Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešeja Daiva Pranyte-Zalieckiene Baudžiamoji byla Nr. 1A-206/08

Teiseja Nina Picugina Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.8.1.; 1.2.8.2.; 2.1.6.2.; 2.4.7.; 2.4.8.

2008 m. gegužes 26 d.

Vilniaus apygardos teismo baudžiamuju bylu skyriaus teiseju kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkes Daivos Pranytes-Zalieckienes,

teismo posedyje apeliacine tvarka išnagrinejo baudžiamaja byla pagal privataus kaltintojo V. R. apeliacini skunda del Šalcininku rajono apylinkes teismo 2007 m. lapkricio 12 d. nuosprendžio, kuriuo V. K. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 155 str. 1 d. (teiginiai „traumuota galvele“ bei „nesveikas inspektorius“) 2 MGL (260 Lt) dydžio bauda;

Taip pat šiuo teismo nuosprendžiu V. K. išteisintas, nepadarius veikos, turincios nusikaltimo, numatyto LR BK 154 str. 2 d. (teiginiai „klastociu meistras“, „O cia viskas igavo visai kita atgarsi, „Atsakomojo V. R. žingsnio neteko ilgai laukti. Jis skubiai sufalsifikavo byla, areštavo užklausimo autoriu dviem parom už tai, kad šis savo automobili pasistate prie bendrabucio“, „Sulaikytojo žodžiais tariant, inspektorius buvo labai susierzines ir vis atkartojo, kad džiaugiasi, pagaliau galedamas matyti ši žmogu butent cia, o kai pastarasis nerode jokio susidomejimo jo asmeniu, inspektorius pradejo rekti, paivairindamas savo riksma necenzuriniais išsireiškimais“, „Aistra klastoti – iaugusi i krauja“, „Inspektorius V. R. apklauses liudytojus, bet baudžiamajai bylai iškelti, manau, pritruko ir operatyvios sekmes, ir tiesiog proto“, „Todel esu net 99 procentais isitikines, kad pareiškimas apie mano „nusikalstama veikla“ ir visi su tuo susije veiksmai buvo atlikti asmeniškai to žmogaus“, „...tas V. R., kuri ar tai juokais, ar tai rimtai vadina neskestanciuoju „Titaniku“. O kitu šaltiniu nuomone, jis, neva turis kompromituojancios informacijos apie kai kuriuos pareigunus. Todel jiems ir tenka priimti šio nusikaltelio diktuojamas žaidimo taisykles“), požymiu.

Remiantis LR BPK 3 str. 1 d. 8 p., teismas privataus kaltinimo byla dalyje del teiginiu: „Nusikaltelis ir girtuoklis...“, „...liudnai pagarsejes savo nuotykiais, besibaigianciais..., tai girtais sapaliojimais vasaros bare, organizuotu nusikaltimu tyrimo inspektorius V. R.“, nutrauke.

Taip pat teismas šiuo nuosprendžiu civilini ieškini paliko nenagrinetu. P. V. R. teise i ieškinio patenkinima civilinio proceso tvarka.

Aprašomoji dalis

nustate:

V. K. nuteistas už tai, kad viešai ir raštu – 2003 m. rugpjucio 22 d. Šalcininku rajono laikrašcio „V. Š.“ leidinio Nr. 63 (556) 1-ame, 2-ame ir 7-ame puslapiuose rusu kalba išspausdintame straipsnyje „Uždaroji akcine bendrove “Šalcininku policijos komisariatas“ užgauliai pažemino V. R., išspausdindamas apie ji teiginius „Bet kas bus, jeigu po avarijos traumuotoje galveleje „šaus“ mintis del kokio nors dar absurdiškesnio sprendimo...“, „Tokie dalykai, kaip savo asmeniniu santykiu aiškinimasis, naudojantis tarnybine padetimi ir purvinais metodais, nesveikam inspektoriui – ne naujiena”.

Apelianto manymu, teismas nepagristai išteisino V. K. del laikraštyje paskleistu melagingu žiniu apie tai, kad apeliantas „skubiai sufalsifikavo byla, areštavo užklausimo autoriu dviem parom už tai, kad šis savo automobili pasistate šalia bendrabucio“. Pažymi, kad ikiteisminis tyrimas nurodytoje byloje buvo pradetas pagal E. J. pareiškima del jo sumušimo bei mobiliojo ryšio telefono pagrobimo. Atlikto ikiteisminio tyrimo teisetuma patvirtina igalioto asmens rezoliucija pradeti ikiteismini tyrima bei prokuroro pavedimas ji atlikti. Taciau teismas nuosprendyje del nurodytu veiksmu nepasisake. Pažymi, kad teismas nepagristai ir vienašališkai vadovavosi tik nuteistojo ir liudytojo J. V. melagingais parodymais. Nurodo, kad Vilniaus m. VPK KP ONTT komisaras B. K. gali paneigti V. K. melagingus teiginius apie tai, kad „inspektorius labai susierzines ir vis kartojo, kad džiaugiasi, pagaliau galedamas matyti ši žmogu butent cia, o kai pastarasis nerode jokio susidomejimo jo asmeniu, inspektorius pradejo rekti, paivairindamas savo riksma necenzuriniais išsireiškimais“. Kad nurodyti teiginiai neatitinka tikroves rodo ir 2007-03-02 Šalcininku RPK raštas ir žurnalas. Nurodyti irodymai paneigia nuteistojo ir liudytojo J. V. parodymus, be to, teismas nesieme jokiu veiksmu pranešti prokurorui apie liudytojo melagingus parodymus, už kuriuos yra numatyta atsakomybe pagal BK 235 str. Pažymi, kad teismui buvo žinoma apie nuteistojo ir liudytojo biciulyste (jie turi verslo ir kitus interesus), o tai reiškia, kad jie turi ta pati tiksla – vieninga tycia paniekinti nukentejusiji, todel apelianto nuomone, ju parodymai turi buti vertinami kritiškai.

Nurodo, kad teismo išvada, jog V. K. išspausdinti teiginiai apie baudžiamosios bylos tyrima, J. V. sulaikyma bei jo pokalbi areštineje su nukentejusiuoju, yra tik J. V. neigiamos nuomones, vertinimo apie policijos pareiguno veiksmus paskelbimas, paremtas byloje nustatytomis faktinemis aplinkybemis, del ko šie teiginiai negali buti pripažinti informacija (žiniomis), yra nepagrista. Taipogi nepagristos ir klaidingos teismo išvados, kurios neatitinka faktiniu bylos aplinkybiu, yra apie tai, kad nuteistojo teiginiai „klastociu meistras“, „Aistra klastoti – iaugusi i krauja“, „Tokie dalykai, kaip savo asmeniniu santykiu aiškinimasis, naudojantis tarnybine padetimi ir purvinais metodais, nesveikam inspektoriui – ne naujiena“, buvo ivertinti kaip nuteistojo mintys, kurios išsakytos nekategoriškai. Nors nuteistasis savo kategoriškus pasisakymus patvirtino 2007-01-10 vykusiame teismo posedyje. Nurodo, kad teismas nesieme jokiu veiksmu, straipsnyje paminetiems šaltiniams nustatyti bei juos apklausti (jog nuteistasis turi kompromituojancios informacijos apie kai kuriuos pareigunus).

Taip pat apeliantas nesutinka su teismo išvada, jog nebuvo nustatyta nuteistojo atsakomybe lengvinanciu ir sunkinanciu aplinkybiu. Pasak apelianto, šališka ir iškraipyta informacija, nepagristus, nepatikrintus, faktais neparemtus kaltinimus bei dezinformacija jo atžvilgiu nuteistasis skleide ir naudojo savanaudiškiems tikslams – buvo ieškoma sensacingumo tam, kad padidinti laikrašcio tiraža, siekdamas keršto už 2003 m. jo atžvilgiu pradeta tyrima bei turedamas pagrindini tiksla pasmerkti ji visuomeneje kaip asmeni, pilieti bei pareiguna. Pažymi, kad nuteistojo publikuotas straipsnis yra jo iš keršto vykdomos nukentejusiojo atžvilgiu šmeižimo kompanijos savotiškas tesinys. Melagingas žinias nuteistasis skleide tendencingai, kryptingai, samoningai ir tycia, nes per 2003-2006 metus išplatino apie 30 apelianta šmeižianciu publikaciju, kurias sudaro melagingi prasimanymai ir ižuliai iškreipti ivykiai, kurie neatitinka tikroves, žemina jo garbe ir oruma, pakenke jo reputacijai. Tai sudaro pagrindo teigti, kad nuteistojo veika padaryta del savanaudišku paskatu.

Apeliantas pažymi, kad buvo pareiškes teisejai N.Piciuginai nušalinima del bylos vilkinimo, netinkamo baudžiamojo istatymo taikymo bei padarytu esminiu BPK pažeidimu, teisejos asmeniškumo, psichologinio spaudimo apelianto atžvilgiu bei tyciniu bandymu ji suklaidinti. 2007 m. kovo 27 d. teiseja nutrauke procesa, taciau Vilniaus apygardos teismas 2007 m. liepos 2 d. nutartimi panaikino mineta nutarti ir perdave byla nagrineti iš naujo. Pažymi, kad teiseja turejo išankstini nusistatyma šioje byloje, nes savo nuomone pareiške nutraukdama procesa, todel ji negalejo iš naujo nagrineti bylos iš esmes. Be to, teisejai pareikštu nušalinimu pagristuma patvirtina aplinkybe, kad jos visi procesiniai sprendimai, apskundus juos apeliacine tvarka, buvo panaikinti kaip neteiseti, kas rodo teisejos šališkuma ir išankstini nusistatyma apelianto atžvilgiu. Apelianto manymu, jo byla nebuvo nagrinejama iš esmes, 2007-10-08 ir 2007-10-23 buvo surengti formalus teismo posedžiai.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliantas gincija baudžiamojo istatymo taikyma, motyvuodamas tuo, kad V. K. buvo kaltinamas del to, jog jis 2003-08-22 Šalcininku rajono laikrašcio „V. Š.“ leidinio Nr. 63 (556) 1-ame, 2-ame ir 7-ame puslapiuose rusu kalba išspausdintame straipsnyje „Uždaroji akcine bendrove “Šalcininku policijos komisariatas““ paskleide apie apelianta tikroves neatitinkancia informacija, galincia ji paniekinti ar pažeminti arba pakirsti pasitikejima juo. Todel nuteistojo veika turejo buti kvalifikuota pagal BK 154 str. 2 d., o ne pagal BK 155 str. 1 d. Pasak apelianto, teismas perkvalifikuodamas nuteistojo veika pagal BK 155 str. 1 d., pažeide kaltinimo teisme ribas. Taciau ivertinus nurodytus skundo argumentus, teiseju kolegija juos atmeta kaip nepagristus del sekanciu motyvu.

Pažymetina, kad tik nuodugniai ištyrus visus byloje esancius faktinius duomenis, nustacius bylai reikšmingas aplinkybes, teismas gali tinkamai kvalifikuoti nuteistojo veika arba jo atžvilgiu priimti išteisinamaji nuosprendi. Tokiu budu tik isigilinus i visas bylos aplinkybes, teismas gali išsiaiškinti, kokie nusikalstamos veikos požymiai yra kaltinamojo veikoje. Pagrindinis BK 154 str. 1 d. ir 155 str. 1 d. numatytu nusikaltimu atribojimo požymis yra tas, kad ižeidimo atveju nera nurodomi faktai, ivykiai, poelgiai, neigiamai apibudinantys nukentejusiji, o neigiamai, nepadoriai, užgaulia formuluote atsiliepiama apie žmogaus asmenybe, jo savybes, buda. Be to, ižeidimo atveju neturi reikšmes, ar šis vertinimas pagristas, ar ne, ar atitinka tiesa, ar jos neatitinka. Taigi pirmosios instancijos teismas, tik ištyres ir ivertines byloje esancius irodymus, galejo teisingai kvalifikuoti V. K. veika. Juolab, kad pagal BPK 256 str., kaltinimas teisme gali buti pakeistas, jeigu kaltinamojo nusikalstama veika perkvalifikuojama pagal baudžiamaji istatyma, numatanti lengvesni nusikaltima ar baudžiamaji nusižengima, jeigu iš esmes nesikeicia faktines nusikalstamos veikos aplinkybes. Esant BPK 256 str. nurodytoms salygoms, pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas nagrinejimo teisme ribu, pagristai perkvalifikavo nuteistojo veika pagal BK 155 str. 1 d.

Taip pat apeliantas nurode, kad teismas 2006 m. gruodžio 6 d. nutartimi perdaves privataus kaltinimo skunda nagrineti teisiamajame posedyje pagal BK 154 str. 1 d., pažeide kaltinimo teisme ribas, nes neivertino aplinkybes, jog apelianta šmeižiantys teiginiai buvo paskleisti spaudinyje, del ko veika atitinka nusikaltimo, numatyto BK 154 str. 2 d., požymius. Taciau nurodytas skundo teiginys atmestinas kaip nepagristas, nes BPK nuostatos, reglamentuojancios bylos perdavima nagrineti teisiamajame posedyje, nereikalauja, kad teismas sprestu veikos kvalifikavimo klausimus (BPK 233 str.), nes tiesioginis irodymu tyrimas, ju vertinimas vyksta tik nagrinejant byla iš esmes teisiamajame posedyje. Tik išsamiai ištyrus ir ivertinus bylos faktinius duomenis, teismas gali tinkamai pritaikyti baudžiamaji istatyma bei priimti teiseta ir pagrista sprendima (BPK 1 str.).

Apeliantas skundu pagrinde gincija V. K. nusikalstamos veikos kvalifikavima ir netinkama irodymu vertinima.

Pažymetina, kad šmeižimas pagal BK 154 str. 1 d. – tai paskleidimas apie kita žmogu tikroves neatitinkancios informacijos, galincios paniekinti ar pažeminti ta asmeni arba pakirsti pasitikejima juo. Tokios informacijos paskleidimas per visuomenes informavimo priemone ar spaudinyje yra šmeižimo kvalifikuojamasis požymis.

Nuteistasis V. K. teisminio bylos nagrinejimo metu paaiškino, kad nurodytame straipsnyje deste mintis apie policijos pareiguna (apelianta), juolab, kad teiginiai: „nusikaltelis ir girtuoklis – klastociu meistras“, „prie bylos prisijunge liudnai pagarsejes savo nuotykiais, besibaigianciais..., tai girtais sapaliojimais vasaros bare, organizuotu nusikaltimu tyrimo inspektorius V. R.“ nebuvo nauji, tai pakartotinai atspausdinti faktai, kurie buvo tirti ir baudžiamojoje byloje, ir privataus kaltinimo bylose. Nurodyti teiginiai yra patvirtinti byloje esanciais irodymais, todel pirmosios instancijos teismas LR BPK 3 str. 1 d. 8 p. pagrindu pagristai privataus kaltinimo byla dalyje del nurodytu teiginiu nutrauke.

Pagal objektyviuosius požymius šmeižimu laikomas tikroves neatitinkancios informacijos apie žmogu, galincios paniekinti ar pažeminti ta asmeni ar pakirsti pasitikejima juo, paskleidimas. Tikroves neatitinkanti, galinti paniekinti ar pažeminti asmeni informacija – tai žmogu diskredituojancios prasimanytos ar klaidingos žinios. Šmeižimas yra tycinis nusikaltimas. Todel, paskleisdamas informacija, kaltininkas turi suvokti, kad jo skleidžiamos žinios neatitinka tikroves ir gali paniekinti ar pažeminti asmeni, pakirsti pasitikejima juo. Nuomone apie tam tikra informacija – tai faktu ir duomenu vertinimas, požiuris, todel nuomone nelaikoma žinia, jei pareikšta nuomone nepaskleidžiama nauja informacija.

Baudžiamosios atsakomybes už šmeižima taikymo salyga yra tikroves neatitinkancios informacijos paskleidimas. Teismas, nagrinedamas konkrecios bylos faktines aplinkybes, turi atriboti informacija nuo nuomones, nes už išsakytos nuomones paskelbima, atsakomybe pagal BK 154 str. neatsiranda. Ar konkreciame teiginyje yra paskelbta informacija, ar išsakyta nuomone, turi buti sprendžiama vadovaujantis tuo, kad informacija yra žinios apie faktus ir ju duomenis, o nuomone – asmens subjektyvus faktu ir duomenu vertinimas. Duomenu (žinios) ir nuomones atskyrimo kriterijai yra nustatyti Visuomenes informavimo istatymo 2 str. 33, 69 punktuose. Nuomone – visuomenes informavimo priemonese skelbiamas požiuris, nusimanymas, nuovoka, supratimas, mintys arba komentarai apie bendro pobudžio idejas, faktu ir duomenu, reiškiniu ar ivykiu vertinimai, išvados ar pastabos apie žinias, susijusias su tikrais ivykiais. Nuomone gali remtis faktais, pagristais argumentais ir paprastai yra subjektyvi, todel jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, taciau ji turi buti reiškiama sažiningai ir etiškai, samoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktu ir duomenu (Visuomenes informavimo istatymo 2 str. 33 p.). Žinia – visuomenes informavimo priemonese skelbiamas faktas ar tikri (teisingi) duomenys (Visuomenes informavimo istatymo 2 str. 69 p.).

Vadinasi žinios nuo nuomones atribojimo pagrindas yra tai, kad žiniai taikomas tiesos kriterijus, nes faktu ir duomenu egzistavima galima nustatyti irodymais. Kai asmuo, išreikšdamas nuomone apie ivykius, paskelbia naujas žinias, žeminancias asmens garbe ir oruma, ir neatitinkancias tikroves, jis yra traukiamas baudžiamojon atsakomyben pagal BK 154 str.

Todel nagrinejamu atveju pagrindiniu duomenu ir nuomones atribojimo veiksniu turi buti laikomas teiginiu patikrinimo, irodomumo kriterijus. Kolegija pažymi, jog nuomonei keliamas reikalavimas, kad faktu, duomenu ir ivykiu vertinimai, išvados apie žinias butu susije su tikrais ivykiais. Bylos duomenimis nustatyta, kad nuteistojo 2003-08-22 laikraštyje „V. Š.“ nurodyti teiginiai „O cia viskas igavo visai kita atgarsi, „Atsakomojo V. R. žingsnio neteko ilgai laukti. Jis skubiai sufalsifikavo byla, areštavo užklausimo autoriu dviem parom už tai, kad šis savo automobili pasistate prie bendrabucio“, „Sulaikytojo žodžiais tariant, inspektorius buvo labai susierzines ir vis atkartojo, kad džiaugiasi, pagaliau galedamas matyti ši žmogu butent cia, o kai pastarasis nerode jokio susidomejimo jo asmeniu, inspektorius pradejo rekti, paivairindamas savo riksma necenzuriniais išsireiškimais“ yra susije su tikru ivykiu, kilusiu Dieveniškiu miestelyje. Iš baudžiamosios bylos Nr. 97-1-0369-03 matyti, kad J. V. 2003-08-12 buvo laikinai sulaikytas bei patalpintas i areštine (b.l. 31-32), jam pareikštas itarimas pagal BK 284 str. 1 d., o 2003-08-13 jis perduotas pareigunams B. K. ir V. R. ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti (b.l. 116-117). Taigi šio ivykio vertinimas ir buvo pateiktas straipsnyje „Uždaroji akcine bendrove Šalcininku policijos komisariatas“. Vadinasi, nurodytame straipsnyje teiginiai apie baudžiamosios bylos tyrima, J. V. sulaikyma, jo pokalbi areštineje su nukentejusiuoju yra paremti J. V. pasakojimais, be to, ši fakta patvirtina ir byloje esantis J. V. skundas (b.l. 122). Iš skundo matyti, jog J. V. tiek savo sulaikyma, tiek jam pareikšta itarima laike nepagristu ir vertino kaip V. R. sieki jam atkeršyti, pasak jo, šališkai surinko medžiaga del muštyniu, del praeityje susiklosciusiu priešišku santykiu. Svarbu tai, kad išdestyta J. V. nuomone patvirtina aplinkybe, jog ikiteisminis tyrimas jo atžvilgiu buvo nutrauktas, o priešišku santykiu fakta patvirtina baudžiamojoje byloje Nr.97-2-023-03 esantys duomenys apie tai, kad 2001-09-25 pareigunui V. R. del pasišalinimo iš autoivykio buvo paskirta drausmine nuobauda – griežtas papeikimas (b.l. 14-20). Juolab, kad iš šios išvados matyti, jog J. V. del 2001-06-21 eismo ivykio buvo apklaustas, del ko V. R. pagal pastarojo skunda buvo nušalintas nuo baudžiamosios bylos tyrimo (I t., b.l. 123). Nurodytu aplinkybiu kontekste pirmosios instancijos teismas pagristai padare išvada, kad nuteistojo V. K. išspausdinti teiginiai apie baudžiamosios bylos tyrima, J. V. sulaikyma, jo pokalbi areštineje su V. R., yra J. V. neigiamos nuomones apie policijos pareiguno V. R. veiksmus vertinimo paskelbimas, paremtas byloje nustatytomis faktinemis aplinkybemis. Vadinasi V. K. nurodytus teiginius pateike kaip savo paties samprotavimus, paremtus J. V. pasakojimais. Vadinasi V. K. išspausdintame straipsnyje pateike tik subjektyvu faktu ir duomenu vertinima –nuomone, kuri negali buti peržiurima ir paneigiama, nes jai netaikomas tiesos kriterijus, ji turi remtis tik tikrais faktais. Be to, teiseju kolegija pažymi, kad nuomone turi vertinamaji, atspindimaji pobudi, o nauja informacija - konstatuojamaji pobudi, nes ja teigiami iki tol neišsakyti faktinio pobudžio duomenys. EŽTT praktikoje taip pat yra daromas aiškus faktiniu pranešimu ir vertinimu atribojimas. 2001 m. liepos 12 d. sprendime, priimtame byloje Feldek prieš Slovakija, teismas išaiškino, kad faktus galima patikrinti, o vertinimu irodyti neimanoma, taciau netgi vertinamasis samprotavimas privalo tureti pakankama faktini pagrinda, nes vertinamieji samprotavimai, neturintys faktinio pagrindo, gali buti traktuojami kaip peržengiantys ribas.

Nors apeliantas nurodo, kad V. K. paskleistuose teiginiuose buvo paskelbtos žinios, o ne nuomone, taciau teiseju kolegija ivertinusi bylos faktines aplinkybes, daro išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagristai konstatavo, jog nurodyti teiginiai negali buti pripažinti informacija (žiniomis), nes V. K. straipsnyje išdeste savo subjektyvia nuomone, kuri yra pagrista faktinemis aplinkybemis. Svarbu ir tai, kad aukšciau nurodyti teiginiai turi buti vertinami bendrame straipsnio kontekste. Tokios nuostatos ir laikesi pirmosios instancijos teismas, vertindamas teiginius: “prie bylos prisijunge ...organizuotu nusikaltimu tyrimo inspektorius V. R.“ ir „O cia viskas igavo visai kita atgarsi“, kurie kolegijos nuomone yra paremti faktinemis bylos aplinkybemis ir atspindi tik nuteistojo mintis, komentarus, ivykiu vertinimus, paivairinant juos spalvingais išsireiškimais, epitetais. Pažymetina, kad teise reikšti savo nuomone apima ir tam tikro laipsnio faktu perdejima (hiperbolizavima).

Taip pat pirmosios instancijos teismas pagristai nurodytu teiginiu: „klastociu meistras“, „Aistra klastoti – iaugusi i krauja“, „Inspektorius V. R. apklauses liudytojus, bet baudžiamajai bylai iškelti, manau, pritruko ir operatyvios sekmes, ir tiesiog proto“, „Todel esu net 99 procentais isitikines, kad pareiškimas apie mano „nusikalstama veikla“ ir visi su tuo susije veiksmai buvo atlikti asmeniškai to žmogaus“, nepripažino informacija (žiniomis), nes nurodyti teiginiai buvo susije su V. R. atliktu Baltarusijos piliecio A. V. pareiškimo tyrimu. Juolab, kad nuteistasis V. K. mintis apie galima pareiškimo suklastojima išreiške su tam tikra abejone, o ne kaip kategoriška informacija. Pažymetina, kad V. K. išspausdines minetus teiginius iterpe „manau“, „99 proc. isitikines“, taip interpretuodamas turima informacija, kuria laike patikima, todel šiu minciu negalima laikyti žiniomis.

Teismas pagristai nelaike informacija ir teiginiu „O kitu šaltiniu nuomone, jis, neva turis kompromituojancios informacijos apie kai kuriuos pareigunus. Todel jiems ir tenka priimti šio nusikaltelio diktuojamas žaidimo taisykles“, kadangi jie nebuvo išsakyti kategoriškai.

Nagrinejamu atveju ivertintina ir tai, kad tekste yra pavartota ir menines išraiškos priemoniu, tame tarpe ir apelianto pavadinimas „neskestanciuoju Titaniku“, kuris negali buti vertinamas kaip informacija.

Atkreiptinas demesys i tai, kad apeliantas yra pareigunas, del ko V. K. straipsnyje ir išreiške mintis apie policijos komisariato pareigunu darbo, atliekant jiems pavestas funkcijas, neigiamas puses. Juolab, kad baudžiamojoje byloje Nr.97-2-023-03 yra pakankamai duomenu, patvirtinanciu, kad V. R. buvo ne karta baustas drausmine nuobauda, skirti griežti papeikimai, baustas už buvima darbe apsvaigusiam nuo alkoholio, tarnybinio ginklo pametima, pasišalinima iš ivykio vietos, melagingos turto deklaracijos pateikima, yra pripažintas teismo kaltu del padarytos nusikalstamos veikos. Taigi gincijamame straipsnyje yra vertinami jo elgesys ir tarnyba kaip policijos pareiguno, o ne kaip privataus asmens. Todel pirmosios instancijos teismas pagristai nurode, jog V. R. atžvilgiu reiškiama kritika gali buti platesne nei privaciu asmenu.

Nesant V. K. veikoje BK 154 str. 2 d. numatytu požymiu (V. K. paskelbti teiginiai nera informacinio pobudžio) pirmosios instancijos teismas ji pagristai išteisino.

Pažymetina, kad LR Konstitucija gina asmens teise tureti savo isitikinimus ir juos laisvai reikšti, gauti ir skleisti informacija bei idejas (25 str. 1 ir 2 dalys). Taciau asmuo, igyvendindamas savo teises bei laisves, tame tarpe ir teise laisvai reikšti savo mintis ir isitikinimus, turi neperžengti ju igyvendinimo ribu, antraip bus pažeistos kito asmens teises ir laisves, ginamos istatymo. Vadinasi asmens saviraiškos laisve ir teise skleisti informacija, nera absoliuti ir gali buti ribojama istatymu. BK 155 straipsnis kaip tik ir numato atsakomybe už žmogaus ižeidima.

Ižeidimas yra siejamas su užgauliu žmogaus, jo garbes ir orumo pažeminimu, tai yra siekiu paniekinti asmeni, pakirsti pasitikejima jo reputacija. Kolegija pažymi, kad teiginiuose „Bet kas bus, jeigu po avarijos traumuotoje galveleje „šaus“ mintis del kokio nors dar absurdiškesnio sprendimo...“, „Tokie dalykai, kaip savo asmeniniu santykiu aiškinimasis, naudojantis tarnybine padetimi ir purvinais metodais, nesveikam inspektoriui – ne naujiena“ nera pateikta informacijos, neatitinkancios tikroves. Taciau teiginiais „traumuota galvele“ ir „nesveikas inspektorius“ yra neigiamai, užgauliai apibudinama V. R. asmenybe, juolab, kad nurodyti teiginiai buvo paskelbti viešai - išspausdinti Šalcininku rajono laikraštyje ir jais parodytas paniekinantis pobudis V. R. atžvilgiu. Teiginiais „traumuota galvele“ ir „nesveikas inspektorius“ V. K. neigiamai, nepadoriai ivertino apelianta, pažemino ji kaip asmenybe tiek jo paties, tiek kitu žmoniu akyse, paniekino V. R. prestiža. Taigi V. K. neigiamai, nepadoriai, užgauliai formuluojant atsiliepe apie V. R. asmenybe, jo savybes. Todel pirmosios instancijos teismas pagristai konstatavo, kad V. K. veika atitinka BK 155 str. 1 d. numatyto nusikaltimo požymius. Taigi baudžiamasis istatymas pritaikytas tinkamai.

Kadangi V. K. veika buvo perkvalifikuota, del dalies jam pareikštu kaltinimu jis buvo išteisintas, pirmosios instancijos teismas pagristai pasinaudojo BPK 115 str. 2 d. suteikta išimtine teise perduoti ieškini nagrineti civilinio proceso tvarka. Toks sprendimas atitinka baudžiamojo proceso istatymo reikalavimus.

Nepagristi apeliacinio skundo teiginiai apie esminius BPK pažeidimus. Byla išnagrineta laikantis baudžiamojo proceso taisykliu. Visi faktiniai duomenys, kaip irodymu šaltinis, gauti teisetais budais ir baudžiamojo proceso istatymo nustatyta tvarka. Ju patikimumas BPK numatytomis priemonemis patikrintas (BPK 20 straipsnis). Irodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas išteisino V. K. išdestyti, kaip to reikalauja BPK 305 str. 1 d. 2 p. Teismas tinkamai atskleide BK 154 straipsnio dispozicijos turini, atribojo žinia (informacija) nuo nuomones, nenukrypo nuo EŽTT suformuotos praktikos.

Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagristai ir vienašališkai vadovavosi tik nuteistojo ir liudytojo J. V. melagingais parodymais. Taciau teiseju kolegija nurodytus skundo teiginius vertina kritiškai. BPK 20 str. nurodyta, kad irodymu vertinimas yra teismo prerogatyva. Kokie faktiniai duomenys laikytini irodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyre visas bylos aplinkybes ir nuosprendi pagrinde irodymais, kuriu tinkamumas ir vertinimas atitinka baudžiamojo proceso istatymo reikalavimus. Kolegijos manymu, teismo padarytos išvados atitinka faktines bylos aplinkybes, o vien ta aplinkybe, kad irodymai buvo ivertinti ne nukentejusiajam naudinga linkme, nesudaro pagrindo abejoti byloje esanciu irodymu patikimumu, juolab, kad liudytojo J. V. parodymai yra patvirtinti kitais byloje esanciais duomenimis.

Apeliantas nurodo, kad V. K. savo kategoriškus pasisakymus patvirtino 2007-01-10 vykusiame teismo posedyje, taciau teismas i tai neatsižvelge. Pažymetina, kad nuosprendyje pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo V. K. straipsnyje išspausdintu teiginiu turini, tinkamai ivertino jo duotus parodymus teisiamajam posedyje. Iš 2007-01-10 teismo posedyje duotu V. K. parodymu turinio, priešingai nei nurodo apeliantas, matyti, jog kategorišku, konstatuojamo pobudžio pasisakymu nebuvo. V. K. paaiškino, kokiais faktiniais duomenimis remiantis, buvo išsakyta jo subjektyvi nuomone (I t., b.l. 60-61). Kadangi V. K. teiginiai: „O kitu šaltiniu nuomone, jis, neva turis kompromituojancios informacijos apie kai kuriuos pareigunus. Todel jiems ir tenka priimti šio nusikaltelio diktuojamas žaidimo taisykles“ nebuvo pripažinti informacija, tai ir nebuvo imtasi veiksmu straipsnyje paminetiems šaltiniams nustatyti bei juos apklausti.

Tiek LR Konstitucija, tiek Konvencija itvirtinta asmens teise i nepriklausoma ir nešališka teisma. BPK 58, 59 straipsniai pateikia aplinkybiu saraša, kurioms esant teisejas negali buti laikomas nešališku ir galinciu byloje priimti objektyvu sprendima. Minetose teises normose itvirtintas nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi buti subjektyviai nešališkas, t. y. nei vienas teisejas negali asmeniškai tureti išankstinio nusistatymo, ar buti tendencingas. Asmeninis nešališkumas preziumuojamas, jei nera tam prieštaraujanciu irodymu. Antra, teismas turi buti nešališkas objektyviaja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinancias bet kokia su tuo susijusia abejone. Vertindama subjektyviuosius aspektus kolegija pažymi, kad byloje nera jokiu duomenu, kurie galetu rodyti pirmosios instancijos teisejos išankstini nusistatyma nukentejusiojo atžvilgiu. Vien ta aplinkybe, kad teiseja prieme nukentejusiajam nepalankia teismo nutarti, nesudaro pagrindo teigti, kad priimtas sprendimas bus tendencingas.

Vertinant objektyviuosius aspektus, turi buti nustatyti realus faktai, keliantys abejones del teisejo nešališkumo. Šiuo požiuriu apeliantas teismo šališkuma ižvelgia per priimtu procesiniu dokumentu vertinima, BPK pažeidimus, formalius teismo posedžius. Tokie apelianto teiginiai prieštarauja bylos procesiniu dokumentu turiniui. Pažymetina, kad žemesniu teismu priimtu sprendimu teisetuma ir pagristuma patikrina aukštesnes instancijos teismai. Nuosprendyje išdestyti visi teismo procese patikrinti irodymai, atlikta analize, atskleidžianti ju turini bei nustatytas faktines aplinkybes, motyvuotai pasisakyta del V. K. kaltes pagal BK 155 str. 1 d. Apeliantas apylinkes teismo šališkuma susieja ir su teisejos asmeniškumu, psichologiniu spaudimu apelianto atžvilgiu bei tyciniu bandymu ji suklaidinti. Kolegija konstatuoja, kad nukentejusiojo teise i nešališka teisma nebuvo pažeista, teismas veike laisvai ir nepriklausomai nuo pašalines itakos.

Apeliantas taip pat nesutinka su 2007-10-08 teismo nutartimi, kuria buvo atsisakyta prijungti kitus jo teismui pateiktus straipsnius, išspausdintus laikraštyje „V. Š.“. Pažymi, kad nuteistojo veika yra testine ir atitinka BK 154 str. 2 d. požymius. Kadangi straipsniai buvo išspausdinti 2004-07-16, 2006-10-10 ir 2006-12-29, todel atliktos veikos turi buti kvalifikuotos kaip testines. Taciau teismas nurodytus argumentus atmeta kaip nepagristus, nes kiekvienas straipsnio atvejis nera tapatus, o skirtingas savo objektine dalimi, todel kiekvienas epizodas vertintas savarankiškai, o ne kaip testinis nusikaltimas.

Taip pat apeliantas nesutinka su teismo išvada, jog nebuvo nustatyta nuteistojo atsakomybe sunkinanciu aplinkybiu. Pasak jo, nuteistasis jo atžvilgiu skleide dezinformacija, kuria naudojo savanaudiškiems tikslams – sieke padidinti laikrašcio tiraža ir pasmerkti ji visuomeneje kaip asmeni, pilieti bei pareiguna. Apelianto manymu, nuteistojo veika padaryta del savanaudišku paskatu. Taciau teismas nurodytus skundo argumentus vertina kritiškai, nes tai yra tik apelianto subjektyvi nuomone, nepagrista jokiais faktiniais bylos duomenimis.

Išdestytu aplinkybiu kontekste darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ivertino faktines bylos aplinkybes bei ju pagrindu prieme teiseta ir pagrista nuosprendi, todel keisti ar naikinti ji apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, nera teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

privataus kaltintojo V. R. apeliacini skunda atmesti.