Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Jankausko, Donato Jatužio ir Jolantos Raščiuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. M. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2026 m. kovo 5 d. nuosprendžio, kuriuo M. M. nuteistas pagal:

– Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau ir BK) 138 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimo bausme 1 (vieneriems) metams be intensyvios priežiūros, įpareigojant visą laisvės apribojimo bausmės laikotarpį dalyvauti elgesio pataisos programoje, dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje, taip pat uždraudžiant visą laisvės apribojimo bausmės laikotarpį vartoti alkoholį ir kitas psichiką veikiančias medžiagas.

Vadovaujantis BK 72² straipsniu, nuteistajam M. M. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose – atliekant ją per 6 (šešis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Civilinės ieškovės Valstybinės ligonių kasos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir civilinės ieškovės naudai iš nuteistojo M. M. priteista 90,80 Eur turtinei žalai atlyginti bei 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą atlyginti 90,80 Eur žalą, skaičiuojant jas nuo nuosprendžio įsiteisėjimo iki visiško žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. M. M. nuteistas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį už tai, kad (duomenys neskelbtini), apie 23:30 val., bute, adresu (duomenys neskelbtini), uždėjęs nukentėjusiajai K. M. (toliau – ir nukentėjusioji) skaidrų maišą ant galvos, ją pargriovė ant grindų, ant nugaros, apžergęs ją, atsisėdo ant dubens ir kaire ranka laikė minėtą maišą uždėtą ant galvos, o dešine ranka aštriu ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu daiktu pjaustė kaklą, padarydamas paviršines pjautines žaizdas kakle, po ko nukentėjusiajai bandant pabėgti, jis laikė ją suėmęs už dešinės rankos rodomojo piršto ir tokiu būdu padarė dešinės plaštakos 2-o piršto vidurinio pirštakaulio lūžį, nesunkiai sutrikdė sveikatą.

II. Apeliacinio skundo argumentai

2.4. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų apie nusikalstamos veikos vietą, laiką ir net gi tikslų nusikalstamos veikos įvykdymo būdą, nėra įvykio vietos, adresu (duomenys neskelbtini), apžiūros ir jos rezultatų, tvirtinančių kaltinimo aplinkybes apie nukentėjusiosios kaklo pjaustymą, paliekant paviršines žaizdas kakle. Tokie nukentėjusiosios kaklo srities pjautiniai sužalojimai kraujuoja ir tai turėtų būti intensyvus kraujavimas, t. y. turi likti kraujo pėdsakai įvykio vietoje, ant daiktų, prie kurių lietėsi nukentėjusioji po sužalojimų ar dėl jos sužalojimo galimai kaltas asmuo.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

3. Apeliacinis skundas atmestinas.

4. Iš apeliacinio skundo argumentų galima daryti bendrą išvadą, kad apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teisme atliktu įrodymų vertinimu, teigdamas, kad nusikalstamos veikos jis nepadarė. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Dėl įrodymų vertinimo

5. Pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės reglamentuotos BPK 20 straipsnio 5 dalyje, pagal kurią teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

6. Teisėjų kolegija, išanalizavusi apeliacinio skundo argumentus, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą ir patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog apelianto veiksmuose yra visi nusikaltimo, numatyto BK 138 straipsnio 1 dalyje, požymiai, jo kaltė visiškai įrodyta. Pripažindamas apeliantą kaltu, pirmosios instancijos teismas išsamiai, visapusiškai ir nešališkai ištyrė byloje esančius įrodymus, jų visetą bei padarė pagrįstas išvadas, neprieštaraujančias byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms dėl apelianto tyčios bei padarytų konkrečių nusikalstamų veiksmų ir jas teisiškai įvertino. Teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas laikėsi baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų ir BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų nepažeidė. Apelianto skunde nėra pagrįstų argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti skundžiamą nuosprendį. Vien tai, kad apeliantui nėra priimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, savaime BPK normų nepažeidžia.

7. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas vertino paties apelianto, nukentėjusiosios parodymus, ekspertės J. Ž. paaiškinimus, specialisto išvadą bei kitus rašytinius bylos duomenis, atsižvelgė į kiekvieno įrodymo reikšmę ir įrodymų visetą, įvertino nusikaltimo padarymo būdą bei kitas aplinkybes, patvirtinančias apelianto atliktų veiksmų pavojingumą ir nusikaltimo padarymo faktą.

8. Apeliacinio skundo argumentas, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai suabsoliutino, kaip teisingus, nukentėjusiosios parodymus, kad jos parodymai nenuoseklūs, nelogiški ir jai nustatyti kūno sužalojimai padaryti kitoje vietoje ar kitų asmenų, yra nepagrįstas. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visus įrodymus, juos vertino atskirai ir kartu, susietai, taip darydamas atitinkamas išvadas dėl vienų ar kitų įrodymų patikimumo ir nė vienam įrodymui nesuteikė išskirtinės reikšmės.

Dėl BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos.

9. Apeliantas, nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu ir išvadomis ir nurodo argumentus, kurie išdėstyti šios nutarties 2.2. – 2.7. punktuose. Teisėjų kolegija, nesutikdama su nurodytais apeliacinio skundo argumentais, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, konstatuoja, kad byloje surinktų įrodymų ir nustatytų aplinkybių visuma paneigia šiuos apelianto argumentus.

10. Iš Valstybinės teismo medicinos tarnybos Panevėžio skyriaus specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad nukentėjusiajai buvo nustatytos paviršinės pjautinės žaizdos kakle, dešinės plaštakos antrojo piršto vidurinio pirštakaulio lūžis. Pagal išvadą nustatytas dešinės plaštakos antrojo piršto vidurinio pirštakaulio lūžis sutrikdo sveikatą ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui ir kvalifikuojamas kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas. Nustatytos paviršinės pjautinės žaizdos kakle padarytos pjaunančiu savybių turinčiu daiktu 8 trauminiais poveikiais, galimai nurodytu įvykio laiku. Nustatytas dešinės plaštakos antrojo piršto vidurinio pirštakaulio lūžis padarytas kietu buku daiktu, 1 trauminiu poveikiu, galimai įvykio aplinkybėse nurodytu laiku. Išvadoje, atsižvelgus į sužalojimų pobūdį ir lokalizaciją, atmesta tikimybė, kad nukentėjusioji galėjo susižaloti nugriuvusi. Nustatyti sužalojimai, kaip nurodyta minėtoje išvadoje, galėjo būti padaryti nurodytomis ir papildomai paaiškintomis įvykio aplinkybėmis (b. t. I, l. 28-29).

11. Teismo medicinos ekspertė J. Ž. (toliau – ir ekspertė) teisiamojo posėdžio metu tvirtino Valstybinės teismo medicinos tarnybos Panevėžio skyriaus specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini) ir paaiškino, kad įvykio aplinkybės atitiko, nukentėjusios parodymus, t. y., kad (duomenys neskelbtini), apie 23 val., išgertuvių metu jai ant galvos buvo uždėtas maišas ir buvo pjaustomas kaklas nenustatytu smailiu daiktu. Nukentėjusioji tiksliai pasakyti negalėjo, kiek buvo pjūvių, nes ji intensyviai bandė gintis. Nukentėjusiosios apžiūros metu ekspertė nustatė, jog yra dešinės plaštakos antro piršto minkštųjų audinių paburkimas su violetine poodine kraujosruva, buvo skausminga lenkti per artimąjį pirštakaulinį sąnarį, todėl pasiūlė pačiai nukentėjusiajai nuvykti pas gydytojus, kad būtų padaryta rentgeno nuotrauka ir pažiūrėta, ar tai yra sumušimas, ar yra piršto kaulo lūžis. Iš byloje esančių nukentėjusiosios medicininių dokumentų matyti, jog jai nustatytas piršto kaulo lūžis. Ekspertė paaiškino taip pat ir tai, kad su nukentėjusiąja nebebendravo po medicininių dokumentų pristatymo bei tvirtino, jog tokio pobūdžio pirštakaulio lūžį galima padaryti jį stipriai suėmus, tempiant, kažkiek pasukant, ir dėl stipraus smūgio. Ekspertė teigė negalinti atmesti tikimybės, kad ir bandant išsilaisvinti, sukimo, tempimo metu pirštas galėjo lūžti. Nukentėjusioji nurodė, kad gynėsi, todėl tas lūžis galėjo būti padarytas, buku ir kietu daiktu smūgiuojant į antrą pirštakaulį, tačiau ekspertė neatmetė tikimybės, kad nukentėjusiosios pirštas galėjo būti sulaužytas dėl stipraus tempimo. Nukentėjusiajai lūžis buvo nustatytas (duomenys neskelbtini), tačiau iš medicininių dokumentų konkrečios dienos, kada lūžo pirštas, ekspertės teigimu, negalima nustatyti. Ekspertės teigimu, kadangi buvo neįtvirtintas lūžis, kraujavimas iš sumuštos vietos nesustojo, nes nuolat lankstoma, dėl to yra sunkiau įvertinti kraujosruvos intensyvumą. Ekspertei minkštųjų audinių paburkimas sukėlė įtarimą, nes praėjo daugiau dienų, bet kraujosruva buvo dar intensyvi ir patinimas didelis.

12. Atsakydama į šios nutarties 2.6. punkte nurodytą apeliacinio skundo argumentą, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad aplinkybė, jog nėra galimybės iš medicininių dokumentų nustatyti tikslios lūžio datos, savaime nesudaro pagrindo išvadai, kad apeliantas nusikalstamos veikos, dėl kurios nuteistas, nepadarė. Byloje nėra pagrįstų argumentų ar duomenų, kurių pagrindu būtų galima suabejoti dėl byloje esančios paminėtos specialisto išvados atitikimo BPK 20 straipsnio 1-4 dalių reikalavimams. Juolab, kad teismo medicinos ekspertė aiškiai nurodė, kad nukentėjusioji atvyko po smurto akto, ji buvo apžiūrėta, įvertinti medicininiai dokumentai, 2025 m. balandžio 30 d. konstatuotas lūžis, ir jokių prieštaravimų, kad pirštas lūžo ne nagrinėjamo įvykio metu ekspertė nenustatė. Ekspertės paaiškinimai visiškai atitinka nukentėjusios parodymus dėl prieš ją pavartotą smurtą, todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog nukentėjusiajai piršto lūžis buvo padarytas būtent tiriamo įvykio metu, kai nukentėjusiajai buvo sužalotas ir jos kaklas.

13. Nukentėjusios parodymus dėl prieš ją pavartoto smurto patvirtina ir kiti bylos duomenys, o būtent: iš Bendrojo pagalbos centro (duomenys neskelbtini) 13:06 val., skambučio (duomenys neskelbtini), garso įrašo apžiūros matyti, jog nukentėjusioji nurodė, jog jai (duomenys neskelbtini) (garso įraše girdisi, jog sako „vakar“) kaklą su peiliu pjaustė jos buvęs sutuoktinis apeliantas (b. t. I, l. 71-74). Iš (duomenys neskelbtini) protokolo - pareiškimo nustatyta, kad nukentėjusioji pranešė apie tai, kad (duomenys neskelbtini) apie 23:30 val., (duomenys neskelbtini) (nukentėjusioji buto nežinojo), išgertuvių metų jos buvęs sutuoktinis apeliantas virtuvėje uždėjo jai ant galvos maišą, pargriovė ant nugaros, apžergdamas užlipo ant jos ir su neaiškiu, smailiu daiktu pradėjo jai pjaustyti kaklą (b. t. I, l. 5-8). Iš (duomenys neskelbtini) asmens apžiūros protokolo matyti, kad ant nukentėjusiosios kaklo priekinės dalies po smakru yra žaizdos, įbrėžimai (foto Nr. 1, foto Nr. 2, foto Nr. 3, foto Nr. 4) (b. t. I, l. 30-37).

14. Nors apeliantas savo kaltę neigia, teigdamas, kad nukentėjusiosios nesužalojo, tokius apeliacinio skundo argumentus teisėjų kolegija vertina, kaip gynybinę poziciją, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės už padarytą nusikalstamą veiką, ir atmeta juos kaip nepagrįstus. Apeliacinio skundo argumentus paneigia nuoseklūs nukentėjusiosios parodymai bei kiti byloje esantys įrodymai, kurių pagrindu nustatytos aukščiau nurodytos aplinkybės. Teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei apeliaciniame skunde teigia apeliantas, nukentėjusiosios parodymai nuo pat tyrimo pradžios iš esmės išliko nuoseklūs, nukentėjusioji viso proceso metu vienodai parodė, kaip ji buvo sužalota ir nuosekliai tvirtino, kad ją sužalojo jos buvęs sutuoktinis – apeliantas. Nukentėjusioji nuo pat pareiškimo pateikimo dienos ir toliau viso proceso metu tvirtino, kad po to, kai buvo sužalota ir nuo apelianto pabėgo, daugiau nei tą pačią, nei kitą dieną negrįžo (1 t., b. l. 14, 17; 2 t., b. l. 183-184). Todėl apeliacinio skundo argumentai, jog kai nukentėjusioji atvežė antrą butelį, apeliantas jos paklausė, ar ji nori dar užeiti, bet ši atsisakė ir jei kas nors būtų tarp jų įvykę, nebūtų atvežusi antro butelio alkoholio, nepaneigia apelianto kaltės. Pagrindų spręsti, kad nukentėjusioji duoda melagingus parodymus, taip siekdama nepagrįstai apeliantą apkaltinti nusikalstamos veikos padarymu, apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kadangi bylos įrodymai neabejotinai nukentėjusios parodymus patvirtina.

15. Tokios apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, kaip tai, kad įvykio vietoje nebuvo kraujo, kad apelianto kaimynai nepranešė apie triukšmą, nukentėjusios pagalbos šauksmus, kad kraujo nebuvo ir laiptinėje, ir koridoriuje, nepagrindžia apeliacinio skundo argumento, jog byloje nėra objektyvių duomenų apie įvykio vietą, laiką, padarymo būdą. Apeliantas, pasisakydamas dėl skundžiamo nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo, itin didelę reikšmę suteikęs būtent šiems argumentams, tačiau pažymėtina, kad nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės nustatytos, įvertinus visumą byloje esančių įrodymų, t. y. apelianto ir nukentėjusiosios parodymus, pareiškimą - skundą, specialisto išvadą, ekspertės paaiškinimus teisiamojo posėdžio metu, (duomenys neskelbtini) asmens apžiūros protokolą, Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Panevėžio miesto ir rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus tyrėjo M. M. (duomenys neskelbtini) tarnybinį pranešimą ir byloje pateikto kompaktinio disko pavadinimu „Telefono numerių išklotinė su celėmis“ turinį (1 t., b. l. 63-65), (duomenys neskelbtini)13:06 val., skambučio (duomenys neskelbtini), garso įrašo turinį, 2025 m. lapkričio 3 d. kitų objektų apžiūros protokolą. Nurodytų įrodymų turinys ir jų visuma leidžia daryti išvadą, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurių pagrindu būtų galima spręsti, jog nukentėjusioji galėjo būti sužalota kitoje vietoje ar kitų asmenų. Nukentėjusios ir apelianto naudotų telefonų abonentų išklotinių analizė (1 t., b. l. 64-66) nukentėjusios parodymus tik papildo ir patvirtina, kad nukentėjusioji įvykio metu nebuvo nutolusi nuo tos vietos, kurioje gyvena apeliantas. Apeliacinio skundo argumentą, kad įvykio negirdėjo kaimynai, todėl įvykio ir nebuvo, paneigia nukentėjusios parodymai, nes nukentėjusioji neparodė, kad ji būtų šaukusi ar kitokiais garsais siekusi atkreipti kaimynų ar kitų asmenų dėmesį, o parodė, kad ji buvo šoko būsenoje, gynėsi rankomis, bandė stumti apeliantą, o po to, kai jis ėmė elgtis lyg niekur nieko, pradėjo rengtis, sakyti „važiuojam pirkti alkoholio“, abiem einant link taksi, ji pabėgo.

16. Vien tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo tirta įvykio vieta, netirti/nerasti kraujo pėdsakai apelianto bute ar bendro naudojimo patalpose, savaime neleidžia daryti išvados, kad nukentėjusioji galėjo būti sužalota ir kitur ar kitų asmenų arba, kad šios aplinkybės nurodo į nukentėjusiosios parodymų nepatikimumą. Viena vertus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pats apeliantas patvirtino, jog nei jo bute, nei bendrojo naudojimosi patalpose nebuvo kraujo pėdsakų, todėl akivaizdu, jog nebuvo tikslo atlikti pėdsakų tyrimus. Kita vertus, šioje nutartyje jau konstatuota, kad byloje ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma pagrindžia kaltinime nurodytas įvykio aplinkybes, taigi, ir apelianto kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, nesant abejonių dėl apelianto kaltės, nebuvo būtinybės atlikti akcentuojamus veiksmus, nes ir be specialių tyrimo veiksmų atlikimo byloje tiriamos bylos aplinkybės buvo nustatytos kitais įrodymais.

17. Apeliaciniu skundu nesutinkama su civiliniais ieškiniais, tačiau baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina apelianto kaltę padarius BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką prieš nukentėjusiąją. Nagrinėjamu atveju neabejotina, kad dėl apelianto atliktų neteisėtų veiksmų, pasireiškusių fizinio smurto panaudojimu prieš nukentėjusiąją, ši patyrė neigiamus išgyvenimus. Pirmosios instancijos teismas įvertino nukentėjusios civiliniame ieškinyje ir teisiamojo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu nurodytas aplinkybes, kad dėl apelianto veiksmų ji patyrė itin didelį šoką bei dvasinį sukrėtimą, nukentėjusiajai įvykio metu buvo sukeltas ne tik fizinis skausmas, bet ir ji juto didžiulę mirties baimę, kai ant galvos buvo uždėtas plastikinis maišas ir tada jos kaklas buvo pjaustomas aštriu daiktu. Be to, pirmosios instancijos teismas motyvuotai sprendė, jog parėjus beveik metams, nukentėjusiajai likę akivaizdžiai matomi didžiuliai randai kaklo priekinėje srityje darko jaunos moters išvaizdą, kelia jai didelį diskomfortą bei kiekvieną kartą primena įvykį. Pripažįstama, jog pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nukentėjusiajai padaryta tiek turtinė, tiek neturtinė žala privalo būti atlyginta.

18. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai apelianto parodymus vertino kritiškai ir kaip gynybinę poziciją bei pagrįstai konstatavo, kad bylos įrodymų visuma yra pakankama ir ji patvirtina, jog apeliantas nukentėjusiajai nesunkiai sutrikdė sveikatą. Nukentėjusiosios parodymai, ekspertės paaiškinimai, specialisto išvada kiti rašytiniai įrodymai iš esmės sutampa, atitinka byloje nustatytas aplinkybes, todėl konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad apelianto veiksmai teisingai kvalifikuoti ir atitinka BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtį. Naujų, objektyviais duomenimis patvirtintų ir dar neįvertintų aplinkybių, turinčių reikšmės apelianto veiksmų įvertinimui byloje nėra, jų nenurodė ir apeliantas savo skunde aukštesnės instancijos teismui.

19. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo teiginių pagrįstumą, konstatuoja, jog apelianto apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2026 m. kovo 5 d. nuosprendį, kuris yra teisėtas ir pagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo M. M. apeliacinį skundą atmesti.