Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Broniaus Januškos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Irenos Paulauskienės ir Henriko Sadausko,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. F. skundą atsakovėms Vilniaus miesto savivaldybei, atstovaujamai Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimų panaikinimo ir žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu prašydamas panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyriaus 2017 m. kovo 8 d. pranešime Nr. 16426 nurodytą 2017 m. kovo 8 d. sprendimą Nr. 20808 neskirti socialinės pašalpos nuo 2017 m. vasario 1 d. iki 2017 m. gegužės 1 d. ir 2017 m. kovo 8 d. pranešime Nr. 16433 nurodytą 2017 m. kovo 8 d. sprendimą Nr. 7457 neskirti būsto šildymo, karšto ir geriamo vandens kompensacijų nuo 2017 m. vasario 1 d. iki 2017 m. balandžio 30 d. bei priteisti 172131,13 Eur žalos atlyginimą. Pareiškėjas taip pat prašė teismo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu išspręsti, ar Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 22 straipsnio 6 dalis, 23 straipsnio 2 dalies 5 punktas neprieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 punktui, 52 straipsniui ir 53 straipsnio 1 punktui.

Pareiškėjo teigimu, skundžiami sprendimai tai ilgalaikis Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Savivaldybės administracija) nusikalstamos veikos tęstinumas. Atkreipė dėmesį, kad sprendimai priimti po to, kai ankstesniais sprendimais pareiškėjui buvo atsisakyta skirti socialinę pašalpą už ankstesnį laikotarpį. Nors, pareiškėjo teigimu, Savivaldybės administracija pateisina sprendimų priėmimą Įstatymo nuostatomis, tačiau šiuo atveju nereikėtų pamiršti ir sveiko proto. Pabrėžė, kad visuomenei naudingoje veikloje privalo dalyvauti tik tie, kurių nenusavinamos prigimtinės teisės ir laisvės bei teisėti interesai.

Prieštaravo, kad Įstatymo 22 straipsnio nuostata, kurioje numatyta, kad pašalpa išmokama už kiekvieną praėjusį mėnesį, taip pat galimai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, nes socialiai pažeidžiamam asmeniui yra sunku išgyventi einamąjį mėnesį.

Dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos veiksmų neteisėtumo, kuriais pareiškėjui buvo padaryta turtinė ir neturtinė žala pažymėjo, kad veiksmų neteisėtumas pasireiškė tuo, jog dėl Savivaldybės neteisėtų veiksmų pareiškėjui periodiškai teko teikti skundus teismui. Kai kurie teismo sprendimai dar nėra įsiteisėję, dėl ko pareiškėjui nebuvo sumokėta savalaikiai neišmokėta įsiskolinta suma. Pareiškėjo teigimu, skunde nurodytos aplinkybės pareiškėjui sukėlė ilgalaikius, tęstinius išgyvenimus, sukėlė didelį stresą, nemigą, galvos svaigimą, taip pat sukėlė dvasinius nepatogumus, stresą, pažeidė garbę ir orumą bei kitus nepatogumus.

Teismo posėdžio metu pareiškėjas palaikė skundo argumentus, prašė skundą patenkinti.

Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija, kartu atstovaujanti ir Vilniaus miesto savivaldybę atsiliepimo (b. l. 31–33) argumentais prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Nurodė, jog pareiškėjas 2017 m. vasario 7 d. Socialinių išmokų skyriui pateikė prašymą – paraišką piniginei socialinei paramai gauti, kuriuo prašė nuo 2017 m. vasario mėn. iki 2017 m. balandžio mėn. (3 mėnesiams) skirti socialinę pašalpą bei būsto šildymo išlaidų tikslinę, karšto vandens išlaidų, geriamojo vandens išlaidų kompensacijas. Socialinių išmokų skyrius, vadovaudamasis Įstatymo 23 straipsnio 2 dalimi, priėmė pareiškėjo prašymą ir tą pačią dieną pareiškėjui išdavė siuntimą Nr. 12394 (toliau – ir Siuntimas), atlikti visuomenei naudingą veiklą. Pareiškėjui neatvykus pasirašyti visuomenei naudingos veiklos sutarties ir naudingos veiklos neatlikus, pareiškėjas Nr. A736-140/17(2.11.4.1-SR7) raštu buvo informuotas apie neatvykimo atlikti visuomenei naudingą veiklą pasekmes. Pareiškėjui nenuvykus atlikti visuomenei naudingos veiklos, Socialinių išmokų skyrius, vadovaudamasis Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 5 punktu, 2017 m. kovo 8 d. sprendimais Nr. 20808 ir 7547 atsisakė pareiškėjui skirti socialinę pašalpą bei kompensacijas. Apie jo atžvilgiu priimtus sprendimus pareiškėjas buvo informuotas pranešimais Nr. 16426 ir 16433.

Pabrėžė, kad Įstatymo 25 straipsnio 6 punktas nustato piniginę socialinę paramą gaunantiems asmenims pareigą dalyvauti Savivaldybės administracijos organizuojamoje visuomenei naudingoje veikloje Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka. Taigi šios teisės normos įsakmiai įpareigoja asmenį, gaunantį socialinę paramą, dalyvauti visuomenei naudingoje veikloje. Pareiškėjas šios Įstatyme nustatytos pareigos neįvykdė, todėl prarado teisę gauti socialinę paramą.

Atsakovų atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai. Bylos nagrinėjimo atidėjimo pagrindų nenustatyta (ABTĮ 79 str.).

Skundas atmestinas.

Byloje ginčas kilo dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyriaus 2017 m. kovo 8 d. pranešime Nr. 16426 (b. l. 21) nurodyto 2017 m. kovo 8 d. sprendimo Nr. 20808, kuriuo nuspręsta pareiškėjui neskirti socialinės pašalpos laikotarpiu nuo 2017 m. vasario 1 d. iki 2017 m. gegužės 1 d. (b. l. 39) ir 2017 m. kovo 8 d. pranešime Nr. 16433 (b. l. 40) nurodyto 2017 m. kovo 8 d. sprendimo Nr. 7457 neskirti būsto šildymo, karšto ir geriamo vandens kompensacijų laikotarpiu nuo 2017 m. vasario 1 d. iki 2017 m. balandžio 30 d. teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti 172131,13 Eur žalos atlyginimą.

Bylos medžiaga nustatyta, jog pareiškėjas su 2017 m. vasario 7 d. prašymu kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyriaus Pilaitės poskyrį dėl piniginės socialinės paramos teikimo pratęsimo (b. l. 18). Tą pačią dieną pareiškėjui buvo išduotas Siuntimas Nr. 12394 Atlikti visuomenei naudingą veiklą (b. l. 36). Siuntimu pareiškėjui buvo nustatyta 40 val. trukmė visuomenei naudingai veiklai atlikti. Pareiškėjas į visuomenei naudingos veiklos atlikimo vietą turėjo atvykti iki 2017 m. vasario 9 d. Pareiškėjui šio įpareigojimo neįvykdžius, Savivaldybės administracija 2017 m. vasario 14 d. Pranešimu „Dėl atvykimo į socialinių išmokų skyrių“ pareiškėją papildomai paragino atvykti atlikti visuomenei naudingos veiklos iki 2017 m. kovo 7 d., kartu išaiškinant neatvykimo atlikti visuomenei naudingos veiklos pasekmės (b. l. 38). Pareiškėjui iki nustatyto termino neatvykus atlikti visuomenei naudingos veiklos, Administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyriaus 2017 m. kovo 8 d. sprendimu Nr. 20808 nusprendė pareiškėjui neskirti socialinės pašalpos už jo prašomą laikotarpį (b. l. 39) ir 2017 m. kovo 8 d. sprendimu Nr. 7457 nusprendė neskirti būsto šildymo, karšto ir geriamo vandens išlaidų kompensacijas už jo prašomą laikotarpį (b. l. 41). Sprendimų priėmimo teisinis pagrindas – Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 5 punktas (nedalyvavo savivaldybės administracijos organizuojamoje visuomenei naudingoje veikloje). Apie priimtus sprendimus pareiškėjas buvo informuotas 2017 m. kovo 8 d. pranešimais Nr. 16433 (b. l. 40) ir Nr. 16426 (b. l. 42).

Pareiškėjas nesutikdamas su Administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyriaus 2017 m. kovo 8 d. sprendimais Nr. 20808 ir Nr. 7457, taip pat prašydamas priteisti patirtą žalą, su skundu kreipėsi į teismą.

Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas nėra atlikęs visuomenei naudingos veiklos, taip pat, kad pareiškėjui buvo žinomos tokios veiklos neatlikimo pasekmės. Pareiškėjas skunde teismui iš esmės prieštarauja jo pareigai atlikti visuomenei naudingą veiklą.

Piniginės socialinės paramos teikimo principus, finansavimo šaltinius, piniginę socialinę paramą gaunančių asmenų teises ir pareigas, taip pat piniginės socialinės paramos, teikiamos nepasiturintiems gyventojams, kai suaugę asmenys yra išnaudoję visas kitų pajamų gavimo galimybes, rūšis, jų dydžius ir teikimo sąlygas reglamentuoja Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymas (2016 m. birželio 29 d. redakcija). Įstatymo 5 straipsnyje nustatyta, kad piniginę socialinę paramą savivaldybės teikia suteikdamos dvi piniginės socialinės paramos rūšis, t. y. socialinę pašalpą ir būsto šildymo išlaidų, geriamojo vandens išlaidų ir karšto vandens išlaidų kompensacijas. Įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad piniginę socialinę paramą teikia Savivaldybės administracija. Šio straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad Savivaldybės administracija turi teisę Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka pasitelkti visuomenei naudingai veiklai atlikti darbingus nedirbančius (taip pat savarankiškai nedirbančius) ar dirbančius (taip pat savarankiškai dirbančius), atsižvelgiant į darbo laiko ar veiklos trukmę, nesimokančius darbingo amžiaus asmenis, gaunančius piniginę socialinę paramą Įstatymo nustatyta tvarka ir nedalyvaujančius aktyvios darbo rinkos politikos priemonėse. Pareiga asmeniui, siekiančiam gauti piniginę socialinę paramą, dalyvauti visuomenei naudingoje veikloje, įtvirtinta Įstatymo 25 straipsnio 6 dalyje. Įstatymas numato Savivaldybės administracijos teisę neteikti ar nutraukti socialinės paramos teikimą, jeigu vienas gyvenantis asmuo nevykdo šio įstatymo 25 straipsnio 1, 4, 5 ir 6 punktuose nustatytų pareigų, socialinės pašalpos ir kompensacijų, iki šios pareigos bus įvykdytos (Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 5 punktas).

Telkimo visuomenei naudingai veiklai atlikti tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2012 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. A1-255 (toliau – ir Aprašas; redakcija, galiojanti nuo 2016-01-01), reglamentuoja Savivaldybės ir jos teritorijos gyventojų, kuriems teikiama piniginė socialinė parama, tarpusavio susitarimu telkimo organizuojamai visuomenei naudingai veiklai atlikti tvarką ir sąlygas. Vadovaujantis Aprašo nuostatomis, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2014 m. balandžio 17 d. įsakymu Nr. 30-840 patvirtino Vilniaus miesto savivaldybės gyventojų telkimo visuomenei naudingai veiklai atlikti tvarkos aprašą (toliau – ir Tvarkos aprašas) (redakcija, galiojanti nuo 2015-05-12), reglamentuojantį būtent Vilniaus miesto savivaldybės gyventojų, kuriems teikiama piniginė socialinė parama, telkimo visuomenei naudingai veiklai atlikti tvarką ir sąlygas. Pagal Tvarkos aprašo 3 punktą, visuomenei naudinga veikla – neatlyginamos nedidelio masto visuomenei naudingos paslaugos, kurias Savivaldybės teritorijos gyventojai, kuriems teikiama piniginė socialinė parama, atlieka Savivaldybės bendruomenės labui. Visuomenei naudinga veikla apibūdinama kaip aplinkos tvarkymas, kultūros ir sporto renginių organizavimo pagalbiniai darbai, pagalba seniems ir neįgaliems asmenims, apleistų kapaviečių tvarkymas bei kita pavojaus gyvybei ir sveikatai nekelianti ir specialaus pasirengimo bei kvalifikacijos nereikalaujanti veikla bendruomenės labui (Tvarkos aprašo 5 punktas). Visuomenei naudingai veiklai atlikti pasitelkiami darbingi nedirbantys ar nesimokantys ir nedalyvaujantys aktyviose darbo rinkos politikos priemonėse asmenys arba dirbantys asmenys, kuriems nustatyta darbo laiko trukmė ne daugiau kaip 30 val. per savaitę (Tvarkos aprašo 19 punktas) ir kurie socialinę pašalpą ir (arba) būsto šildymo išlaidų, geriamojo vandens išlaidų ir (ar) karšto vandens išlaidų kompensacijas nepertraukiamai gauna ne trumpiau kaip 3 mėnesius (Tvarkos aprašo 11.1 ir 11.2 punktai). Tvarkos aprašo 20 punktas reglamentuoja asmenų sąrašą, kurie nepasitelkiami visuomenei naudingi veiklai atlikti.

Įvertinus byloje pateiktą rašytinę medžiagą, pareiškėjo skundo, atsakovo atsiliepimo argumentus, darytina išvada, kad Savivaldybės administracijos priimtas Sprendimas Nr. 20808, kuriuo nuspręsta pareiškėjui neskirti socialinės pašalpos laikotarpiu nuo 2017 m. vasario 1 d. iki 2017 m. gegužės 1 d. ir Sprendimas Nr. 7457, kuriuo nustatyta, kad pareiškėjas neturi teisės į būsto šildymo, karšto ir geriamo vandens išlaidų kompensacijas laikotarpiu nuo 2017 m. vasario 1 d. iki 2017 m. balandžio 1 d. yra teisėti ir pagrįsti, todėl juos panaikinti nėra teisinio pagrindo. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į tai, kad, kaip nustatyta bylos medžiaga, pareiškėjas nėra atlikęs Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtintos pareigos – dalyvauti visuomenei naudingoje veikloje (Įstatymo 25 straipsnio 6 punktas). Nustatyta, kad pareiškėjas nei teikiant prašymą Savivaldybės administracijai, nei teismui nėra pateikęs duomenų, kad jis neatitinka Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 1 punkte ir Tvarkos aprašo 11 ir 19 punktuose nurodytai asmenų grupei, kuriuos (asmenis) Savivaldybės administracija turi teisę pasitelkti visuomenei naudingai veiklai atlikti. Pareiškėjas taip pat nebuvo ir nėra pateikęs jokių įrodymų, patvirtinančių, jog jis yra priskirtinas asmenims, kurie pagal Tvarkos aprašo 20 punktą negali būti pasitelkiami atlikti visuomenei naudingą veiklą. Priešingai, byloje pateikta Darbo ieškančio asmens S. F. atmintinė (b. l. 25) tvirtina, kad pareiškėjas reguliariai registruojasi darbo biržoje, kaip asmuo ieškantis darbo. Taigi nenustačiusi aplinkybių, įrodančių kad pareiškėjas negali būti pasitelktas atlikti visuomenei naudingą veiklą, Savivaldybės administracija, Įstatymo 25 straipsnio 6 punkto pagrindu, turėjo teisę reikalauti, jog pareiškėjas vykdytų įstatymu jam įtvirtintą pareigą – atlikti visuomenei naudingą veiklą. Pareiškėjui šios įstatyminės pareigos neįvykdžius, atsakovas turėjo teisinį pagrindą priimti skundžiamus sprendimus. Pareiškėjas šiuo atveju pats savo veiksmais sau sukėlė neigiamas pasekmes. Tuo labiau, kad Siuntime, kurį pareiškėjas patvirtino parašu, buvo nurodyta, jog neįvykdžius pareigos atvykti atlikti visuomenei naudingą veiklą, socialinė pašalpa yra neskiriama, o būsto šildymo išlaidų, geriamojo vandens išlaidų ir karšto vandens išlaidų kompensacijos neteikiamos ar jų teikimas nutraukiamas, iki pareigos bus įvykdytos. Pareiškėjas skundo argumentais prieštaraudamas skundžiamų sprendimų teisėtumui, argumentus grindė tik deklaratyviais teiginiais, iš esmės įrodinėdamas jo pasitelkimo atlikti visuomenei naudingą veiklą neteisėtumą, tačiau vien deklaratyvių argumentų, teiginių nurodymas, skundžiamų sprendimų ydingumo nepatvirtina. Darytina išvada, kad pareiškėjas skundžiamų sprendimų neteisėtumo neįrodė.

Pareiškėjas taip pat prašo priteisti žalą, kurią patyrė dėl ilgalaikių, tęstinių, prievartinių Savivaldybės administracijos pareigūnų veiksmų.

Pažymėtina, kad turtinės, taip pat ir neturtinės žalos, padarytos neteisėtais valstybės ar savivaldybės institucijų veiksmais, atlyginimas reglamentuojamas CK 6.271 straipsnyje, kurio 1 dalyje nustatyta kiekvieno asmens (taip pat ir valstybės bei savivaldybės valdžios institucijų) pareiga laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios pareigos nevykdymas užtraukia civilinę atsakomybę, o padaryta turtinė ir neturtinė žala turi būti visiškai atlyginama atsakingo asmens. CK 6.271 str. 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Taigi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti patenkinamas tik nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų, t. y. pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Šios sąlygos savo pobūdžiu yra kumuliatyvios (egzistuojančios kartu), todėl nenustačius bent vienos iš nurodytų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 str. nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Pažymėtina, kad žalos atlyginimo aspektu pareiškėjas taip pat tik deklaratyviai nurodė jam kilusios žalos pagrindus ir pasekmes. Iš skundo turinio matyti, kad pareiškėjas Savivaldybės administracijos veiksmų neteisėtumą sieja su konkrečiai neapibrėžtu laikotarpiu dar iki skundžiamų sprendimų priėmimo ir su laikotarpiu į ateitį, tačiau tik bendrai deklaruodamas jam padarytą žalą, konkrečių argumentų taip pat nepateikė. Kaip jau minėta, vien bendras ir subjektyviais argumentais pagrįstas prieštaravimas pareigai atlikti visuomenei naudingą veiklą (ginčo laikotarpio neapibrėžiant konkrečiu terminu, kai tuo tarpu dėl dalies skunde minimo termino Savivaldybės administracijos veiksmų teisėtumas jau buvo patikrintas teismų) atsakovo veiksmų ydingumo neįrodo. Atkreiptina, jog reiškiant reikalavimą dėl žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui Civilinio kodekso 6.270 str. prasme. Pažymėtina ir tai, kad, nors pareiškėjas ir nurodė patyręs žalą, tačiau tai patvirtinančių įrodymų (medicininių dokumentų, ar kt.) į bylą nėra pateikęs.

Atsižvelgiant į tai, kad bylos nagrinėjimo metu Savivaldybės administracijos neteisėtų veiksmų nenustatyta (atsakovės priimtų ir skundžiamų sprendimų teisėtumas nenuginčytas), todėl darytina išvada, kad žala, kurią pareiškėjas skundo argumentais įrodinėja patyręs, nagrinėjamu atveju nelaikytina įrodyta. Minėta, kad prievolės atlyginti patirtą žalą kilimui yra būtina nustatyti visas deliktinės atsakomybės sąlygas, tuo tarpu nenustačius bent vienos iš pirmiau minėtų sąlygų, kaip šiuo atveju Savivaldybės administracijos neteisėtų veiksmų fakto, Savivaldybės administracijai pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Tuo pagrindu pareiškėjo skundas dalyje dėl žalos atlyginimo taip pat negali būti tenkinamas.

Nagrinėjamu atveju ginčo faktines aplinkybes įvertinus aptarto teisinio reglamentavimo apimtyje, teismui nekyla abejonė dėl Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 22 straipsnio 6 dalies, 23 straipsnio 2 dalies 5 punkto prieštaravimo Konstitucijos 48 straipsnio 1 punktui, 52 straipsniui ir 53 straipsnio 1 punktui.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Pareiškėjo S. F. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.