- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-04-02
- Bylos Nr.
- eI2-1469-426/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03989-2019-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Rūta Miliuvienė (pirm.), Jolanta Malijauskienė, Henrikas Sadauskas
- Pareiškėjas
- K. S.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerija
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės, Rūtos Miliuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Henriko Sadausko,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos K. S. skundą atsakovei Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja K. S. skunde teismo prašo panaikinti Lietuvos Respublikos ambasados Armėnijos Respublikoje (toliau – Ambasada) 2019 m. lapkričio 7 d. sprendimą „Dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą“ (toliau – Sprendimas), kuriuo atsisakyta išduoti jai nacionalinę vizą. Sprendime nurodyta, jog, remiantis Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 19 straipsniu, konstatuota, kad užsienietė neatitinka Šengeno sienų kodekse nustatytų atvykimo sąlygų.
Pareiškėjos nuomone, Sprendimas yra nepagrįstas, tvirtina, jog pateikė visus dokumentus. Aiškina, kad gavusi Sprendimą, nesuprato, kokia pateikta informacija yra nepatikima ir kodėl teigiama, kad iki vizos galiojimo pabaigos pareiškėja nesugrįš.
Pridėti dokumentai, pareiškėjos nuomone, atitiko Vizų aprašo reikalavimus, pateikti tinkami vertimai ir įvykdytos visos sąlygos. Pareiškėjos manymu, atsakovė turėtų pateikti dokumentus ar argumentus, kurie galimai sukėlė abejonių ir dėl kurių nebuvo išduota nacionalinė viza.
Motyvuojamoji dalis
Pagal Įstatymo 19 straipsnio 1 punktą, nacionalinę vizą užsieniečiui atsisakoma išduoti, o išduota nacionalinė viza panaikinama, jeigu jis neatitinka Šengeno sienų kodekse nustatytų atvykimo sąlygų.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo prašo patenkinti skundą, panaikinti Sprendimą.
Pareiškėja, gavusi atsakovės atsiliepimą, pateikė teismui papildomus paaiškinimus. Juose nurodė, jog sumokėjo baudą 2016 m. lapkričio 28 d., gavusi administracinio nusižengimo protokolą. Apmokėjimo kvitus pateikė Migracijos departamento darbuotojai. Tvirtina, kad dukters tėvas dirba veikiančioje įmonėje UAB „Salemas“, užsiimančioje sunkiasvorių automobilių veikla.
Pareiškėja nurodo, jog sprendimų neskundė, nes neturėjo tinkamo atstovo ir nesuprato lietuvių kalbos. Mano, kad konsulas buvo nusiteikęs priešiškai jos atžvilgiu. Sutinka, kad dėl streso galėjo pateikti netinkamą informaciją.
Pareiškėjos nuomone, faktas, kad ji teikė dokumentus ne kartą panašiu pagrindu, nesudaro pagrindo institucijoms spręsti, kad gresia nelegali migracija.
Kreipdamasi dėl nacionalinės D vizos išdavimo kaip „Biblijos kelio“ narė, nenurodė, jog lankys dukrą, nes manė, kad tokia informacija būtų perteklinė. Tai, kad neturėjo programos, jos nuomone, nesudaro nelegalios migracijos grėsmės. Nurodė, jog „Biblijos kelias“ įsipareigojo ją išlaikyti ir suteikti gyvenamąsias patalpas, pateikė garantinį raštą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje pareiškėjos atstovas palaikė skunde ir paaiškinimuose išdėstytas aplinkybes ir prašė jį tenkinti. Akcentavo, kad pareiškėja atvyko lankyti savo dukrą, kuri yra gavusi leidimą laikinai gyventi, mokosi mokykloje, jos buvęs vyras legaliai gyvena Lietuvoje. Teigia, kad ji dalyvautų „Biblijos kelio“ veikloje. Ši bendruomenė jai užtikrintų finansinę padėtį bei apgyvendintų. Prašo skundą tenkinti.
Atsakovė Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija (toliau – ir atsakovė, Ministerija) nesutinka su skundu. Atsiliepime nurodo, jog 2019 m. sausio 9 d. pareiškėja pirmą kartą kreipėsi į Ambasadą dėl Šengeno vizos gavimo, vykimo tikslą nurodė – šeimos ir draugų lankymas. Konsulas, nagrinėdamas prašymą, kreipėsi konsultacijos į Lietuvos specialiąsias tarnybas. Policijos departamentas (toliau – PD) 2019 m. sausio 10 d. atsakė, kad 2016 m. lapkričio 28 d. pareiškėja buvo patraukta administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 208 str., jai paskirta 36 Eur bauda nesumokėta. Dukros tėvas A. S. (A. S.) nuo 2018 m. lapkričio 7 d. dirba uždarojoje akcinėje bendrovėje „Salemas“ (toliau – Bendrovė), kurioje dirba tik 2 darbuotojai. PD rekomendavo vizos neišduoti, kadangi galima nelegalios migracijos grėsmė.
Valstybės sienos apsaugos tarnyba (toliau – VSAT) 2019 m. sausio 11 d. atsakė, kad 2018 m. birželio 19 d. pareiškėja išvyko iš Lietuvos su sprendimu dėl grąžinimo į Armėniją.
A. S. taip pat gyveno Lietuvoje neteisėtai ir 2018 m. balandžio 6 d. išvyko iš Lietuvos su sprendimu dėl grąžinimo į Armėniją. Šiuo metu jis turi galiojančią vizą, su kuria nuo 2018 m. lapkričio 4 d. Lietuvoje lankėsi 4 kartus, paskutinį kartą – 2018 m. gruodžio 18 d. Kvietime nurodytas atvykimo tikslas – švęsti Kalėdas, tačiau atvykimo laikotarpis (nuo 2018-12-23 iki 2019-01-21) nesutampa su nurodytu paraiškoje. VSAT rekomendavo vizos neišduoti.
Atsiliepime nurodyta, jog konsulas atsisakė išduoti pareiškėjai vizą 2019 m. sausio 16 d. sprendimu, kurio ji neskundė.
Pareiškėja 2019 m. vasario 15 d. antrą kartą kreipėsi į Ambasadą dėl nacionalinės vizos gavimo, vykimo tikslą nurodė – darbas UAB „Maros mada“. Konsulas, nagrinėdamas prašymą, atliko interviu-pokalbį, kurio metu pareiškėja pateikė daug neteisingos, klaidinančios informacijos. Atsižvelgiant į labai silpnus socialinius-ekonominius ryšius su Armėnija, tikėtina didelė nelegalios migracijos grėsmė. Atsakovė atsisakė išduoti vizą 2019 m. vasario 26 d. sprendimu, kurio taip pat neskundė.
Atsakovė nurodo, kad pareiškėja 2019 m. balandžio 19 d. dar kartą kreipėsi į Ambasadą dėl nacionalinės vizos išdavimo. Vykimo tikslą nurodė – darbas UAB „Maros mada“. 2019 m. gegužės 3 d. sprendimu atsisakyta išduoti vizą. Pareiškėja sprendimo neskundė.
Pareiškėja 2019 m. spalio 30 d. Ambasadai pateikė prašymą išduoti Šengeno vizą, kuriame nurodė, jog pagrindinis kelionės tikslas – kitas: bendradarbiavimas su VKB „Biblijos kelias“ dalyviais, numatoma atvykimo į Lietuvą data – 2019 m. lapkričio 15 d., išvykimo iš Lietuvos data – 2019 m. gruodžio 14 d.
Konsulas, nagrinėdamas pareiškėjos 2019 m. spalio 30 d. prašymą, atliko pokalbį-interviu, kurio metu ji teigė, jog vyksta dalyvauti „Biblijos kelias“ seminaruose, tačiau nurodyti, kiek truks seminarai ir kada jie vyks, negalėjo, programos neturėjo. Atsižvelgdamas į ankstesnius pažeidimus ir į silpnus socialinius bei finansinius ryšius su Armėnija, konsulinis pareigūnas 2019 m. lapkričio 7 d. sprendimu atsisakė išduoti Šengeno vizą.
Atsakovė tvirtina, kad pareiškėja netinkamai aiškina teisės aktus, reglamentuojančius Šengeno vizos bei nacionalinės vizos išdavimą užsieniečiams, neatskleidžia bylos esminių faktinių aplinkybių.
URM konsulinis pareigūnas teisingai įvertino surinktus duomenis bei susiklosčiusią teisinę situaciją, nes pareigūnui svarstant pareiškėjos prašymą dėl vizos išdavimo kilo pagrįstos abejonės dėl jos vykimo į Lietuvą tikslo ir buvimo sąlygų, kad pareiškėja ketina išvykti iš valstybių narių teritorijos iki vizos galiojimo laikotarpio pabaigos, tokiu būdu konsulinis pareigūnas turėjo teisę atsisakyti išduoti vizą. Teismo prašo skundą atmesti.
Atsakovės įgaliotas atstovas teismo posėdyje palaikė atsiliepime į skundą išdėstytas aplinkybes ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Akcentavo, kad pareiškėjos prašyme nurodytos aplinkybės buvo įvertintos tinkamai. Pažymi, kad 2020 m. sausio 16 d. pateikti papildomi paaiškinimai nebuvo vertinti, nes juose pareiškėja nurodė iš esmės naujas aplinkybes. Pareiškėja konsului turėjo pagrįsti vykimo tikslą, sąlygas ir turėti pakankamai pragyvenimo lėšų. Nebuvo pateikta duomenų, kokioje konkrečioje vietoje ji gyventų. Pabrėžia, kad pareiškėja neskundė sprendimų, kuriais buvo atsisakyta išduoti vizą, o teikė vis naujus prašymus.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje kaip liudytojas apklaustas M. S. (M. S.), Vilniaus krikščioniškos bendruomenės „Biblijos kelias“ diakonas. Jis paaiškino, kad pareiškėja yra aktyvi bendruomenės narė ir renginių savanorė, svarbi bendruomenės narė. Kviečia mokytojus iš Europos, Ukrainos, Baltarusijos. Rengia seminarus, organizuoja svečių priėmimus. Norėtų, kad ir toliau ji bendradarbiautų su bendruomene. Pažymėjo, kad dėl jos aktyvumo įsipareigojo suteikti pragyvenimą. Apgyvendinimo klausimą spręstų, jei pareiškėjai būtų išduota viza.
Teismas konstatuoja:
Skundas atmestinas.
Ginčas byloje kilo dėl Ambasados Sprendimo, kuriuo atsisakyta pareiškėjai išduoti nacionalinę vizą, teisėtumo ir pagrįstumo.
Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad pareiškėja 2019 m. spalio 30 d. kreipėsi į Ambasadą, prašydama išduoti nacionalinę vizą vykti į Lietuvą. Ji pateikė: specialios formos prašymą, kuriame nurodė kelionės tikslą – kitas: bendradarbiavimas su VKB „Biblijos kelias“ dalyvavimas. Numatoma atvykimo į Lietuvą data – 2019 m. lapkričio 15 d., išvykimo iš Lietuvos – 2019 m. gruodžio 14 d. Kviečiantis asmuo – VKB „Biblijos kelias“.
Konsulas, nagrinėdamas pareiškėjos 2019 m. spalio 30 d. prašymą, įvertinęs pateiktus dokumentus, informaciją, gautą pokalbio metu, PD ir VSAT rekomendacijas, atsisakė išduoti vizą. Nurodė, kad PD 2019 m. spalio 30 d. rekomendavo išduoti vizą, VSAT 2019 m. spalio 31 – rekomendavo vizą išduoti tik užsienietei pilnai pagrindus atvykimo į Lietuvą tikslus bei sąlygas. Prašymo metu nustatė, kad 2019 m. sausio mėn. konsultacijų su PD atsakymas, jog 2016 m. lapkričio 28 d. K. S. patraukta administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 208 str. už tai, kad nuo 2004 m. gruodžio 9 d. iki 2016 m. lapkričio 28 d. kartu su nepilnamete dukra gyveno Lietuvos Respublikoje neteisėtai, pasibaigus vizos galiojimo laikui. Jai buvo paskirta 36 Eur dydžio bauda, duomenų apie sumokėjimą Administracinių nusižengimų registre nėra. Sodros duomenimis, dukros tėvas A. S. nuo 2018 m. lapkričio 7 d. dirba Bendrovėje, kurioje dirba tik du darbuotojai, nurodoma deklaruojama veikla – konsultacijų paslaugos. Galima nelegalios migracijos grėsmė. VSAT nurodė, kad pareiškėja su dukra ilgą laiką Lietuvoje gyveno neteisėtai, pasibaigus vizos galiojimo laikui. 2018 m. birželio 19 d. išvyko iš Lietuvos su sprendimu dėl grąžinimo. Pokalbio metu pareiškėja teigė, kad vyksta dalyvauti „Biblijos kelio“ seminaruose, tačiau nurodyti, kiek truks seminarai ir kada jie vyks, negalėjo, programos neturėjo. Pareiškėja kartu su dokumentais pateikė Migracijos departamento pranešimą dėl dukrai išduoto leidimo laikinai gyventi Lietuvoje, kuris adresuotas dukters tėvui. Pokalbio metu neužsiminė, kad ketintų Lietuvoje pamatyti savo dukrą. Paklausus apie šeiminę situaciją, pasakė, jog išsiskyrusi. Pasiteiravus apie dukrą, pasakė, kad ši gyvena kartu su tėvu. Dukros lankymas (pamatymas) nebuvo išreikštas kaip kelionės tikslas. Atsižvelgdamas į ankstesnius vizų pažeidimus bei silpnus socialinius ir finansinius ryšius su Armėnija, Ambasados įgaliotas pareigūnas padarė išvadą, kad tikėtina didelė nelegalios migracijos rizika. Sprendimo pagrindime nurodytos atsisakymo išduoti vizą priežastys: nebuvo galima nustatyti, ar užsienietis ketina išvykti iš valstybių narių teritorijos iki galiojimo laikotarpio pabaigos ir buvo pateikta nepatikima informacija apie numatomo buvimo tikslo ir sąlygų pagrindimą.
Pareiškėja nesutinka su Sprendimu ir teigia, kad ji Ambasadai pateikė visus duomenis, kurie pagrindžia jos buvimo tikslą Lietuvoje.
Vertinama, ar Ambasados Sprendimas atsisakyti išduoti vizą yra teisėtas ir pagrįstas.
Vizų (taip ir nacionalinių vizų) išdavimo sąlygas, atsisakymo išduoti vizą ir vizos panaikinimo pagrindus bei kitus su vizomis susijusius klausimus nustato Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. liepos 13 d. reglamento (EB) Nr. 810/2009, nustatančio Bendrijos vizų kodekso (toliau – ir Vizų kodeksas), nuostatos.
Vizų kodekso 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nagrinėjant prašymą išduoti vienodą vizą, nustatoma, ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo atitinka Šengeno sienų kodekso 5 straipsnio (šiuo metu 6 straipsnis) 1 dalies a, c, d ir e punktuose nustatytas atvykimo sąlygas, ir ypatingas dėmesys skiriamas įvertinimui, ar jis nekelia nelegalios imigracijos rizikos ar rizikos valstybių narių saugumui, ir ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo ketina išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos. Vizų kodekso 21 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad prašymo nagrinėjimas visų pirma grindžiamas pateiktų dokumentų autentiškumu bei patikimumu ir prašymą išduoti vizą pateikusio asmens padarytų pareiškimų tikrumu bei patikimumu.
Pagal 2016 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/399 dėl taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Sąjungos kodekso (Šengeno sienų kodeksas) 6 straipsnio 1 dalies c punktą, viena iš numatomam buvimui valstybių narių teritorijoje, kurio bendra trukmė neviršija 90 dienų per bet kurį 180 dienų laikotarpį, kai laikoma, kad kiekviena tokio buvimo diena įeina į 180 dienų laikotarpį, trečiųjų šalių piliečių atvykimo sąlygų yra ta, jog jie turi pagrįsti numatomo buvimo tikslą bei sąlygas ir turi pakankamai pragyvenimo lėšų numatomo buvimo laikotarpiui ir grįžimui į kilmės šalį arba vykimui tranzitu į trečiąją šalį, į kurią jie tikrai būtų įleisti, arba gali teisėtai gauti tokių lėšų. Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies a) punkto ii) papunktyje nustatyta, kad nepažeidžiant 25 straipsnio 1 dalies, vizą išduoti atsisakoma, jei prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo nepagrindžia numatomo buvimo tikslo ir sąlygų, o to paties straipsnio b) punkte – jei kyla pagrįstų abejonių dėl prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens patvirtinamųjų dokumentų autentiškumo arba jų turinio teisingumo, prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens pareiškimo dėl ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki baigiantis prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpiui patikimumo.
Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) yra išaiškinęs, kad Vizų kodekso 23 straipsnio 4 dalis, 32 straipsnio 1 dalis ir 35 straipsnio 6 dalis aiškintinos taip, kad valstybės narės kompetentingos institucijos, išnagrinėjusios prašymą išduoti vienodą vizą, gali atsisakyti išduoti tokią vizą prašymą pateikusiam asmeniui tik tuo atveju, kai yra vienas iš šiose nuostatose išvardytų pagrindų atsisakyti išduoti vizą (žr. ESTT 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimą R. K. prieš Vokietijos Federacinę Respubliką (C-84/12).
Atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagrindai nustatyti Įstatymo 19 straipsnyje, pagal kurį nacionalinę vizą užsieniečiui atsisakoma išduoti, jeigu: jis neatitinka Šengeno sienų kodekse nustatytų atvykimo sąlygų (1 punktas); jis nepagrindžia numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų arba kyla pagrįstų abejonių dėl jo pareiškimų patikimumo (2 punktas).
Vizų kodekso 32 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sprendimas dėl atsisakymo, nurodant jo priežastis, prašymą išduoti vizą pateikusiam asmeniui pranešamas naudojant VI priede nustatytą standartinę formą.
Pažymėtina, kad, remiantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalimi, individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Taigi, sprendimus (taip pat ir atsisakymą išduoti vizą) kompetentinga institucija turi priimti remdamasi turima informacija ir atsižvelgdama į konkrečią kiekvieno pareiškėjo padėtį, taigi atitinkamai pagrįsti tiek nustatytais faktais, tiek ir teisės aktų normomis. Tačiau Vizų kodekso 32 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog sprendimas dėl atsisakymo išduoti Šengeno vizą yra priimamas naudojant Vizų kodekso VI priede nustatytą standartinę formą, kurioje yra pažymimos atsisakymo išduoti vizą priežastys, t. y. priimant sprendimą neišduoti vizos yra naudojama standartinė forma, kurioje nėra pateikiama išsamios informacijos apie nustatytas aplinkybes. Taigi, nors pats sprendimas neišduoti vizos turi būti objektyviai pagrįstas, tačiau asmuo apie tai yra informuojamas naudojant nustatytą standartinę formą, kurioje pažymimi atsisakymo pagrindai. Todėl sprendžiant, ar priimtas sprendimas yra objektyviai pagrįstas, vertinamos aplinkybės, kuriomis remiantis buvo padarytos atitinkamos išvados. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje yra akcentuojama, kad sprendimas atsisakyti išduoti vizą priimamas kompleksiškai įvertinus atitinkamą konkrečią situaciją ir šiuo atveju nėra numatyta baigtinio sąrašo dokumentų, kurie turėtų būti pateikti siekiant pagrįsti prašymą išduoti vizą (LVAT 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-619/2014, 2016 m. gegužės 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3274-662/2016).
Remiantis byloje nustatytomis aplinkybėmis ir atsakovės pateiktais dokumentais, matyti, jog skundžiamas Sprendimas buvo priimtas įvertinus pareiškėjos prašymą ir su juo pateiktus dokumentus, pareiškėjos pokalbio su Ambasados darbuotoju metu duotus paaiškinimus, o taip pat ir ankstesnius sprendimus, kuriais buvo atsisakyta išduoti jai vizą.
Teismo vertinimu, Ambasados pareigūnai atliko išsamų aplinkybių tyrimą ir vertinimą.
Teismas pažymi, kad vien dokumentų Ambasadai pateikimas nesuteikia užsieniečiui neginčytinos teisės gauti vizą. Pagal Vizų kodekso 21 straipsnio 8 dalį nagrinėdami prašymus konsulatai gali pagrįstais atvejais pakviesti prašymą išduoti vizą pateikusį asmenį pokalbiui ir paprašyti pateikti papildomus dokumentus. Klausimas dėl vizos išdavimo sprendžiamas įvertinus visą užsieniečio pateiktą ir pačios Ambasados surinktą informaciją. Būtent Ambasados konsulas vertina pateiktų dokumentų visumą, pokalbio metu nustatytas aplinkybes. Konsulatas neturi pareigos prašyti, kad pareiškėja teiktų tam tikrus duomenis. Tai pačios pareiškėjos pareiga pagrįsti tokį prašymą. Konsulatas vertina pateiktus duomenis tuo tikslu, siekdamas nustatyti, ar nėra Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalyje numatytų pagrindų.
Šiuo atveju būtent Ambasadai pateikti dokumentai, pareiškėjos pokalbio metu nurodytos aplinkybės ir sudarė pagrindą vertinant jos prašymą dėl vizos išdavimo.
Taigi, iš užsieniečių registro vizų modulio duomenų matyti, jog priimant skundžiamą Sprendimą atsižvelgta ir į tai, kad ji nei prašyme, nei pokalbio metu nenurodė, jog ketina vykti į Lietuvą susitikti su dukra. Jos nurodytas tikslas dalyvavimas „Biblijos kelias“ veikloje, tačiau, kaip buvo nustatyta, ji negalėjo nurodyti tikslių bendruomenėje vykstančių susitikimų laikų, kada jie vyks, nepateikė jokių duomenų (pvz. programų).
Teismo posėdyje kaip liudytojas apklaustas M. S. taip pat nenurodė konkrečiai, kur pareiškėja gyventų. Tik paaiškino, kad jai, kaip aktyviai šios bendruomenės dalyvei, būtų skirtas finansavimas pragyvenimui bei, gavus vizą, skiriamos patalpos gyvenimui. Taigi, akivaizdu, kad jokių duomenų dėl pareiškėjos gyvenamosios vietos nebuvo pateikta. Buvo vertinti duomenys, kai ji kreipėsi į konsulatą. Jokie vėlesni duomenys, kurie buvo pareiškėjos pateikti 2020 m. sausio 16 d. su pranešimu, negali pagrįsti jos prašymo. Pažymėtina, kad konsulatas vertino pareiškėjos pateiktus duomenis, pokalbio informaciją ir surinktą informaciją pagal tuo metu pateiktą. Šiuo atveju teismui nesuteikti įgaliojimai priimti ar keisti sprendimus išduoti vizą. Teismas negali atlikti konsulatui Vizų kodekse ar Įstatyme suteiktų įgaliojimų. Teismas tik tikrina tokio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Taigi, šiuo atveju pareiškėjos pateikti duomenys dėl baudos sumokėjimo, Bendrovės vykdomos veiklos, paaiškinimai dėl mokymų ar bendruomenės veiklos, negali paneigti konsulato priimto sprendimo pagal tuo metu pateiktus duomenis teisėtumo ir pagrįstumo. Tokių duomenų pateikimas teismui, nenurodžius objektyvių aplinkybių, kodėl tokie duomenys ar paaiškinimai nebuvo pateikti konsulatui, negali būti byloje vertinami ar atitinkamai Ambasada įpareigotina juos vertinti. Būtent pareiškėja su prašymu turėjo pateikti reikiamus duomenis. Juo labiau, kad ji ne vieną kartą kreipėsi į Ambasadą. Taigi, turėjo būti žinoma, jog svarbu tinkamas duomenų pateikimas. Pareiškėjos vertinimas, kad informacijos pateikimas dėl bendravimo su dukra būtų perteklinis, yra jos pačios subjektyvus aiškinimas. Būtent pati pareiškėja turėjo prisiimti atsakomybę už pateiktų duomenų teisingumą ir išsamumą.
Šioje situacijoje ginčo nėra dėl jau nustatytų aplinkybių, t. y. kad pareiškėja kreipėsi kelis kartus dėl vizos išdavimo ir ją buvo atsisakyta išduoti (pridedami Ambasados 2019 m. sausio 16 d., 2019 m. vasario 26 d., 2019 m. gegužės 3 d. sprendimai). Ji turėjo teisę skųsti minėtus sprendimus, tačiau jų neskundė. Taip pat svarbi ir ta aplinkybė, kad pareiškėja ilgą laiką Lietuvoje gyveno pasibaigus leidimo laikinai gyventi terminui. Be to, jos prašymuose buvo nurodyti kiti atvykimo tikslai ir tik paskutinį kartą ji nurodo, kad kreipiasi dėl „Biblijos kelias“ narystės, o kitais atvejais tokio prašymo pagrindo nebuvo nurodžiusi. Taigi, Ambasados įgalioti pareigūnai turėjo atsakingai įvertinti pareiškėjos pateiktus duomenis, jos nurodomą buvimo tikslą. Šiuo atveju ir buvo įvertinta visuma duomenų, kurie sudaro pagrindą priimti sprendimą atsisakyti pareiškėjai išduoti vizą. Jokio šališkumo pareiškėjos atžvilgiu nenustatyta. Ambasados įgaliotas pareigūnas turėjo pareigą įvertinti visumą duomenų, o tai šiuo atveju ir buvo atlikta. Pareiškėja nenurodė, kokius duomenis netinkamai įvertino konsulatas. Pabrėžtina, kad pareiškėja pati turėjo pagrįsti prašymą tinkamais duomenimis išduoti vizą.
Atsakovė neginčija, kad Ambasadai kartu su prašymu buvo pateikti dokumentai, kuriais pareiškėja grindė savo vykimo ir buvimo Lietuvoje tikslą ir sąlygas. Tačiau teismas pažymi, kad pareiškėjos pateikti dokumentai bei paaiškinimai sukėlė pagrindą manyti, jog ji negalėjo pagrįsti savo atvykimo ir buvimo Lietuvoje tikslo. Šiuo atveju pačiai pareiškėjai kyla atsakomybė dėl jos pateiktų duomenų. Prašymą išduoti vizą pateikiantis asmuo turi pateikti informaciją, kurios patikimumas patvirtinamas patikimais įrodymais, galinčiais išsklaidyti abejones dėl jos ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos, kurių gali kilti visų pirma atsižvelgiant į bendrą situaciją jos gyvenamosios vietos šalyje arba migracijos srautą iš tos šalies į valstybes nares.
Remiantis byloje nustatytomis aplinkybėmis ir atsakovės pateiktais dokumentais, matyti, jog skundžiamas Sprendimas buvo priimtas įvertinus pareiškėjos prašymą, kitus pateiktus dokumentus, paaiškinimus, kitą surinktą informaciją. Kadangi pareiškėja nepagrindė savo vykimo tikslo ir buvimo sąlygų Lietuvoje, nebuvo galimybių konsulatui nustatyti, ar ji ketina išvykti iš valstybių narių teritorijos iki vizos galiojimo laikotarpio pabaigos. Tokiu atveju kyla ir nelegalios migracijos grėsmė, įvertinus nustatytus faktus dėl pareiškėjos nelegalaus buvimo Lietuvoje.
Teismo vertinimu, skundžiamas Sprendimas atsisakyti išduoti pareiškėjai nacionalinę vizą yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jo naikinti.
Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniai, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 4 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjos K. S. skundą atmesti kaip nepagristą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.