Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

nedalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atstovui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas V. S. skunde Šiaulių apygardos administracinio teismo prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, priteisti 1000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Skunde pareiškėjas V. S. nurodė, kad jis buvo kalinamas Šiaulių tardymo izoliatoriuje nuo 2016 m. birželio mėn. iki 2016 m. spalio 10 d., ir ten buvo laikomas pažeidžiant kalinimo sąlygas. Kameroje teko mažesnis plotas, nei tai nustatyta teisės aktais, ypač atmetus plotą, kurį užima baldai. Kamerose Nr. 2,34,75 nepakako apšvietimo. Veisėsi pelėsis, dažai nuo sienų atsilupę kamerose Nr. 34,2.Visose kamerose neužteko natūralaus apšvietimo, nebuvo aliarmo sistemos, radijo taškų. Į dušą net nebuvo vedamas kartą per savaitę, nors turėtų būti užtikrinamas dviejų kartų per savaitę maudymasis. Tualetai kamerose neatitverti. Jam visą laiką nebuvo užtikrintas dietinis maitinimas, pagal ligą. Higienos priemonės jam taip pat išduodamos nebuvo. Dėl to patyrė didelius nepatogumus, gyvenimo kokybės pablogėjimą, diskomfortą, depresiją, sutriko visavertis gyvenimas, tapo dirglus ir nervingas, negalėjo ramiai miegoti, ilsėtis, sumažėjo pasitikėjimas savimi, ir kitais, tapo konfliktiškas.. Tuo pačiu jis patyrė neturtinę žalą. Prašo už laikotarpį, praleistą Šiaulių tardymo izoliatoriuje, priteisti 1000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Teismo posėdžio metu pareiškėjas palaikė skundo argumentus, nurodė, kad kameros buvo per mažos, ypač atmetus plotą, kurį užima baldai, sanitarinis mazgas, kamerose mažas apšvietimas, nebuvo pavojaus mygtuko, nebuvo skirtos priklausančios higienos priemonės, o tai, kad jis neteikė prašymo, nėra pagrindas jų neišduoti, jam nebuvo užtikrintas dietinis maitinimas. Kreipėsi pas psichologus. Prašo už laikotarpį, praleistą Šiaulių tardymo izoliatoriuje, priteisti 1000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymas Nr. V-124 nustato, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių tardymo izoliatoriuje, turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m gyvenamojo ploto. Kaip matyti iš 2016-10-28 Šiaulių tardymo izoliatoriaus Įskaitos skyriaus pažymos „Dėl V. S.“, pareiškėjas į Šiaulių tardymo izoliatorių pirmą kartą etapuotas 2016-06-21 ir įstaigoje periodiškai laikytas iki 2016-10-10. Pareiškėjas šiuo laikotarpiu buvo laikomas įstaigoje kamerose Nr. 7,3,75,78,34,2,72,75, kameroje būdavo 1-2 asmenys. Kadangi kamerose esančių asmenų skaičius niekada nėra pastovus, pareiškėjui periodiškai tekdavo nuo 4,4 kv. m iki 22,0 kv. m gyvenamasis plotas. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje, laisvalaikio užimtumo metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje.

Pareiškėjo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje metu kamerose buvo atlikta sąlygų atitikimo higienos reikalavimams patikrinimas. Nustatyta, jog kameroje Nr. 75 oro temperatūra ir santykinė oro drėgmė atitinka reikalavimus, per mažas dirbtinis apšvietimas, yra pelėsio. Kameroje Nr. 78 pelėsio nėra, dirbtinis apšvietimas reikalavimus atitinka, sanitarinis mazgas įrengtas tinkamai. oro temperatūra ir santykinė oro drėgmė atitiko reikalavimus, dirbtinis apšvietimas per mažas, pelėsio nėra. Kiekvienoje kameroje yra inventorius, numatytas teisės aktuose, valymo inventorius yra išduodamas pagal suimtųjų prašymus, kameras valyti privalo patys suimtieji / nuteistieji. Inventorius skiriamas pagal teisės aktų reikalavimus, dirbtinis apšvietimas įrengiamas pagal reikalavimus, tačiau patys suimtieji dažnai gadina inventorių. Tualetai atskirti, įrengti pagal higienos normų reikalavimus. Ventiliacija vyksta natūraliu būdu. Pareiškėjui dietinis maitinimas buvo skirtas. Dėl jo paskyrimo pareiškėjas kreipėsi 2016-06-22 ir 2016-06-28, jam 2016-06-30 pateiktas atsakymas, jog išvykus dietinio maitinimo skyrimas netikslingas. 2016-07-01 ir 2016-09-16 pareiškėjas, pakartotinai atvykęs į Šiaulių tardymo izoliatorių, su prašymais skirti dietinį maitinimą nesikreipė, tad galima preziumuoti, jog dėl maitinimo pretenzijų neturėjo. Atsakovas niekaip neišskyrė pareiškėjo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų ir jam tyčia nesudarė blogesnių laikymo sąlygų ir netaikė kokių nors įstatymo nenumatytų apribojimų.

Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis, padarytą žalą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti.

Atsiliepimo papildyme (teismui šis procesinis dokumentas pateiktas įvardintas skundo papildymu) atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, nurodė, kad pareiškėjui dietinis maitinimas buvo paskirtas nuo 2015 m. gruodžio 31 d., paskirta dieta R?B?, kas reiškia sumažintų riebalų ir padidintų baltymų dietą. Iš pateiktų maitinimo sąrašų matyti,, jog pareiškėjas buvo maitinamas pagal dietinį maitinimą, jam buvo paskirta dieta R?B? (B?), tad dietinis maitinimas pareiškėjui buvo užtikrinamas.

Pareiškėjo V. S. skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma.

Teismas pažymi, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė), pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir LR CK) 6.271 straipsnio nuostatas, kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (LR CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (LR CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (LR CK 6. 248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (LR CK 6.249 straipsnis), tačiau LR CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal LR CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

LR civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. LR CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (LR CK 6.250 str. prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (pagal LR CK 6.271 str.).

Veiksmų neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnį konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (pagal CK 6.271 straipsnį), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Teismas pažymi, kad ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Tačiau asmens pažeista teisė teismo gali būti apginta tuo atveju, jei jis konkrečiai įvardija neteisėtus valdžios institucijos veiksmus (neveikimą) ir savo reikalavimą pagrindžia atitinkamais argumentais bei įrodymais. Reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai ar abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai, kokio teisės akto reikalavimų nevykdė atitinkamas viešojo administravimo subjektas, ar neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal atitinkamas teisės normas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012).

Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymas Nr. V-124 nustato, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių tardymo izoliatoriuje, turi tekti ne mažiau nei 3,6 m² gyvenamojo ploto. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, taigi darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus, tačiau teismas atsižvelgia į tai, jog baldų ir sanitarinio mazgo buvimas kameroje mažina tenkantį vienam asmeniui plotą.

Kaip matyti iš atsakovo pateiktos 2016-10-28 pažymos Nr. 69/06-38705 „Dėl V. S.“, pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo kalinamas įvairiais laikotarpiais nuo 2016-06-21 iki 2016-10-10. Pažymoje nurodyta, kokią, dieną kokioje kameroje ir su kiek žmonių buvo kalinamas pareiškėjas, kas leidžia detalizuoti kiekvieną dieną jam tenkantį kameros plotą. Iš viso pareiškėjas buvo kamerose Nr. 7,3,75,78,34,2,72,75 kalinamas 27 dienų, per visą šį laikotarpį pareiškėjui teko nuo 4,4 kv. m iki 21,98 kv. m kameros ploto. Pažymėtina, jog iš šio laikotarpio tik 2016-10-04 dienos vakare ir 2016-10-07 dienos ryte kameroje nurodoma, jog buvo du asmenys, kitu laikotarpiu pareiškėjas kameroje buvo vienas.

Taigi darytina išvada, jog pareiškėjas aptariamu laikotarpiu, iš viso 27 dienas, buvo laikomas sąlygomis, nepažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje, teko daugiau kaip 3,6 kv. m ploto. Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija nepažeidė pareiškėjo subjektinės teisės būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto.

Teismui pateiktoje Šiaulių tardymo izoliatoriaus Socialinės reabilitacijos skyriaus 2016-10-31 pažymoje Nr. 62/04-2493 nurodyta, kad nuo 2016-06-01 iki 2016-10-10 pareiškėjas V. S. kreipėsi su skundais į Šiaulių TI direktorių. 2016-06-22 pateiktas skundas dėl nesutekto skambučio, 2016-06-23 pateikė skundą dėl negautų vaistų, 2016-09-19 atsisakė maisto davinio dėl netinkamo maisto raciono, neatitinkančio jam paskirtos dietos, netinkamų sąlygų karantino kamerose, badavimą kitą dieną nutraukė. 2016-09-30 pateikė skundą, kuriame nurodė, jog jis atsisakė maudytis tą dieną, kai buvo atvežtas etapu, tačiau vėliau galimybė maudytis sutekta nebuvo. 2016-10-08 pateiktas skundas dėl negaunamų vaistų, nesuteiktos galimybės išsimaudyti po etapo, negaunamo dietinio maitinimo. 2016-06-22, 2016-06-28 pateikti prašymai skirti dietinį maitinimą.

Teismui pateiktoje Šiaulių tardymo izoliatoriaus Ūkio skyriaus 2016-11-02 pažymoje Nr. 62/08-732 „Apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje“ nurodyta, kad „Šiaulių tardymo izoliatoriaus korpuse gyvenamosios kameros įrengtos vadovaujantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu „Dėl Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ Nr. V-176, Lietuvos higienos normos HN 76:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-09-09 įsakyme Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų kūdikių namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ nustatytais reikalavimais. Vadovaujantis aukščiau minimais teisės aktais visose gyvenamosiose kamerose yra įrengtas sanitarinis mazgas (klozetas arba unitazas, praustuvė, 1 komplektas patalpai)“, kuris yra nuo kameros atitvertas ne žemesne nei 1,5 m sienele. Maitinimas vyksta pagal patvirtintus valgiaraščius.

Iš pateiktos aprūpinimo drabužiais, avalyne ir patalyne asmeninės sąskaitos Nr. 662 matyti, jog pareiškėjas buvo aprūpinamas patalyne, indais, duomenų, jog jam buvo išduodamos higienos priemonės, nėra. Prašymų, jog jam būtų išduodamos higienos priemonės, pareiškėjas nepateikė.

Pareiškėjo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje metu Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamentas atliko patikrinimų dėl sąlygų atitikimo higienos reikalavimams jo laikymo kamerose. 2016-07-21 surašytame patikrinimo akte nurodoma (patikrinimas atliktas 2016-07-15), jog kameroje Nr.75 oro temperatūra ir santykinė oro drėgmė atitinka reikalavimus, kamera vėdinama per langą, dirbtinis apšvietimas per mažas, pelėsio yra, kameroje Nr. 78 dirbtinė apšvieta atitinka reikalavimus, sanitarinių įrenginių naudojimas pavojaus sveikatai nekelia. Kirpykloje pažeidimų nenustatyta.

Susipažinus su pareiškėjo asmens sveikatos istorija matyti, jog jis, būdamas Šiaulių tardymo izoliatoriuje, pas gydytojus kreipėsi dėl rėmens, pykinimo, pilvo skausmų (b. l. 165, I tomas). 2016-09-20 ir 2016-09-26 rekomenduotas maitinti pagal R?B? valgiaraštį. Dietinis maitinimas paskirtas nuo 2015 m. gruodžio 31 d., apie jo paskyrimą informuotas Įskaitos skyrius. Kad susirgimas būtu susijęs su netinkamomis sąlygomis kameroje, nenurodyta. Iš byloje esančios medžiagos (b. l. 98, I tomas) matyti, kad pareiškėjas pas psichologus kreipėsi, būdamas Pravieniškių pataisos namuose dėl netinkamų sąlygų pataisos namuose, bendravimo ir adaptacijos problemų. Duomenų, jog būtų kreipęsis dėl netinkamų sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje, nėra.

Tokiu būdu, darytina išvada, kad nors pareiškėjas ir nurodė savo skunde, jog pagrindinė priežastis neturtinei žalai atsirasti buvo tenkantis pareiškėjui per mažas plotas apgyvendinimo kamerose, tai yra paneigta bylos medžiaga. Pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo trumpą laiką, tik 27 dienas, su pertraukomis (buvo nuo 3 iki 8 dienų, įskaitant atvykimo ir išvykimo dienas), visą tą laikotarpį jam teko kameros plotas, ne mažesnis nei 4,40 kv. m ( nepilnas dvi dienas), kitomis dienomis jis gyveno kameroje vienas, jam teko mažiausia 6,45 kv. m kameros ploto. Teismas atkreipia dėmesį, jog kameros plotą mažina ten esantys baldai, tačiau pažymi, jog dviese kameroje pareiškėjas buvo tik dvi nepilnas dienas. Tai, kad tualetas, nors ir įrengtas pagal teisės aktų reikalavimus (atitvertas ne žemesne nei 1,5 m aukščio pertvara), gali sukelti nepatogumų, stebint asmenį, atliekantį gamtinius reikalus, kitiems kameroje esantiems asmenims, yra pripažintina, tačiau vėl pastebėtina, jog dviese pareiškėjas buvo tik dvi nepilnas dienas, kitomis dienomis jis kameroje buvo vienas, tad toks tualeto įrengimas jau negalėjo sukelti nepatogumų. Taip pat bylos medžiaga nepaneigti pareiškėjo argumentai dėl prastų, higienos normų neatitinkančių sąlygų kameroje, o abejonės traktuotinos pareiškėjo naudai, kai kurie iš jų laikytini įrodytais, nes nustatyta, jog kameroje Nr. 75 pelėsis buvo, dirbtinis apšvietimas per mažas ( joje pareiškėjas buvo 6 dienas).

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymas Nr. 1R-139 „Dėl laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 4 punktas numato, jog pirmą kartą į laisvės atėmimo vietą atvykusiam suimtajam (nuteistajam), kuris su savimi neturi jokių higienos priemonių, iš karto išduodamas nemokamas higienos reikmenų paketas (rankšluostis, tualetinis popierius (1 ritinėlis), tualetinis muilas (100 g), dantų pasta (75 ml), dantų šepetėlis ir dezodorantas arba antiperspirantas (75 ml)), o jei nuteistasis su savimi turi ne visas šiame punkte nurodytas higienos priemones, išduodamos tik tos higienos priemonės, kurių suimtasis (nuteistasis) neturi. Vėliau higienos reikmenimis suimtieji (nuteistieji) aprūpinami tik esant aprašo 5 punkte nustatytoms sąlygoms, o 5 punktas numato, jog drabužiai, avalynė ir higienos reikmenys išduodami nemokiems suimtiesiems (nuteistiesiems), esant jų rašytiniam prašymui. Pareiškėjas į Šiaulių tardymo izoliatorių yra patekęs ne pirmą kartą, į jį atvykdavo iš Pravieniškių pataisos namų, įrodymų, jog neturėjo higienos priemonių, nepateikė, savo pareiškime pats nurodė, jog prašymus rašyti atsisakė, tad Šiaulių tardymo izoliatoriaus darbuotojų veiksmuose neteisėtos veikos požymių nenustatyta.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 yra patvirtintos „Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės“, kurių 14.4 punktas numato, jog kamerose privalo būti vidinio ryšio sistema (pasikalbėjimo moduliai ir radijas, mobiliojo ryšio telefonų aptikimas, aliarminis iškvietimas), tačiau tų pačių taisyklių 2 p. numato, jog Taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių Taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Lietuvos Respublikos Kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. ĮV-190 „Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių pripažinimo saugomomis Šiaulių kalėjimo statinių kompleksas (kodas 28219) yra pripažintas nekilnojama kultūros vertybe, kuri yra saugoma valstybės, tad jame kapitalinis remontas ar rekonstrukcijos darbai dėl šio pastato statuso yra negalimi. Įvertinus šiuos teisės aktus darytina išvada, kad byloje nėra nustatytas priimtų teisės aktų dėl vidinio ryšio sistemos (pasikalbėjimo moduliai ir radijas, mobiliojo ryšio telefonų aptikimas, aliarminis iškvietimas) įrengimo ar neįrengimo Šiaulių tardymo izoliatoriaus gyvenamosiose kamerose ar kitose patalpose, ir tuo pačiu nėra nustatyti neteisėti atsakovo veiksmai.

Lietuvos higienos normos HN 76:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 44 punktas numato, jog „Laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše“. Pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje būdavo nuo 3 iki 8 dienų, įskaitant atvykimo ir išvykimo dieną, iš jo paties pateiktų skundų matyti, jog 2016-09-28, atvykus etapu, jam buvo pasiūlyta išsimaudyti, tačiau jis pats atsisakė, pateikus skundą, jis buvo išspręstas. Įvertinus išdėstytą, laikytina, jog kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus darbuotojų veiksmuose neteisėtos veikos požymių nenustatyta.

Vertinant pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl dietinio maitinimo neskyrimo, teismas laiko nustatytu, jog pareiškėjui jau nuo 2015 m. gruodžio 31 d. toks maitinimas buvo skirtas, ir Šiaulių tardymo izoliatoriaus Įskaitos skyrius apie tai buvo informuotas. 2016-06-22, 2016-06-28 pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriui pateikė prašymus skirti dietinį maitinimą o 2016-09-20 ir 2016-09-26 Šiaulių tardymo izoliatoriaus Sveikatos skyrius dar kartą rekomendavo maitinti pareiškėją pagal R?B? valgiaraštį. Dietinis maitinimas organizuojamas sutinkamai su Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. V-138 „Dėl valgiaraščių asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“. Pastebėtina, jog dietinio maitinimo valgiaraštis (R) ir dietinio maitinimo valgiaraštis (B) yra analogiški, tačiau dietinio maitinimo valgiaraštis ir valgiaraštis nedirbantiems vyrams (vegetarams ) iš esmės skiriasi. Iš teismui pateiktų maitinimo žiniaraščių, įvardintų kaip „Vegetarinis maitinimas“ matyti, jog pareiškėjas V. S. 2016 m. birželio 21-23, 27-28 dienomis, liepos 01, 04-05 dienomis ir rugsėjo 19-20 dienomis buvo maitinamas pagal valgiaraštį B?, o rugsėjo 21-23, 26-30 dienomis, spalio 03-07 dienomis, spalio 10 dieną buvo maitinamas pagal valgiaraštį B (kitiems asmenims šiuose žiniaraščiuose nurodomas ir valgiaraštis B?). Toks maitinimo pakeitimas pagrįstas nėra. Vertinant, pagal kokį valgiaraštį pareiškėjas buvo maitinamas tomis dienomis, kai jam buvo teikiamas maitinimas pagal valgiaraštį B, teismas atkreipia dėmesį į (b. l. 91, I tomas) Šiaulių tardymo izoliatoriaus atsakymą į pareiškėjo skundą, kuriame nurodyta, jog pareiškėjui nuo 2016-09-27 iki 2016-10-02 buvo tiekiamas vegetarinis maistas. Koks maitinimas pareiškėjui buvo tiekiamas 2016 m. liepos 02,03 ir spalio 01,02 dienomis, duomenų nepateikta. Įvertinus, jog tomis dienomis pareiškėjo nėra (ar tokių žiniaraščių nepateikta, tad aplinkybė laikytina nepaneigta) žiniaraščiuose, kur įrašomi asmenys, gaunantys vegetarinį ar dietinį maitinimą, laikytina, jog pareiškėjas tinkamo maitinimo negavo. Tokiu būdu, teismas laiko įrodytu, jog pareiškėjas 18 dienų gavo ne jam paskirtą dietinį maitinimą pagal valgiaraštį R?B? (esant analogiškiems valgiaraščiams, maitinimas pagal bet kurį iš jų laikytinas tinkamu), o jam buvo pateikiamas įprastas (viso 4 dienas) arba vegetarinis maitinimas (viso 14 dienų). Esant paskirtam, o ne rekomenduotam dietiniam maitinimui, atsakovas turi pareigą užtikrinti, jog asmuo tokį maitinimą gautų, ir tik esant specialisto išvadai, jog toks maitinimas gali būti neskiriamas, asmens maitinimas galimas pagal kitokius valgiaraščius, tad laikytina nustatytu, jog atsakovas netinkamai organizavo dietinio maitinimo paskyrimą pareiškėjui.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Konstatuotina, kad vadovaujantis minėtais teisės aktais, pataisos įstaigų administracijų pareiga – užtikrinti, kad asmenys jose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis.

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų laikymo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuriuo nustatoma, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).

Remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pavyzdžiui, minėtoje Valašinas prieš Lietuvą byloje EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro, bei suteikta judėjimo laisvė. Byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Byloje nėra duomenų, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos.

Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės. Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

Kaip minėta, ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą. Remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalimi, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracijos kaltė nesudaro būtinos valstybės atsakomybės sąlygos ir neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui. Teismas atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nustatytą taisyklę, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, 871/02). Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės.

Dėl pareiškėjui už neigiamus išgyvenimus priteistinos sumos pažymėtina, jog asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Kita vertus, pastebėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (2007 m. liepos 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-718/2007, 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Sprendžiant dėl pareiškėjui neturtinės žalos priteisimo ir priteistinos sumos neturtinei žalai atlyginti taip pat atsižvelgtina į tai, kad byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI administracija kuriuo nors pareiškėjo kalinimo laikotarpiu išskyrė jį iš kitų kalinamųjų ir dirbtinai sudarė jam ankštas kalinimo sąlygas ar kitaip blogino jo kalinimo sąlygas, priešingai, beveik visą laiką pareiškėjas buvo laikomas kameroje vienas, nėra nustatyta, kad pareiškėjas visą laiką būtų laikomas kameroje, neatitinkančioje higienos normų reikalavimų, bylos medžiaga tai iš dalies patvirtinta, iš dalies paneigta, be to, teismas abejones vertina pareiškėjo naudai, taip pat į tai, kad Šiaulių TI netinkamos kalinimo sąlygos (apgyvendinimas higienos normų neatitinkančiose kamerose) iš esmės nepakenkė pareiškėjo sveikatai (byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas buvimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje metu būtų kreipęsis dėl sveikatos problemų, susijusių su netinkamomis laikymo sąlygomis). Todėl teismo vertinimu, įvertinus tai, kad pareiškėjui visą laiką buvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus gyvenamasis plotas, tačiau nebuvo pilnai užtikrintos tinkamos higienos sąlygos gyvenamosiose kamerose ar kitose patalpose, vertinant, jog visi šie poveikiai buvo trumpalaikiai, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šios kategorijos bylose, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, įvertinus visus byloje pateiktus argumentus ir atsikirtimus į juos, teismas vertina, jog šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų kamerų sąlygų pažeidimo pripažinimą, kaip pakankamą satisfakciją už jo teisės pažeidimus, o reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Vertinant pareiškėjo argumentus dėl nepateikto jam paskirto dietinio maitinimo, teismas laiko įrodytu, jog pareiškėjui 18 dienų nebuvo pateiktas tinkamas maitinimas, tokiu būdu, atsakovas neveikė tinkamai, dėl ko pareiškėjui teko kreiptis su skundais į Šiaulių tardymo izoliatoriaus administraciją, dėl ko jis patyrė papildomus išgyvenimus, viršijančius tai, kokius jis turėjo patirti įkalinimo metu, tad pareiškėjui priteistinas 180 Eur neturtinės žalos atlyginimas.

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniu, 88 straipsnio 4 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo V. S. skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad pareiškėjo V. S., a. k. (duomenys neskelbtini) teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo kamerose sąlygas buvo pažeista.

Priteisti V. S., a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 180 (du tūkstančiai du šimtai) Eur neturtinei žalai atlyginti, už netinkamą dietinio maitinimo organizavimą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per šį teismą.