Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2014-05-21 · Administracinė byla Nr. I-1295-362/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2014-05-21
Bylos Nr.
I-1295-362/2014
Teisminio proceso Nr.
3-64-3-00768-2014-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Arvydas Martinavičius
Pareiškėjas
K. D.
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių
Kategorijos
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 37.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-1295-362/2014Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00768-2014-4Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 37.2; 74 (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. gegužės 21 d.Šiauliai
Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėjas Arvydas Martinavičius,sekretoriaujant Daliai Semaškaitei,nedalyvaujant pareiškėjui K. D.,

nedalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atstovui,

rašytinio proceso tvarka (be žodinio nagrinėjimo) išnagrinėjo bylą pagal pareiškėjo K. D. pareiškimus atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teismas, išnagrinėjęs pateiktus pareiškimus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas K. D. pareiškimuose Šiaulių apygardos administracinio teismo prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, priteisti 1600 Lt neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas teismo posėdyje nedalyvavo, 2014-04-21 prašyme nurodė, kad teismo posėdyje dalyvauti nepageidauja.

Pareiškėjas 2014-03-18 pareiškime (b. l. 18-19) nurodė, kad 2014-02-06 Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir ŠTI) darbuotojai jį prieš jo valią, ignoruodami prašymą skirti į nerūkančiųjų kamerą, paskyrė į rūkančiųjų kamerą Nr. 58. Tokiais veiksmais ŠTI pažeidė Tabako kontrolės įstatymą, žmogaus teises, ignoruodami jo prašymą vertė 24 valandas per parą kvėpuoti tabako dūmais, dėl to jis turėjo gerti vaistus, nes skaudėjo galvą bei pykino. 2014-03-03 pareiškėją išsikvietė ŠTI darbuotojai, kurie primygtinai vertė rašyti, jog jis sutinka būti laikomas kartu su rūkančiais asmenimis vienoje kameroje. Tai pareigūnai darė grasindami, jog kitu atveju patalpins į kamerą su nerūkančiais, iš kurios pats pareiškėjas prašysis ir maldaus išleisti ir patalpinti su rūkančiais, t. y. grasino susidorojimu. Žinodamas, kad kitą dieną bus etapuotas į Kauno tardymo izoliatorių, jis parašė pareigūnų reikalaujamą prašymą, nes bijojo fizinio susidorojimo. Tai, jog skundėsi dėl laikymo vienoje kameroje su rūkančiais asmenimis, įrodo ir prie pareiškimų pridėti skundai, rašyti Kalėjimų departamentui. Už tai, kad vienoje kameroje kartu su rūkančiais asmenimis buvo laikomas 2014-02-06–2014-02-19, 2014-02-26–2014-03-04, prašo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, priteisti 1600 Lt neturtinės žalos.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, prašo bylą nagrinėti atsakovo atstovui nedalyvaujant.

Atsiliepime nurodė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus Vidaus tyrimų skyriaus pareigūnai visus į įstaigą atvykusius suimtuosius ar nuteituosius skirsto į kameras laikantis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio reikalavimų bei atsižvelgiant į tuo metu galiojantį Šiaulių tardymo izoliatoriaus patvirtintą Suimtųjų ir nuteistųjų atskiro laikymo kamerose planą. Skundžiamuoju laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 58. Iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2014-03-31 Suimtųjų ir nuteistųjų atskiro laikymo kamerose plano Nr. 20/01-971 matyti, kad kameroje Nr. 58 laikomi įtariami ar kaltinami suaugę vyrai, kurie yra anksčiau atlikę su laisvės atėmimu susijusias bausmes.

Tabako kontrolės įstatymo 3 straipsnis nustato, kad vienas iš valstybės tabako kontrolės politikos principų yra ginti žmogaus teises į aplinką be tabako dūmų, o 19 straipsnio 1 dalies 3 punktas numato, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos higienos normos Nr. HN76-2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru (14 p.). Iki šios higienos normos įsigaliojimo draudimai, susiję su rūkymu laisvės atėmimo vietose, teisės aktuose, reglamentuojančiuose sveikatos saugos reikalavimus laisvės atėmimo vietose, įtvirtinti nebuvo.

Nei Bausmių vykdymo kodekso, nei Suėmimo vykdymo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios suimtųjų ir nuteistųjų izoliavimą, nereglamentuoja, kad nerūkantys asmenys turi būti izoliuotai laikomi nuo rūkančių asmenų. Įstaigoje nėra priimta teisės aktų, susijusių su Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkto įgyvendinimu. Nuo 2010 metų Šiaulių tardymo izoliatoriuje, įgyvendinant Tabako kontrolės įstatymo ir higienos normos HN76:2010 nuostatas, taikoma praktika, kuomet į įstaigą atvykę asmenys jų pageidavimu yra paskiriami į dviejų tipų kameras ? rūkančiųjų ir nerūkančiųjų. Šiaulių tardymo izoliatoriaus atsakingi pareigūnai išsiaiškina naujai į tardymo izoliatorių atvykusio asmens žalingus įpročius ir vadovaudamiesi gauta informacija sprendžia suimtojo (nuteistojo) paskyrimo į gyvenamąją vietą klausimą. Jokių nusiskundimų dėl laikymo su rūkančiais asmenimis pareiškėjas įstaigai nebuvo pateikęs. Skundą (pareiškimą) teismui pareiškėjas pateikė tik 2014 m. kovo mėnesį,

Pareiškėjas K. D. savo pareiškimuose teismui skundžiasi, kad jis buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, kad jo prašymai bei maldavimai patalpinti į kameras su nerūkančiais asmenimis buvo tyčia ignoruojami. Atsakovas teismui pateikė Šiaulių tardymo izoliatoriaus Socialinės reabilitacijos skyriaus 2014-03-28 pažymą Nr. 61/04-469 „Dėl K. D.“, iš kurios matyti, kad skundžiamu laikotarpiu pareiškėjas su skundais, pareiškimais ar prašymais dėl netinkamų laikymo sąlygų į įstaigos direktorių nesikreipė. Priešingai, vietoj galimybės spręsti iškilusias problemas tiesiogiai Šiaulių tardymo izoliatoriuje pareiškėjas net keletą kartų kreipėsi į Kalėjimų departamentą prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos. Visais atvejais kalinamojo skundai būdavo persiunčiami į Šiaulių tardymo izoliatorių. 2014-03-06 ir 2014-03-07 skunduose Kalėjimų departamentui K. D. nurodo, kad jis yra laikomas kameroje su rūkančiais asmenimis (Šiaulių tardymo izoliatoriuje yra gautas K. D. 2014-03-03 prašymas Nr. 72/04-1836, kad jis yra rūkantis ir sutinka būti kalinamas kameroje, kurioje laikomi rūkantys suimtieji ir nuteistieji). Pareiškėjas teigia, kad prašymas išgautas prievarta, tačiau nepateikia jokių įrodymų, pagrindžiančių jo žodžius. Priešingai, savo skunde jis nurodo, kad jei jis būtų perkeliamas į kitą kamerą, tai būtų pati „blogiausia, kur ištisą parą gali žmogus arba sėdėti, arba gulėti. Be to, tai būtų pati šalčiausia kamera ir nemačiusi remonto nuo pastatymo kalėjimo laikų“. Iš to galima daryti išvadą, kad pareiškėjas bet kuriuo atveju geriau būtų kameroje su rūkančiais asmenimis (preziumuojant jo nerūkymo faktą), nei bet kurioje kitoje kameroje. Taip pat pareiškėjas, pats sau prieštaraudamas, skunde nurodo, kad prašymą, jog yra rūkantis, parašė savo noru, nes žinojo, kad kitą dieną bus etapuojamas į Kauno tardymo izoliatorių. Jo teiginiai, kad bijojo kitų įstaigoje laikomų asmenų fizinio susidorojimo, nepagrįsti jokiais įrodymais ir neturi jokio teisinio pagrindo. Iš byloje surinktos medžiagos matyti, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnai, priešingai nei teigia pats ieškovas, geranoriškai ir pagal savo kompetenciją bendraudavo su kalinamuoju, siūlė įvairias problemų sprendimo galimybes – 2014-03-03 pareiškėjas bendravo su Šiaulių tardymo izoliatorius direktoriumi, kuris patikino, kad jo problemos bus išspręstos. Taip pat Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo gauti 2014-03-21 K. D. prašymai Nr. 71/04-1892 ir Nr.71/04-1893, kuriuose pareiškėjas atsisako Kalėjimų departamentui siųstų 2014-03-06 ir 2014-03-07 skundų ir prašo jų nebenagrinėti, nes juose išdėstytos problemos aptartos ir išspręstos, kas dar kartą įrodo, jog įstaigos pareigūnai, vykdydami savo tiesiogines pareigas, veikė teisėtai, nesudarydami blogesnių sąlygų pareiškėjui ir neišskirdami jo iš kitų kalinamųjų.

Įstaiga teisės aktų reikalavimų ir pareiškėjo teisių nepažeidė, nes pareiškėjas buvo laikomas įstaigoje nesant jokių pareiškėjo pretenzijų dėl galiojančių Tabako kontrolės įstatymo nuostatų įgyvendinimo. Įstaiga negali būti laikoma atsakinga, jei laikomi asmenys sąmoningai nuslepia, manipuliuoja ar teikia melagingą informaciją apie savo žalingus įpročius ir dėl to yra laikomi rūkančiųjų/nerūkančiųjų gyvenamosiose patalpose. Be to, atsakovas atkreipia dėmesį į teismų praktiką, anot kurios, tuo atveju, kai pareiškėjas į administraciją su prašymu ar skundu dėl to, kad kameroje rūkoma, raštu nesikreipė, nėra jokio pagrindo spręsti, jog laisvės atėmimo vietos administracija nesiėmė reikiamų veiksmų, kad būtų užtikrintas draudimas rūkyti gyvenamosiose ar kitose bendro naudojimo patalpose, dėl ko, laikydama pareiškėją kartu su šiose patalpose rūkančiais nuteistaisiais, būtų pažeidusi teisės aktų reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1251/2013). Tokia teismų pozicija minėto teisinio reglamentavimo atžvilgiu taip pat rodo, jog gintinos galimai pažeistos nerūkančiųjų teisės, o ne rūkančiųjų pretenzijos. Atsižvelgiant į tai, kad teisės aktuose įtvirtintas nerūkančiųjų teisių į sveiką aplinką užtikrinimas, o ne rūkančiųjų interesai, pareiškėjo abstraktūs ir neįrodyti argumentai dėl rūkančiųjų laikymo su nerūkančiaisiais nelaikytini neturtinę žalą galėjusiomis sukelti aplinkybėmis. Pareiškėjo saugomos įstatymų teisės ir teisėti lūkesčiai, susiję su rūkymu, nebuvo pažeisti, todėl atsakovo veikimas nelaikytinas turinčiu neteisėtumo požymių.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo K. D. skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje nuo 2014-02-05 iki 2014-02 19, nuo 2014-02-26 iki 2014-03 04 jis buvo laikomas vienoje kameroje su rūkančiais asmenimis.

Teismas pažymi, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė), pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir LR CK) 6.271 straipsnio nuostatas, kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (LR CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (LR CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (LR CK 6. 248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (LR CK 6.249 straipsnis), tačiau LR CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal LR CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

LR civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. LR CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (LR CK 6.250 str. prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (pagal LR CK 6.271 str.).

Veiksmų neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnį konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (pagal CK 6.271 straipsnį), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Teismas pažymi, kad ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Tačiau asmens pažeista teisė teismo gali būti apginta tuo atveju, jei jis konkrečiai įvardija neteisėtus valdžios institucijos veiksmus (neveikimą) ir savo reikalavimą pagrindžia atitinkamais argumentais bei įrodymais. Reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai ar abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai, kokio teisės akto reikalavimų nevykdė atitinkamas viešojo administravimo subjektas, ar neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal atitinkamas teisės normas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012).

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Tabako kontrolės įstatymo 3 str. nustato, kad vienas iš valstybės tabako kontrolės politikos principų yra ginti žmogaus teises į aplinką be tabako dūmų, o 19 str. 1 d. 3 punktas numato, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Higienos normos Nr. HN76-2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 p. nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru (14 p.).

Teisės aktų reikalavimų privalo laikytis visi asmenys, tačiau būtent tardymo izoliatoriaus administracijos pareiga užtikrinti, kad rūkantys suimtieji (nuteistieji) tinkamai laikytųsi nustatyto draudimo rūkyti gyvenamosiose kamerose bei kitose bendro naudojimo patalpose, ir nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais, t. y. užtikrinti, kad asmenys jose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis.

Kaip nurodyta Šiaulių tardymo izoliatoriaus atsiliepime, nuo 2010 metų Šiaulių tardymo izoliatoriuje, įgyvendinant Tabako kontrolės įstatymo ir higienos normos HN76:2010 nuostatas, taikoma praktika, kuomet į įstaigą atvykę asmenys jų pageidavimu yra paskiriami į dviejų tipų kameras ? rūkančiųjų ir nerūkančiųjų. Šiaulių tardymo izoliatoriaus atsakingi pareigūnai išsiaiškina naujai į tardymo izoliatorių atvykusio asmens žalingus įpročius ir vadovaudamiesi gauta informacija sprendžia suimtojo (nuteistojo) paskyrimo į gyvenamąją vietą klausimą.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas tik 2014-03-03, t. y. priešpaskutinę dieną iki išvykimo iš Šiaulių TI, parašė prašymą, jog sutinka būti kalinamas kameroje, kurioje laikomi rūkantys suimtieji arba nuteistieji (b. l. 26), nors pirmą kartą į Šiaulių TI buvo atvežtas 2013-12-31 (b. l. 24). Kaip matyti iš bylos medžiagos, Šiaulių TI neginčija aplinkybės, kad pareiškėjas nuo 2014-02-05 iki 2014-02-19 ir nuo 2014-02-26 iki 2014-03-04 buvo laikomas kameroje Nr. 58 kartu su rūkančiais asmenimis, todėl darytina išvada, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnai neveikė taip, kaip privalėjo elgtis – išsiaiškinti naujai į tardymo izoliatorių atvykusio asmens žalingus įpročius bei atsižvelgiant į gautą informaciją spręsti dėl paskyrimo į kamerą. Tačiau byloje taip pat pateikta Šiaulių tardymo izoliatoriaus Socialinės reabilitacijos skyriaus būrio viršininko 2014-03-28 pažyma Nr. 61/04-469 „Dėl K. D.“ (b. l. 25), kurioje nurodyta, kad patikrinus Suimtųjų ir nuteistųjų pasiūlymų, prašymų (pareiškimų), skundų, peticijų tardymo izoliatoriaus direktoriui registracijos žurnalus laikotarpiu nuo 2014-02-06 iki 2014-03-04, duomenų, kad K. D. kreipėsi į Šiaulių TI direktorių su skundais dėl netinkamų laikymo sąlygų, neturi. Taip pat byloje pateiktas pareiškėjo 2014-02-06 prašymas, adresuotas Šiaulių TI direktoriui (b. l. 31), kuriame pareiškėjas nurodo, kad kalinimo sąlygos Šiaulių TI jį tenkina, pavojus jo gyvybei bei sveikatai negresia, pretenzijų niekam neturi.

Taip pat teismas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo rašytuose pareiškimuose Šiaulių apygardos administraciniam teismui yra skirtingai dėstomos 2014-03-03 aplinkybės: 2014-03-04 rašytame pareiškime (b. l. 4-6) pareiškėjas nurodo, kad 2014-03-03 jis buvo iškviestas Šiaulių TI direktoriaus, kuris įpareigojo darbuotojus skirti pareiškėjui nerūkančiųjų kamerą, tačiau kadangi pareiškėjas žinojo, kad 2014-03-04 ryte jis bus etapuotas į Kauno TI, jis sutiko naktį praleisti su rūkančiais vienoje kameroje, kurioje ne savo noru jau buvo laikomas ir anksčiau. 2014-03-18 pareiškime (b. l. 18-19) pareiškėjas nurodo, kad jis 2014-03-03 buvo iš kameros iškviestas VTS pareigūnų, kurie primygtinai vertė rašyti, jog sutinka būti laikomas su rūkančiais asmenimis vienoje kameroje. Tai darė grasindami, todėl jis, bijodamas fizinio susidorojimo, parašė reikalaujamą prašymą.

Pareiškėjas 2014-03-06 parašė skundą Kalėjimų departamentui prie Teisingumo ministerijos (b. l. 34), kuriame nurodoma, kad jis Šiaulių TI yra tyčia laikomas su rūkančiais asmenimis. 2014-03-21 pareiškėjas Kalėjimų departamentui parašė prašymą (b. l. 35) jo skundo nenagrinėti, nes jame išdėstytos problemos aptartos ir išspręstos. Be to, pareiškėjo 2014-03-07 skunde, adresuotame Kalėjimų departamentui (b. l. 37-38), nurodoma, kad Šiaulių TI darbuotojai „siūlo eiti į vadinamųjų „Vagių“ kamerą, kuri nerūkanti. Teko nueiti į tokią kamerą, tai buvo pasiūlyta susipjaustyti rankas ir belsti į duris, kad išvestų“. Kaip matyti iš skundo, Šiaulių TI nuvedė pareiškėją į kitą kamerą, tačiau ten pareiškėjas irgi nebuvo. Taip pat pareiškėjas skunde rašo, kad buvo nuvestas į dar pora kamerų, tačiau jose buvo „šalta, purvina, neaišku kada remontuota“, dar kitoje kameroje trūko ploto.

Teismas, įvertinęs byloje esančią medžiagą, sprendžia, jog byloje nėra įrodymų, jog pareiškėjas iš tiesų per skundžiamą laikotarpį būtų teikęs prašymą nebūti laikomam su rūkančiaisiais (prašymai ir skundai buvo rašomi jau išvykus iš Šiaulių TI), Šiaulių TI veiksmų neteisėtumas neužtikrinant pareiškėjui kalinimo sąlygų kartu su nerūkančiais asmenimis byloje nėra nustatytas, teismas kritiškai vertina pareiškėjo argumentus, kad jis kreipėsi į Šiaulių tardymo izoliatoriaus administraciją dėl apgyvendinimo atskirai nuo rūkančiųjų, nes Šiaulių tardymo izoliatorius patvirtino, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas į administraciją raštu nesikreipė, o skundą teismui padavė tik 2014-03-04, t. y. jau išvykęs iš Šiaulių TI. Jokių įrodymų, patvirtinančių, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus, galinčius būti pagrindu spręsti dėl neturtinės žalos atlyginimo, pareiškėjas teismui nepateikė. Byloje esantys rašytiniai duomenys, skunduose ir pareiškimuose dėstomų aplinkybių nesutapimas, prieštaravimas sudaro pagrindą jo argumentus, nepatvirtintus objektyviais, įrodomąją reikšmę turinčiais duomenimis, atmesti kaip nepagrįstus. Nenustačius vienos iš būtinų deliktinės civilinės atsakomybės sąlygų, t. y. neteisėtų veiksmų, valstybei negali kilti pareiga atlyginti neturtinę žalą.

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis ABTĮ 85–87str., 88 str. 1 d. 1 p.,

nusprendžia:

Pareiškėjo K. D. skundą Atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per šį teismą.

Teisėjas Arvydas Martinavičius