- Teismas
- Utenos apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2013-09-16
- Bylos Nr.
- 2-632-531/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-11-3-00484-2013-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Valdas Ciesiūnas
- Ieškovas
- N. Č.
- Atsakovas
- A. Č., J. Č., S. K.
- Kategorijos
- 21.6pavadinimo nepavyko patikrinti
- 30.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 30.9.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 30.10pavadinimo nepavyko patikrinti
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėję civilinę bylą pagal N. Č. ieškininį dėl pirkimo – pardavimo sandorių pripažinimo negaliojančiais, ir A. Č. priešieškinį ieškovei dėl nuosavybės teisės pripažinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
N. Č. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti negaliojančiomis transporto priemonių pirkimo – pardavimo sutartis, sudarytas tarp jos sutuoktinio A. Č. (A. C.) ir atsakovų J. Č. ir S. K., taip pat priteisti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Pateiktame ieškinio pareiškime bei teismo posėdyje ji ir jos atstovas nurodė, kad kartu su sutuoktiniu A. Č. turėjo įsigiję šeimos poreikių tenkinimui du automobilius - Audi A6 v/n (duomenys neskelbtini) ir Renault V. S. v/n (duomenys neskelbtini). Šie automobiliai buvo pirkti iš skolintų lėšų. 2013 m. balandžio mėn. ji iš A. Č. sužinojo, kad jis šiuos automobilius pardavė savo seseriai ir jos sutuoktiniui. Tai buvo padaryta be jos žinios ir sutikimo. Šeimos turtas buvo parduotas už simbolinę kainą – po 100 Lt. Dėl to jos šeima patyrė didelės žalos, nes neteko turto, reikalingo kreditų grąžinimui. Teigia, jog šis turtas faktiškai buvo perduotas ar padovanotas atsakovo artiemiems giminaičiams, turint tikslą sumažinti dalintino turto masę iki bus pradėtas santuokos nutraukimo ir turto padalijimo procesas. Mano, jog vienam iš sutuoktinių pardavus šeimos turtą be kito sutuoktinio žinios, sandoriai turi būti pripažinti negaliojančiais, o turtas grąžintas iš nesąžiningų tokių sutarčių šalių.
Atsiliepimas
Atsakovas A. Č. (A. C.) pateikdamas atsiliepimą, ir kartu su savo atstove teismo posėdyje pareiškė, jog ieškinio nepripažįsta, nes ieškovė nenurodė, kokiu pagrindu reikalauja sutartis pripažinti negaliojančiomis. Jis mano, kad automobilių pardavimui sutuoktinės sutikimo nereikėjo. Be to, jis automobilius pardavė, nes reikėjo pinigų paskolų grąžinimui.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 143 straipsniu, A. Č. pareiškė priešieškinį ieškovei N. Č., reikalaudamas automobilį Audi A6 v/n (duomenys neskelbtini), įsigytą 2013-02-19, pripažinti jo asmenine nuosavybe, kadangi jis buvo pirktas už jo tėvų dovanotus pinigus.
Šalies argumentai
Ieškovė N. Č. su priešieškiniu nesutiko, ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, nes jos sutuoktinis jokios dovanos negavo, ir automobilis pirktas iš gauto kredito. Net jei pinigų suma, nurodyta pateiktoje dovanojimo sutartyje jos sutuoktiniui buvo dovanota, tai jos nepakako nupirkti šį automobilį.
Atsiliepimas
Atsakovai J. Č. ir S. K. (S. K.) atsiliepime į ieškinį ir teismo posėdyje nurodė kad iš A. Č. tikrai pirko automobilius, ir už juos sumokėjo daugiau, nei nurodyta pirkimo – pardavimo sutartyse, atitinkamai 300 Lt ir 1000 Lt. Jie yra sąžiningi įgijėjai, nes šios transporto priemonės buvo parduotos jiems su N. Č. žinia.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys tenkintinas visiškai, o priešieškinys atmestinas.
Kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas (CPK 5 straipsnio 1 dalis). Ginčas tarp ieškovės ir atsakovo yra kilęs dėl disponavimo bendrosios jungtinės nuosavybės teise valdomu turtu ir dėl sutuoktinių asmeninės nuosavybės.
Civiliniame procese galiojant dispozityvumo principui, teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga. Teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų.
Žemesnės instancijos teismas
Iš šalių, liudytojų paaiškinimų ir pateiktų į bylą dokumentų matyti, kad ieškovė N. Č. ir atsakovas A. Č. (A. C.) yra sutuoktiniai (b.l. 47). Duomenų, jog santuoka nutraukta, nėra. Gyvendami santuokoje jie įsigijo dvi transporto priemones - automobilį Renault V. S. v/n (duomenys neskelbtini), kurį pirko 2012-11-08 už 1000 Lt (b.l. 14), ir Audi A6 v/n (duomenys neskelbtini), pirktą 2013-02-19 už 8000 Lt (b.l. 17).
Šie automobiliai buvo įregistruoti VĮ „Regitra“ A. Č. (A. C.) vardu atitinkamai 2012-11-09 ir 2013-02-19. Perregistruoti kitiems savininkams 2013-03-23 ir 2013-03-30, išduodant naujus transporto priemonių registracijos liudijimus (b.l. 36 – 37; 40 – 41).
Kaip matyti iš pateiktų pirkimo – pardavimo sutarčių, A. Č. automobilį Renault V. S. v/n (duomenys neskelbtini) 2013-03-22 pardavė atsakovui S. K., o automobilį Audi A6 v/n (duomenys neskelbtini), 2013-03-29 pardavė atsakovei J. Č.. Abi transporto priemonės parduotos po 100 Lt už kiekvieną (b.l. 22 – 23).
CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta prezumpcija, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Ši prezumpcija yra įtvirtinta siekiant teisinio apibrėžtumo turto teisinio režimo atžvilgiu.
Ieškovė N. Č. ginčija šias sutartis, nes ji, kaip bendraturtė nedavė sutikimo jų pardavimui, ir prašo atstatyti buvusią padėtį, t.y. grąžinti automobilius bendrojon jungtinėn nuosavybėn, nes šeimos turtas atsakovo faktiškai buvo perduotas ar padovanotas savo artiemiems giminaičiams, turint tikslą, ieškovės teigimu, sumažinti turimo turto masę iki bus pradėtas santuokos nutraukimo ir turto padalijimo procesas. Teismo manymu, ieškovė, siekdama susigrąžinti nurodytą turtą nuosavybėn, pagrįstai pareiškė prievolinį teisinį reikalavimą, prašydama pripažinti transporto priemonių perleidimo (pardavimo) sandorius negaliojančiais. CK 3.96 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas sutrumpintas ieškinio senaties terminas, per kurį galima nuginčyti sutuoktinio sudarytą sandorį pagal sutikimo jį sudaryti nedavusio sutuoktinio ieškinį. Šis terminas nėra praleistas.
CK 3.96 straipsnis yra šeimos teisės norma, reglamentuojanti santuokoje esančių asmenų sudarytų sandorių nuginčijimą. Taigi ši norma yra specialioji teisės norma bendrosioms sandorių negaliojimo instituto normoms.
Sandoriai, sudaryti be kito sutuoktinio sutikimo ir vėliau jo nepatvirtinti, yra nuginčijami, o tam teisiškai reikšmingas yra kitos sandorio sutarties šalies sąžiningumas. Sandorių sudarymo aplinkybės geriausiai žinomos juos sudariusiems asmenims, būtent jie gali tiksliausiai apie jas paaiškinti teismui, atsakydami į byloje dalyvaujančių asmenų klausimus.
Nėra nuginčyta aplinkybė, kad minėti automobiliai buvo įsigyti bendriems šeimos poreikiams tenkinti.
Žemesnės instancijos teismas
Byloje apklaustas liudytoju S. K. parodė, kad šių metų balandžio 23 d. jam skambino N. Č., kuri pasakė, jog jos sutuoktinis pardavė mašiną už 100 Lt, ir tai padarė be jos sutikimo.
Liudytoja V. B. parodė, jog balandžio 23 d. jos dukra N. Č. jai skundėsi, jog sutuoktinis savo seseriai ir jos vyrui pardavė automobilius, taip ruošdamasis skyryboms. Nurodė, kad automobiliai, kuriems žentas turi silpnybę, pirkti iš jų abiejų paimtų kreditų.
Liudytojas A. I. parodė, kad auromobilį Renault V. S. 2012 m. rugsėjo ar spalio mėn. buvo atgabentas remontuoti į jo garažą. Konstatavo variklio defektą, tačiau jo nekeitė, nes paskaičiavo, kad per brangu.
Aptarti įrodymai patvirtina, kad ieškovė apie savo sutuoktinio ketinimą už sutartyse nurodytą kainą parduoti turimus automobilius savo giminaičiams, iš anksto nebuvo informuota, todėl kreipdamasi į teismą su ieškiniu, išreiškė savo nesutikimą šiems sandoriams. Automobilių pardavimas ženkliai žemiau įsigijimo kainos, rodo, kad šie sandoriai sudaryti veikiant priešingai savo šeimos interesams arba siekiant asmeninės naudos. Tai prieštarauja santuokos tikslams ir sutuoktinių lygiateisiškumo principui (CK 3.26 str. ir 3.27 str.). Tokios sutarties sudarymas ir jos patvirtinimas rodo automobilių pirkėjų nesąžiningumą ir patvirtina išankstinį susitarimą su turto pardavėju. Atsakovas A. Č. neįrodė, kad gautus pinigus jis panaudojo kreditų grąžinimui, nes banko pateiktos pažymos rodo, kad po ginčo sandorių sudarymo, gautų paskolų likučiai sumažėjo nežymiai.
Todėl teismas sprendžia, jog ginčijami sandoriai yra pripažintini negaliojančiais, kaip to prašo ieškovė, o parduoti automobiliai grąžintini bendrojon jungtinėn ieškovės N. Č. ir atsakovo A. Č. nuosavybėn, nes Lietuvos Aukščiausiasis teismas, pasisakydamas dėl restitucijos taikymo pripažįstant sandorį negaliojančiu, yra nurodęs, kad jeigu yra prašymas ieškinyje sandorį pripažinti negaliojančiu, tai teismas, kuris patenkino šį reikalavimą, toje pačioje byloje privalo išspręsti restitucijos klausimą (CK 6.145 straipsnis; Lietuvos Aukščiausiojo T. C. bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. N. S. v. J. N., bylos Nr. 3K-3-328/2006; kt.). Pagal CK 1.80 straipsnio 2 dalį, kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo padarinių. CK 6.146 straipsnyje nustatyta bendroji taisyklė, jog restitucija taikoma natūra.
Šiuo atveju, pripažinus sandorius negaliojančiais, ir atsižvelgiant į tai, kad takant laikinąsias apsaugos priemones, vienas iš automobilių yra perduotas ieškovės N. Č. žinion, restitucijos klausimas laikytinas iš dalies išspręstu. Automobilis Renault V. S. parduotas atsakovui S. K., pagal 2013-05-10 jo sudarytą įgaliojimą buvo perduotas naudotis tretiesiems asmenims – kitų valstybių piliečiams. Todėl asmuo, kurio žinioje yra minėtas turtas turi pareigą sugrąžinti jį ir perduoti buvusiam savininkui (savininkams) per protingą terminą ir gauti už jį sumokėtus pinigus.
Konstatuojant, jog atsakovo sudaryti sandoriai yra neteisėti ir naikintini, o jų pasekmėje parduotas turtas grąžintinas bendrojon jungtinėn nuosavybėn, darytina išvada, jog priešieškinio reikalavimas dėl ginčo turto – vieno iš automobilių pripažinimo asmenine A. Č. nuosvybe, negali būti tenkinamas.
Kaip minėta, automobilis Audi A6 v/n (duomenys neskelbtini) buvo įsigytas šeimos poreikių tenkinimui, t.y. naudotis versle, šeimos narių gabenimui, o taip pat leidžiant juo naudotis artimiems giminaičiams.
Ieškovas pagal priešieškinį - A. Č. teigia, kad už šį automobilį buvo sumokėta jam tėvų dovanotais pinigais, todėl jis laikytinas jo gauta dovana. Iš pateiktos sutarties matyti, kad N. Č. (N. C.) 2013-02-01 padovanojo savo sūnui A. Č. 3500 Lt automobilio Audi A6 (raudonos spalvos, pagaminto 1997 m.) pirkimui. Šią aplinkybę patvirtino liudytojas A. L., kuris pasirašė minėtoje sutartyje, nurodęs, jog matė, kaip tėvas sūnui perdavė pinigus, nors kiek ten jų buvo perduota, nežino. Perdavimo metu sutartyje jis nepasirašinėjo ir tai padarė vėliau.
Liudytoja L. V. parodė, jog būdama svečiuose pas Č., girdėjo jų kalbą apie pinigus, tačiau ji buvo kitame kambaryje ir kokių nors pinigų perdavimo nematė.
Liudytoja V. Č. – A. Č. motina, parodė, kad kartu su savo vyru Nikolajumi nutarę padėti savo sūnui įsigyti automobilį darbo reikalams, davė jam pinigų kaip dovaną. Vėliau girdėjo, kaip jos marti Natalja reikalavo tą automobilį parduoti, kad grąžinti kreditą. Sūnus tą automobilį perdavė savo seseriai Jekaterinai. Ar buvo sumokėti kokie nors pinigai, ji nežino.
Pirkimo – pardavimo sutartyje užfiksuota, kad už automobilį Audi A6 v/n (duomenys neskelbtini), pirktą 2013-02-19 buvo sumokėti 8000 Lt (b.l. 17). Nors atsakovas A. Č. teigia, kad jis už šį automobilį mokėjo tik 3500 Lt, t.y. tą sumą, kurią jam padovanojo tėvai, teismas vadovaujasi esamu oficialiu rašytiniu dokumentu, kuris turi visus būtinus rekvizitus, yra sudarytas su juridiniu asmeniu, nenuginčytas, ir laikytinas visiškai patikimu ir neabejotinu įrodymu. Kadangi A. Č. jokių kitų asmeninių lėšų šaltinių likusiai sumai nenurodė, teismas sprendžia, kad automobilis buvo įsigytas iš šeimos lėšų. Todėl jo negalima pripažinti vieno iš sutuoktinių asmenine nuosavybe, nes jis toks nebuvo. Priešieškinys yra atmestinas, kaip nepagrįstas.
Kreipdamasi į teismą su ieškiniu, N. Č. turėjo bylinėjimosi išlaidų, kurios sudaro 1705 Lt sumą. Jos ieškinį tenkinant visiškai, o atsakovo priešieškinio netenkinant, šios išlaidos priteistinos iš visų atsakovų lygiomis dalimis (CPK 93 str. 1 d.). Ieškovės turėtos atstovavimo išlaidos atitinka teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ nustatytus dydžius. Analogiškai priteistinos pašto išlaidos valstybei, sudarančios 46,22 Lt sumą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 260; 263 - 265 ir 270 str. str., teismas
nutarė:
N. Č. ieškinį atsakovams A. Č. (A. C.), J. Č. ir S. K. (S. K.) tenkinti, ir pripažinti negaliojančiomis automobilių Renault V. S. v/n (duomenys neskelbtini) 2013-03-22, ir Audi A6 v/n (duomenys neskelbtini) 2013-03-29, pirkimo – pardavimo sutartis, bei taikant restituciją, šiuos automobilius grąžinti N. Č. ir A. Č. (A. C.) bendrojon jungtinėn nuosavybėn, o A. Č. įpareigoti grąžinti J. Č. ir S. K. (S. K.) jo gautus už automobilių pardavimą pinigus - po 100 Lt kiekvienam.
A. Č. (A. C.) ieškinį N. Č. dėl nuosavybės teisės pripažinimo, atmesti.
Iš A. Č. (A. C.), J. Č. ir S. K. (S. K.) priteisti ieškovei N. Č. lygiomis dalimis 390 Lt žyminio mokesčio, 215 Lt privalomųjų vykdymo išlaidų, procesinių dokumentų ruošimo, mokesčių už informacijos gavimą išlaidų, bei 1100 Lt atstovavimo išlaidų, - viso 1705 Lt sumą, t.y. po 568,33 Lt iš kiekvieno, taip pat 46,22 Lt (po 15,41 Lt iš kiekvieno) pašto išlaidų valstybei.
Sprendimas per 30 d. gali būti skundžiamas Panevėžio apygardos teismui per Visagino miesto apylinkės teismą.