Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2014-03-28 · Civilinė byla Nr. 2-625/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-03-28
Bylos Nr.
2-625/2014
Bylos rūšis
civilinė byla
Rezultatas
Nutartis palikta nepakeista.
Teisėjas
Donatas Šernas
Atsakovas
uždarosios akcinės bendrovės „Egvida“
Ieškovas
uždarosios akcinės bendrovės „Westtrans Logistic“
Trečiasis asmuo
"BTA Insurance Company" SE filialas Lietuvoje "Westtrans Logistic" Egvida
Kategorijos
  • 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-625-2014Procesinio sprendimo kategorija 110.1. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. kovo 28 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Donatas Šernas, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Egvida“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 27 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-3418-302/2014 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Westtrans Logistic“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Egvida“ dėl nuostolių priteisimo.

Išnagrinėjęs atskirąjį skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovas UAB „Westtrans Logistic“ kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu atsakovui UAB „Egvida“, prašydamas priteisti iš atsakovo 356 259 Lt nuostolių atlyginimą, 1 773,01 Lt ekspertizės atlikimo išlaidų bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškinio reikalavimo įvykdymui užtikrinti prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovo turtą 356 259 Lt sumai. Nurodė, kad atsakovas neturėjo nekilnojamojo turto, 2012 m. balansas liudijo apie veiklos nuostolingumą, be to, pareikšto reikalavimo sumą laikė didele, todėl sprendė, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymas pasidarytų neįmanomas.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. sausio 27 d. nutartimi ieškovo UAB ,,Westtrans Logistic“ prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones patenkino ir ieškovo reikalavimams užtikrinti nutarė areštuoti atsakovo UAB „Egvida“ 356 259 Lt vertės kilnojamąjį ar nekilnojamąjį turtą, uždraudžiant šiuo turtu disponuoti. Nesant kilnojamojo ar nekilnojamojo turto ar jų esant nepakankamai, teismas nutarė areštuoti atsakovo UAB „Egvida“ pinigines lėšas, esančias pas atsakovą arba trečiuosius asmenis ir/ar atsakovo banko ir/ar kitų kredito įstaigų atsiskaitomosiose sąskaitose, neviršijant 356 259 Lt, laidžiant atsakovui UAB „Egvida“ sumokėti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytus privalomus mokesčius valstybei ir SODRAI, taip pat leido atsiskaityti su ieškovu.

Teismas nenustatė atsakovo turtinę padėtį patvirtinančių duomenų, be to, nurodė atsakovą esant fiziniu asmeniu, todėl ieškovo reikalaujamą sumą laikė didele. Teismas preziumavo, kad minėti faktai gali apsunkinti ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymą. Teismas taip pat neatmetė tikimybės, kad atsakovas jam priklausantį turtą gali paslėpti ar perleisti tretiesiems asmenims, įkeisti ar kitaip apsunkinti suvaržymais.

Teismas, vadovaudamasis ekonomiškumo principu, nutarė pirmiausia areštuoti atsakovui priklausantį turtą bei turtines teises, o tik nesant ar nepakankant ieškiniui užtikrinti atsakovo turto bei turtinių teisių, nutarė areštuoti atsakovo pinigines lėšas.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atskiruoju skundu atsakovas UAB „Egvida“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 27 d. nutartį ir išspręsti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą iš esmės - atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Atskirąjį skundą grindžia tokiais argumentais:

Teismas, preliminariai įvertinęs ieškinio pagrįstumą, neatsižvelgė į esmines aplinkybes, kurios galėtų sudaryti kliūtis tenkinti ieškinį. Teismas turėjo suabejoti ieškinio ar jo dalies pagrįstumu bei galimo ieškovui palankaus sprendimo tikėtinumu. Savo reikalavimą ieškovas grindžia CMR konvencijos 37 straipsniu bei CK 6.280 straipsnio 1 dalies nuostatomis, todėl teismas, vertindamas tikimybę, ar ateityje yra galimas ieškovui palankus teismo sprendimas, turėjo įvertinti tai, jog asmuo laikomas įgijusiu regreso teisę tik tuo atveju, kai pats atlygina žalą ją patyrusiam asmeniui. Tuo tarpu ieškovas reikalavimo teisę įgijo tik 5 000 EUR sumos ribose. Šis faktas teismui turėjo sukelti abejonių dėl ieškinio pagrįstumo. Be to, šiuo metu ieškovo kaltė dėl kilusios žalos nėra įrodyta, todėl nėra pagrindo iš jo reikalauti nuostolių atlyginimo. Teismas ieškinio sumą laikė didele, nutartyje remdamasis klaidinga aplinkybe, jog atsakovas yra fizinis asmuo. Nors tai ir galėtų būti vertinama kaip nutarties spausdinimo klaida, vis dėlto neatmestina prielaida, jog teismas galėjo nevisapusiškai ištirti byloje esančius duomenis, todėl galėjo priimti klaidingą sprendimą. Vien dėl šios aplinkybės nutartis laikytina nepagrįsta. Be to, ieškinio sumą laikė didele atsakovui, nes neturėjo duomenų apie jo turtinę padėtį. Atsakovas pažymi, jog jis yra pelningai veikiantis juridinis asmuo, todėl jo finansinė būklė turėtų būti vertintina teigiamai. Ieškovas savo prašyme nepagrįstai remiasi neaktualiais 2012 m. pelno–nuostolių ataskaitos duomenimis. Iš pateiktos 2013 m. pelno (nuostolių) ataskaitos matyti, jog atsakovas 2013 metų pabaigoje skaičiavo pelną. Įmonės balansas už 2013 metus parodo, jog 2013 metų pabaigoje įmonė turėjo turto už 173 136 Lt.

Pažymėtina, kad atsakovas savo atsakomybę yra apdraudęs vežėjų kelių transportu civilinės atsakomybės draudimu (CMR draudimu). Tokio pobūdžio draudimo sutartis yra sudaroma būtent dėl tokių atvejų, kai vežėjo veiksmais yra padaroma žala kroviniui, todėl tuo atveju, jeigu atsakovas bus pripažintas atsakingu už kilusius nuostolius, juos padengs atsakovo draudikas. Ši aplinkybė ne tik patvirtina, kad ieškovo reikalaujama suma nelaikytina didele, bet tuo pačiu ji eliminuoja sprendimo neįvykdymo ar įvykdymo pasunkėjimo riziką.

3. Nepagrįsta teismo išvada, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, atsakovas jam priklausantį turtą gali paslėpti ar perleisti tretiesiems asmenims, įkeisti ar kitaip apsunkinti suvaržymais. Ieškovas nenurodė ir teismas nenustatė jokių aplinkybių, patvirtinančių galimą atsakovo nesąžiningumą, ar kitų aplinkybių, įrodančių, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymo galimybė sumažėtų.

4. Teismas, pažeidė lygiateisiškumo, ekonomiškumo, interesų pusiausvyros principus, nes pritaikydamas laikinąsias apsaugos priemones, paliko galimybę taikyti atsakovo piniginių lėšų areštą, todėl atsakovas negalėtų tinkamai ir laiku vykdyti finansinių įsipareigojimų. Tai sutrikdytų atsakovo ūkinę veiklą arba privestų įmonę prie nemokumo.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovas UAB „Westtrans Logistic“ prašo Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 27 d. nutartį palikti nepakeistą. Teigia, kad antstolė, vykdydama skundžiamą nutartį, 2014 m. vasario 7 d. aprašė atsakovui priklausantį kilnojamąjį turtą. Tai nevaržo atsakovo ūkinės komercinės veiklos ir negali turėti įtakos nuostolių atsiradimui ar atsakovo privedimui prie nemokumo.

Lietuvos apeliaciniame teisme gautas apelianto prašymas dėl papildomų dokumentų prijungimo prie nagrinėjamos bylos.

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja:

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas netenkintinas, Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 27 d. nutartis paliktina nepakeista.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal Lietuvos Respublikos CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.

Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 27 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatą, teismas, dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti teismo priimto ieškovui palankaus sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą, todėl tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1565/2010).

CPK 144 straipsnio 1 dalis įpareigoja teismą, sprendžiant procesinį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, visų pirma preliminariai (lot. „prima facie“) įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Tokio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2174/2010; Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-109/2013; ir kt.). Tačiau preliminariai vertinant ieškinio pagrįstumą CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatos prasme, pats ieškinys (ginčas) (jo reikalavimų pagrįstumas) nėra nagrinėjamas iš esmės ir teismas netiria bei nevertina ieškinio teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų pagrįstumo bei teisėtumo, nes jie tirtini ir vertintini tik nagrinėjant ginčą iš esmės, o ne sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Tokiu atveju įvertinamas tik tikėtinas ieškinio pagrįstumas. Todėl atsakovo atskirajame skunde išdėstyti argumentai dėl ieškinio reikalavimo nepagrįstumo šioje stadijoje negali būti nagrinėjami, taigi dėl jų atskirai nepasisakoma. Apeliacinės instancijos vertinimu, šioje civilinės bylos stadijoje (sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimus), kai ginčas dar nėra nagrinėjamas iš esmės, nėra pagrindo konstatuoti, kad ieškovas tikėtinai nepagrindė savo pareikšto ieškinio reikalavimų.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad objektyvaus pobūdžio prielaida, jog teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių kilo dėl didelės pinigų sumos, kadangi tai gali objektyviai padidinti teismo būsimo procesinio sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1231/2011, 2011 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-658/2011, 2011 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-152/2011). Kaip matyti iš skundžiamos teismo nutarties turinio, pirmosios instancijos teismas pripažino, jog nagrinėjamu atveju ieškinio suma (356 259 Lt) atsakovui laikytina didele, todėl nutarė atsakovo atžvilgiu taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog prezumpcija, kad didelė ieškinio suma gali objektyviai padidinti ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką, nėra absoliuti. Didelė ieškinio suma savaime nesudaro pagrindo byloje automatiškai taikyti skolininko turto areštą, kaip laikinąją apsaugos priemonę. Kiekvienu atveju turi būti įvertinamos konkrečios faktinės bylos aplinkybės, skolininko finansinės galimybės, nustatant ar ši suma yra didelė konkrečiam atsakovui. Pažymėtina, kad atsakovas, teikdamas atskirąjį skundą, šią prezumpciją gali paneigti, pateikdamas duomenis, įrodančius jo gerą turtinę padėtį (CPK 12, 178 str.). Tai gali būti duomenys iš viešų registrų, kredito įstaigų duomenys apie turimas lėšas, duomenys apie gaunamas pajamas ir pan.

Apeliantas nesutinka, jog ieškinio suma laikytina didele. Teigia, kad teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, rėmėsi klaidinga aplinkybe ir apeliantą laikė fiziniu asmeniu. Nors pats apeliantas pripažino, jog tai galėjo būti pirmosios instancijos teismo klaida, tačiau neatmetė galimybės, jog pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai ištyrė byloje esančius įrodymus.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, Vilniaus apygardos teismas 2014 m. vasario 12 d. nutartimi ištaisė skundžiamosios nutarties motyvuojamoje dalyje padarytą rašymo apsirikimą ir vietoje žodžių „fizinis asmuo“, nurodė „juridinis asmuo“. Minėta nutartis apeliacine tvarka nebuvo apskųsta, todėl yra įsiteisėjusi. Atsižvelgęs į tai, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad skundžiamosios nutarties motyvuojamoje dalyje pirmosios instancijos teismas dėl rašymo apsirikimo padarė klaidą, neturinčią įtakos teisingam ir pagrįstam prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išsprendimui.

Apeliantas ginčija ieškinio sumos vertinimą didele suma teigdamas, kad 2013 metų pabaigoje jis skaičiavo pelną. Tačiau iš 2013 m. gruodžio 31 d. apelianto balanso duomenų matyti, kad pastarojo turtas sudarė 173 136 Lt, iš kurio ilgalaikis buvo tik 71 567 Lt vertės, o per vienerius mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 175 639 Lt. Tuo tarpu šioje byloje ieškovo pareikštas ieškinys apeliantui dėl 356 259 Lt priteisimo. Ir nors apeliantas 2013 metų pabaigoje skaičiavo pelną, tačiau pelnas tesudarė 13 511 Lt. Todėl apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs kartu su atskiruoju skundu apelianto pateiktus įrodymus, pagrindžiančius atsakovo turtinę padėtį, apelianto argumentus, jog jis yra pelningai veikiantis juridinis asmuo, kuriam ieškinio suma nėra didelė, laiko nepagrįstais.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškovas neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti, tačiau turi įrodyti CPK 144 straipsnyje nustatytų sąlygų, būtinų taikyti laikinąsias apsaugos priemones, egzistavimą. Teismui pakanka įsitinkinti, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė. Šiuo atveju tokią grėsmę teismas nustatė, įvertinęs pareikšto ieškinio sumą, bei galimybę apeliantui jo turimą turtą, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, paslėpti ar perleisti tretiesiems asmenims, įkeisti ar kitaip apsunkinti suvaržymais. Tai, kad ieškovas rėmėsi 2012 m. pelno–nuostolių ataskaita, nesudaro pagrindo teigti, jog nebuvo įrodyta reali galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo neįvykdymo grėsmė, t. y. pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Pažymėtina, kad ieškovas yra laisvas apsispręsti, kokių įrodymų ir faktinių aplinkybių pagrindu įrodinės laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybę. Šiuo atveju ieškovas galimai jam palankaus teismo sprendimo neįvykdymo grėsmę iš esmės įrodinėjo didele ieškinio suma. Tuo tarpu atsakovas, neigdamas faktą, kad ieškinio suma jam yra didelė, privalo įrodyti, pateikdamas šį argumentą patvirtinančius įrodymus (CPK 178 str.). Tačiau, kaip matyti iš atskirojo skundo turinio, atsakovas nepateikė jokių duomenų, kurių pagrindu būtų galima spręsti, jog ieškinio suma jam nėra didelė. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju prezumpcija, jog didelė ieškinio suma gali objektyviai padidinti ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką, nebuvo paneigta.

Apeliantas teigia, kad teismas, pritaikydamas laikinąsias apsaugos priemones, paliko galimybę taikyti atsakovo piniginių lėšų areštą, dėl kurio atsakovas negalėtų tinkamai ir laiku vykdyti finansinių įsipareigojimų ir tai sutrikdytų atsakovo ūkinę veiklą arba privestų įmonę prie nemokumo. Apeliacinės instancijos teismas tokius apelianto argumentus laiko nepagrįstais, prieštaraujančiais byloje esantiems įrodymams. Kaip matyti iš antstolės Nijolės Jutkienės 2014 m. vasario 7 d. turto aprašo, antstolė, vykdydama skundžiamą nutartį, aprašė atsakovui priklausantį kilnojamąjį turtą, t.y. transporto priemones. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nutardamas pirmiausia areštuoti atsakovui priklausantį turtą bei turtines teises, nepažeidė nei lygiateisiškumo, nei ekonomiškumo, nei interesų pusiausvyros principų, kadangi transporto priemonėms pritaikytas areštas iš esmės neturės įtakos nei atsakovo ūkinei veiklai, nei jo mokumui.

Apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl apelianto pateiktų papildomų dokumentų, kadangi minėti dokumentai pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui bei pagrįstumui teisiškai nėra reikšmingi.

Šioje nutartyje išdėstytų aplinkybių bei argumentų pagrindu apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atskirajame skunde išdėstyti argumentai pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį nesudaro (CPK 329 str., 338 str.). Taip pat nenustatyti teismo nutarties absoliutaus negaliojimo pagrindai (CPK 329 str.). Todėl skundžiama teismo nutartis paliekama nepakeista.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Palikti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 27 d. nutartį nepakeistą.

Teisėjas Donatas Šernas