būti pripažįstama ta mokesčių mokėtojo mokestinė nepriemoka, kurios neįmanoma išieškoti dėl objektyvių priežasčių arba kurią priverstinai išieškoti netikslinga socialiniu ir (arba) ekonominiu požiūriu, kai: 1) nerasta mokesčių mokėtojo turto arba rastas turtas yra nelikvidus (mažai likvidus); 2) priverstinio išieškojimo išlaidos didesnės už mokestinę nepriemoką; 3) (2007-07-03 įstatymo Nr. X-1249 redakcija) netikslinga priverstinai išieškoti nepriemoką, kadangi sunki fizinio asmens ekonominė (socialinė) padėtis: fiziniam asmeniui reikia valstybės paramos (asmuo yra pensinio amžiaus, neįgalusis, asmeniui reikalingas gydymas, medicininė profilaktika ir reabilitacija, asmuo yra bedarbis, gauna socialinę pašalpą) arba tokia parama jau teikiama. Šis nepriemokos pripažinimo beviltiška pagrindas taikomas tik mokesčių mokėtojams, kurie yra fiziniai asmenys arba kai individualių (personalinių) įmonių savininkų ar ūkinių bendrijų narių sunki ekonominė (socialinė) padėtis. Toks reglamentavimas reiškia, kad visos aplinkybės, kurios gali būti vada mokesčių mokėtoją atleisti nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ar jų dalies, siejamos su asmeniui reikalingumu valstybės paramos arba tokia parama jau teikiama. Pareiškėjos pateiktas 2009-08-03 Išrašas iš medicininių dokumentų (ten pat, b.l. 22), kuriuo diagnozuoti širdies sutrikimai ir rekomenduojama neįvardinta “chirurginė manipuliacija”, šios aplinkybės (t.y. asmeniui reikalingumo valstybės paramos) neįrodo.
Nepatenkinus skundo reikalavimų, nėra teisinio pagrindo tenkinti prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1p., 127 str., kolegija
nusprendė:
Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. gruodžio 15 d. sprendimą Nr. S-402 (7-374/2009), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2009 m. rugsėjo 18 d. sprendimą Nr. 68-281 ir Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2009 m. liepos 20 d. sprendimą Nr. (04)-K3-204 palikti nepakeistus, o skundą- atmesti.
Netenkinti prašymo atleisti L. K. nuo 8745 litų gyventojų pajamų mokesčio delspinigių.
Netenkinti prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.