- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-02-21
- Bylos Nr.
- eA-227-602/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00269-2016-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Sutkevičius (pirm.), Arūnas Dirvonas, Veslava Ruskan (pran.)
- Pareiškėjas
- P. L.
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. L. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas P. L. kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2015 m. rugpjūčio 20 d. raštą Nr. (23.1-08)-RNA-29044 (toliau – ir Raštas) ir VMI viršininko 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimą Nr. (23.25-08)-328-12511 išieškoti pagal užsienio valstybės prašymą (toliau – ir Sprendimas).Pareiškėjas paaiškino, kad gavo Švedijos karalystės Išieškojimo tarnybos prašymą išieškoti iš jo 474 258,86 Eur pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) ir pajamų mokesčio skolą. Skundžiamu Sprendimu VMI viršininkas nusprendė išieškoti iš pareiškėjo 474 258,86 Eur sumą, vadovaudamasis tuo pačiu užsienio valstybės Išieškojimo tarnybos prašymu. Pareiškėjas teigė, jog Raštas ir Sprendimas yra nepagrįsti, pažeidžia jo interesus. Šie dokumentai pareiškėjui nebuvo įteikti, juos pareiškėjas gavo 2015 m. gruodžio 22 d., t. y. tik po to, kai savo iniciatyva kreipėsi į VMI. Dėl minėtos priežasties jis neturėjo galimybės susipažinti su atsakovo turima informacija ir išsakyti savo argumentų.Pareiškėjas pabrėžė, kad kartu su Raštu pateiktuose dokumentuose, kurių pagrindu buvo pradėtas išieškojimas Lietuvos Respublikoje, nėra nurodyta nei tai, kad Švedijos karalystė buvo pradėjusi išieškojimo procesą, nei tai, ar egzistuoja Lietuvos Respublikos savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo (toliau – ir SPIMĮ) 10 straipsnio 4 dalyje numatytos išimtys, kurioms esant Švedijos karalystė galėjo neinicijuoti išieškojimo.Pareiškėjas teigė, kad Raštas ir Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje individualiam administraciniam aktui nustatytų reikalavimų, nes yra nemotyvuoti. Sprendime nurodytas vienintelis teisės aktas – Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 33 straipsnio 8 punktas, tačiau neįvardyta, kokiu pagrindu susidarė išieškoma suma. Atsakovo pradėtas mokesčių išieškojimo procesas neproporcingai pažeidžia pareiškėjo interesus. Fiziniam asmeniui turi būti užtikrinti būtiniausi poreikiai bei galimybė oriai gyventi. Šiuo atveju tokios didelės sumos išieškojimas ne tik užtruktų neproporcingai ilgą laiką, bet ir reikšmingai pablogintų pareiškėjo gyvenimo kokybę.
Atsakovas VMI atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti.Atsakovas paaiškino, kad Raštas yra informacinio pobūdžio dokumentas, informuojantis, kad VMI gavo Švedijos karalystės Išieškojimo tarnybos prašymą išieškoti iš pareiškėjo 474 258,86 Eur PVM ir pajamų mokesčio skolą. Raštas pareiškėjui jokių teisinių pasekmių nesukelia, todėl negali būti ginčo administraciniame teisme objektu.VMI pažymėjo, kad 2015 m. rugpjūčio 20 d. pareiškėjui deklaruotos gyvenamosios vietos adresu Kaune, registruotu laišku buvo išsiųstas Raštas dėl išieškojimo, vykdant užsienio valstybės prašymą, pradėjimo ir dokumentų kopijų pateikimo, tačiau pareiškėjas laiško pašte neatsiėmė. 2015 m. rugsėjo 8 d. atsakovas paskelbė Raštą internetinės svetainės www.vmi.lt paskyroje „Mano VMI“. VMI 2015 m. rugsėjo 28 d. lydraščiu Nr. (23.17-08)-RNA-34108 pareiškėjui registruotu laišku išsiuntė Sprendimą išieškoti pagal užsienio valstybės prašymą, tačiau pareiškėjas šio dokumento irgi neatsiėmė, todėl 2016 m. spalio 26 d. Sprendimas buvo paskelbtas paskyroje „Mano VMI“.Atsakovas atkreipė dėmesį, kad Švedijos karalystės pateiktame prašyme vykdyti reikalavimą nurodyta, kad dėl reikalavimo yra išduotas dokumentas, leidžiantis vykdymą prašančioje valstybėje, reikalavimas neužginčytas ir, akivaizdu, kad prašančiojoje valstybėje nėra turto, iš kurio būtų galima išieškoti skolą, arba kad taikant reikalavimo vykdymo procedūras, visa suma nebus išieškota, o prašančioji institucija turi informacijos, kad asmuo turi turto valstybėje, į kurią kreipiamasi. VMI teigė, jog gavusi šią prašančiosios institucijos informaciją, įsitikino, jog egzistuoja SPIMĮ 10 straipsnio 4 dalyje nustatytos sąlygos pradėti išieškojimą iš pareiškėjo, t. y. kad Švedijos karalystėje, prieš teikiant prašymą Lietuvos Respublikai, buvo atliktos tam tikros išieškojimo procedūros. Atsakovas pažymėjo, jog pareiškėjas gavo pakankamai informacijos. Siekdamas apginti savo teises, galėjo būti aktyvus ir tuoj pat kreiptis į Švedijos karalystės kompetentingas institucijas, bet jam suteikta teise nepasinaudojo. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jam nebuvo suteikta galimybė suprasti perduotų dokumentų dalyko ir pagrindo bei ginti savo teises, taip pat kad nagrinėjamos bylos aplinkybėmis nesuprato savo teisių. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas, gavęs Raštą, galėjo įgyvendinti savo teisę skųsti prašyme vykdyti reikalavimą ir suvienodintame dokumente nurodytos PVM ir pajamų mokesčio skolos išieškojimą, pateikdamas skundą kompetentingai Švedijos karalystės įstaigai. Pagal SPIMĮ 12 straipsnio nuostatas, Lietuvos Respublikos institucija sustabdyti arba nutraukti išieškojimą gali tik gavusi prašančiosios institucijos pranešimą apie prašymo vykdyti išieškojimą pakeitimą arba jo atsiėmimą su nurodytais motyvais. VMI pabrėžė, jog pareiškėjui nepateikus skundo kompetentingai Švedijos karalystės įstaigai, ji privalo vykdyti iš jo išieškojimą.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. rugpjūčio 26 d. sprendimu pareiškėjo P. L. skundą atmetė.Teismas nustatė, jog 2015 m. rugpjūčio 20 d. Raštas buvo išsiųstas pareiškėjo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu Kaune, bet siunta buvo grąžinta siuntėjui, nes gavėjas jos neatsiėmė. VMI 2015 m. rugsėjo 8 d. Raštą paskelbė portale „Mano VMI“. Sprendimas buvo išsiųstas pareiškėjui registruotu paštu, tačiau siunta buvo grąžinta siuntėjui, nes gavėjas jos taip pat neatsiėmė. Kita vertus, atsakovas nepateikė įrodymų, kad Sprendimas buvo paskelbtas paskyroje „Mano VMI. Teismas pažymėjo, kad tinkamas informavimas apie priimamą teisės aktą teismų praktikoje yra laikomas ypatingą reikšmę turinčia procedūra. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad ne visi informavimo procedūrų pažeidimai yra pagrindas panaikinti skundžiamą teisės aktą. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi nustatytų aplinkybių visuma, kad: 1) pareiškėjui buvo tinkamai įteiktas Raštas, taigi šiuo Raštu pareiškėjas jau buvo tinkamai informuotas, kad Švedijos karalystės Išieškojimo tarnyba prašė imtis išieškojimo priemonių iš jo dėl 473 326,06 Eur (4 531 813,00 SEK) PVM ir su juo susijusių sumų bei 932,80 Eur (8 931,00 SEK) pajamų mokesčio ir su juo susijusių sumų skolos; pareiškėjui buvo pasiūlyta susimokėti; nurodoma, kad per 30 dienų nesumokėjus bus priimtas sprendimas dėl išieškojimo, informuota apie delspinigių skaičiavimą. Teismo įsitikinimu, iš siųsto Rašto ir jo priedų pareiškėjas turėjo žinoti apie gautą suvienodintą dokumentą ir būdamas sąžiningas ir rūpestingas galėjo domėtis procesu bei imtis aktyvių veiksmų savo teisėms ginti; 2) VMI siuntė Raštą ir Sprendimą pareiškėjui jo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu. Pareiškėjo atstovas teismo posėdžio metu patvirtino adreso teisingumą. Toks nerūpestingas elgesys – korespondencijos nepriėmimas oficialiu deklaruotu adresu, teismo vertinimu, rodo pareiškėjo vangumą, slapstymąsi ir toks elgesys negali būti ginamas teisės; 3) pareiškėjas iki šiol nėra apskundęs kompetentingoms Švedijos karalystės institucijoms sprendimus išieškoti skolą, todėl klaidos tinkamai informuojant pareiškėją apie priimtą sprendimą nesukėlė jokių neigiamų pasekmių pareiškėjui – teismas nenustatė, jog dėl to pareiškėjas negalėjo ginti savo teisių ar pavėlavo pateikti skundą. Pareiškėjas ir toliau elgiasi taip pat – nesiima teisinių priemonių spręsti Švedijos karalystėje kilusių problemų. Teismas iš visų išvardytų aplinkybių visumos padarė išvadą, kad surašant Raštą ir priimant Sprendimą nebuvo pažeista pagrindinė procedūra dėl netinkamo įteikimo.Teismas atmetė pareiškėjo argumentą, jog VMI nėra pateikusi jam jokių dokumentų, kurie patvirtintų, jog Švedijos karalystės Išieškojimo tarnyba prieš teikdama prašymą vykdyti išieškojimą, atliko kokias nors išieškojimo vykdymo procedūras. Teismas pabrėžė, kad VMI pateikė pareiškėjui suvienodintą dokumentą, kuriame nurodyta visa reikšminga informacija. Nors pareiškėjas teigė, jog suvienodinto dokumento 8 punkte nurodyta, kad pradinio suvienodinto dokumento, leidžiančio vykdyti reikalavimą prašančioje valstybėje narėje (Švedijoje), išdavimo data nežinoma, teismas pažymėjo, kad ši data yra aiški iš suvienodinto dokumento 4–6 punktų, kuriuose nurodoma, kad išieškomas laikotarpis, reikalavimo nustatymo data ir data, nuo kurios leidžiamas išieškojimas. SPIMĮ 10 straipsnio 6 dalis nustato, kad suvienodintas dokumentas, kurį pateikia prašančioji institucija, negali būti kokiu nors būdu pildomas, keičiamas ar pripažįstamas Lietuvos Respublikos institucijoje. Be to, SPIMĮ 15 straipsnio 1 dalis numato, kad ginčus dėl prašančiosios institucijos reikalavimo, dokumento, kuriuo leidžiama vykdyti išieškojimą prašančiojoje valstybėje narėje, suvienodinto dokumento, pagalbos prašymo nagrinėja prašančiosios institucijos valstybės narės įstaigos. Atsižvelgdamas į nurodytą teisinį reguliavimą, teismas padarė išvadą, jog atsakovas neturėjo teisės vertinti nei dokumento, kuriuo leidžiama vykdyti išieškojimą prašančioje valstybėje narėje, nei suvienodintame dokumente nurodytų duomenų teisėtumo ir pagrįstumo. Pabrėžė, jog Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje laikomasi analogiškos pozicijos, kad valstybės narės, kurioje yra institucija, į kurią kreipiamasi, teismai iš principo neturi teisės nagrinėti, ar pretenzijos vykdymą leidžiantis dokumentas yra vykdytinas (Teisingumo Teismo 2010 m. sausio 14 d. sprendimo byloje M. K., C-233/08, 44 p.). Taigi šiuo aspektu nenustatyta teisės aktų pažeidimų, kurie leistų panaikinti ginčijamus Raštą ir Sprendimą.Teismas, vertindamas Sprendimo atitiktį Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytiems reikalavimams, pabrėžė, kad Sprendime nėra nurodyta konkreti SPIMĮ norma, tačiau daroma nuoroda į Švedijos karalystės Išieškojimo tarnybos pateiktą 2015 m. rugpjūčio 13 d. prašymą vykdyti reikalavimą. Iš pareiškėjui siųstų dokumentų (Rašto, suvienodinto dokumento, lydraščio, Sprendimo ir ataskaitos) teismas nustatė, jog pareiškėjas galėjo suprasti perduoto dokumento dalyką ir pagrindą bei aktyviai ginti savo teises. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jam nebuvo suteikta galimybė suprasti perduotų dokumentų dalyko ir pagrindo bei gintis.Atsakydamas į pareiškėjo argumentą dėl išieškojimo proceso neproporcingumo (didelės apimties) teismas pabrėžė, kad administracinėje teisėje galioja principas „leidžiama viskas, kas tiesiogiai nustatyta ir įtvirtinta“, kuris sudaro vieną iš gero viešojo administravimo sąlygų. VMI, kaip viešojo administravimo subjektas, gavusi iš Švedijos karalystės Išieškojimo tarnybos prašymą išieškoti mokestinę nepriemoką iš pareiškėjo, privalo pradėti išieškojimą ir negali elgtis kitaip. Teismas pabrėžė, jog VMI veikė laikydamasi MAĮ ir SPIMĮ nuostatų.
III.
Pareiškėjas P. L. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – panaikinti Sprendimą.Pareiškėjas paaiškina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas. Informacija apie Sprendimą nebuvo paskelbta įstatymų nustatyta tvarka. Be to, jis nesutinka su teismo išvada, kad turėjo domėtis procesu ir sekti, kokie sprendimai yra priimti, kadangi Raštas nebuvo įteiktas. Net darant prielaidą, kad pareiškėjas matė minėto turinio pranešimą, pripažinti, kad nuo šio momento jam tapo žinoma apie Švedijos karalystėje priimtus sprendimus ir jų įgyvendinimą Lietuvos Respublikos teritorijoje, neprotinga. Raštas, kuris ir buvo išviešintas, yra dokumentas, nesukeliantis pareiškėjui teisinių pasekmių, todėl netgi gavęs Raštą, pareiškėjas negalėjo sužinoti apie Sprendimą.Byloje nesurinkta objektyvių duomenų, kurie leistų teigti, jog pareiškėjas sistemingai vengė priimti dokumentus arba slapstėsi nuo jų įteikimo. Priešingai, pareiškėjas yra Lietuvoje veikiančios įmonės vadovas. Jis neturi turto, kurio adresu galėtų deklaruoti savo gyvenamąją vietą, todėl yra registruotas tėvų gyvenamosios vietos adresas. Šiame daugiabutyje nei pareiškėjui, nei kitiems jį pažįstantiems asmenims nebuvo įteiktas pranešimas apie laišką, skirtą pareiškėjui. Būtent dėl neteisėto Sprendimo pareiškėjas neturėjo galimybės apginti savo pažeistų teisių ir apskųsti Švedijos karalystės kompetentingoms institucijoms sprendimo išieškoti skolą,nes Sprendimo pagrindu pareiškėjo sąskaitos ir visas turtas buvo areštuotas. Pareiškėjas neteko galimybės disponuoti bet kokiomis lėšomis ir jam priklausančiu turtu. Pažymi, jog sprendimas Švedijos karalystėje išieškoti skolas jam nebuvo įteiktas, dėl areštuotų sąskaitų pareiškėjas ne tik negali nuvykti į Švedijos karalystę ir gauti sprendimo, bet ir pasisamdyti vertėjo, teisininkų, kurie jį atstovautų Švedijos karalystėje.VMI neatliko MAĮ 164 straipsnyje numatytų veiksmų ir neinformavo pareiškėjo apie priimtą Sprendimą, dėl šios priežasties buvo pažeistos pareiškėjo teisės ir areštuotas visas turtas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
V.
Nagrinėjamoje byloje yra skundžiamas Lietuvos Respublikos institucijos – mokesčių administratoriaus – sprendimas, priimtas nagrinėjant klausimą dėl pagalbos teikimo kitai Europos Sąjungos valstybės narės institucijai (Švedijos karalystės Išieškojimo tarnybai), būtent prašymą vykdyti reikalavimą dėl mokesčių išieškojimo. Tikrinamoje byloje yra skundžiamas mokesčių administratoriaus sprendimas išieškoti mokestinę nepriemoką pagal užsienio valstybės prašymą.Nagrinėjamoje byloje aktualus Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymas, kuriuo įgyvendinta 2010 m. kovo 16 d. Tarybos direktyva 2010/24/ES dėl savitarpio pagalbos vykdant reikalavimus, susijusius su mokesčiais, muitais ir kitomis priemonėmis (toliau – ir Tarybos direktyva 2010/24/ES).Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos institucija vykdo išieškojimą Lietuvos Respublikoje prašančiosios institucijos naudai gavusi prašančiosios institucijos prašymą vykdyti išieškojimą ir nustatytos formos suvienodintą dokumentą, kuriuo leidžiama vykdyti išieškojimą Lietuvos Respublikoje. Suvienodintas dokumentas yra pakankamas pagrindas vykdyti išieškojimą ir taikyti išieškojimo užtikrinimo priemones, kurių imamasi Lietuvos Respublikoje. Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad suvienodintame dokumente, kuriuo leidžiama vykdyti išieškojimą, turi būti ši informacija: 1) dokumento, kuriuo leidžiama vykdyti išieškojimą prašančiojoje valstybėje narėje, turinys: reikalavimo aprašymas, laikotarpis, kurį apima reikalavimas, išieškotina bendra suma (pagrindinė suma, delspinigiai ir kita), vykdymo procesui svarbios datos, pirminio dokumento, kuriuo leidžiama vykdyti reikalavimą, indentifikavimui svarbi informacija; 2) skolininko vardas, pavardė (pavadinimas) ir kiti skolininko asmeniui nustatyti svarbūs duomenys; 3) įstaigos, atsakingos už reikalavimo nustatymą, arba įstaigos, kurioje galima gauti daugiau informacijos apie reikalavimą arba galimybes ginčyti mokėjimo prievolę, pavadinimas, adresas ir kiti duomenys ryšiams palaikyti.Tarybos direktyvos 2010/24/ES 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prie prašymo vykdyti reikalavimą pridedamas suvienodintas dokumentas, kuriuo leidžiama vykdyti reikalavimą valstybėje narėje, į kurią kreipiamasi. Šiame suvienodintame dokumente, kuriuo leidžiama vykdyti reikalavimą valstybėje narėje, į kurią kreipiamasi, atspindimas pirminio dokumento, kuriuo leidžiama vykdyti reikalavimą, esminis turinys, ir jis yra reikalavimo vykdymo ir prevencinių priemonių, kurių imamasi valstybėje narėje, į kurią kreipiamasi, vienintelis pagrindas. Toje valstybėje narėje jis neturi būti kaip nors pripažintas, papildytas ar pakeistas. <…> Tarybos direktyvos 2010/24/ES 12 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad prie prašymo vykdyti reikalavimą gali būti pridėti kiti prašančiojoje valstybėje narėje išduoti su reikalavimu susiję dokumentai.Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 10 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos institucija grąžina prašančiajai institucijai prašymą vykdyti išieškojimą, jeigu reikalavimas ir (arba) dokumentas, kuriuo leidžiama reikalavimą vykdyti prašančiojoje valstybėje narėje, yra ginčijami toje valstybėje narėje, išskyrus atvejus, kai taikomos šio įstatymo 15 straipsnio 4 dalies nuostatos.Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos institucija turi turėti informaciją, kad prašančioji institucija prieš teikdama prašymą vykdyti išieškojimą atliko tam tikras išieškojimo vykdymo procedūras, išskyrus atvejus, jeigu: 1) akivaizdu, kad prašančiosios institucijos valstybėje narėje nėra turto mokesčių išieškojimui įvykdyti arba kad taikant tokias procedūras nebus galima atgauti visos reikalaujamos sumos, ir prašančioji institucija turi konkrečios informacijos, įrodančios, kad Lietuvos Respublikoje atitinkamas asmuo turi turto; 2) taikant išieškojimo vykdymo procedūras, prašančiosios institucijos valstybėje narėje atsirastų neproporcingai didelių sąnaudų.Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 11 straipsnio, reglamentuojančio prašymo vykdyti išieškojimą vykdymą, 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos institucija, vykdydama prašančiosios institucijos prašymą vykdyti išieškojimą, atlieka jos veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytas procedūras, kurias taiko tiesioginiams asmenų įsiskolinimams išieškoti. Jeigu Lietuvos Respublikos institucija mano, kad tokie pat arba panašūs reikalavimai Lietuvos Respublikoje nevykdomi, ji taiko Mokesčių administravimo įstatyme mokesčių išieškojimui nustatytas procedūras.Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ginčus dėl prašančiosios institucijos reikalavimo, dokumento, kuriuo leidžiama vykdyti išieškojimą prašančiojoje valstybėje narėje, suvienodinto dokumento, pagalbos prašymo nagrinėja prašančiosios institucijos valstybės narės įstaigos. <...> Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ginčai dėl išieškojimo procedūros Lietuvos Respublikoje arba dėl Lietuvos Respublikos institucijos pateikto pranešimo apie su reikalavimais susijusių dokumentų galiojimą nagrinėjami Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatyta tvarka.MAĮ 33 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad mokesčių administratorius (jo pareigūnas), atlikdamas jam pavestas funkcijas, turi teisę priverstinai išieškoti iš asmenų mokestines nepriemokas.MAĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad mokesčių mokėtojui, laiku nevykdančiam savo mokestinės prievolės, mokesčių administratorius įteikia raginimą geruoju sumokėti mokestį ir su juo susijusias sumas vienu iš šių atvejų: 1) įsiteisėja sprendimas <...>, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos <...>; arba mokestinį ginčą nagrinėjančios institucijos sprendimas, nepatenkinantis mokesčių mokėtojo skundo, yra galutinis.MAĮ 164 straipsnio, reglamentuojančio dokumentų įteikimą mokesčių mokėtojui, 1 dalyje nustatyta, kad dokumentai mokesčių mokėtojui gali būti įteikiami tokiais būdais: tiesiogiai įteikiant, siunčiant registruotu laišku, telekomunikacijų galiniais įrenginiais, viešai paskelbiant.MAĮ 164 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad registruotu laišku dokumentai siunčiami pagal mokesčių mokėtojo registre nurodytą mokesčių mokėtojo adresą arba mokesčių mokėtojo nurodytą adresą korespondencijai gauti. Tais atvejais, kai minėtų duomenų mokesčių administratorius neturi, dokumentai siunčiami pagal atitinkamame registre nurodytą mokesčių mokėtojo adresą (juridiniams asmenimis – pagal juridinių asmenų registre nurodytą adresą, fiziniams asmenims – gyventojų registre nurodytą adresą). Dokumentų, siunčiamų registruotu laišku, įteikimo mokesčių mokėtojui diena laikoma penkta darbo diena, einanti po mokesčių administratoriaus siunčiamos korespondencijos perdavimo paštui dienos.MAĮ 164 straipsnio 5 dalyje (2010 m. lapkričio 23 d. įstatymo Nr. XI-1159 redakcija) nustatyta, kad tais atvejais, kai dokumentų įteikti šio straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktuose nurodytais būdais mokesčių mokėtojui neįmanoma (mokesčių mokėtojas (jo atstovas) nerandamas arba duomenų apie mokesčių mokėtojo adresą nėra atitinkamame registre), mokesčių administratorius Valstybinės mokesčių inspekcijos interneto svetainėje (www.vmi.lt) paskelbia pranešimą, kuriame mokesčių mokėtojui (jo atstovui) per nustatytą terminą (ne trumpesnį kaip 5 dienos nuo pranešimo paskelbimo dienos) pasiūloma atvykti pas mokesčių administratorių atsiimti atitinkamo dokumento šio straipsnio 1 dalyje nurodytu būdu. Jeigu mokesčių mokėtojas per nustatytą terminą neatvyksta, dokumentas laikomas įteiktu minėto pranešimo paskelbimo Valstybinės mokesčių inspekcijos interneto svetainėje dieną. <...>
VI.
Minėta, kad nagrinėjamoje byloje yra skundžiamas mokesčių administratoriaus sprendimas, priimtas vykdant išieškojimą pagal Švedijos karalystės Išieškojimo tarnybos prašymą.Pirmiausia pažymėtina, kad mokesčių administratorius, gavęs kitos Europos Sąjungos valstybės narės prašančiosios institucijos prašymą vykdyti išieškojimą ir nustatytos formos suvienodintą dokumentą, privalėjo vykdyti šį dokumentą.Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 10 straipsnio nuostatos, aiškinant jas kartu su Tarybos direktyvos 2010/24/ES 12 straipsniu, suponuoja vienareikšmišką išvadą, kad Lietuvos Respublikos institucija, gavusi kitos Europos Sąjungos valstybės narės prašymą vykdyti išieškojimą ir nustatytos formos suvienodintą dokumentą, kuriuo leidžiama vykdyti išieškojimą Lietuvos Respublikoje, privalo jį vykdyti, suvienodintas dokumentas yra pakankamas pagrindas vykdyti išieškojimą, Lietuvos Respublikos institucija neturi nei pareigos, nei teisės kaip nors pripažinti, papildyti ar pakeisti suvienodintą dokumentą. Dėl nurodytų motyvų Lietuvos Respublikos institucija, gavusi kitos Europos Sąjungos valstybės narės prašymą vykdyti išieškojimą ir nustatytos formos suvienodintą dokumentą, negali vertinti suvienodinto dokumento pagrįstumo, reikalauti pateikti papildomus dokumentus, kurie pagal Tarybos direktyvą 2010/24/ES tik gali būti pridedami prie prašymo vykdyti reikalavimą, tačiau neprivalo būti pridedami.Lietuvos Respublikos institucija, gavusi kitos Europos Sąjungos valstybės narės prašymą vykdyti išieškojimą ir nustatytos formos suvienodintą dokumentą, kuriuo leidžiama vykdyti išieškojimą Lietuvos Respublikoje, neturi jo kaip nors pripažinti, o gali tik spręsti, ar nėra įstatyme nustatytų sąlygų, kurioms esant jis negali būti vykdomas (kai reikalavimas ir (arba) dokumentas, kuriuo leidžiama reikalavimą vykdyti prašančiojoje valstybėje narėje, yra ginčijami toje valstybėje narėje), ar turi informaciją, kad prašančioji institucija prieš teikdama prašymą vykdyti išieškojimą atliko tam tikras išieškojimo vykdymo procedūras, ar nėra įstatyme nustatytų aplinkybių, sudarančių pagrindą sustabdyti ar nutraukti išieškojimą (Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 10 str., 12 str.).VMI, gavusi kitos Europos Sąjungos valstybės narės prašymą vykdyti išieškojimą ir nustatytos formos suvienodintą dokumentą, kuriuo leidžiama vykdyti išieškojimą Lietuvos Respublikoje, neturėjo jo kaip nors pripažinti, bet privalėjo atlikti jos veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytas procedūras, kurias taiko tiesioginiams asmenų įsiskolinimams išieškoti. Apie mokestinės prievolės, kurios nevykdymas yra konstatuotas vienos Europos Sąjungos valstybės narės kompetentingos institucijos ir perduotos vykdyti kitai Europos Sąjungos valstybės narės kompetentingai institucijai (VMI) nustatyta tvarka, t. y. pagal Tarybos direktyvos 2010/24/ES, VMI privalo informuoti skolininką, kad jo atžvilgiu pradedami atlikti veiksmai, susiję su mokestinės prievolės išieškojimu, skolininkui turi būti žinoma, kokios priemonės jam taikomos, kokie sprendimai priimami jo atžvilgiu, vykdant kokio pobūdžio kitos Europos Sąjungos valstybės narės kompetentingos institucijos prašymą, susijusį su mokesčių išieškojimu.Nagrinėjamu atveju VMI, nustačiusi, kad kitos Europos Sąjungos valstybės narės kompetentinga institucija yra konstatavusi, kad mokesčių mokėtojas nevykdo savo mokestinės prievolės, turėjo įteikti raginimą geruoju sumokėti mokestį ir su juo susijusias sumas, kaip tai yra nustatyta MAĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punkte. Minėta, kad raginimas (Raštas) sumokėti mokesčius buvo išsiųstas pareiškėjui MAĮ 164 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka – registruotu laišku, neįteikus faktiškai šio laiško, Raštas (informacija apie galimybę atsiimti dokumentą) paskelbtas MAĮ 164 straipsnio 5 dalyje nustatyta tvarka – VMI interneto svetainėje. Sprendimas buvo išsiųstas pareiškėjui MAĮ 164 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka – registruotu laišku, kurio adresatas neatsiėmė.Mokesčių administratorius MAĮ 164 straipsnio nustatytais būdais informavo skolininką, kad jo atžvilgiu pradedami atlikti veiksmai, susiję su mokestinės prievolės pagal kitos Europos Sąjungos valstybės narės kompetentingos institucijos prašymą išieškojimu, skolininkui MAĮ nustatytu būdu buvo išsiųstas Sprendimas, kurį priėmė VMI, taikydama išieškojimo priemones pagal nacionalinę teisę. Tai, kad konkrečiu atveju, Raštas su raginimu sumokėti mokesčius skolininkui buvo siunčiamas dviem MAĮ 164 straipsnio dokumentų įteikimo mokesčių mokėtojui nustatytais būdais (registruotu laišku ir paskelbiant interneto svetainėje), o Sprendimas dėl išieškojimo skolininkui buvo siunčiamas tik vienu iš minėtų MAĮ 164 straipsnio dokumentų įteikimo nustatytų būdų (registruotu laišku), nesudaro pagrindo konstatuoti, kad VMI neinformavo skolininko, jog jo atžvilgiu atliekami veiksmai, susiję su mokestinės prievolės pagal kitos Europos Sąjungos valstybės narės kompetentingos institucijos prašymą išieškojimu, taigi nėra pagrindo konstatuoti, kad mokesčių administratorius veikė neteisėtai ir dėl to reikėtų naikinti Sprendimą.Dėl nurodytų motyvų pirmosios instancijos teisingai konstatavo, kad VMI, siųsdama skolininkui sprendimą tik vienu iš minėtų MAĮ 164 straipsnio dokumentų įteikimo nustatytų būdų (registruotu laišku), padarė pažeidimą, tačiau tai nėra toks pažeidimas, dėl kurio Sprendimą reikėtų naikinti. Todėl nepagrįsti yra ir pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad šioje byloje reikėtų vadovautis teismo precedentais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1794/2012, 2014 m. kovo 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-179/2014), kuriuose pabrėžiamas būtinumas išnaudoti visus dokumentų įteikimo būdus, t. y. registruotu laišku ir paskelbiant viešai. Minėtų administracinių bylų aplinkybės yra kitokios, šiose bylos buvo sprendžiama dėl sprendimų išregistruoti mokesčių mokėtojus iš Pridėtinės vertės mokesčių mokėtojų registro. Nepagrįsti yra pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad pareiškėjas buvo informuotas tik apie Raštą, kuris nesukėlė jam teisinių pasekmių, o ne apie Sprendimą. Minėta, kad tiek Raštas, tiek Sprendimas buvo siunčiamas skolininkui MAĮ nustatytais būdais. Minėta, kad mokesčių administratorius atliko veiksmus, susijusius su išieškojimu pagal kitos Europos Sąjungos valstybės narės kompetentingos institucijos prašymą vykdyti mokesčių išieškojimą, taigi svarbus yra šio prašymo tinkamas vykdymas (jo nekvestionuojant) ir svarbu yra tai, kad skolininkas būtų informuotas apie tai, kad toks išieškojimas vyksta, taigi negalima tvirtinti, kad atskiri šio vientiso proceso veiksmai (taikomos priemonės) yra mažiau arba daugiau reikšmingos. Nepagrįsti yra pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad mokesčių administratorius galėjo įteikti pareiškėjui dokumentus jo darbo vietoje. MAĮ 164 straipsnis, reglamentuojantis dokumentų įteikimą mokesčių mokėtojui, nenustato tokio dokumentų įteikimo būdo, kaip įteikimas per darbovietę. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, iš esmės tinkamai patikrino viešojo administravimo subjekto ir mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų priimtų sprendimų teisėtumą, teisingai sprendė dėl viešojo administravimo subjekto taikytų materialinės teisės normų, teismas proceso teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Remiantis tuo, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo P. L. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.