- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-09-30
- Bylos Nr.
- 2A-2524-585/2015
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vytautas Zelianka, Vaclovas Paulikas, Asta Pikelienė
- Atsakovas
- J. K.
- Kategorijos
- 3.3.1.14pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Vaclovo Pauliko, Astos Pikelienės ir Vytauto Zeliankos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovo J. K. apeliacinį skundą, pareikštą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 23 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje, pradėtoje pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Envirolita“ ieškinį atsakovui J. K. dėl nurašymo aktų pripažinimo niekiniais ir nuostolių atlyginimo (tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų ir veikiantys atsakovo pusėje, S. B. ir J. M.),
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė, veikdama per savo bankroto administratorę, pareiškė teisme ieškinį, prašydama pripažinti 2012 m. lapkričio 17 d. ir 2013 m. kovo 15 d. nurašymo aktus niekiniais ir priteisti jai iš atsakovo 148 720,99 Lt žalos atlyginimą. Paaiškino, jog jos administratorė, patikrinusi perimtuosius dokumentus, nustatė, kad atsakovas, kuris buvo ieškovės vadovas, 2012 m. lapkričio 17 d. ir 2013 m. kovo 15 d. aktais nurašė atsargas. Pirmuoju aktu nurašytų atsargų vertė – 63 170,70 Lt, antruoju aktu nurašytų atsargų vertė – 85 550,29 Lt. Ieškovės kreditoriniai įsipareigojimai 2010 metais sudarė 405 588 Lt, ji buvo faktiškai nemoki. Ginčo aktais nurašytas turtas (avalynė, odos gaminiai, indai, buitinės elektronikos prekės ir taip toliau), kurio nedelsiamas likvidavimas nėra būtinas. Iki nurašant atsargas, jos nebuvo inventorizuotos, nebuvo sudaryti inventorizacijos aprašai, kuriuose atsispindėtų atsargų būklė, galimi kokybės pažeidimai, pakitimai ir natūralios netektys, nepataisomas sugadinimas.
Atsiliepimas
Atsakovas nesutiko su ieškiniu. Paaiškino, jog viena iš ieškovės veiklos krypčių 2004-2006 metais buvo plataus vartojimo brokuotų prekių pirkimas ir jų pardavimas juridiniams bei fiziniams asmenims, užsiimantiems mažmenine prekyba. Bendrovė pirkdavo prekes dideliais kiekiais, negalėdama pasirinkti paklausių prekių, todėl nemažai prekių būdavo netinkamos naudoti (fiziškai pažeistos, neveikiantys prietaisai, nepilni komplektai). Gautos prekės būdavo rūšiuojamos – geros kokybės prekės būdavo parduodamos, neveikiančios – remontuojamos, komplektuojamos. Ieškovė ir uždaroji akcinė bendrovė „Vilniaus pastatai“ 2006 m. kovo 31 d. sudarė prekių pirkimo-pardavimo sutartį. Pirkėja turėjo per tris mėnesius atsiskaityti už prekes, bet atsiskaitė nevisiškai, vėliau bankrutavo ir buvo likviduota, todėl nebuvo galimybės atgauti pinigus už perduotas prekes. Ieškovės akcininkų susirinkimas 2012 m. liepos 25 d. priėmė sprendimą nurašyti uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus pastatai“ perduotas prekes. Be to, akcininkų susirinkimas 2013 m. kovo 12 d. priėmė sprendimą dėl netinkamų parduoti prekių už 85 550 Lt nurašymo.
Šalies argumentai
Ieškovė papildomai raštu paaiškino, kad ji pagal 2006 m. kovo 31 d. prekių pirkimo-pardavimo sutartį išrašė uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus pastatai“ PVM sąskaitas faktūras, pagal kurias turėjo būti sumokėta 213 136,97 Lt suma. Sąskaitos išrašytos ne visoms parduodamoms prekėms, todėl likusios prekės laikomos neparduotomis ir priklausančiomis ieškovei.
Atsiliepimas
Atsakovas papildomai raštu paaiškino, kad ieškovės veiklos vykdymo metais buvo nuolat sudaromi prekių inventorizaciniai aprašai, prekės buvo tinkamai apskaitomos. Be prekių sąrašų, įmonėje buvo vedama prekių realizacijos apskaita, sudarant prekių realizavimo suvestines pagal pirkėjus, prekių grupes. 2006 metais buvo atlikta paskutinė inventorizacija, nes šios krypties veikla buvo nuostolinga. Inventorizacijos rezultatas buvo įtrauktas į buhalterinę apskaitą ir užfiksuotas balanse. Atsargų kiekis vėlesniais laikotarpiais buvo koreguojamas pagal prekių pardavimo dokumentus. Atsakovo vertinimu, ieškovė neįrodė, jog ji ar jos kreditoriai dėl nurašymo aktų sudarymo patyrė 148 720,99 Lt nuostolius. 2012 m. lapkričio 17 d. aktu nurašytos atsargos faktiškai nesumažino ieškovės turto, nes prekės buvo beviltiškai prarastos. Pardavimai buvo pastebimai sumažėję, nes atsargose neliko likvidžių prekių, todėl jos buvo nurašytos 2013 m. kovo 15 d. aktu.
Tretieji asmenys nepateikė atsiliepimų į ieškinį, bet dalyvavo bylą nagrinėjant teisme, prašė atmesti ieškinį.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. vasario 23 d. sprendimu patenkino ieškinį iš dalies ir priteisė ieškovei iš atsakovo 43 072,57 Eur žalos atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog atsakovas nuo 2006 metų iki bankroto bylos iškėlimo buvo ieškovės vadovas ir vienas iš akcininkų. Visuotinis akcininkų susirinkimas 2012 m. liepos 25 d. priėmė sprendimą nurašyti prekes, atiduotas parduoti uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus pastatai“, kurių vertė (įsigijimo kainomis) – 63,17 tūkstančio litų, ir įpareigojo atsakovą nurašyti šias prekes. Atsakovas 2012 m. lapkričio 17 d. aktu nurašė prekes, kurių vertė – 63 170,70 Lt. Visuotinis akcininkų susirinkimas 2013 m. kovo 12 d. įpareigojo atsakovą nurašyti prekes, kurių vertė – 85 550 Lt, nes jų negalima realizuoti. Atsakovas 2013 m. kovo 15 d. aktu nurašė prekes, kurių vertė – 85 550,29 Lt.
Visuotinio akcininkų susirinkimo protokole nurodyta, jog prekės 2006 m. kovo 31 d. sutarties pagrindu buvo perduotos pirkėjai uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus pastatai“, ši neatsiskaitė už prekių dalį, yra bankrutavusi, todėl nėra galimybės atgauti prekes ar pinigus. 2012 m. lapkričio 17 d. nurašymo akte užfiksuota, jog nurašomos prekės – avalynė ir kiti odos gaminiai, indai, namų apyvokos ir virtuvės reikmenys, buitinės elektronikos prekės. Vykdomas atsargų nurašymas (2006 m. kovo 31 d. sutartis). Pirmosios instancijos teismas, be kitų faktinių aplinkybių, nustatė, jog ieškovė išrašė sąskaitas ne visoms uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus pastatai“ perduotoms prekėms. Todėl, remdamasis pirkimo-pardavimo sutarties nuostatomis, pripažino, jog likusios prekės laikytinos ieškovės nuosavybe. Teismas papildomai pažymėjo, jog tuo atveju, jeigu, kaip teigia atsakovas, prekės buvo parduotos pirkėjai, o ši liko skolinga jo nurodomą sumą, ši turėjo atsispindėti 2006 metų ir vėlesniuose įmonės balansuose. Be to, nustatė, jog uždaroji akcinė bendrovė „Vilniaus pastatai“ už parduotas prekes sumokėjo 210 100 Lt, o pagal išrašytas sąskaitas nesumokėta suma sudaro 3 036,97 Lt. Teismo vertinimu, nustatytos aplinkybės paneigia atsakovo ir trečiųjų asmenų teiginius, kad 2012 m. lapkričio 17 d. aktu nurašytos prekės – prekės, kurios buvo perduotos uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus pastatai“. Pirmosios instancijos teismas atmetė kaip nepagrįstus ir tuos atsakovo teiginius, jog jis siekė išieškoti iš uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus pastatai“ skolą ar susigrąžinti šiai bendrovei perduotas ir šios neapmokėtas prekes.
2013 m. kovo 15 d. nurašymo akte nurodyta, jog nurašomos prekės – tekstilė ir drabužiai, avalynė ir kiti odos gaminiai, indai, patalynė ir namų tekstilė, namų apyvokos ir virtuvės reikmenys, galanterija ir laikrodžiai, sporto prekės, buitinė elektronika, baldai, tai yra, teismo vertinimu, prekės, kurios neturi būti skubiai realizuotos. Akte taip pat nurodyta, jog atsargos nurašomos, nes netinkamos naudoti. Pirmosios instancijos teismas, be kitų faktinių aplinkybių, nustatė, jog, nurašant prekes, nebuvo atlikta jų inventorizacija. Teismo teigimu, byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad nurašytos prekės – pasenusios, brokuotos ar tinkamai nesukomplektuotos prekės. Be to, nėra ir įrodymų, patvirtinančių, jog minėtos prekės buvo perduotos utilizuoti.
Pirmosios instancijos teismo vertinimu, ieškovės turtas žymiai sumažėjo dėl prekių atsargų nurašymo, likus maždaug vieneriems metams iki bankroto bylos iškėlimo. 2012 m. lapkričio 17 d. aktu buvo nurašytos kokybiškos prekės, nes, ką patvirtina tiek atsakovo, tiek trečiųjų asmenų paaiškinimai, uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus pastatai“ buvo nutarta parduoti kokybiškas prekes. Byloje nėra duomenų, kurie leistų spręsti, kad 2013 m. kovo 15 d. aktu buvo nurašytos brokuotos ir netinkamos pardavimui prekės. Aktais nurašytų prekių negalima priskirti prie greitai gendančio turto. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, konstatavo, jog atsakovas, kaip ieškovės vadovas, nesiėmė priemonių įmonės turtui išsaugoti. Nurašymo aktais 148 720,99 Lt buvo sumažintas įmonės turtas. Pirmosios instancijos teismas pripažino, jog egzistuoja sąlygos civilinei atsakomybei taikyti.
Atsiliepimas
Atsakovas, nesutikdamas su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 23 d. sprendimu, pareiškė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti sprendimo dalį, kuria priteistas žalos atlyginimas, ir šia apimtimi atmesti ieškinį. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į bylai teisingai išspręsti svarbias aplinkybes, netinkamai taikė materialinės teisės normas. Be kitų argumentų, suformulavo tokius apeliacinio skundo argumentus:
atsargų mažinimas prekių nurašymu buvo apspręstas visuotinio akcininkų susirinkimo, kuriam buvo žinoma apie ieškovės finansinę būklę, mokumo situaciją bei visas kitas su ieškovės veikla susijusias aplinkybes, sprendimais. Atsakovas buvo ieškovės akcininkas, jam nuosavybės teise priklausė 69 procentai akcijų. Atsakovui tenkanti atsakomybė už visuotinio akcininkų susirinkimo priimtus sprendimus negali viršyti jo turimos akcijų dalies. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė iš atsakovo visą ieškovės reikalautą žalos atlyginimą;pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino prekių perdavimo uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus pastatai“ pagal 2006 m. kovo 31 d. pirkimo-pardavimo sutartį aplinkybes. Teismas iškreipė atsakovo paaiškinimus, neatsižvelgė į trečiųjų asmenų paaiškinimus bei liudytoja apklaustos buvusios ieškovės buhalterės parodymus. Atsakovas, kitaip negu interpretavo pirmosios instancijos teismas, neteigė, jog visos prekės, nurodytos 2006 m. kovo 31 d. prekių pirkimo-pardavimo sutarties prieduose, buvo parduotos uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus pastatai“. Pasak atsakovo, prekės sutarties sudarymo dieną buvo perduotos šiai bendrovei, bet ne visoms prekėms buvo išrašytos sąskaitos faktūros; pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino aplinkybes, susijusias su 2013 m. kovo 15 d. nurašymo aktu. Teismas nepagrįstai rėmėsi tik vieno trečiojo asmens paaiškinimais ir neatsižvelgė į atsakovo, kito trečiojo asmens paaiškinimus ir liudytojos parodymus. Atsakovas ir liudytoja paaiškino, jog didžioji atsargų dalis buvo išvežta utilizuoti, o kitą atsargų dalį jie patys nešė į konteinerius.
Šalies argumentai
Ieškovė prašo atmesti atsakovo apeliacinį skundą ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Ieškovės vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino faktinių aplinkybių visumą ir tinkamai taikė teisės normas. Skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.
Tretieji asmenys neatsiliepė į atsakovo apeliacinį skundą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis). Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniu skundu nustatytų ribų (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis).
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo nukrypti nuo bendrosios procesinės taisyklės ir peržengti šios bylos ribas, nustatytas atsakovo apeliaciniu skundu, be to, neegzistuoja absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalys).
Visuotinis akcininkų susirinkimas 2012 m. liepos 25 d. sprendimu įpareigojo apeliantą nurašyti, kaip užfiksuota protokole, uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus pastatai“ perduotas ir šios neapmokėtas prekes, kurių bendra vertė (įsigijimo kainomis) – 63 170 Lt. 2012 m. lapkričio 17 d. sunaudotų medžiagų nurašymo aktu, kurį patvirtino apeliantas, buvo nurašytos prekės, kurių bendra vertė – 63 170,70 Lt. Visuotinis akcininkų susirinkimas 2013 m. kovo 12 d. sprendimu įpareigojo apeliantą nurašyti, kaip užfiksuota protokole, pasenusias, brokuotas ir iškomplektuotas prekes, kurių bendra vertė (įsigijimo kainomis) – 85 550 Lt. 2013 m. kovo 15 d. sunaudotų medžiagų nurašymo aktu, kurį patvirtino apeliantas, buvo nurašytos prekės, kurių bendra vertė – 85 550,29 Lt.
Ieškovė ir uždaroji akcinė bendrovė „Vilniaus pastatai“ 2006 m. kovo 31 d. sudarė prekių pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovė įsipareigojo parduoti, o jos kontrahentė – nupirkti, prekes, kurių bendra kaina – 273 107,19 Lt. Pirkėja 2006 m. balandžio 4 d., 2006 m. balandžio 5 d., 2006 m. balandžio 10 d., 2006 m. balandžio 10 d., 2006 m. gegužės 3 d., 2006 m. liepos 28 d., 2006 m. rugpjūčio 17 d. ir 2006 m. rugpjūčio 18 d. grynaisiais pinigais ir bankiniais pervedimais sumokėjo ieškovei 210 100 Lt. Apeliantas teigia, kad pirkėjai, nors ji atsiskaitė tik už prekių dalį, buvo perduotos visos prekės. Pirkėja susidūrė su finansiniais sunkumais, vėliau jai buvo iškelta bankroto byla, todėl buvo priimtas sprendimas nurašyti prekes, kurios buvo perduotos ir neapmokėtos. Šis sprendimas buvo įgyvendintas pirmuoju nurašymo aktu.
Prekių pirkimo-pardavimo sutarties 2.6 punkte, be kita ko, nustatyta, jog prekių priėmimas fiksuojamas pirkėjo įgalioto asmens parašu apskaitos dokumente. Šios sutarties 3.4 punkte numatyta, jog pirkėjas, priimdamas prekes, privalo tikrinti perduodamų prekių kokybę, jų atitikimą prekių pavadinimams, asortimentui, kiekiui, nurodytam (nurodytiems) PVM sąskaitoje faktūroje. Pirkėjui patvirtinus PVM sąskaitą faktūrą, prekės laikomos parduotomis. Sutarties 3.5 punkte nustatyta, jog pardavėjas po prekių priėmimo-perdavimo sutarties 3.4 punkto nustatyta tvarka neatsako už perduotų pirkėjui prekių <...> kokybės trūkumus ar kiekio neatitikimus, jei pirkėjas prekių priėmimo metu raštiškai (pasirašytinai) neinformavo pardavėjo apie minėtus trūkumus ar neatitikimus. Šios sutarties nuostatos patvirtina, jog šalys susitarė, kad prekės bus laikomos perduotomis nuo to momento, kai pirkėja pasirašys sąskaitą faktūrą (sąskaitas faktūras). Ieškovė 2006 m. balandžio 7 d., 2006 m. balandžio 10 d., 2006 m. balandžio 28 d., 2006 m. rugpjūčio 1 d. ir 2006 m. rugpjūčio 18 d. išrašė pirkėjai sąskaitas faktūras, pagal kurias buvo perduotos prekės, kurių bendra kaina – 213 136,97 Lt. Pasak apelianto, pirkėjai, be šių prekių, buvo perduotos ir likusios prekės. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas neįrodė šios faktinės aplinkybės. Jai pagrįsti nėra pakankami apelianto nurodomi liudytojos ir trečiojo asmens paaiškinimai. Be to, likusių prekių perdavimo aplinkybės nepatvirtina ir apelianto nurodoma 2006 m. birželio 29 d. debitorinio įsiskolinimo išieškojimo sutartis, sudaryta tarp ieškovės ir uždarosios akcinės bendrovės „Skolų išieškojimo biuras“. Apeliantas, minėta, pripažįsta, jog likusioms prekėms nebuvo išrašytos sąskaitos faktūros. Jis teigia, jog tokio neveikimo (sąskaitų faktūrų neišrašymo) pagrindas – siekis, kad uždaroji akcinė bendrovė „Vilniaus pastatai“, kuri buvo susidūrusi su finansiniais sunkumais, išvengtų prievolės mokėti pridėtinės vertės mokestį. Neatmestina, jog buvo toks pirkimo-pardavimo sutarties šalių susitarimas ir taip (be atskiro įforminimo) pirkėjai buvo perduotos visos pirmuoju aktu nurašytos prekės. Nors sutartimi numatytas kitoks prekių perdavimo įforminimo būdas, nereiškia, jog prekės, šalims susitarus, negalėjo būti perduotos taip, kaip nurodo apeliantas (Civilinio kodekso 6.193 straipsnio 5 dalis). Tačiau svarbu tai, jog apeliantas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus pastatai“ jo nurodomu būdu buvo perduotos visos pirmuoju aktu nurašytos prekės. Todėl, apeliantui neįrodžius kitaip, laikytina, kad uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus pastatai“ pagal sutartį buvo perduotos prekės, kurių bendra kaina – 213 136,97 Lt. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, išvadą, jog pirkėjai nebuvo perduotos visos pirmuoju aktu nurašytos prekės, papildomai pagrindžia ir ta aplinkybė, kurią nustatė pirmosios instancijos teismas, kad ieškovės 2006 metų ir vėlesniuose balansuose (tarp gautinų sumų) nebuvo fiksuojamas uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus pastatai“ kreditorinis įsipareigojimas, kuris būtų ekvivalentiškas ar artimas pirmuoju aktu nurašytų prekių kainai. Vadinasi, pati ieškovė, kuriai vadovavo apeliantas, rengdama finansinės atskaitomybės dokumentus, nedeklaravo turinti apelianto nurodomą reikalavimo teisę į uždarąją akcinę bendrovę „Vilniaus pastatai“.
Apeliantas neįrodė jo nurodomo atsargų / prekių nurašymo pagrindo. Jis nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog atsargos / prekės buvo vienokia ar kitokia forma realizuotos, ieškovei vykdant ūkinę komercinę veiklą. Remiantis nustatytomis aplinkybėmis, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad apeliantas tiek, kiek organizavo ir įgyvendino prekių pirmuoju aktu nurašymą, veikė neteisėtai.
Apeliantas teigia, jog antruoju aktu buvo nurašytos pasenusios, brokuotos ir iškomplektuotos prekės. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog šios prekės nebuvo inventorizuotos, ir konstatavo, kad apeliantas neįrodė, jog nurašytos atsargos – pasenusios, brokuotos ir iškomplektuotos prekės. Apeliantas pripažįsta tą aplinkybę, jog nebuvo atlikta antruoju aktu nurašytų prekių (atsargų) inventorizacija. Bet nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog jis neįrodė, kad buvo nurašytos netinkamos realizuoti prekės. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ignoravo trečiojo asmens S. B. paaiškinimus ir liudytojos parodymus.
Apeliantas nurodo, kad, ieškovei ir uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus pastatai“ sudarant prekių pirkimo-pardavimo sutartį, buvo atlikta visų ieškovės turimų atsargų inventorizacija. Buvo atrūšiuotos kokybiškos ir brokuotos prekės. Pasak apelianto, atlikus inventorizaciją ir užfiksavus prekių trūkumus, nebuvo poreikio tą daryti pakartotinai.
Inventorizacijos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 3 d. nutarimu Nr. 719 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. balandžio 17 d. nutarimo Nr. 370 redakcija), 3 punkte, be kita ko, nustatyta, jog įmonės privalo inventorizuoti ilgalaikį materialųjį ir nematerialųjį turtą, biologinį turtą, žaliavas, medžiagas, prekes, pagamintą produkciją, nebaigtą gamybą, nebaigtus remonto darbus, nebaigtą statybą, nebaigtus mokslo tiriamuosius darbus ir kitas atsargas, investicijas, vertybinius popierius, grynuosius pinigus, gautinas skolas, mokėtinas skolas ne rečiau kaip kartą per metus prieš metinių finansinių ataskaitų sudarymą. Šių taisyklių 9 punkte numatyta, jog įmonės vadovas įstatymų nustatyta tvarka atsako už inventorizacijos organizavimą ir atlikimą laiku, inventorizavimo duomenų išsaugojimą, sutikrinimo žiniaraščiuose nustatytų trūkumų išieškojimą, kartu su vyriausiuoju buhalteriu (buhalteriu) – teisingų inventorizacijos rezultatų, neišieškotų trūkumų ir pertekliaus įtraukimą į buhalterinę apskaitą. Remiantis šiomis Inventorizacijos taisyklių nuostatomis, konstatuotina, jog įmonės vadovas, kuris pagal pareigas yra atsakingas už inventorizacijos atlikimą, neturi diskrecijos teisės spręsti, atlikti ar ne inventorizaciją, kaip, kokia apimtimi ir intervalais ją vykdyti. Taisyklėse yra tiesiogiai nustatyta įmonės vadovo pareiga kiekvienais metais organizuoti įmonės turto aktyvų ir pasyvų inventorizaciją. Vadinasi, nors apeliantas, kaip jis nurodo, nematė poreikio inventorizuoti atsargas, ir tais metais, kuriais buvo nurašytos prekės, turėjo būti atlikta ieškovės turto aktyvų ir pasyvų inventorizacija. Aplinkybė, jog nebuvo atlikta atsargų inventorizacija, savaime nėra pakankama daryti išvadai, kad nebuvo pagrindo nurašyti prekes. Bet inventorizacijos neatlikimo pasekmė yra ta, jog apeliantui tenka procesinė pareiga įrodyti, kad antruoju aktu buvo nurašytos, kaip jis nurodo, pasenusios, brokuotos ir iškomplektuotos prekės. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog apeliantas neįrodė, kad buvo nurašytos netinkamos kitais būdais realizuoti prekės. Šiai aplinkybei pagrįsti nėra pakankami trečiojo asmens S. B., kuris veikia apelianto pusėje, ir liudytojos, kuri buvo ieškovės buhalterė, pagal pareigas kartu su vadovu atsakinga už teisingų inventorizacijos rezultatų, neišieškotų trūkumų ir pertekliaus įtraukimą į buhalterinę apskaitą, paaiškinimai, duoti pirmosios instancijos teismui. Antrajame prekių nurašymo akte užfiksuota, jog nurašomos šios prekės (atsargos): tekstilė ir drabužiai, avalynė ir kiti odos gaminiai, patalynė ir namų tekstilė, namų apyvokos ir virtuvės reikmenys, galanterija ir laikrodžiai, sporto prekės, buitinė elektronika ir baldai. Prekės pagal pateiktąjį aprašymą nėra tokios, jog būtų galima be papildomo įrodinėjimo konstatuoti, kad jos negalėjo būti realizuotos kitu negu nurašymo būdu. Apeliantas neįrodė ne tik tos aplinkybės, jog prekės buvo netinkamos realizuoti kitu negu nurašymo būdu, bet ir tos aplinkybės, jog prekės buvo faktiškai realizuotos jo nurodomu būdu. Teisėjų kolegijos vertinimu, be papildomo įrodinėjimo yra akivaizdi ta aplinkybė, jog toks prekių skaičius (6 731 prekė) negalėjo būti perduotas utilizuoti, nepasitelkus trečiojo asmens, teikiančio transportavimo paslaugas. Apeliantas pirmosios instancijos teisme paaiškino, jog didžioji prekių (atsargų) dalis buvo perduota utilizuoti, kita prekių dalis – išmesta į konteinerius, bet nepateikė įrodymų, patvirtinančių šiuos jo paaiškinimus. Liudytojos paaiškinimai nėra pakankami šiai aplinkybei, įrodinėjamai apelianto paaiškinimais, pagrįsti. Pagrindas abejoti ir kartu atmesti apelianto teiginius egzistuoja dar ir todėl, kad nuo to momento, kai, kaip nurodo apeliantas, buvo atrūšiuotos kokybiškos ir brokuotos prekės, iki to momento, kai antruoju aktu buvo nurašytos prekės, praėjo beveik septyneri metai. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, bet kuris vidutiniškai protingas ir apdairus įmonės vadovas, jo vadovaujamai įmonei turint atsargų, kurios negali būti realizuotos kitaip negu jas nurašant, nedelsdamas imtųsi aktyvių veiksmų, siekdamas inventorizuoti ir nurašyti tokias atsargas. Apeliantas neveikė taip, kaip jo nurodomomis aplinkybėmis būtų veikęs vidutiniškai protingas ir apdairus vadovas. Jis, kaip nustatyta, beveik septynerius metus nesiėmė jokių veiksmų, siekdamas nurašyti, kaip jis nurodo, netinkamas kitais būdais realizuoti prekes. Todėl, kaip minėta, egzistuoja pagrindas abejoti, jog ginčo prekės nebuvo tinkamos realizuoti kitais būdais. Šias abejones sustiprina paties apelianto pozicija. Apeliantas pirmosios instancijos teisme paaiškino, jog, ieškovei ir uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus pastatai“ sudarant prekių pirkimo-pardavimo sutartį, buvo inventorizuotos visos ieškovės turėtos prekės. Atlikus inventorizaciją, buvo atrūšiuotos kokybiškos ir nekokybiškos prekės. Kokybiškos prekės buvo perduotos uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus pastatai“, nekokybiškos prekės – po beveik septynerių metų nurašytos antruoju aktu. Šie apelianto paaiškinimai prieštarauja ieškovės finansinės atskaitomybės dokumentams, tiksliau – 2006 m. gruodžio 31 d. ir 2007 m. gruodžio 31 d. aiškinamiesiems raštams, kuriuose užfiksuota, jog ieškovė 2007 m. sausio 1 d. turėjo skirtų perparduoti prekių, kurių bendra kaina – 159 100 Lt, 2008 m. sausio 1 d. turėjo skirtų perparduoti prekių, kurių bendra kaina – 154 500 Lt.
Apibendrinant galima konstatuoti, jog apeliantas neįrodė, kad egzistavo pagrindas nurašyti neinventorizuotas prekes. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai apelianto veikimą – prekių antruoju aktu nurašymo organizavimą ir įgyvendinimą – kvalifikavo neteisėtais veiksmais.
Apeliantas nesutinka su skundžiamu sprendimu nustatytu žalos dydžiu. Teigia, jog atsargos, jas nurašant, neturėjo realios vertės. Jų vertė buvo nominali. Apeliantas, kaip nustatyta, pirma, neįrodė, kad pirmuoju aktu nurašytos prekės buvo realizuotos, ieškovei vykdant ūkinę komercinę veiklą, antra, tinkamai neapskaitė prekių / atsargų, nurašė (antruoju aktu) jas, neatlikęs inventorizacijos. Todėl jam tenka procesinė pareiga įrodyti, kad nurašytųjų prekių vertė yra mažesnė, negu yra nurodyta jo paties patvirtintuose nurašymo aktuose. Apeliantas neįrodė šios aplinkybės. Jo rašytiniai ir žodiniai paaiškinimai nėra pakankami išvadai, kad nurašytosios prekės buvo bevertės, daryti. 2012 m. lapkričio 17 d. ir 2013 m. kovo 15 d. aktais buvo nurašytos prekės / atsargos, kurių bendra vertė, kaip galima spręsti pagal šiuos aktus, – 43 072,57 Eur (148 720,99 Lt). Vadinasi, ieškovei buvo padaryta 43 072,57 Eur žala, pasireiškusi turto netekimu (Civilinio kodekso 6.249 straipsnio 1 dalis).
Apeliantas nepagrįstai teigia, jog turi būti taikoma dalinė jo ir kitų akcininkų atsakomybė. Apeliantas, kaip ieškovės vadovas, buvo atsakingas už kasdienę ieškovės veiklą (Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 8 dalis). Apeliantas organizavo ir įgyvendino prekių nurašymo procedūras. Todėl būtent apelianto, kaip vadovo, o ne akcininkų veiksmai yra žalos atsiradimo priežastis (pagrindas).
Apibendrinus nustatytas aplinkybes, išdėstytus argumentus ir išvadas, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino ieškovės materialinį subjektinį reikalavimą dėl žalos atlyginimo.
Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi. Todėl apeliacinės instancijos teismas jais nepasisako.
Ieškovė pirmosios instancijos teisme pareiškė ne tik materialinį subjektinį reikalavimą dėl žalos atlyginimo. Kaip nustatyta, ji kartu reikalavo pripažinti 2012 m. lapkričio 17 d. ir 2013 m. kovo 15 d. sunaudotų medžiagų nurašymo aktus niekiniais. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu atmetė šį reikalavimą.
Sunaudotų medžiagų nurašymo aktai, kaip tokie, patys savaime nesukūrė materialinių teisinių padarinių. Materialinius teisinius padarinius – civilinės atsakomybės apeliantui taikymą – lėmė pats prekių / atsargų nurašymas, kurį organizavo ir įgyvendino apeliantas, o ne jų nurašymą liudijantys aktai. Šie aktai turi tik procesinę teisinę reikšmę, jie vertintini tik kaip įrodymai, patvirtinantys bylai reikšmingas faktines aplinkybes (Civilinio proceso kodekso 177 straipsnio 1 ir 2 dalys). Įrodymas negali būti materialinio pobūdžio reikalavimo dalykas ir ginčijamas Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Pirmosios instancijos teismas turėjo atsisakyti priimti ieškinį ta apimtimi, kuria ieškovė reikalauja pripažinti sunaudotų medžiagų nurašymo aktus niekiniais (Civilinio proceso kodekso 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Pirmosios instancijos teismas to nepadarė. Todėl apeliacinės instancijos teismas panaikina skundžiamo sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovės reikalavimas dėl sunaudotų medžiagų nurašymo aktų pripažinimo niekiniais, ir šia apimtimi nutraukia bylą (Civilinio proceso kodekso 293 straipsnio 1 punktas, 326 straipsnio 1 dalies 5 punktas).
Apelianto skundas yra atmestas. Vadinasi, jis neįgijo procesinės teisės gauti bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 ir 3 dalys). Ieškovė, savo ruožtu, įgijo tokią teisę, bet ji neprašė kompensuoti bylinėjimosi išlaidų.
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. balandžio 3 d. nutartimi atidėjo apeliantui 1 050 Eur žyminio mokesčio sumokėjimą, be to, nustatė jam terminą 100,21 Eur žyminiam mokesčiui sumokėti. Apeliantas pagal proceso įstatymą yra atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo už apeliacinį skundą (Civilinio proceso kodekso 83 straipsnio 1 dalies 8 punktas). Todėl jam grąžinamas 100,21 Eur žyminis mokestis (Civilinio proceso kodekso 3 straipsnio 6 dalis, 87 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, nepaskirstytinos, nes jos yra mažesnės negu minimalus į valstybės biudžetą priteistinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (Civilinio proceso kodekso 96 straipsnio 6 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 331 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas
nutarė:
panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 23 d. sprendimo dalį, kuria atmestas uždarosios akcinės bendrovės „Envirolita“ reikalavimas dėl 2012 m. lapkričio 17 d. ir 2013 m. kovo 15 d. sunaudotų medžiagų nurašymo aktų pripažinimo niekiniais, ir šia apimtimi nutraukti bylą.
Palikti kitą sprendimo dalį nepakeistą.
Grąžinti J. K. 100,21 Eur žyminį mokestį, 2015 m. balandžio 15 d. sumokėtą į valstybės biudžetą.