- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-04-15
- Bylos Nr.
- A-442-630-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Stasys Gagys (pirm.), Skirgailė Žalimienė, Dainius Raižys (pran.)
- Pareiškėjas
- V., V. P.
- Atsakovas
- valstybės įmonės Registrų centro Mažeikių filialui
- Trečiasis asmuo
- valstybės įmonei Registrų centrui
- Kategorijos
- 12.3.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. P. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2009 m. gegužės 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. P. skundą atsakovui valstybės įmonės Registrų centro Mažeikių filialui, dalyvaujant trečiajam suinteresuotam asmeniui valstybės įmonei Registrų centrui, dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas skundu kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą ir prašė: 1) panaikinti valstybės įmonės Registrų centro Mažeikių filialo 2008 m. liepos 17 d. sprendimą „Dėl nekilnojamojo daikto kadastro duomenų įrašymo į nekilnojamojo turto kadastrą ir jų pakeitimo“; 2) įpareigoti atsakovą įregistruoti gyvenamąjį namą 1A1ž ir tvartą 2I1ž, esančius žemės sklype adresu Skuodo rajonas, (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Taip pat pareiškėjas prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėjas nurodė, kad jam nuosavybės teise priklauso žemės sklypas Skuodo rajono (duomenys neskelbtini). Sklype yra išlikę sugriuvusio gyvenamojo namo ir tvarto pamatų akmenys, kurie, kaip matyti iš statinio dalies techninės ekspertizės akto, yra pripažįstami statiniu bei nekilnojamojo daikto dalimi. Norėdamas sugriuvusius namus atstatyti, pareiškėjas kreipėsi į teritorinį registratorių su prašymu įregistruoti minėtus nekilnojamuosius daiktus ir pateikė nekilnojamojo turto objekto kadastrinių matavimų bylą. Tačiau teritorinis registratorius atsisakė patenkinti šį prašymą, o centrinis registratorius sutiko su teritorinio registratoriaus sprendimu. Pareiškėjas nurodė, kad tiek ginčijamas teritorinio registratoriaus sprendimas, tiek centrinio registratoriaus sprendimas yra nepagrįsti ir neteisėti.
Atsiliepimas
Atsakovas su pareiškėjo skundu nesutiko.
Atsakovas nurodė, kad nebaigti statyti arba nusidėvėję statiniai, kurių neįmanoma identifikuoti, negali būti registruojami. Pareiškėjo nurodyti pamatai negali būti laikomi nekilnojamuoju daiktu, nes pagal esamą būklę nėra galimybių nustatyti pagrindinio parametro - statinio tikslinės naudojimo paskirties.
Trečiasis suinteresuotas asmuo su pareiškėjo skundu taip pat nesutiko.
Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad pareiškėjo prašomos įregistruoti statinių liekanos neatitinka statinio sąvokos, nurodytos Statybos įstatyme. Tai iš esmės yra tik augmenija apaugusi, jokia jungiamąja statybine medžiaga nesujungta akmenų eilė. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad į nekilnojamojo turto kadastrą gali būti įrašomi tik tie statiniai, kurie yra suformuoti teisės aktų nustatyta tvarka (Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 7 straipsnio 4 dalis, Nekilnojamojo turto registro įstatymo 9 straipsnis). Pareiškėjas nepateikė valstybinę statybos priežiūrą vykdančios institucijos dokumento, patvirtinančio daiktų suformavimo teisėtumą. Kadastrinių matavimų byla ir kiti pareiškėjo pateikti dokumentai nėra pakankami, kad būtų galima statinių liekanų duomenis įrašyti į nekilnojamojo turto kadastrą.
II.
Šiaulių apygardos administracinis teismas 2009 m. gegužės 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Teismas taip pat atmetė pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašomi pastatai (gyvenamasis namas ir tvartas), jo teigimu, buvo pastatyti prieš Antrąjį pasaulinį karą bei 1957 metais rekonstruoti. Suformuotoje nekilnojamojo turto objekto kadastrinių matavimų byloje pastatų statybos pradžios ir pabaigos metais nurodyti 1900 metai. Tokiu būdu pareiškėjas prašo įregistruoti pastatus, pastatytus iki 1991 metų, dėl ko nagrinėjamu atveju turi būti taikoma Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 12 straipsnio 4 dalis ir jos pagrindu priimtas Vyriausybės 2003 m. kovo 3 d. nutarimas Nr.278 „Dėl dokumentų, teiktinų nekilnojamojo turto registro tvarkytojui registruojant senus statinius, įsigytus ar pastatytus iki 1991 m. liepos 25 d., sąrašo patvirtinimo“. Teismas nurodė, kad pareiškėjo pateiktuose archyviniuose dokumentuose užfiksuoti duomenys neįrodo fakto, kad pareiškėjo prašomi įregistruoti gyvenamasis namas ir tvartas iki 1991 metų buvo pastatyti žemės sklype dabartiniu adresu Skuodo rajonas, (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), taip pat juose nėra duomenų apie tai, kad šiuos pastatus iki pareiškėjui paveldint būtų valdę M. P. ar D. P.. Remiantis šiais dokumentais neįmanoma identifikuoti pareiškėjo prašomų įregistruoti pastatų ir nėra galimybės nustatyti jų pagrindinės tikslinės naudojimo paskirties ir statinio pavadinimo. Todėl pareiškėjas turėjo vadovautis Vyriausybės 2003 m. kovo 3 d. nutarimo Nr.278 8 punktu ir atsakovui pateikti teismo sprendimą dėl juridinio fakto nustatymo. Teismas nurodė, kad nors atsakovas, atsisakydamas įregistruoti pareiškėjo nurodytus nekilnojamojo turto objektus, minėtų aplinkybių nenustatė bei jomis nesirėmė, tačiau skundžiamą sprendimą iš esmės pagrindė tinkamai. Teismas nurodė, kad nekilnojamojo daikto įrašymui į nekilnojamojo turto kadastrą turi būti nustatyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenys, kurie nurodyti Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 6 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalį, vienas iš pagrindinių statinio įrašymui į nekilnojamojo turto kadastrą būtinų nustatyti elementų yra statinio parametrai (plotas, tūris, ilgis, plotis, skersmuo, skerspjūvis, aukštis, gylis, perimetras arba kiti statiniams būdingi geometriniai parametrai). Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju parengtoje kadastrinių matavimų byloje dėl pareiškėjų nurodytų pastatų yra užfiksuotas tik vienas parametras - tūris. Toks parametras nėra pakankamas gyvenamojo namo paskirties statinio bei pagalbinio statinio (tvarto) įrašymui į nekilnojamojo turto kadastrą. Be to, kadastrinių matavimų byloje nėra viso dokumentų komplekto, nėra duomenų, kokiais dokumentais remiantis į kadastrinių matavimų bylą buvo įrašyti statinių pavadinimai, paskirtis, statybos metai. Todėl atsakovas teisingai vertino, kad pareiškėjo pateikta kadastrinių matavimų byla neatitinka Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo reikalavimų. Teismas taip pat nurodė, kad nepagrįsti nekilnojamojo turto registratorių teiginiai, jog pareiškėjui priklausančiame žemės sklype esančios statinių liekanos (pamatai) neatitinka statinio sąvokos, nurodytos Statybos įstatyme. Vadovaujantis Statybos įstatymo 2 straipsnio 2 dalimi, Civilinio kodekso 1.98 straipsniu, aplinkos ministro 2005 m. kovo 9 d. įsakymu Nr.D1-141 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 2.05.14:2005 8.14 punktu bei remiantis šioje byloje atliktos statinio dalinės techninės ekspertizės išvadomis, konstatuotina, kad pareiškėjui priklausančiame sklype esantys natūralaus akmens mūro pamatai yra statiniai (nekilnojamojo turto kadastro objektai). Tačiau tenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl atsakovo įpareigojimo įregistruoti šiuos statinius nekilnojamojo turto registre nėra pagrindo, nes pareiškėjas prašo įpareigoti atsakovą įregistruoti gyvenamąjį namą bei tvartą ir tokiu pat prašymu yra kreipęsis į kadastro tvarkytoją bei pateikęs paruoštą nekilnojamojo turto objektų - gyvenamojo namo 1A1ž ir tvarto 2I1ž - kadastrinių matavimų bylą.
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2009 m. gegužės 11 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo jo skundą patenkinti.
Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Pareiškėjas nurodo, kad byloje yra pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad ginčo pastatai buvo pastatyti iki 1991 metų ir tai yra gyvenamasis namas bei tvartas. Teismo motyvas, jog nepakanka duomenų nustatyti, kad ginčo pastatai priklausė jo tėvams, todėl reikėjo nustatyti juridinį faktą, yra nepagrįstas. Ginčas byloje kilęs dėl paties daikto, o ne daiktinių teisių į jį įregistravimo. Pareiškėjas nurodo, kad jeigu kurio nors iš reikalingo pastato parametro negalima nustatyti, jis neįtraukiamas į kadastrinių matavimų bylą. Negalimumas nustatyti tam tikrus statinio duomenis ir šių duomenų neįrašymas į kadastrinių matavimų bylą nėra kliūtis registruoti statinį nei pagal Nekilnojamojo turto kadastro nuostatus, patvirtintus Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr.534, nei pagal Nekilnojamojo turto kadastro įstatymą. Duomenų nustatymo negalimumas yra kliūtis įregistruoti kadastrinius duomenis tik naujai statomų, nebaigtų statyti statinių, atskirų nekilnojamojo turto objektų (butų, kontorų ir kt.) formavimo atvejais. Pareiškėjas nurodo, kad jo pateikta kadastrinių matavimų byla atitinka įstatymo reikalavimus. Formuojant šią bylą buvo atlikti visi veiksmai, kuriuos buvo įmanoma atlikti. Teismui nustačius, kad ginčo statiniai yra nekilnojamojo turto kadastro objektai, jie turi būti įregistruoti tokios būklės ir tokių parametrų, kuriuos galima nustatyti.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo apeliacinį skundą atmesti.
Atsakovas nurodo, kad siekiant įregistruoti nekilnojamąjį daiktą nekilnojamojo turto kadastre, turi būti nustatyti daikto kadastro duomenys, numatyti Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 6 straipsnyje. Pagal šioje byloje užfiksuotas pamatų liekanas negalima nustatyti nekilnojamojo daikto parametrų, reikalingų daikto duomenims įrašyti į nekilnojamojo turto kadastrą.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis suinteresuotas asmuo prašo apeliacinį skundą atmesti.
Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 6 straipsnio 2 dalis nenumato išimčių kokiems nors statiniams, o tai reiškia, jog bet kokių statinių kadastro duomenų įrašymui į nekilnojamojo turto kadastrą reikia nustatyti Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje numatytus kadastro duomenis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra suformavęs praktiką, pagal kurią sunykusių statinių pamatų, jų liekanų registravimas yra negalimas, nes nėra nustatyti Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje numatyti kadastro duomenys, o jų nenustatymas yra kliūtis nekilnojamajam daiktui identifikuoti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A(146)-345/2008; 2009 m. gegužės 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A(146)-559/2009).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuo j a:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Pareiškėjas prašo panaikinti valstybės įmonės Registrų centro Mažeikių filialo 2008 m. liepos 17 d. sprendimą, kuriuo buvo atsisakyta patenkinti jo prašymą įrašyti gyvenamojo namo 1A1ž ir tvarto 2I1ž, esančių (duomenys neskelbtini), Skuodo rajone, kadastro duomenis į nekilnojamojo turto kadastrą. Pareiškėjas minėtus nekilnojamuosius daiktus prašė įregistruoti pagal nekilnojamojo turto objekto kadastrinių matavimų byloje esančius duomenis (b.l. 85).
Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 12 straipsnio 4 dalis nustato, kad kadastro tvarkytojui pateikiamų dokumentų sąrašą, kai yra prašoma įrašyti į nekilnojamojo turto kadastrą duomenis apie statinius, kurie buvo įgyti ar pastatyti iki 1991 m. liepos 25 d., nustato Vyriausybė. Toks sąrašas yra patvirtintas Vyriausybės 2003 m. kovo 3 d. Nr. nutarimu 278 „Dėl dokumentų, teiktinų nekilnojamojo turto registro tvarkytojui registruojant senus statinius, įsigytus ar pastatytus iki 1991 m. liepos 25 d., sąrašo patvirtinimo“.
Todėl pirmosios instancijos teismas, spręsdamas šį ginčą, pagrįstai vadovavosi Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 12 straipsnio 4 dalimi ir minėto Vyriausybės nutarimo nuostatomis.
Vyriausybės 2003 m. kovo 3 d. nutarimu Nr.278 patvirtinto Dokumentų, teiktinų nekilnojamojo turto registro tvarkytojui registruojant senus statinius, įsigytus ar pastatytus iki 1991 m. liepos 25 d., sąrašo (toliau – ir Sąrašas) 2 punkte nustatyta, kad pastatyti seni statiniai Registre registruojami Nekilnojamojo turto registro nuostatų nustatyta tvarka Registro tvarkytojui pateikus prašymą įregistruoti nekilnojamąjį daiktą ar daiktines teises į jį ir šiuos dokumentus: 2.1. savivaldybės ar archyvo išduotą pažymą apie įrašus ūkinėse knygose, jeigu statiniai pastatyti iki 1989 m. sausio 1 d. įskaitytinai; 2.2. savivaldybės ar archyvo išduotą pažymą apie įrašus ūkinėse knygose ir dokumentus, patvirtinančius statybos teisėtumo faktą, jeigu statiniai pastatyti nuo 1989 m. sausio 1 d. iki 1991 m. liepos 25 d. įskaitytinai.
Sąrašo 3 punktas numato, kad įsigyti seni statiniai Registre registruojami 2 punkte nurodytų Nekilnojamojo turto registro nuostatų nustatyta tvarka, Registro tvarkytojui pateikus prašymą įregistruoti nekilnojamąjį daiktą ar daiktines teises į jį ir šiuos dokumentus: 3.1. sandorį, kurio pagrindu įgyta nuosavybės teisė, jeigu statiniai įgyti iki 1949 m. balandžio 14 d. įskaitytinai; 3.2. notariškai patvirtintą sandorį, kurio pagrindu įgyta nuosavybės teisė, ir pažymą apie šios sutarties įregistravimą vykdomojo komiteto ūkinėse knygose, jeigu statiniai įgyti nuo 1949 m. balandžio 14 d. iki 1991 m. liepos 25 d. įskaitytinai.
Sąrašo 8 punkte įtvirtinta, kad senų statinių valdytojai, neturintys vieno iš išvardytų šio sąrašo 2.2 ir 3.2 punktuose dokumentų, būtinų registruojant seną statinį ir daiktines teises į jį, Registro tvarkytojui pateikia prašymą įregistruoti nekilnojamąjį daiktą ar daiktines teises, turimus dokumentus ir atitinkamą teismo sprendimą dėl juridinio fakto nustatymo.
Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs dokumentus, kuriuos pareiškėjas pateikė atsakovui, padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo atsakovui pateikti dokumentai neatitinka reikalavimų, nustatytų Sąraše, nes, remiantis pareiškėjo pateiktais dokumentais, neįmanoma identifikuoti pareiškėjo prašomų įregistruoti pastatų, tokiu būdu nėra galimybės nustatyti jų pagrindinės tikslinės naudojimo paskirties ir statinio pavadinimo.
Aiškinant Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 12 straipsnio 4 dalies bei Vyriausybės 2003 m. kovo 3 d. Nr. nutarimo 278 „Dėl dokumentų, teiktinų nekilnojamojo turto registro tvarkytojui registruojant senus statinius, įsigytus ar pastatytus iki 1991 m. liepos 25 d., sąrašo patvirtinimo“ nuostatas sisteminiu teisės aiškinimo metodu, darytina išvada, kad tais atvejais, kai prašoma įrašyti į nekilnojamojo turto kadastrą duomenis apie statinius, kurie buvo įgyti ar pastatyti iki 1991 m. liepos 25 d., būtina pateikti kadastro tvarkytojui dokumentus, nurodytus sąraše, patvirtintiname minėtu Vyriausybės nutarimu. Taigi nustačius, jog pareiškėjas kartu su prašymu įrašyti minėtų nekilnojamųjų daiktų kadastro duomenis į nekilnojamojo turto kadastrą nepateikė dokumentų nurodytų Sąraše, buvo pagrindas netenkinti tokio pareiškėjo prašymo. Nors atsakovas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nesivadovavo minėtų teisės aktų normų reikalavimais, tačiau iš esmės priėmė teisingą sprendimą dėl pareiškėjo prašymo įrašyti į nekilnojamojo turto kadastrą duomenis apie statinius. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą dėl skundžiamo atsakovo sprendimo panaikinimo.
Kadangi atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą, taikė teisės normas, kurių nereikėjo pritaikyti, todėl teisėjų kolegija nevertina skundžiamame atsakovo sprendime nurodytų pareiškėjo prašymo netenkinimo pagrindų (pareiškėjo prašymas atmestas, nes, atsakovo nuomone, yra išlikę tik pamatų fragmentai, pagal kuriuos neįmanoma identifikuoti nekilnojamojo daikto, nustatyti parametrų ir duomenų, reikalingų nekilnojamojo turto objekto duomenims įrašyti į kadastrą). Taip pat teisėjų kolegija nevertina ir pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytų argumentų dėl to, ar ginčijamame administraciniame akte atsakovo nurodytas pareiškėjo prašymo įrašyti nekilnojamųjų daiktų kadastro duomenis į nekilnojamojo turto kadastrą atmetimo pagrindas yra teisėtas ir pagrįstas.
Konstatavus, kad pareiškėjas netinkama forma siekė realizuoti savo subjektines teises, t.y. įrašyti nekilnojamųjų daiktų kadastro duomenis į nekilnojamojo turto kadastrą, kas reikštų nekilnojamųjų daiktų registraciją Nekilnojamojo turto registre (Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 3 straipsnio 3 dalis), nes nepateikė visų reikiamų dokumentų, kurių reikalauja teisės aktai, todėl, sprendžiant šį ginčą, visiškai nėra reikšminga aplinkybė, ar nekilnojamieji daiktai, kurių kadastrinius duomenis buvo prašoma įrašyti į kadastrą, gali būti pripažinti nekilnojamojo turto kadastro objektais. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybė, jog pareiškėjui priklausančiame žemės sklype esantys natūralaus akmens mūro pamatai yra statiniai, o tai reiškia, kad jie yra ir nekilnojamojo turto kadastro objektai, nėra reikšminga sprendžiant šį ginčą ir nėra susijusi su nagrinėjamu ginču, todėl šios aplinkybės nustatymo pagrįstumas irgi nėra vertinamas. Kadangi minėta pirmosios instancijos teismo sprendime nustatyta aplinkybė nėra susijusi su nagrinėjamu ginču, todėl ji neturi jokios prejudicinės reikšmės.
Kadangi atsakovas pagrįstai atmetė pareiškėjo prašymą įrašyti nekilnojamųjų daiktų kadastro duomenis į nekilnojamojo turto kadastrą, nes kartu su prašymu nebuvo pateikti visi teisės aktuose nustatyti dokumentai, todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismas netenkino ir kito pareiškėjo reikalavimo dėl atsakovo įpareigojimo įregistruoti gyvenamąjį namą ir tvartą.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, tenkinti apeliacinį skundą nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Šiaulių apygardos administracinio teismo 2009 m. gegužės 11 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.