Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalės Burdulienės, Nijolios Indreikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nerijaus Meilučio apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės O. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 22 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-5342-454/2014 pagal ieškovo V. R. patikslintą ieškinį atsakovėms O. M., R. A. dėl nuosavybės teisės gynimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis), kurios nagrinėjamu atveju nenustatytos. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Dėl naujų įrodymų priėmimo į bylą ir prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka

Atsakovė O. M. apeliaciniu skundu pareiškė prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka ir priimti į bylą naujus įrodymus: kadastro žemėlapio ištrauką, kuri patvirtina, jog ieškovo žemės sklypo ribos yra netikslios, ir ginčo tvoros kontrolinę geodezinę nuotrauką, patvirtinančią, jog ginčo tvora natūroje yra atsakovės žemės sklype (b. l. 148–149). Kadangi šie įrodymai teikiami, apeliantei siekiant paneigti pirmosios instancijos teismo išvadą, jog ginčo tarp šalių dėl sklypo ribos nėra, kas sudaro atsakovės apeliacinio skundo esmę, todėl šie įrodymai priimtini į bylą, pripažįstant, jog jų pateikimo būtinybė apeliantei iškilo vėliau (CPK 314 straipsnis).

Prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka atsakovė grindžia būtinybe byloje apklausti asmenis, turinčius specialių žinių, o būtent skiriamosios ribos tarp ginčo sklypų išpildomąją nuotrauką atlikusį geodezininką A. Ž. ir atsakovės su apeliaciniu skundu pateiktą ginčo tvoros kontrolinę geodezinę nuotrauką atlikusį matininką M. G.. Tačiau kolegija sprendžia, kad visapusiškai ir objektyviai patikrinti skundžiamo sprendimo pagrįstumą bei teisėtumą galima ir skundą nagrinėjant rašytinio proceso tvarka. Pažymėtina, kad CPK 321 straipsnio 1 dalis pagrindine apeliacinio proceso forma laiko rašytinį procesą, o apeliacinės bylos nagrinėjimas žodine tvarka yra išimtinė forma. Todėl kolegija nepripažįsta būtinumo aiškintis bylos aplinkybes, bylą nagrinėjant žodinio proceso tvarka (CPK 322 straipsnis).

Dėl žemės sklypų ribos aiškumo ir ieškovo teisių pažeidimo nustatymo

Sklypo ribų aiškumas (neaiškumas) yra vertinamojo pobūdžio kategorija, priklausanti nuo konkrečių faktinių aplinkybių, ir tik įvertinus šių aplinkybių visetą sprendžiama, ar sklypo ribos neaiškios ir dėl to turi būti nustatinėjamos. Jeigu teismas sprendžia, kad riba pagal žemės sklypų ribas nustatančius dokumentus yra aiški, tai jis pasisako, pagal kokį konkretų dokumentą ši riba nustatyta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje O. G. R. v. I. S., bylos Nr. 3K-3-195/2010).

Pirmosios instancijos teismas nustatė ieškovo nuosavybės teisių pažeidimą, konstatavęs, kad ginčo sklypus skirianti riba yra aiški, o iš ieškovo byloje pateiktos skiriamosios ribos išpildomosios nuotraukos (b. l. 16) matyti, kad atsakovės tvora ir jos statiniai – malkinė ir šiltnamis yra įsiskverbę į ieškovui nuosavybės teise priklausantį sklypą. Todėl teismas gynė ieškovo nuosavybės teises ir įpareigojo atsakoves nugriauti tvorą bei atlaisvinti konkrečią ieškovo sklypo dalį nuo statinių ir kitų atsakovių daiktų. Atsakovė O. M. (viena iš gretimo žemės sklypo bendraturčių) apeliaciniu skundu nesutinka su teismo išvada, jog žemės sklypus skirianti riba yra aiški, ją laiko netikslia, todėl mano, kad negalėjo būti nustatytas ir ieškovo teisių pažeidimas. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, jog ginčo dėl sklypo ribų nėra, rėmėsi Nekilnojamojo turto registre įregistruotais žemės sklypų planais, tačiau neįvertino visų bylos aplinkybių. Iš byloje pateiktų įrodymų akivaizdu, kad yra nusistovėjusi faktinė žemės sklypų riba, ir būtent ginčo tvora sklypus skyrė dar iki ieškovui tampant sklypo savininku (tvoros teisinė registracija atlikta dar 1976 m. b. l. 34–40) ir sklypus tebeskiria šiuo metu.

CK 4.45 straipsnio, reglamentuojančio žemės sklypo ribų nustatymą, 1 dalyje įtvirtintas žemės sklypų ribų nustatymas teismine tvarka tais atvejais, kai kyla žemės sklypų savininkų ginčas dėl ginčytinų sklypo ribų ir jos nėra aiškios iš esamų dokumentų. Kasacinio teismo praktikoje yra nurodyta, kad pirmąją aplinkybę – kilusį žemės sklypų savininkų ginčą – paprastai įrodo kreipimosi į teismą faktas. Antrąją aplinkybę – sklypo ribų neaiškumą – gali įrodyti tai, kad apskritai nėra ribas nurodančių dokumentų (sutarčių, matavimo aktų, dokumentų, registro žymų ir kt.); esami dokumentai iš esmės prieštarauja vieni kitiems; nors dokumentai ir neprieštarauja vieni kitiems, bet egzistuoja kitos aplinkybės, kurios sudaro pakankamą pagrindą abejoti dokumentų pagrįstumu, pavyzdžiui, kai žemės sklypo faktinės ir teisinės ribos (ribos pagal dokumentus) nesutampa arba jos nesutampa taip, kad eina per gretimo žemės sklypo savininko pastatus. Esant žemės sklypų savininkų ginčui dėl sklypų ribų, žemės sklypus skiriančios ribos buvimo vietos ir jos konfigūracijos nustatymas yra teismui įstatymo suteiktos kompetencijos įgyvendinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. J. v. A. Z. ir A. Z. Ir kt., bylos Nr. 3K-3-459/2015). Atsižvelgiant į tai, spręstina, kad ieškovas, ieškiniu prašydamas nugriauti sklypus skiriančią tvorą, kuri, jo nuomone, yra jam priklausančiame žemės sklype, faktiškai iškėlė ginčą dėl žemės sklypų ribos, nes skiriasi faktinė ir teisinė žemės sklypų ribos. Jeigu žemės sklypus skirianti riba pagal žemės sklypų savininkų dokumentus neatitinka faktinio naudojimo, tai paprastai reiškia, kad vienas savininkas naudojasi didesniu žemės sklypo plotu, negu jam priklauso pagal žemės sklypo dokumentus, o kitas – mažesniu. Tokiu atveju yra pagrindas abejoti, ar žemės sklypų riba yra aiški. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad tais atvejais, kai sprendžiant ginčą dėl žemės sklypo ribos nustatoma, jog dokumentuose nustatyta riba neatitinka faktiškai nusistovėjusio žemės sklypų naudojimo, tai faktinė riba yra vienas iš kriterijų, pagal kurį sprendžiama, kur turi būti nustatyta žemės sklypus skirianti linija, taip iš esmės išsprendžiant šalių ginčą.

Pagal CK 4.45 straipsnį ribos neaiškumas pašalinamas atsižvelgiant į dokumentus, faktiškai valdomo sklypo ribas ir kitus įrodymus. Dokumentuose esanti nekonkreti ribos vieta ar konfigūracija gali būti tikslinama pagal bylos aplinkybių visumą: pagal ribos išsidėstymą dokumentuose, atsižvelgiant į sklypuose esančius statinius (pastatus, tvoras, šulinius ir kt.); pagal tai, kam jie priklauso nuosavybės teise ir kokie yra susitarimai dėl jų naudojimo tvarkos ar sąlygų; pagal faktinio naudojimo trukmę ir aplinkybes, atsižvelgiant į aplinkos objektus ar reljefo ypatumus bei kitus svarbius faktus; pagal principines nuostatas, kad abiejų sklypų naudojimas būtų įmanomas, racionalus, kad ribos tikslinimu galutinai būtų išspręstas ginčas ir nebūtų sudaroma prielaidų ginčui kilti ateityje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis, priimta civilinėje A. V. v. P. V., bylos Nr. 3K-3-453/2010). Tik tinkamai ištyręs visas reikšmingas bylos aplinkybes, teismas gali spręsti, ar esamuose dokumentuose nustatytos žemės sklypų ribos yra aiškios. Pirmosios instancijos teismas, formaliu pagrindu konstatavęs, kad ginčo dėl sklypus skiriančios ribos nėra, nesiaiškino ir nenustatinėjo teismų praktikoje nurodytų esminių, sprendžiant šio pobūdžio ginčus, aplinkybių, todėl teismo išvada, kad tarp šalių nėra ginčo dėl sklypų ribos, pripažintina nepagrįsta, o sklypų riba, esant ginčui, iš viso buvo nenustatyta.

Nagrinėjamoje byloje pripažįstant esant ginčui dėl žemės sklypų ribos turi reikšmės ir kita apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad nustatyta ieškovo sklypo riba eina per statinius. Iš ieškovo pateiktos skiriamosios ribos tarp ginčo sklypų išpildomosios nuotraukos akivaizdu, kad nurodyta teisinė sklypo riba neatitinka Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų reikalavimo neformuoti sklypo taip, jog jo riba kirstų statinį, suformuotą kaip atskiras nekilnojamasis daiktas, išskyrus inžinerinius statinius (inžinerinius tinklus, susisiekimo komunikacijas ir panašiai) (Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų 20 punktas), kadangi ši riba kerta atsakovės šiltnamį ir malkinę, kurių statybos teisėtumas patvirtintas ir Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimu (b. l. 41–47) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartimi (b. l. 48–59).

Dėl ieškinio senaties termino taikymo

Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad yra pažeistos ieškovo nuosavybės teisės, jas gynė, kartu konstatavęs, kad nėra praleistas ieškinio senaties terminas, kurį atsakovė nagrinėjamoje byloje prašė taikyti. Ieškinio senaties termino pradžią teismas nustatė nuo 2005 m. lapkričio 21 d., kuomet buvo nustatytos ieškovo žemės sklypo koordinatės ir atlikta skiriamosios ribos išpildomoji nuotrauka. Atsakovės O. M. nuomone, ieškinio senaties termino eiga prasidėjo nuo to momento, kai buvęs žemės sklypo savininkas sužinojo apie tvorą (ieškovas žemės sklypo savininku tapo nuo 2002-09-10). Kadangi ankstesnis sklypo savininkas jokių pretenzijų atsakovei nereiškė, todėl ieškovo reikalavimui turėjo būti taikomas ieškinio senaties terminas.

CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti. Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai su savo teisėmis besielgiantis asmuo. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ginčo tvora buvo pastatyta dar iki ieškovui tampant žemės sklypo savininku, todėl tvoros pastatymo faktas negali reikšti, kad ieškovas turėjo sužinoti apie ankstesnio savininko, o tuo pačiu ir savo pažeistas teises nuo pat tvoros pastatymo. Akivaizdu, kad ginčo esmę sudaro aplinkybės, ar ginčo tvora ir ginčo statiniai – šiltnamis ir malkinė – yra pastatyti ieškovo ar atsakovių žemės sklype. Todėl ieškovui nustačius, kad šie atsakovės statiniai galimai yra jam nuosavybės teise priklausančiame sklype, būtent ši aplinkybė apsprendžia ieškinio senaties termino pradžią. Duomenų ir įrodymų, kad ieškovas apie tokią jo nuosavybės teisę pažeidžiančią aplinkybę galėjo ir turėjo sužinoti anksčiau, byloje nepateikta (CPK 178 straipsnis). Todėl kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagal tuo metu byloje pateiktus įrodymus tinkamai nustatė ieškinio senaties termino pradžią ir pagrįstai netaikė ieškinio senaties.

Dėl neatskleistos bylos esmės ir bylos perdavimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo

Pirmosios instancijos teismas, padarydamas nepagrįstą išvadą, jog tarp šalių nėra ginčo dėl žemės sklypų ribos, ir faktiškai vien šiuo pagrindu patenkindamas ieškinį, neatskleidė esminę reikšmę šioje byloje turinčių aplinkybių. t. y. nenustatė ir neįvertino tų aplinkybių, kurios turėtų būti nustatytos ir įvertintos, kilus ginčui dėl žemės sklypų ribos. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad įrodyti, jog reikalaujama sklypų riba atitinka teisės aktų reikalavimus ir yra tinkamiausia, turi ieškovas, o kita šalis turi teisę teisės aktų nustatyta tvarka pateikti kitokį sklypų ribos nustatymo variantą ir jį pagrįsti. Be to, teismas tokio pobūdžio bylose neturėtų formaliai laikytis šalių pareikštų reikalavimų ribų ir remtis tik šalių pateiktais įrodymais, jei jie neleidžia atskleisti bylos esmės, yra perdėm prieštaringi ir yra galimybė surinkti papildomų įrodymų, galinčių padėti nustatyti byloje tiesą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. J. v. A. Z. ir kt., bylos Nr. 3K-3-459/2014). Todėl nors atsakovė byloje nebuvo pareiškusi reikalavimo nustatyti žemės sklypų ribą pagal faktinį naudojimąsi, kurį ji faktiškai gina paduodama apeliacinį skundą, tačiau siekiant tinkamai realizuoti teismui pavestą pareigą nustatyti byloje tiesą turėtų būti pasiūlyta atsakovei pareikšti priešpriešinį reikalavimą dėl sklypo ribos nustatymo. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje būtina atlikti naujus kadastrinius matavimus, kurie leistų tiek ginčo šalims, tiek bylą nagrinėjančiam teismui spręsti, ar ginčijama žemės sklypų riba buvo nustatyta teisėtai ir nepažeidžia civilinių santykių stabilumo. Ginčo šalys, būdamos suinteresuotos tiesos byloje nustatymu, turi imtis visų įrodinėjimo priemonių, siekdamos nustatyti žemės sklypų ribą (CPK 178 straipsnis).

Kadangi pirmosios instancijos teismas nenustatė esminių faktinių ir teisinių bylos aplinkybių, todėl faktiškai neatskleidė bylos esmės. Atsižvelgiant į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, būtinybę surinkti įrodymus ir pareikšti priešpriešinius reikalavimus, spręstina, kad byla turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, todėl konstatuotinas bylos esmės neatskleidimas pirmosios instancijos teisme, kaip pagrindas perduoti bylą nagrinėti iš naujo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta, kad bylos esmė gali būti neatskleista dėl to, kad nebuvo surinkti reikalingi įrodymai, nenustatyti reikšmingi faktai, kurie yra būtini sprendimui dėl bylos baigties priimti. Tokio pobūdžio pažeidimas yra pagrindas panaikinti teismo sprendimą ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. birželio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. S. v. J. A. D. ir kt., bylos Nr. 3K-3-309/2013). Todėl priimtas teismo sprendimas naikintinas, o byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 331 straipsniu,

nutaria:

Panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 22 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.