- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-05-17
- Bylos Nr.
- eI-2716-342/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-00117-2018-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Aušrelė Mažrimienė
- Atsakovas
- Z. L., Z.
- Pareiškėjas
- viešosios įstaigos „Gargždų švara”
- Kategorijos
2018 m. gegužės 9 d. viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos viešosios įstaigos „Gargždų švara” prašymą atsakovui Z. L dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja VšĮ „Gargždų švara” (toliau – ir pareiškėja) prašymu prašo priteisti iš atsakovo 221,94 Eur nesumokėtą vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Prašyme nurodo, jog jai pavesta rinkti, administruoti, išieškoti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą Klaipėdos rajono savivaldybės teritorijoje. Nurodo, jog atsakovui nuosavybės teise priklauso nekilnojamojo turto objektas, adresu (duomenys neskelbtini). Prašymo reikalavimą grindžia tuo, jog atsakovas privalėjo mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, nes rinkliava yra atliekų turėtojo privaloma įmoka už atliekas, kurios tvarkomos savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje, ir ji nesiejama su konkrečios paslaugos suteikimu, o yra privaloma įmoka, reglamentuota viešosios teisės normomis. Nurodo, jog atsakovas nesumokėjo vietinės rinkliavos laikotarpiu nuo 2012-08-01 iki 2016-12-31. Pareiškėjos teigimu, vietinė rinkliava apskaičiuota pagal nuosavybės teise valdytą turto objektą ir pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį, vadovaujantis VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenimis ir Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos 2011-10-27 sprendimu Nr. T11-672 patvirtintais Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymo nuostatais.
Pareiškėjos atstovas teismo posėdžio metu palaiko prašymą iš esmės jame išdėstytų motyvų ir argumentų pagrindu. Sutinka, kad yra suėjęs senaties terminas vietinės rinkliavos įsiskolinimui už 2012 metus priteisti. Pažymi, kad vietinė rinkliava skaičiuojama už turto vienetą. Taip pat nurodo, kad atsakovas 2017 metais kreipėsi dėl nulinio tarifo taikymo už 2016 metus, tačiau buvo atsisakyta jį taikyti, kadangi atsakovas išnaudojo daugiau elektros nei tai nustatyta. Atsisakymo pareiškėjas neskundė.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu su prašymu nesutinka. Nurodo, kad sodyboje nėra matęs komunalininko, retai joje lankosi, nėra sudaręs sutarčių.
Atsakovas teismo posėdžio metu su prašymu nesutinka ir prašo teismo kreiptis į FNTT ir prokuratūrą dėl neteisėtų pareiškėjo veiksmų. Pripažįsta, kad atsisakymo taikyti tarifą neskundė.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 31 punktą, Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 25 straipsnį komunalinių atliekų tvarkymas, antrinių žaliavų surinkimas, perdirbimo organizavimas teisės aktais yra priskirtas savivaldybių funkcijoms. Konstitucijos 121 straipsnio 2 dalis nustato, jog savivaldybių tarybos turi teisę įstatymo numatytose ribose ir tvarka nustatyti vietines rinkliavas, savo biudžeto sąskaita savivaldybių tarybos gali nustatyti mokesčių bei rinkliavų lengvatas. Rinkliavų nustatymą, rinkimą ir kontrolę reglamentuoja Rinkliavų įstatymas, kurio 2 straipsnio 3 dalis vietinę rinkliavą apibrėžia kaip savivaldybės tarybos sprendimu nustatytą privalomą įmoką, galiojančią tos savivaldybės teritorijoje. Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktas nustato, kad savivaldybės taryba turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas tik už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą. Šio įstatymo 12 straipsnio 1 - 2 punktai numato, kad savivaldybės taryba savo sprendimu nustato vietinę rinkliavą ir tvirtina vietinės rinkliavos nuostatus.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje, aiškinant vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo teisinį reglamentavimą, pažymėta, kad, skirtingai nuo Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje pateikiamos valstybinės rinkliavos, kuri apima privalomas įmokas už vietos savivaldos institucijų, įstaigų, tarnybų ar organizacijų teikiamas paslaugas, apibrėžimo, vietinės rinkliavos įstatymų leidėjas nesieja su atitinkamomis paslaugomis. Vietinės rinkliavos objektas iš esmės yra siejamas su atitinkamos teisės vietinės rinkliavos mokėtojui suteikimu, t. y. asmuo, norėdamas įgyti (naudotis) atitinkamą teisę, o ne gauti atitinkamas paslaugas, privalo sumokėti atitinkamą vietinę rinkliavą. LVAT 2010-03-29 nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-471/2010 išaiškino, kad vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą vertintina kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka už atliekas, kurios tvarkomos savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Tai savo ruožtu leidžia daryti išvadą, kad aptariama vietinė rinkliava ir jos dydis nėra siejama su konkrečios paslaugos suteikimu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje nutartyje akcentavo ir tai, jog vietinės rinkliavos privalomasis pobūdis (Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalis) ir paskirtis lemia, kad rinkliava nėra sutartinio pobūdžio mokėjimas, ir ji reglamentuojama viešosios, o ne privatinės teisės normomis. Todėl aptariamos vietinės rinkliavos objektas negali būti laikomas komunaline paslauga (šiukšlių išvežimu) Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.584 straipsnio 1 dalies požiūriu. Toks vietinės rinkliavos aiškinimas iš esmės atitinka ir formuojamą praktiką kitose LVAT bylose (žr., pvz., 2011-06-13 nutartis administracinėje byloje Nr. A442-2210/2011, 2011-04-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1035/2011 ir kt.).
Nagrinėjamai bylai taip pat yra reikšminga LVAT 2014-01-28 nutartis administracinėje byloje Nr. A556-334/2014, kurioje išplėstinė teisėjų kolegija sprendė klausimus, susijusius su vietinės rinkliavos mokėjimu inter alia (liet. tarp kitko, be kita ko) ir dėl vietinės rinkliavos mokėtojo (Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalis, ABTĮ 13 straipsnis). LVAT 2014-01-28 nutartyje, aiškindamas teisę dėl „atliekų turėtojo” sąvokos, konstatavo, kad vien faktinė aplinkybė, jog atitinkamas fizinis ar juridinis asmuo yra laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju pagal savivaldybės tarybos sprendimą, kuriuo nustatyta rinkliava, ir (ar) rinkliavos nuostatus, suponuoja šio asmens pareigą nustatyta tvarka ir terminais mokėti atitinkamo dydžio vietinę rinkliavą. Vietinės rinkliavos mokėtojas neturi diskrecijos pasirinkti, ar vykdyti šią pareigą, ar ne, nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą vykdymo jis gali būti atleistas tik atitinkamų norminių teisės aktų nustatytais pagrindais ir tvarka.
Klaipėdos rajono savivaldybės taryba 2011-10-27 sprendimu Nr. T11-672 patvirtino Klaipėdos rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymo nuostatus ir Klaipėdos rajono savivaldybės atliekų tvarkymo taisykles (su vėlesniais pakeitimais), kurių pagrindu pareiškėja apskaičiavo atsakovui rinkliavos dydį. Vietinės rinkliavos mokėtojo pasirinkimas atitinka Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje nurodytą atliekų tvarkymo srityje taikomą principą „teršėjas moka”.
Dėl senaties termino taikymo
Pareiškėja prašo priteisti iš atsakovo nesumokėtą vietinę rinkliavą už laikotarpį nuo 2012-08-01 iki 2016-12-31.
LVAT analogiško pobūdžio bylose yra akcentavęs, kad mokesčių teisiniuose santykiuose senaties terminai, per kuriuos gali būti išieškomi mokesčiai (tame tarpe rinkliavos ir kiti privalomi mokėjimai), paprastai yra nustatomi arba konkretaus mokesčio mokėjimo klausimus reglamentuojančiame teisės akte, arba Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatyme (toliau – ir MAĮ), kuris konkretaus mokesčio mokėjimo klausimus reglamentuojančio teisės akto atžvilgiu yra bendroji teisės norma, t. y. šios teisės normos tarpusavyje sąveikauja, kaip specialioji ir bendroji teisės normos. Atitinkamai Rinkliavų įstatyme nuostatos dėl senaties terminų nėra įtvirtintos, todėl šiam klausimui spręsti turi būti vadovaujamasi MAĮ. Tokiu atveju taikytina MAĮ 68 straipsnio 1 dalis, kurioje įtvirtinta, jog tuo atveju, jeigu kitaip nenustatyta atitinkamo mokesčio įstatyme, mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos (žr., pvz., LVAT 2012-09-27 nutartį administracinėje byloje Nr. A438-2346/2012; 2012-10-25 nutartį administracinėje byloje Nr. A438-2405/2012 ir kt.). Kartu akcentuotina, kad LVAT yra nurodęs, jog mokestiniuose ginčuose mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senatį teismas privalo taikyti ex officio (liet. savo iniciatyva) (žr., pvz., LVAT 2005-04-27 nutartį administracinėje byloje Nr. A15-485/2005 ir kt.).
Atsižvelgus į minėtas nuostatas ir įvertinus nagrinėjamo ginčo pobūdį, spręstina, kad šiuo atveju MAĮ 68 straipsnio taikymo požiūriu šioje teisės normoje nustatyto termino skaičiavimo pradžia nagrinėjamos bylos kontekste yra sietina su pareiškėjo kreipimosi į teismą dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo diena. Todėl, vadovaujantis nurodytomis nuostatomis, pareiškėjui iš atsakovo priteistina vietinė rinkliava gali būti apskaičiuojama už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal (žr., pvz., LVAT 2015-03-12 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1360-575/2015 ir kt.).
Taigi, pareiškėjai iš atsakovo priteistina vietinė rinkliava galėjo būti apskaičiuojama už einamuosius (2018 m.) ir penkerius praėjusius kalendorinius metus. Atitinkamai iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėja su pareiškimu dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo į teismą kreipėsi 2018-02-21. Įvertinus aukščiau išdėstytą, akivaizdu, kad yra suėjusi senatis skaičiuoti vietinę rinkliavą už laikotarpį nuo 2012-08-01 iki 2012-12-31, todėl vietinė rinkliava priteistina skaičiuojant pradžios laikotarpį nuo 2013-01-01.
Dėl vietinės rinkliavos teisėtumo ir pagrįstumo
Iš Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išrašo nustatyta, kad atsakovas nuosavybės teise ginčo laikotarpiu valdė 63/100 nekilnojamojo turto objekto dalis, adresu (duomenys neskelbtini) (Išrašo 4.2 punktas). Pagal VĮ Registrų centro Gyventojų registro išrašo duomenis atsakovas 2003-04-23 gyvenamąją vietą deklaravo (duomenys neskelbtini). Be to, pagal Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išrašą taip pat nustatyta, kad pareiškėjas butą, adresu (duomenys neskelbtini), 2010-02-22 pirkimo – pardavimo aktų Nr. VM9-802 ir VM98-803 pagrindu perleido L. K.
Iš Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą mokėjimų pranešimų matyti, kad atsakovui vietinė rinkliava buvo skaičiuojama už nekilnojamojo turto objektą, kurio paskirtis gyvenamoji (1 buto pastatas). Iš Nuostatų priedo „Metinė vietinė rinkliava” matyti, kad metinė vietinė rinkliava apskaičiuojama už turto vienetą. Pagal Tarybos 2011-10-27 sprendimu Nr. T11-672 patvirtintų Nuostatų priedą kaime metinės vietinės rinkliavos dydis – 144,14 Lt; pagal Tarybos 2014-02-27 sprendimu Nr. T11-92 patvirtintų Nuostatų priedą kaime metinės vietinės rinkliavos dydis – 190,00 Lt; pagal Tarybos 2014-10-30 sprendimu Nr. T11-494 patvirtintų Nuostatų priedą kaime metinės vietinės rinkliavos dydis – 55 Eur.
Atkreiptinas dėmesys, jog, kaip jau buvo minėta, pagal LVAT praktiką vietinė rinkliava vertintina kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka, t. y. ši rinkliava nėra siejama su atlygiu už teikiamas paslaugas ir ji negali būti vertinama kaip mokėjimas už komunalinę paslaugą privatinės teisės prasme (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2014-01-28 nutartį administracinėje byloje Nr. A556-334/2014 ir kt.). Teismas pažymi, jog šioje byloje, ginčas kilęs dėl atsakovo pareigos mokėti vietinę rinkliavą, o ne dėl komunalinių paslaugų galbūt neteikimo ar netinkamai teikiamų komunalinių paslaugų, todėl atsakovo argumentai apie nesuteiktas paslaugas (nėra matęs „komunalininko”, retai lankosi sodyboje) nėra teisiškai reikšmingi šioje byloje.
Kaip jau buvo minėta, LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2014-01-28 nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-334/2014 išaiškino, kad vien faktinė aplinkybė, jog atitinkamas fizinis ar juridinis asmuo yra laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju pagal savivaldybės tarybos sprendimą, kuriuo nustatyta rinkliava, ir (ar) rinkliavos nuostatus, suponuoja šio asmens pareigą nustatyta tvarka ir terminais mokėti atitinkamo dydžio vietinę rinkliavą; vietinės rinkliavos mokėtojas neturi diskrecijos pasirinkti, ar vykdyti šią pareigą, ar ne, nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą vykdymo jis gali būti atleistas tik atitinkamų norminių teisės aktų nustatytais pagrindais ir tvarka. Pažymėtina, kad LVAT savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs, jog asmuo, kuris yra vietinės rinkliavos mokėtojas, kartu su kitais vietinės rinkliavos mokėtojais turi kolektyviai padengti visas komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo išlaidas, nepriklausomai nuo to, kokiu būdu yra apskaičiuojamas vietinės rinkliavos dydis; tai savo ruožtu lemia, kad net ir tais atvejais, kai vietinės rinkliavos mokėtojas faktiškai atitinkamais laikotarpiais nepriduoda komunalinių atliekų jų tvarkytojui, jis vis tiek turi sumokėti bent minimalaus dydžio vietinę rinkliavą; teisę mokėti minimalaus dydžio rinkliavą ar būti atleistam nuo jos mokėjimo, asmuo gali įgyti tik tais atvejais, kai jis nustatyta tvarka kompetentingos institucijos yra atleidžiamas nuo visos ar dalies rinkliavos mokėjimo (žr., pvz., LVAT 2016-03-01 nutartį administracinėje byloje Nr. A2663-662/2016; 2016-09-05 nutartį administracinėje byloje Nr. A 2510-520/2016). Dėl anksčiau nurodytų aplinkybių, taip pat teisiškai nereikšmingi atsakovo teiginiai apie nesudarytas sutartis su pareiškėja.
Pažymėtina ir tai, kad atsakovas teigia, kad gyvena adresu (duomenys neskelbtini), už kurį moka vietinę rinkliavą. Iš Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad minėtas nekilnojamojo turto objektas pirkimo – pardavimo aktų pagrindu perleistas kitam asmeniui. Pagal Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išrašą taip pat matyti, kad atsakovas nuosavybės teise ginčo laikotarpiu valdė 63/100 ginčo nekilnojamojo turto objekto dalis, o pagal VĮ Registrų centro Gyventojų registro išrašo duomenis atsakovas 2003-04-23 gyvenamąją vietą deklaravo (duomenys neskelbtini). Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai, kad jis gyvena adresu (duomenys neskelbtini), bei už šį nekilnojamojo turto objektą moka vietinę rinkliavą, nepatvirtina aplinkybės, kad jis nesinaudoja ginčo nekilnojamojo turto objektu, ar kad šį objektą valdo ar juo naudojasi kiti asmenys.
Taigi, apibendrinus anksčiau išdėstytą, darytina išvada, kad atsakovas yra ginčo vietinės rinkliavos mokėtojas, bei turi pareigą mokėti vietinę rinkliavą už nekilnojamojo turto objektą, adresu (duomenys neskelbtini).
Iš priminimų sumokėti vietinę rinkliavą ir pažymų apie skolą dėl vietinės rinkliavos mokėjimų matyti, jog atsakovui mokėtinas vietinės rinkliavos dydis buvo apskaičiuotas vadovaujantis Nuostatais. Atitinkamai atsakovui vietinė rinkliava apskaičiuota už laikotarpį nuo 2012-08-01 iki 2016-12-31 ir yra lygi 221,94 Eur. Ginčo dėl apskaičiuoto rinkliavos dydžio byloje nėra.
Pažymėtina, jog atsakovas nurodo, kad kreipėsi į pareiškėją dėl atleidimo nuo vietinės rinkliavos mokėjimo.
Iš pareiškėjos 2017-01-16 rašto „Dėl prašymo atleisti nuo vietinės rinkliavos” matyti, kad išnagrinėjus atsakovo prašymą, jis netenkintas, nes pareiškėjas neatitiko Tarybos 2014-04-24 sprendimu Nr. T11-205 patvirtintų nuostatų reikalavimų, pagal kuriuos sunaudotas elektros energijos kiekis neturi viršyti 140 kWh per metus.
Iš bylos medžiagoje esančių Nuostatų 22.4 punkto matyti, kad vietinė rinkliava neskaičiuojama, kai nekilnojamojo turto objektas nenaudojamas. Pagal Nuostatų 26 punktą nekilnojamojo turto objekto savininkas, norintis, kad jam nebūtų skaičiuojama vietinė rinkliava, turi pateikti: prašymą – sąžiningumo deklaraciją (26.1 punktas); pažymą apie suvartotą elektros energiją už metus, kurios kiekis neturi viršyti 140 kWh (26.2 punktas); vandens tiekėjo pažymą apie suvartotą geriamojo vandens kiekį per metus, kai vanduo tiekiamas centralizuotai, ir kiekis neturi viršyti 1 kub. m. (26.3 puntas). Iš AB „ESO” 2016-12-06 informacijos matyti, kad 2016 metais ginčo nekilnojamojo turto objekte sunaudota 159 kWh elektros energijos. Taip pat byloje pateiktos AB „ESO” 2018-05-02 informacijos, iš kurių matyti, kad 2017 m. ginčo nekilnojamojo turto objekte sunaudota 173 kWh elektros energijos, o laikotarpiu nuo 2018-01-01 iki 2018-03-31 – 0 kWh elektros energijos. Iš anksčiau nurodytų byloje esančių duomenų darytina išvada, kad atsakovas neatitiko Nuostatuose įtvirtintų reikalavimų vietinės rinkliavos neskaičiavimui, kai nekilnojamojo turto objektas nenaudojamas, todėl pareiškėjas teisėtai ir pagrįstai atsisakė atleisti atsakovą nuo vietinės rinkliavos mokėjimo. Be to, nagrinėjamoje administracinėje byloje nėra ginčo dėl to, kad atsakovas 2017-01-16 rašto neskundė.
Atsižvelgiant į tai, kas anksčiau išdėstyta, teismas sprendžia, jog vietinė rinkliava paskaičiuota tinkamai. Tačiau, kaip jau buvo minėta, yra suėjęs senaties terminas vietinės rinkliavos už 2012 metus priteisimui. Taigi, nagrinėjamos bylos atveju pareiškėjo reikalavimas dėl 17,39 Eur (60,05 Lt) vietinės rinkliavos už 2012 m. (TRATC 2012-10-04 Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą mokėjimo pranešimas Nr. 10015309), konstatavus suėjusį senaties terminą už šį laikotarpį, atmestinas kaip nepagrįstas.
Pagal Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalį vietinė rinkliava yra savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje, todėl atsakovui vietinės rinkliavos mokėjimas yra piniginė prievolė ir ją vienašališkai atsisakyti įvykdyti atsakovui draudžiama (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.59 straipsnis). Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.38 straipsnį prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus. Byloje nustačius, kad atsakovas yra nesumokėjęs 204,55 Eur (221,94 Eur – 17,39 Eur) ginčo rinkliavos sumos, ši suma priteistina pareiškėjai. Kitoje dalyje prašymas atmestinas.
Dėl kreipimosi į FNTT ir prokuratūrą
Vadovaujantis ABTĮ 101 straipsnio 1 dalimi, jeigu teismas, nagrinėdamas administracinę bylą, padaro išvadą, kad pareigūnai, institucijos, įstaigos, įmonės, organizacijos ir asmenys pažeidė įstatymus ar kitus teisės aktus, priima atskirąją nutartį, kurioje nurodo padarytus pažeidimus ir nusiunčia ją atitinkamoms viešojo administravimo institucijoms, įmonių, įstaigų, organizacijų vadovams. Nagrinėjamos administracinės bylos atveju iš byloje esančių duomenų bei atsakovo pateiktų paaiškinimų nenustatyta, kad pareigūnas, institucija, įstaiga, įmonė, organizacija ar asmenys kokiu nors būdu pažeidė įstatymus ar kitus teisės aktus, todėl nėra teisinio pagrindo tenkinti atsakovo prašymo kreiptis į atitinkamas institucijas. Be to, jei pareiškėjas mano, kad buvo galimai pažeistos jo teisės, jis turi teisę teisės aktų nustatyta tvarka inicijuoti procedūras ir kreiptis į atitinkamas instancijas dėl jo galimai pažeistų teisių gynimo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Pareiškėja taip pat prašo priteisti išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, atlyginimą, tačiau pagal ABTĮ 45 straipsnio 1 dalį prašymas dėl išlaidų atlyginimo turi būti pateiktas raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymo, atitinkančio šiuos reikalavimus, pareiškėja nepateikė. Tai ji gali padaryti per keturiolika dienų nuo šio teismo sprendimo įsiteisėjimo.
Rezoliucinė dalis
Teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 – 87 straipsniais, 88 straipsniu, 132 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjos viešosios įstaigos „Gargždų švara” prašymą tenkinti iš dalies.
Priteisti iš atsakovo Z. L. (gim. (duomenys neskelbtini)) pareiškėjai viešajai įstaigai „Gargždų švara” (į. k. 302720220) 204,55 Eur (du šimtus keturis eurus ir 55 euro centus) vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.
Kitoje dalyje pareiškėjos prašymą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimą per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos galima apskųsti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.