Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėja Nijolė Čekanauskienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo O. Z. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

šalys į bylos nagrinėjimą neatvyko, apie teismo posėdžio vietą ir laiką joms pranešta teisės aktų nustatyta tvarka.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

pareiškėjo skundas atmetamas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl netinkamų kalinimo sąlygų Alytaus PN laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 28 d. iki 2018 m. rugpjūčio 14 d. (toliau- ir ginčo laikotarpis), atlyginimo priteisimo.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kai valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kt. prieš Rusiją).

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme.

Pareiškėjas skunde patirtą neturtinę žalą grindė aplinkybe, kad Alytaus PN pasivaikščiojimo kiemeliai buvo labai blogos būklės, sienos sutrupėjusios, grindys nelygios, jose buvo netinkamai įrengtos vietos rūbams laikyti, lyjant lietui jie sušlapdavo. Nurodo, jog jis turėjo teisę į vienos valandos pasivaikščiojimą kiemelyje, nors vienos valandos pasivaikščiojimo praktika prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (toliau – ir CPT, ir Komitetas) išaiškinimui. Jam turėjo būti skiriamos 8 valandos kiekvieną dieną pasivaikščiojimui.

Nuteistųjų teisė pasivaikščioti gryname ore reglamentuota BVK 103 straipsnyje, pagal kurio 1 ir 2 dalis nuteistieji šio Kodekso numatytais atvejais turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore. Nuteistųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje pataisos įstaigos teritorijoje laikantis BVK 70 straipsnio reikalavimų. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka nuteistasis. Pasivaikščiojimo gryname ore kiemų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus reglamentuoja Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – ir Taisyklės), 18-21 punktai. Pasivaikščiojimo kiemuose gali būti sumontuota sporto įranga ar sporto inventorius, skirtas nuteistiesiems mankštintis gryname ore. Sporto įranga ir inventorius turi būti techniškai tvarkingi, patikimai pritvirtinti prie sienų ar grindų, nekelti pavojaus pataisos įstaigose laikomų asmenų ir personalo sveikatai ir gyvybei (Taisyklių 20 p.). Nei Taisyklių, nei kitų teisės aktų nuostatos nenumato atsakovui pareigos pasivaikščiojimų kiemeliuose įrengti pakabas rūbams pasikabinti, sporto įranga ar sporto inventorius gali būti sumontuota, tačiau neprivaloma, šiukšlių dėžės kiemeliuose taip pat nėra privalomos, todėl teismas pareiškėjo argumentus dėl pasivaikščiojimo kiemelių netinkamo įrengimo vertina kritiškai ir neturi pagrindo atsakovo neteisėtų veiksmų konstatavimui. Pagal Taisyklių 21 punktą, pasivaikščiojimo kiemų sienos dengiamos lygia, patvaria ir drėgmei atsparia danga, grindys turi būti lygios ir neslidžios. Higienos normos HN 134:2015 pasivaikščiojimo kiemelių įrengimo nereglamentuoja. Atsakovė skunde nurodė, kad kiemeliuose švarą nuolatos palaiko tvarkinys, kuris išvalo uždarosios zonos pasivaikščiojimų kiemelius, taip pat, kad kiemeliai remontuojami pagal poreikį, kad kiemeliuose nuolatos palaikoma švara, dėl gamtinių veiksnių (kritulių, temperatūrų skirtumo) sezoniškai yra atliekamas sienų dažymas. Atsakovas į bylą pateikė pasivaikščiojimo kiemelių fotonuotraukas (b. l. 17-19), iš kurių spręstina, kad pasivaikščiojimo kiemeliai yra švarūs, tvarkingi, sienos bei grindys yra lygios, nesutrupėjusios. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo paaiškinimais bei pateiktais įrodymais, nes priešingų įrodymų pareiškėjas nepateikė, į pataisos įstaigos administraciją dėl netinkamos pasivaikščiojimo kiemelių būklės nesikreipė. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo argumentai dėl blogos pasivaikščiojimo kiemelių būklės, netvarkos jose, atmestini kaip nepagrįsti.

BVK 145 straipsnyje nustatytos nuteistųjų laikymo sąlygos kamerų tipo patalpose, pagal kurias kamerų tipo patalpose nuobaudas atliekantys nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti vieną valandą.

Iš pareiškėjo skundo darytina išvada, kad pareiškėjas neginčija, jog būnant areštinėje, jam buvo užtikrinta teisė į vienos valandos trukmės pasivaikščiojimus. Atsakovės atstovas nurodė, kad pareiškėjas kiekvieną dieną buvo išvedamas pasivaikščioti. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl neva per trumpo pasivaikščiojimo laiko kreipėsi į Alytaus PN administraciją prašydamas suteikti galimybę pratęsti pasivaikščiojimo laiką arba teikė skundus dėl pareiškėjo teisės į pasivaikščiojimą ribojimo. Be to, pareiškėjas pats skunde teigė, kad jam buvo leista 1 valandas pasivaikščioti gryname ore. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad atsakovės atstovas teisės aktų reikalavimų analizuojamu aspektu nepažeidė.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo paaiškinimų, kad vienos valandos pasivaikščiojimo praktika prieštarauja Komiteto išaiškinimui, teismas pažymi, kad Komitetas Antrosios bendrosios ataskaitos (CPT/Inf (1992)3) 47 punkte nurodė manantis, kad turėtų būti stengiamasi užtikrinti, kad kalintieji kardomojo įkalinimo įstaigose galėtų praleisti tinkamą dienos dalį (8 valandas ar daugiau) ne jų kamerose. Taigi, minėtoje normoje rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikotarpis taikytinas kalinamų asmenų buvimui ne savo kamerose, o ne, kaip nurodo pareiškėjas, laiko praleidimui lauke. Pažymėtina, kad Komitetas tos Antrosios bendrosios ataskaitos 48 punkte nurodė, kad reikalavimas, jog kaliniams mažiausiai vieną valandą per dieną būtų leidžiama būti lauke, yra pripažįstamas kaip pagrindinė jų teisė.

Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu teismas konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovės Alytaus pataisos namų ir šios institucijos pareigūnų veiksmus. Nenustačius neteisėtų veiksmų, nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, sąlygos, o nesant šios sąlygos, negali kilti ir atsakomybė už žalą. Dėl to nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

pareiškėjo O. Z. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.