- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-11-04
- Bylos Nr.
- B2-5098-881/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-04533-2010-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vilija Mikuckienė
- Pareiškėjas
- UAB „Rekosta“
- Kreditorius
- Danske Bank A
- Kategorijos
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjo (kreditoriaus) UAB ,,Rekosta“ pareiškimą dėl BUAB ,,Skigra“ bankroto pripažinimo tyčiniu, tretieji asmenys: buvęs BUAB „Skigra“ vadovas S. G., kreditoriai Danske Bank A/S, UAB „Klaista“, VSDFV Vilniaus skyrius,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas (kreditorius) UAB ,,Rekosta“ pateikė prašymą pripažinti BUAB ,,Skigra“ bankrotą tyčiniu. Nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 14 d. nutartyje, kuria atsakovui iškelta bankroto byla, konstatuota, jog UAB „Skigra“ buvo nemoki jau 2007 metais bei įmonės vadovas nuo 2007 metų valstybės įmonei Registrų centrui neteikė įmonės finansinės atskaitomybės dokumentų. Pareiškėjas paaiškino, kad nuslepiant tikrąją UAB „Skigra“ finansinę padėtį bei piktnaudžiaujant UAB „Rekosta“ pasitikėjimu, su juo buvo sudaryta rangos sutartis, pagal kurią bendrovė atliko ir perdavė užsakovui UAB „Skigra“ statybos darbų už 768 823,24 Lt. Be to, iš preliminarių nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarčių matyti, kad įmonė aktyviai pardavinėjo nekilnojamąjį turtą, finansinės operacijos buvo atliekamos ypač didelėmis sumomis, tačiau įmonė nuo 2008 m. balandžio 28 d. neturėjo asmens, kuris būtų atsakingas už įmonės buhalterinę apskaitą. Pareiškėjas akcentavo, kad iš nekilnojamojo turto pirkėjų buvo priimami grynieji pinigai, tačiau ne visada išrašomi kasos pajamų orderiai bei ne visi kasos orderiai buvo įtraukti į kasos knygą. Kasos pajamų orderiuose nebuvo privalomo rekvizito numerio ir ne visos ūkinės operacijos buvo įtraukiamos į įmonės buhalterinę apskaitą. Pareiškėjo įsitikinimu, tokie įmonės vadovų veiksmai suponuoja prielaidą, kad buvo sąmoningai vykdoma ydinga UAB „Skigra“ veikla, buhalterinė apskaita nebuvo tinkamai organizuota, o vedama nusikalstamai aplaidžiai. Siekiant nuslėpti tikrąją įmonės finansinę padėtį, nebuvo teikiamos finansinės ataskaitos institucijoms. Pareiškėjas pažymėjo, kad įmonės vadovai jau 2007 metais turėjo suprasti, jog įmonė bankrutuos, ir kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau sąmoningai nuostolingais verslo sprendimais bei blogu įmonės valdymu toliau sunkino UAB „Skigra“ turtinę padėtį bei jos kreditorių galimybes patenkinti finansinius reikalavimus.
Atsakovo BUAB „Skigra“ administratorius UAB „Būrai“ sutiko su pareiškimu dėl bankroto pripažinimo tyčiniu.
Kreditorius Danske Bank A/S nurodė, kad UAB „Skigra“, pažeidinėdamas su banku sudarytą sutartį, pardavinėjo turtą mažesnėmis, nei sutartyje nustatytos, kainomis ir taip darė nuostolius ne tik bankui, bet ir pačiai bendrovei, bei tyčia vedė ją prie bankroto. Nors atsakovas 2009 m. kovo 24 d. raštu pripažino pažeidęs su banku sudarytą kredito sutartį ir įsipareigojo kainų skirtumą padengti iš įmonės lėšų, tačiau to nepadarė. Kreditoriaus nuomone, akivaizdu, kad UAB „Skigra“ nuostolingai pardavinėjo jam nuosavybės teise priklausantį turtą ir taip siekė įmonės tyčinio bankroto.
Kreditorius UAB „Klaista“ taip pat sutiko su reikalavimu pripažinti UAB „Skigra“ bankrotą tyčiniu. Pažymėjo, kad UAB „Skigra“ sudarydama su juo 2008 m. gegužės 12 d. sutartį jau buvo nemoki. Jei būtų laiku įvykdyta pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, šie nuostoliai UAB „Klaista“ nebūtų atsiradę.
Atsiliepimas
Kreditorius VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepimu į prašymą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu prašė jį nagrinėti teismo nuožiūra. Pažymėjo, kad atsakovas dažnai nemokėjo privalomų socialinio draudimo įmokų teisės aktuose nustatyta tvarka bei terminais, todėl VSDFV Vilniaus skyrius pradėjo jam taikyti priverstines skolos išieškojimo priemones. Nuo 2007 m. rugpjūčio 24 d. kredito įstaigoms buvo teikiami mokėjimo nurodymai dėl lėšų pervedimo ne ginčo tvarka. Nuo 2008 m. IV ketvirčio atsakovo įsiskolinimas pradėjo augti, o nuo 2009 m. vasario 23 d. pateikti debeto mokėjimo nurodymai liko nepadengti, lėšų judėjimas atsakovo sąskaitose nebevyko. Atsakovas pats socialinio draudimo įmokas paskutinį kartą sumokėjo 2009 m. liepos 3 d. Tęsiant įsiskolinimo išieškojimą, 2009 metais priimti VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimai dėl skolos išieškojimo priverstine tvarka buvo perduoti antstoliui, tačiau liko neįvykdyti. VSDFV Vilniaus skyrius 2009 m. rugpjūčio 20 d. raštu prašė atsakovo vadovo pateikti patikrinimui finansinės apskaitos dokumentus, tačiau dokumentai pateikti nebuvo, skolos išieškoti nepavyko.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškimas tenkinamas.
CPK 1 straipsnyje, nustatančiame civilinio proceso teisės normų konkurencijos taisykles, yra įtvirtinta nuostata, kad bankroto ir restruktūrizavimo bylos nagrinėjamos pagal šio kodekso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. Taigi, Įmonių bankroto įstatymo normos yra specialiosios bendrųjų civilinio proceso teisės normų atžvilgiu ir turi prioritetą jų konkurencijos atveju. Pagal ĮBĮ 10 straipsnio 1 dalį bankroto bylos iškeliamos ir nagrinėjamos CPK nustatyta ginčo teisenos tvarka, išskyrus šio įstatymo nustatytas išimtis. Bankroto bylų nagrinėjimo procesinių taisyklių ypatumus lemia bankroto teisinių santykių prigimtis ir jų specifika, palyginus su kitais civiliniais teisiniais santykiais.
Nagrinėjamoje byloje yra keliamas BUAB ,,Skigra“ , kuriai 2011 m. balandžio 14 d. buvo iškelta bankroto byla, bankroto pripažinimo tyčiniu klausimas.
Įmonių bankroto įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje nustatyta, kad tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus.
ĮBĮ 20 straipsnyje išvardinti konkretūs tyčinio bankroto požymiai. Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalį, teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad yra bent vienas iš šių tyčinio bankroto požymių: 1) įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu; 2) buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sprendimai; 3) turtas buvo parduotas mažesnėmis negu rinkos kainomis asmenims, kuriuos su įmone pardavimo metu siejo glaudūs ryšiai, kaip jie apibrėžti Finansinių priemonių rinkų įstatyme, ar kurie susiję giminystės (tiesiosios aukštutinės ir tiesiosios žemutinės linijos giminaičiai, tikrieji bei netikrieji broliai ir seserys, įtėviai ir įvaikiai), svainystės ar partnerystės ryšiais su įmonės vadovu ar kitu asmeniu, įmonėje turėjusiu teisę priimti atitinkamą sprendimą, (toliau – susiję asmenys) arba turtas perleistas neatlygintinai, arba atsiskaitymas už turtą atidėtas ekonomiškai nenaudingam laikotarpiui ar su įmone atsiskaityta veiklos nevykdančių įmonių ir (arba) įmonių, nepateikusių juridinių asmenų registrui finansinės atskaitomybės ataskaitų, akcijomis; 4) įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal Civilinio kodekso 6.930¹straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto; 5) teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas pridėtinės vertės mokesčio (PVM) arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas.
Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalį preziumuojama, kad bankrotas yra tyčinis, jeigu: 1) veikla ir turtas buvo perkelti į kitą įmonę, įmonę reorganizavus arba įmonės dalį atskyrus, kai veiklą vykdo ir finansinius įsipareigojimus prisiima turto nevaldanti įmonė, kita veikianti ar naujai įsteigta įmonė perėmė įmonės nebaigtas vykdyti sutartis ir (arba) reikalavimo teises ir į šią įmonę perėjo dirbti darbuotojai ir (arba) vadovai ir (arba) su jais susiję asmenys; 2) atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant Civilinio kodekso 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą ir nebuvo vykdomas šio ar kitų įstatymų reikalavimas dėl privalomo įmonės bankroto bylos inicijavimo, kai įmonės darbuotojui (darbuotojams) ilgiau kaip 3 mėnesius iš eilės nemokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos.
Teismas pažymi, kad tyčinio bankroto samprata yra atskleista ne tik minėtame ĮBĮ 20 straipsnyje, kuris įsigaliojo nuo 2013 m. spalio 1 d., bet ir teismų praktikoje, kurios suformuotus tyčinio bankroto nustatymo kriterijus įstatymų leidėjas perkėlė į ĮBĮ nuostatas.
Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl tyčinio bankroto sampratos, yra išaiškinęs, kad, sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, bankroto bylą iškėlusiam teismui būtina nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo. Tais atvejais, kai įmonė yra faktiškai nelikvidi arba nemoki, turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Šie kriterijai ir kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą suvaržymas arba sąlygų išvengti išieškojimo sudarymas, taip pat sąmoningas išieškojimo pirmenybės atidavimas vėlesniems kreditoriams, žinant, kad ankstesnieji kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų įmonei skolininkei neturint pakankamai turto, reiškia tyčinį bankrotą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004-12-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-680/2004). Taigi tokie atvejai, kai dėl įmonės valdymo organų sprendimų yra nuostolingai perleidžiamas, sunaikinamas, sugadinamas ar iššvaistomas įmonės turtas, sudaromi sandoriai, kurių vykdymas reiškia nepagrįstai didelę finansinę naštą įmonei, atliekami veiksmai, kuriais siekiama sužlugdyti įmonę ir perkelti jos veiklą į kitą tų pačių ar susijusių asmenų naujai įsteigtą įmonę, atsiskaitoma tik su tam tikrais kreditoriais ir pan., gali būti vertinami kaip tyčinio įmonės bankroto požymiai.
Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad tam, jog būtų galima pripažinti bankrotą tyčiniu, nebūtina nustatyti konkretaus veiksmo, sukėlusio įmonės bankrotą, tačiau turi būti vertinama aplinkybių visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1045/2003; 2004 m. rugsėjo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2004). Tai gali būti tokios aplinkybės, kurios yra susijusios su įmonės valdymo organų veiklos atitiktimi teisės aktų reikalavimams, sudarytų sandorių ekonominiu naudingumu ir jų įtaka įmonės mokumui, taip pat kitos aplinkybės, nulėmusios įmonės nemokumą, įmonės valdymo ir veiklos organizavimo reikalavimų kontekste. Tais atvejais, kai nustatomas tyčinis blogas įmonės valdymas, kuris gali atsiskleisti sąmoningai vykdoma neteisinga investicijų politika, ydinga įmonės veikla ir plėtra (investicijos į nerealius ar pasenusius projektus, neperspektyvių įmonių akcijų supirkimas, nepaklausių prekių gamyba ir pan.), blogu vadovavimu įmonės komercinei, ūkinei ir finansinei veiklai, netinkamu darbo, technologinių procesų organizavimu, žinomai nenaudingų įmonei sandorių sudarymu, neatlikimas tų ekonominių veiksmų ir finansinių operacijų, kurias būtina atlikti konkrečioje situacijoje, yra pagrindas įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu. Kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant dėl įmonės tyčinio bankroto, reikia įvertinti faktines aplinkybes, susijusias su įmonės veikla, tokios įmonės valdymo organų sprendimais, turinčiais tyčinio bankroto požymių.
Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas, inicijavęs BUAB ,,Skigra“ bankroto pripažinimą tyčiniu, nurodė aplinkybes, susijusias su tuo, kad buvęs įmonės vadovas nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose bei įmonės steigimo dokumentuose jam nustatytų pareigų, susijusių su įmonės valdymu, pavyzdžiui, nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, neorganizavo įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymo, neteikė įmonės duomenų atskaitingoms institucijoms, o kreditorius Danske Bank A/S nurodė aplinkybes, susijusias su nuostolingų ir kredito sutartį su banku pažeidžiančių sandorių sudarymu.
Byloje nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2011 m. balandžio 14 d. nutartimi iškėlė atsakovui bankroto bylą. Teismas, remdamasis atsakovo 2007 metų balanso duomenimis, nustatė, kad 2007 metais atsakovo turto vertė buvo 10 925 214 Lt, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai – 9 239 320 Lt. Pagal 2009 m. rugsėjo 30 d. balansą, atsakovo turto vertė jau buvo nukritusi iki 9 579 921 Lt, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai išaugę iki 10 502 253 Lt. Teismui konstatavus, kad atsakovo pradelsti įsipareigojimai pareiškėjams ir tretiesiems asmenims yra ženkliai didesni, nei atsakovo turimo turto vertė, jog jau nuo 2007 metų atsakovas neteikia finansinės atskaitomybės dokumentų, UAB „Skigra“ buvo pripažinta nemokia. Nepaisant tokios įmonės finansinės padėties, įmonės vadovas nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, bet toliau didino įmonės skolas, be kita ko, sudarydamas naujus sandorius su pareiškėju bei kreditoriumi UAB „Klaista“. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendžia, kad pareiškėjo nurodytas įmonės netinkamo valdymo požymis – nesikreipimas (laiku) į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, byloje nustatytas.
Teismas taip pat daro išvadą, kad byloje įrodytas ir kitas tyčinį bankrotą kvalifikuojantis požymis – netinkamas įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymas, dėl kurio negalima nustatyti įmonės veiklos, turto bei finansinių operacijų teisėtumo. Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktą, netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu laikomos situacijos, kai apskaitos dokumentai yra paslepiami, sunaikinami, sugadinami arba apskaita netvarkoma ar tvarkoma aplaidžiai arba neišsaugomi apskaitos dokumentai.
Pareiškėjas aplaidų įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą grindė 2011 m. gegužės 4 d. Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimo centro specialisto išvada Nr. 140-(00980)-ISI-2616, kurioje konstatuota, kad UAB „Skigra“ kasos pajamų orderiai buvo pildomi nesilaikant Buhalterinės apskaitos įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, nes kasos pajamų orderiuose nebuvo nurodytas privalomas rekvizitas – dokumento numeris, kuris turėjo būti formuojamas didėjančia seka; tvarkant kasos operacijas, UAB „Skigra“ nesilaikė Buhalterinės apskaitos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies reikalavimų, nes kasos operacijos nebuvo registruojamos kasos knygoje (apskaitos registre), taip pat Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 16 punkto reikalavimų, nes UAB „Skigra“ kasos lapai nebuvo pasirašyti kasininko ir vyriausiojo buhalterio. Tai, kad įmonės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma netinkamai, patvirtina ir FNTT prie Vidaus reikalų ministerijos Klaipėdos apygardos valdybos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus 2011 m. spalio 14 d. specialisto išvada Nr. 5-3/97, kurioje konstatuota, kad UAB „Skigra“ direktorius 2008 metais pildydamas PVM deklaraciją nepateikė apskaitos dokumentų ir registrų, todėl nėra galimybės patikrinti įplaukų į įmonės kasą; taip pat, vertinant sistemiškai, ir aplinkybė, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 2009 m. rugpjūčio 20 d. reikalavimu atsakovo vadovas nepateikė patikrinimui įmonės finansinės apskaitos dokumentų. Be to, Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. birželio 4 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-1072-516/2015, išaiškino, kad netinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo faktui konstatuoti pakanka nustatyti, kad teismo paskirtam įmonės bankroto administratoriui valdymo organai be svarbių priežasčių neperdavė apskaitos dokumentų (ĮBĮ 10 str. 7 d. 1–2 p.). Nurodytoje nutartyje apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad BUAB „Skigra“ finansiniai dokumentai nebuvo nei tinkamai saugomi, nei perduodami laikantis teisės aktų reikalavimų, pavyzdžiui, iš Juridinių asmenų registro duomenų matyti, kad BUAB „Skigra“ paskutinius finansinės atskaitomybės dokumentus viešam registrui buvo pateikusi už 2007 metus, o vėliau tik už 2011 metus.
Byloje taip pat nustatyta, kad Danske Bank A/S ir UAB „Skigra“ buvo pasirašę Kredito sutartį, pagal kurią atsakovui buvo suteiktas 2 149 000 Eur kreditas patalpoms, esančioms (duomenys neskelbtini), įsigyti ir šiems pastatams rekonstruoti. Atsakovas buvo įsipareigojęs bankui, kad minimali patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), pardavimo kaina bus 6 000 Lt už kvadratinį metrą ir kad ši suma galės būti sumažinta tik gavus išankstinį rašytinį banko susitarimą. 2009 m. vasario 27 d. butas buvo parduotas fiziniams asmenims už 3 000 Lt už kvadratinį metrą, t. y. už per pusę mažesnę kainą, nei šalys buvo sutarusios, bei, kaip įrodinėjo bankas, už žemesnę, nei tuo metu buvo, turto rinkos vertę (t. 1, b. l. 127). Atsakovas pripažino, kad pažeidė su banku sudarytą kredito sutartį ir įsipareigojo kainų skirtumą – 81 007 Eur – padengti iš įmonės lėšų (tačiau taip ir nepadengė). Taigi atsakovas, nors ir žinojo kredito sutarties nuostatas, pažeidė kredito sutartį bei sudarė įmonei akivaizdžiai nuostolingą sandorį. Remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis (jau 2007 metais paaiškėję pirmieji nemokumo požymiai, nuo 2009 m. vasario 23 d. nebevykdomi priverstiniai VSDFV Vilniaus skyriaus debeto mokėjimo nurodymai ir nustojęs lėšų judėjimas atsakovo banko sąskaitose), teismas sprendžia, kad 2009 m. vasario 27 d. sandorio sudarymo metu atsakovas jau buvo nemokus, o sudarydamas šį sandorį tik dar labiau pablogino savo finansinę padėtį (ĮBĮ 20 str. 2 d. 2 p.).
Be to, teismas sprendžia, kad byloje yra ir daugiau duomenų apie tyčinio bankroto požymius, buvusiam įmonės vadovui netinkamai vykdant valdymo organo pareigas. Byloje nustatyta, kad 2007 m. gruodžio 17 d. AB bankas Snoras asmeniškai S. G. buvo suteikęs 495 250 Eur kreditą buto, esančio (duomenys neskelbtini), įsigijimui. 2009 m. gruodžio 30 d. bankas davė S. G. sutikimą parduoti poilsio pastatą, esantį (duomenys neskelbtini). Pagal sutikime nustatytas sąlygas, iš gautų lėšų turėjo būti sumokėtas ne tik 6 320 800 Lt įsiskolinimas bankui pagal 2007 m. sausio 22 d. Kredito sutartį, bet ir S. G. 1 735 112 Lt įsiskolinimas bankui už jo vardu įsigytą butą (duomenys neskelbtini), ir 44 263 Lt įsiskolinimas pagal jo vardu išduotą mokėjimo kortelę, taip pat 2 325 650 Lt skirta atsiskaityti su UAB „Skigra“ kreditoriais už gautus avansus pagal preliminarias pirkimo-pardavimo sutartis. Taigi parduodant turtą buvo numatytas tik atsiskaitymas su AB banku Snoras, kreditoriais pagal preliminarias pirkimo-pardavimo sutartis ir už asmeninį S. G. turtą, taip pažeidžiant kitų kreditorių interesus. Jau minėtoje 2015 m. birželio 4 d. nutartyje Lietuvos apeliacinis teismas pabrėžė, kad nors šis sandoris neįvyko (kadangi turtas buvo areštuotas kitiems kreditoriams kreipusis į teismą), šie UAB „Skigra“ vadovo veiksmai rodo, kad jis siekė naudos sau bei atsiskaitymo tik su keliais kreditoriais, taip apeidamas kitus UAB ,,Skigra“ kreditorius bei išvengdamas atsiskaitymo su visais įmonės kreditoriais ĮBĮ nustatyta tvarka bei eiliškumu (šioje byloje nustatyta, kad susitarimo dėl turto (poilsio pastato) pardavimo metu atsakovo vadovui jau buvo kilusi pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo).
Taigi, remdamasis kasacinio teismo išaiškinimu, kuriame nurodyta, jog tam, kad būtų galima pripažinti bankrotą tyčiniu, nebūtina nustatyti konkretaus veiksmo, sukėlusio įmonės bankrotą, tačiau turi būti vertinama aplinkybių visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1045/2003; 2004 m. rugsėjo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2004), teismas sprendžia, kad byloje yra pakankamai duomenų pripažinti atsakovo bankrotą tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 5 punktuose įtvirtintais pagrindais.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Įmonių bankroto įstatymo 2 straipsnio 12 punktu, 20 straipsniu, Civilinio proceso kodekso 290-291 straipsniais, teismas
nutaria:
pripažinti BUAB „Skigra“ (į. k. 300156504) bankrotą tyčiniu.
Įpareigoti bankroto administratorių UAB ,,Būrai“ ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo šios nutarties įsiteisėjimo dienos patikrinti UAB „Skigra“ sandorius, sudarytus per 5 metų laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, ir pareikšti ieškinius teisme dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais.
Apie bankroto pripažinimą tyčiniu informuoti Vilniaus apygardos vyriausiąjį prokurorą bei Įmonių bankroto valdymo departamentą prie Ūkio ministerijos, išsiunčiant šios nutarties patvirtintas kopijas.
Nutartis per 7 dienas gali būti skundžiama atskiruoju skundu Lietuvos apeliaciniam teismui per Vilniaus apygardos teismą.