- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-11-09
- Bylos Nr.
- 1A-545-1036/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-43181-2022-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Giedrė Telksnienė, Ugnė Gailiūnienė, Mindaugas Povilanskas
- Advokatai
- Valerijus Kirpičnikovas, Ana Grinevič
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Ugnės Gailiūnienės, Mindaugo Povilansko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Giedrės Telksnienės,
asmeniui, kuriam paskirta priverčiamoji medicinos priemonė, O. M. (O. M.), jo gynėjui advokatui Valerijui Kirpičnikovui (nuotoliniu būdu per „Zoom“ platformą),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka vaizdo konferencijos būdu išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, kuriam paskirta priverčiamoji medicinos priemonė, O. M. (O. M.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 18 d. nutarties, kuria:
pripažinta, kad O. M. (O. M.) baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalyje, padarė būdamas nepakaltinamas.
O. M. (O. M.) taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarus jo psichikos būklės stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.
Sveikatos priežiūros įstaiga įpareigota ne rečiau kaip kartą per 6 (šešis) mėnesius teikti teismui išvadą apie priverčiamosios medicinos priemonės taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar panaikinimo būtinumą.
Taip pat nutartimi išspręstas daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, klausimas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. O. M. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, o būtent:
Jis 2022 m. lapkričio 13 d. apie 10.50 val., (duomenys neskelbtini) namo laiptinėje, ties butu Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 2,48 promilių neblaivumas), smurtaudamas, t. y. abiem rankom bandydamas sugriebti N. S. už kaklo, ją apdraskė, padarydamas odos įbrėžimus krūtinėje, tuo nežymiai sutrikdė nukentėjusiosios N. S. sveikatą.
II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai bei proceso dalyvių prašymai
2. Asmuo, kuriam paskirta priverčiamoji medicinos priemonė, O. M. (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 18 d. nutartį (toliau – ir Skundžiama nutartis) panaikinti ir priimti naują sprendimą – bylą nutraukti.
1.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nors O. M. pageidavo dalyvauti pirmosios instancijos teismo posėdyje, tačiau byla buvo išnagrinėta jam nedalyvaujant. Pažymima, kad 2023 m. rugpjūčio 8 d. dalyvavo Vilniaus apygardos teisme vykstančiame posėdyje nuotoliniu būdu, o jau 2023 m. rugpjūčio 9 d. Vilniaus miesto apylinkės teismas nusprendė, kad jo dalyvavimas nebūtinas, nes teismo psichiatrijos ekspertizės akte nurodyta, kad O. M. dėl savo psichikos būsenos negali suprasti su juo atliekamų proceso veiksmų esmės ir jų valdyti. Minima, jog ekspertai nurodė, kad O. M. nerekomenduojama šaukti į teismą ir atlikti proceso veiksmų. Apeliantas akcentuoja, kad nurodoma ekspertizė buvo atlikta 2023 m. gegužės 25 d., tuo metu jis nuolat vartojo alkoholinius gėrimus ir ekspertai konstatavo lėtinį psichikos sutrikimą – (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). Apeliantas teigia, jog nuo 2023 m. liepos 29 d. yra gydomas psichiatrijos ligoninėje ir jo sveikatos būklė ženkliai pagerėjo, todėl mano, kad žmogus privalo būti teismo išklausomas, prieš priimant sprendimą dėl priverstinio gydymo.
1.2. O. M. vertinimu Skundžiama nutartis yra nepagrįsta, kadangi pirmosios instancijos teismas padarė klaidingą išvadą, kad apeliantas padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies reikalavimus, įrodymai buvo ištirti neišsamiai, vertinti tendencingai, neobjektyviai, nepašalinti prieštaravimai. Analizuojant BK 140 straipsnio sudėties subjektyviuosius ir objektyviuosius požymius, apeliantas aiškina, jog 2022 m. lapkričio 13 d. atvyko pas N. S. tik su vienu tikslu – pasikalbėti. Supranta, kad ko elgesys nepateisinamas, kadangi buvo girtas, tačiau jokio smurto N. S. atžvilgiu apeliantas nenaudojo, jos už kaklo sugriebęs nebuvo ir jos nedraskė. Pati nukentėjusioji, apklausta ikiteisminio tyrimo metu, nurodė, jog sugyventinis pradėjo veržtis į butą, tyčia dviem rankomis griebė už kaklo, apdraskė, sakė įleisti. Taip pat ir apylinkės teismo posėdyje patvirtino, kad apelianto tikslas buvo užeiti į butą, t. y. nukentėjusioji nurodo, kad jis buvo labai girtas, jis brovėsi į butą, o pastaroji jam neleido, jis pradėjo stumti, o ji stūmė jį atgal, jis griebė man už krūtinės, už kaklo ir griebdamas apdraskė krūtinę, jo tikslas buvo įeiti į butą. Nurodoma, kad nukentėjusioji buvo su savo motina – liudytoja A. S., kuri teisminio nagrinėjimo metu patvirtino savo parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu, kad O. M. nesmaugė, bet taip norėjo įeiti į butą. Ji O. M. pastūmė ir jis nugriuvo, ir sugriebęs N. S. už kojos, ją laikė. Tikriausiai O. M. ją (nukentėjusiąją) apdraskė griebdamas už kaklo. Apeliantas nurodo, kad jis buvo girtas ir nuo liudytojos pastūmimo nukrito pats, jis jokių sužalojimų negalėjo padaryti.
1.3. Nors apeliantas teigia suprantantis, jog prioritetas turi būti teikiamas nukentėjusiojo asmens interesams, jo apsaugai nuo galimų nusikalstamų veikų, tačiau nukentėjusiosios parodymai negali būti absoliutinami, jie turi būti vertinami bylos įrodymų grandinėje. Nukentėjusiosios ir jos motinos liudytojos parodymai negali būti vieninteliu ir absoliučiu kaltės įrodymu, ypač jeigu šie parodymai prieštarauja kitiems bylos duomenimis. Be kita ko, esant asmenų konfliktiniam santykiui, parodymai turi būti vertinami labai įdėmiai ir atidžiai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr.2K- 231-976/2017). Nagrinėjamu atveju, O. M. vertinimu, nukentėjusioji ir liudytoja yra suinteresuotos apeliantą apkaltinti, jos asmeniškai yra neigiamai nusistačiusios jo atžvilgiu.
1.4. Kartu apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys ir į bendrojo pagalbos centro (toliau – ir BPC) pateiktą garso įrašą, kuriame nukentėjusioji 2022 m. lapkričio 13 d. 10.04 val. ir 10.32 val. kreipėsi pagalbos, nurodydama, kad prašo iškviesti policiją lauke gulinčiam neblaiviam O. M., nes kviesta greitoji medicininė pagalba jo neišvežė. Iš antro įrašo nustatyta, kad (nukentėjusioji) aiškinasi dėl ankstesnio iškvietimo aplinkybių bei rezultatų, tačiau apie jokį smurtą nemini.
Atsiliepimas
3. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.
4. Teismo posėdžio metu O. M. paaiškino, kad jo tikslas buvo pasirodyti teismui ir parodyti, jog jis nėra nusikaltėlis. Atsiprašė teismo ir savo antrosios pusės, kad negražiai pasielgė ir išgąsdino. Nurodė, kad pripažįsta savo kaltę, jog buvo išgėręs ir išgąsdino nukentėjusiąją, bet netiesa, kad jos atžvilgiu smurtavo. Apelianto O. M. gynėjas palaikė apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, kaip pagrįstus, ir prašė jį tenkinti. Papildomai pažymėjo, kad asmuo turi problemų dėl alkoholio vartojimo, ir jeigu tą problemą išspręstų, nebūtų pavojingas visuomenei. Prokurorė teismo posėdžio metu prašė apeliacinį skundą atmesti, kadangi jame nėra nurodyta jokių objektyvių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą Skundžiamą nutartį pakeisti, panaikinti ir priimti prašomą sprendimą – bylą nutraukti. Pirmosios instancijos teismas tinkamai ir visapusiškai išnagrinėjo visas ikiteisminio tyrimo metu nustatytas aplinkybes, įrodymai ištirti teisiamojo posėdžio metu, išanalizuoti juos vertinant visumoje.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Asmens, kuriam paskirta priverčiamoji medicinos priemonė, O. M. apeliacinis skundas atmestinas.
Žemesnės instancijos teismas
5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, Skundžiamos nutarties teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to, ar dėl jų skundas gautas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, ginčijamas O. M. inkriminuotos baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymo aplinkybių nustatymas, teigiant, jog apeliantas neatliko smurtinio pobūdžio veiksmų. Taip pat nesutinkama su pirmosios instancijos teismo sprendimu nagrinėti bylą O. M. nedalyvaujant, nurodant, jog prieš priimant sprendimą dėl priverstinio gydymo taikymo, asmuo privalo būti išklausomas teismo.
6. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, susipažinusi su byloje surinktais ir teismo posėdyje ištirtais įrodymais, patikrinusi Skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį, išnagrinėjusi apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes bei tinkamai, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, įvertino bei išdėstė byloje esančius įrodymus, kuriais pagrindė savo išvadas, teisingai konstatavo, kad baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, O. M. padarė būdamas nepakaltinamumo būsenoje ir pagrįstai nutarė paskirti jam priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendrojo stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.
Dėl baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų
7. Apeliaciniame skunde apeliantas nurodo, kad baudžiamoji byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta jam (O. M.) nedalyvaujant, nors jis pageidavo dalyvauti bylos nagrinėjime, t. y. iš skundo turinio teisėjų kolegija sprendžia, jog O. M. teigia, kad žemesnės instancijos teismas padarė BPK nuostatų pažeidimus. Teisėjų kolegija, įvertinusi šiuos skundo argumentus, pažymi, kad BPK 399 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog teisėjas turi teisę reikalauti, kad į teisiamąjį posėdį būtų pristatytas asmuo, kurio byla nagrinėjama, jeigu pagal eksperto išvadą tam nekliudo jo ligos pobūdis. Priverčiamųjų medicinos pobūdžio priemonių taikymo bylose asmens, kurio byla nagrinėjama, dalyvavimas procese gali būti ribojamas arba visiškai eliminuotas, tačiau tik padarius įrodymais pagrįstą išvadą, jog dalyvavimas vienokiu ar kitokiu būdu negalimas dėl psichikos sveikatos būklės, ir su sąlyga, kad tokio asmens gynyba (atstovavimas) yra tinkama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. sausio 7 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-55-222/2020). Šiuo atveju bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo nutarta O. M. į teismo posėdį nekviesti ir jo neapklausti, nes teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 78TPK-101/2023 buvo konstatuota, kad O. M. serga lėtiniu psichikos sutrikimu – (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), jis negali suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti, negali suprasti su juo atliekamų veiksmų esmės, yra pavojingas visuomenei, todėl nerekomenduota jo šaukti į teismą ir atlikti su juo proceso veiksmų. Apklausta teismo psichiatrė ekspertė Aurelija Survilaitė ekspertizės akte suformuluotas išvadas patvirtino, paaiškino, kad pagal tuometinę jo psichinę būklę buvo nustatyta, kad O. M. negalėjo suprasti veiksmų reikšmės ir jų valdyti, buvo rekomenduota jam taikyti priverčiamąsias medicinines priemones, o būtent stacionarinio stebėjimo, bendro stebėjimo sąlygomis. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti teismo psichiatrės ekspertės Aurelijos Survilaitės, turinčios 7 metų ekspertinio darbo stažą, surašyto ekspertizės akto patikimumu bei pagrįstumu. Teismo posėdžio metu O. M. interesai buvo atstovaujami gynėjos advokatės Anos Grinevič, kuri gynybą vykdė aktyviai ir tinkamai, t. y. teismo posėdžio metu išreiškė ginamojo argumentus ir prašymus, uždavinėjo klausimus nukentėjusiajai bei liudytojai. Atsižvelgiant į tai darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, į teismo posėdį nekviesdamas O. M., baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų nepažeidė. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad apelianto teisė būti išklausytam buvo užtikrinta apeliacinės instancijos teisme nagrinėjant jo skundą dėl apylinkės teismo nutarties, todėl nėra pagrindo dėl išdėstytų aplinkybių Skundžiamą nutartį pripažinti neteisėta ir nepagrįsta.
Dėl baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje.
8. Apeliantas O. M. skunde bei apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nurodo, kad jokio smurto N. S. atžvilgiu nenaudojo, jos už kaklo sugriebęs nebuvo ir jos nedraskė. Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu O. M. parodė, jog 2022 m. lapkričio 13 d. apie 11.00 val. jis atėjo pas N. S. į namus, pasibeldė, jam durų niekas neatidarė. Buvo išgėręs. Paskui nuėjo už lifto atsisėsti ir palaukti, nusiraminti, norėjo pasikalbėti su N. S.. Po maždaug 20 minučių N. S. atėjo ir pamatė jį su tuo buteliu, ji labai supyko, kad jis girtuokliauja, jam pasakė „eik iš čia, kad ji jo nematytų, nenori nieko bendro su juo turėti“, jis jos prašė atleidimo. Tada ji išėjo ir jis ėjo paskui ją atsiprašinėdamas. Kai nuėjo prie buto durų, ten stovėjo N. S. mama A. S., jis toliau atsiprašinėjo, sakė „atleisk, mama, tu užtark“. Po šių jo žodžių N. S. mama A. S. paėmė jį už pečių ir pargriovė ant žemės ir suspaudė, o N. S. užlipo jam ant pilvo ir ieškojo kišenėse pinigų. Paėmė banko kortelę ir pinigus, kiek tiksliai pasakyti negali, gal buvo 100 ar 200 eurų. Gali būti, kad jis N. S. nuo savęs pastūmė su delnu už krūtinės, nes ji jam spaudė pilvą. N. S. atšoko nuo jo ir pabėgo su mama į butą ir užsidarė. N. S. už kaklo jis tikrai sugriebęs nebuvo ir šios nedraskė, už abiejų rankų taip pat nesuėmė (2 t., b. l. 59–61). Teisėjų kolegija, tokią apelianto O. M. pateiktą įvykio versiją vertina kritiškai, kadangi ją paneigia byloje surinktų įrodymų visetas.
9. Tai, jog O. M. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, patvirtina nukentėjusiosios N. S. parodymai. Nukentėjusioji nuo pat pirminio pareiškimo, vėliau apklausiama tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme nuosekliai tvirtino, kad 2022 m. lapkričio 13 d. apie 10. 50 val., jai būnant namuose į duris pradėjo daužytis jos buvęs sugyventinis O. M., su kuriuo negyvena jau apie tris metus. Sugyventinis reikalavo, kad ji įsileistų jį namo. Po kurio laiko ji atidarė duris, kad galėtų įsitikinti, ar vyras pasišalino. Jai atidarius duris, buvęs sugyventinis pradėjo veržtis į butą, tyčia jai dviem rankomis griebė už kaklo. Verždamasis O. bandė griebti abiem rankom jai už kaklo, sakė “įleisk mane, įleisk“. Jis brovėsi į butą, ji jam neleido. Jis pradėjo ją stumti, o ji jį atgal rankomis stūmė, nenorėjo įleisti. Griebdamas apdraskė krūtinę kairėje pusėje, po to sugriebė už kairės rankos dilbio. Už kaklo O. jos sugriebęs nebuvo ir nesmaugė. Dėl to, kad jis buvo girtas, jai pavyko nustumti jį toliau nuo buto durų ir užsidaryti. Dėl tokių O. veiksmų jai buvo sukeltas fizinis skausmas. Visa tai vyko už buto durų, laiptinėje prie durų. Įvykio metu jos bute buvo mama A. S.. Mama buvo buto koridoriuje jai už nugaros, viską matė. Ji pakvietė mamą, kuri gyvena šalia jos, ji (mama) atėjo, nes ji bijojo išeiti viena iš patalpos. Ji per durų skylutę matė, kad jis yra laiptinėje ir prieš tai paskambino mamai, kad ji ateitų. O. turi psichikos sveikatos problemų, vartoja alkoholį, dėl to ir kyla tokios problemos (1 t., b. l. 1–9, 59–62; 2023 m. rugpjūčio 9 d. teisiamojo posėdžio protokolas, 3 t., b. l. 59–64). Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti šiais nukentėjusiosios N. S. parodymais, kadangi, kaip minėta, jie yra nuoseklūs, logiški ir juos patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai.
10. Liudytoja A. S. ikiteisminio tyrimo metu paaiškino, jog N. S. yra jos dukra. 2022 m. lapkričio 13 d. ryte, jai į telefoną paskambino išsigandusi anūkė ir paprašė ateiti, nes tėtis beldžiasi į duris, rėkauja, prašosi įleidžiamas. Kadangi gyvena netoli, atėjo į dukros butą. Tuo momentu O. gulėjo septinto aukšto laiptinėje už šiukšlių vamzdžio. Jis miegojo ar tik buvo užsimerkęs nežino, tačiau jis įeinančios į dukters butą jos nematė. Jai užėjus į butą ir kiek pabuvus, O. vėl pradėjo belstis, daužyti duris, šaukti, kad jis negers, viską darys, bus geras ir prašė įleisti. Po to triukšmas nutilo ir gal 15 min. buvo tyla. Galėjo būti apie 11.00 val. Ji dukrai pasakė, kad gal O. jau nuėjo ir ji eis namo. Tada dukra atidarė buto duris, išėjo į laiptinę ir prie jos labai greitai iš už kampo prišoko O. Jis staigiai sugriebė abiem rankom N. už kaklo, nesmaugė, bet taip norėjo įeiti į butą. Ji stovėjo už N. Tai pamačiusi, puolė prie O. ir jį pastūmė. O. nugriuvo ir sugriebęs N. už kojos, ją laikė. Padėjo N. išsilaisvinti, įėjo į butą ir užsirakino. N. atsisukus pamatė, kad ant jos krūtinės yra įdrėskimai, kurioje tiksliai vietoje dabar jau neprisimena. Tikriausiai O. ją apdraskė griebdamas už kaklo. Kai O. N. sugriebė už kaklo, jai galėjo skaudėti, tas veiksmas buvo labai trumpas, bet staigus, todėl galėjo sukelti fizinį skausmą. Ar O. buvo girtas ar pagiriotas, negali pasakyti, bet vaikščiojo jis nestabiliai, judesiai buvo kažkokie nekoordinuoti. N. buvo labai išsigandusi, šoko būsenoje (1 t., b. l. 65–67). Apylinkės teismo teisiamojo posėdžio metu pagarsinus liudytojos A. S. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, A. S. juos patvirtino ir paaiškino, jog teisingi yra anksčiau duoti parodymai (2023 m. rugpjūčio 9 d. teisiamojo posėdžio protokolas, 3 t., b. l. 59–64). Apeliacinės instancijos teismas neįžvelgia pagrindo abejoti liudytojos A. S. parodymų patikimumu, jie viso baudžiamojo proceso metu iš esmės išliko nepakitę ir buvo pakankamai nuoseklūs.
11. Nors apeliaciniame skunde siekiama pagrįsti nukentėjusiosios ir liudytojos parodymų prieštaringumą kitiems bylos duomenims, vis tik, teisėjų kolegijos vertinimu, apelianto nurodomas N. S. ir A. S. parodymų nepatikimumas grindžiamas ne išsamia visų bylos aplinkybių analize, o selektyviai atrinkta bylos duomenų dalimi. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad tiek apelianto, tiek nukentėjusiosios bei liudytojos parodymai pirmos instancijos teismo buvo išsamiai įvertinti visų įrodymų kontekste. Nukentėjusiosios N. S. parodymus, patvirtina ne tik liudytojos A. S. parodymai, bet jie iš esmės atitinka ir nustatytas bylos faktines aplinkybes, o būtent Skundžiamoje nutartyje pagrįstai įvertintą 2022 m. lapkričio 14 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvadą Nr. G3618/2022(01), kuri patvirtina N. S. parodymus apie jos atžvilgiu O. M. panaudotą fizinį smurtą, sužalojimų lokalizaciją. Minėtoje specialisto išvadoje, be kita ko, konstatuota, kad N. S. padaryti odos įbrėžimai krūtinėje, kietu, mažą kontaktuojantį paviršių su briauną turinčiu daiktu (daiktais), 1-2 parų laikotarpyje iki apžiūros; 2. Sužalojimai vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu. N. S. sužalojimų jai padarymo metu galėjo justi fizinį skausmą; 3. Sužalojimai galėjo būti padaryti vieno trauminio epizodo metu. Neatmetama, kad nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti įvykio aplinkybėse nurodytu būdu ir laiku, t. y. 2022 m. lapkričio 13 d. (1 t., b. l. 58). Pažymėtina ir tai, jog apylinkės teismas, vertindamas bylos įrodymų visumą, pagrįstai įvertino ir į įvykį atvykusių policijos pareigūnų „Body“ kamera užfiksuotus pačius pirminius nukentėjusios N. S. paaiškinimus. Nukentėjusioji iškarto po nagrinėjamos situacijos policijos pareigūnams paaiškino, jog ją ką tik apdraskė, nurodė, kad patyrė ir fizinį, ir emocinį skausmą (1 t., b. l. 77–80). Nustatytų duomenų kontekste, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad netrukus po įvykio, t. y. praėjus parai, nukentėjusiosios N. S. 2022 m. lapkričio 14 d. apžiūros metu specialisto išvadoje konstatuotas sužalojimas neabejotinai yra O. M. smurtinių veiksmų prieš ją pasekmė.
12. O. M. apeliaciniame skunde, siekiant pagrįsti nukentėjusiosios N. S. parodymų netikslumą ir nepatikimumą, akcentuojamas nukentėjusiosios kreipimasis į BPC, t. y. kad N. S. į BPC skambino prašydama jam (apeliantui) iškviesti policiją dėl to, kad jo (apelianto), gulinčio lauke neišvežė greitoji medicinos pagalba, o apie jokį smurtą N. S. nekalba. Teisėjų kolegija, įvertinusi apžiūrėtą BPC garso įrašą (1 t., b. l. 71–74), sutinka su apelianto nurodomomis aplinkybėmis, tačiau pabrėžia, kad nukentėjusioji N. S. į BPC skambino 2022 m. lapkričio 13 d. 10 val. 04 min. ir 10 val. 32 min., kaip nurodoma ir paties apelianto, t. y. prieš O. M. nežymiai sutrikdant jai sveikatą. Iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumos matyti, jog smurtinio pobūdžio veiksmus apeliantas panaudojo apie 10 val. 50 min. – po pranešimų į BPC. Taigi baudžiamojoje byloje esantys ir Skundžiamoje nutartyje aptarti bei įvertinti įrodymai, sutampa tarpusavyje ir patvirtina vieni kitus, sudarydami nuoseklią įrodomąją grandinę, todėl aukštesnės instancijos teismas daro abejonių nekeliančią išvadą, jog O. M. veiksmuose egzistuoja baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, požymiai.
Dėl priverčiamosios medicinos priemonės
13. Pirmosios instancijos teismas pripažino, jog O. M. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką ir ją darydamas sirgo lėtiniu psichikos sutrikimu – (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), dėl ko negalėjo suvokti veikos pavojingumo ir valdyti savo veiksmų, t. y. būdamas nepakaltinamas (BK 17 straipsnio 1 dalis). Pastarosios išvados, apeliantas O. M. neginčija. Tikslinga pastebėti, kad pagal baudžiamąjį įstatymą teismas turi diskreciją savo nuožiūra spręsti klausimą dėl būtinumo taikyti asmeniui priverčiamąsias medicinos priemones bei parinkti tokių priemonių rūšį. Teisėjų kolegijos vertinimu, apylinkės teismas, spręsdamas O. M. pakaltinamumo klausimą, pagrįstai vadovavosi Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus teismo psichiatrijos skyriaus ekspertizės akto Nr. 78TPK-101/2023 išvadomis (2 t., b. l. 26–34) bei teisiamojo posėdžio metu apklaustos teismo psichiatrijos ekspertės Aurelijos Survilaitės paaiškinimais (2023 m. rugpjūčio 9 d. teisiamojo posėdžio protokolas, 3 t., b. l. 59–64) ir nutarė O. M. taikyti būtent tokią priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje (BK 98 straipsnio 1 dalies 2 punktas), kokia buvo rekomenduota minėtame ekspertizės akte. BK 98 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis teismas taiko asmeniui, kurį dėl jo psichikos sutrikimo reikia stebėti ir gydyti specializuotame stacionare. Taigi, stacionarinis stebėjimas ir gydymas bendro stebėjimo sąlygomis specialioje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje paskirtas, atsižvelgiant į Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos akte konstatuotas išvadas ir eksperto paaiškinimus bei vadovaujantis BPK 403 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalies 2 punktu. O. M. skirta priverčiamosios medicinos priemonės rūšis – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje, atitinka O. M. diagnozuoto psichikos sutrikimo sunkumą ir nustatytą jo socialinį pavojingumą sau ir visuomenei.
14. Kartu pažymėtina, kad priverčiamoji medicinos priemonė nėra bausmė, tai priverstinio gydymo priemonė, kurios taikymo tikslas yra išgydyti asmenį, padariusį įstatymo uždraustą pavojingą veiką, jį prižiūrint ar izoliuojant gydymo metu nuo visuomenės, taip siekiant apsaugoti tiek visuomenę nuo tokio asmens galimų pavojingų veikų, tiek patį uždraustą veiką padariusį asmenį nuo jam gresiančių pavojų. Pažymėtina, kad įstatymas nenustato, už kokias konkrečiai padarytas pavojingas veikas teismas gali paskirti kurią nors iš BK 98 straipsnio 1 dalyje nustatytų priverčiamųjų medicinos priemonių. Teismas turi diskreciją pats spręsti klausimą dėl būtinybės asmeniui taikyti priverčiamąsias medicinos priemones ir parinkti jų rūšį. BK 98 straipsnio 2, 3, 4 dalyse nustatyti pagrindiniai kriterijai, į kuriuos teismas turi atsižvelgti parinkdamas priverčiamąsias medicinos priemones, tai yra į psichikos sutrikimą ir jo sunkumą, padarytos veikos pobūdį ir pavojingumą bei pavojų, kurį asmuo gali kelti savo ar kitų asmenų gyvybei ar sveikatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. lapkričio 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-206-495/2021). O. M. paskirta priverčiamoji medicinos priemonė neabejotinai suvaržo jo teises, tačiau toks suvaržymas yra taikomas asmenims, padariusiems baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, nepažeidžiant nei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio, nei BPK 7, 11, 44 straipsnių nuostatų. Duomenų, kad O. M. psichinė sveikata būtų akivaizdžiai pagerėjusi, baudžiamosios bylos medžiagoje nėra. Kartu atkreiptinas dėmesys ir į tai, kaip teisingai pažymėta ir Skundžiamoje nutartyje kad teismas nenustato priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo laiko, jos taikomos, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė ir išnyksta jo pavojingumas. Kiekvienu atveju teismas pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą ne rečiau kaip kartą per šešis mėnesius privalo spręsti klausimą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar jų taikymo panaikinimo (BK 98 straipsnio 6 dalis, BPK 405 straipsnio 2 dalis). Vadovaujantis paminėtu, pasikeitus O. M. psichinės sveikatos būklei, jam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė gali būti pakeista į švelnesnę priverčiamąją medicinos priemonę arba tokia priemonė gali būti apskritai panaikinta.
15. Išdėstytų aplinkybių pagrindu, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 18 d. nutartis laikytina teisėta ir pagrįsta, keisti ar naikinti ją apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 5 dalies 1 punktu,
nutaria:
atmesti asmens, kuriam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė, O. M. (O. M.), apeliacinį skundą.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.