- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-07-31
- Bylos Nr.
- AS-858-648-13
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01072-2013-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimė Baltrūnaitė (pirm.), Irmantas Jarukaitis (pran.), Ričardas Piličiauskas
- Pareiškėjas
- S. M.
- Atsakovas
- Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos
- Trečiasis asmuo
- B. M.
- Kategorijos
- 63.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos S. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 4 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. M. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – B. M.) dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2013 m. balandžio 8 d. buvo gautas pareiškėjos S. M. (toliau – ir pareiškėja) skundas, kuriuo prašoma išreikalauti iš atsakovo B. M. neteisėto valdymo 4,20 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniaus rajone, bei 13,83 ha sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Rokiškių rajone (b. l. 1-3).
Paduodama skundą pareiškėja nesilaikė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatytų reikalavimų, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 15 d. nutartimi (b. l. 30-31) pareiškėjai iki 2013 m. balandžio 30 d., vėliau 2013 m. balandžio 25 d. nutartimi pratęsiant terminą iki 2013 m. gegužės 13 d., buvo nustatytas terminas skundo trūkumams pašalinti, t. y. pateikti teismui skundą su patikslintais ABTĮ 88 straipsnį atitinkančiais skundo reikalavimais, kartu nurodant skundo reikalavimus pagrindžiančius argumentus bei pateikiant skundo argumentus pagrindžiančius įrodymus.
Šalies argumentai
Pareiškėja, vykdydama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 25 d. nutartį, pateikė skundą (b. l. 37-40), prašydama:
pripažinti, kad Rokiškio rajono valdybos 1995 m. vasario 21 d. sprendimas Nr. 27-3856 Rokiškio rajono, (duomenys neskelbtini) apylinkėje, (duomenys neskelbtini) k., 25,38 ha žemės ir patikslinti, kad jis neteisėtas;Panevėžio apskrities valdytojos administracijos 1995 m. rugpjūčio 30 d. sprendimas Nr. 27-5153, Rokiškio raj., (duomenys neskelbtini) apylinkėje (duomenys neskelbtini) vnk., 8,60 ha yra neteisėtas ir jį patikslinti;nurodytą žemę, priklausančią pareiškėjos vyrui P. M., grąžinti pareiškėjai.
Žemesnės instancijos teismas
Pareiškėjai Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 10 d. nutartimi (b. l. 46-47) iki 2013 m. gegužės 28 d. buvo nustatytas terminas skundo trūkumams pašalinti, t. y. pateikti teismui skundą su patikslintais ABTĮ 88 straipsnį atitinkančiais skundo reikalavimais, pateikti Rokiškio rajono valdybos 1995 m. vasario 21 d. sprendimą Nr. 27-3856, Panevėžio apskrities administracijos 1995 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą Nr. 27-5153, kartu pateikiant įrodymus apie jų turinio sužinojimo datą.
Šalies argumentai
Pareiškėja, šalindama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 10 d. nutartimi nustatytus skundo trūkumus, 2013 m. gegužės 27 d. pateikė patikslintą skundą (b. l. 49-53), prašydama: 1) tenkinti pateiktą skundą; 2) spręsti skundą pagal specialias nepagrįsto praturtėjimo instituto normas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.237 str. 1 d.) arba pagal ABTĮ 88 straipsnio 2 punktą dalinai pakoreguoti skundžiamą sprendimą iš esmės; 3) priteisti žalą, atsiradusią dėl B. M. ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Nacionalinė žemės tarnyba) neteisėtų veiksmų, lygiomis dalimis: iš B. M. priteisti 21 085,50 Lt, iš Nacionalinės žemės ūkio tarnybos – 21 085,50 Lt žalos atlyginimo.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 4 d. nutartimi (b. l. 75-77) pareiškėjos S. M. skundą laikė nepaduotu.
Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog pareiškėjos pateiktas skundas neatitinka ABTĮ 23 straipsnyje numatytų reikalavimų. Teismui paduodamas skundas turi būti aiškus, suformuluoti reikalavimai turi būti konkretūs ir tikslūs. Bylos priskirtinos administracinių teismų kompetencijai yra nurodytos ABTĮ 15 straipsnyje. Pažymėjo, jog pareiškėja antruoju skundo reikalavimu prašo teismo ginčą spręsti pagal specialias nepagrįsto praturtėjimo instituto normas (CK 6.237 str. 1 d.), tačiau pagal ABTĮ 16 straipsnio 1 dalį administraciniai teismai nesprendžia bylų, kurios yra priskirtos Konstitucinio Teismo kompetencijai, taip pat bylų, priskirtų bendrosios kompetencijos arba kitiems specializuotiems teismams. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 22 straipsnio 1 dalis numato, kad bendrosios kompetencijos teismams priskiriami nagrinėti ginčai, kylantys iš civilinių, šeimos, darbo, intelektinės nuosavybės, bankroto, restruktūrizavimo ir kitų privatinių teisinių santykių. Teismo vertinimu, pareiškėjos pareikštas reikalavimas dėl nepagrįsto praturtėjimo yra civilinio teisinio pobūdžio, o ne administracinio pobūdžio klausimas ir yra reguliuojamas CK normomis, todėl toks reikalavimas turėtų būti nagrinėjamas bendrosios kompetencijos teisme.
Pažymėjo, jog trečiuoju reikalavimu pareiškėja reiškė alternatyvų reikalavimą – pagal ABTĮ 88 straipsnio 2 dalį dalinai koreguoti skundžiamą sprendimą iš esmės, tačiau ji nenurodė, kokį skundžiamą sprendimą prašo koreguoti. Be to, ABTĮ 88 straipsnis įpareigoja nurodyti, ką teismas turėtų padaryti, t. y. ar turėtų panaikinti skundžiamą aktą, ar pakeisti (nurodant kaip pakeisti), ar įpareigoti įvykdyti kitokį įpareigojimą.
Ketvirtuoju reikalavimu pareiškėja prašė priteisti žalą, atsiradusią dėl neteisėtų veiksmų, 42 171 Lt lygiomis dalimis iš B. M. (21 085,50 Lt) ir iš Nacionalinės žemės ūkio tarnybos (21 085,50 Lt). Teismas šiuo aspektu pažymėjo, kad administraciniai teismai nagrinėja bylas dėl žalos atlyginimo, tačiau atsiradusios tik dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų. Iš skunde pateikto žalos skaičiavimo matyti, jog pareiškėja žalą sieja su iš pareiškėjos B. M. naudai priteistų bylinėjimosi, antstolio išlaidų priteisimu. Atsižvelgiant į tai, kad tokia žalos išraiška nėra adekvati neteisėtiems viešojo administravimo subjekto (šiuo atveju Nacionalinės žemės tarnybos) veiksmams, būtent dėl kurių neteisėtumo administraciniame teisme galėtų būti keliamas žalos atlyginimo klausimas, todėl tokio pobūdžio reikalavimas taip pat nėra tinkamas. Teismas pažymėjo, jog pareiškėja skundo patikslinime nesuformulavo konkrečių reikalavimų dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, todėl šis reikalavimas taip pat negali būti priimtas.
Teismas pažymėjo, jog pareiškėja antrą kartą šalindama skundo trūkumus jų taip pat nepašalino, todėl, vadovaujantis ABTĮ 37 straipsnio 1 dalimi, skundas laikytinas nepaduotu.
III.
Pareiškėja S. M. atskiruoju skundu (b. l. 79-83) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 4 d. nutartį ir tenkinti jos atskirąjį skundą: patikslinti Rokiškio rajono valdybos 1995 m. vasario 1 d. sprendimą Nr. 27-3856, 25,38 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Rokiškio rajone, pripažinti priklausančią pareiškėjai 13,83 ha ir priklausančią B. M. 11,55 ha žemės; patikslinti Panevėžio apskrities administracijos 1995 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą Nr. 5153 8,60 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini) vnk., (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Rokiškio rajone; pripažinti, kad pareiškėjai priklausančia 4,59 ha žemės ir priklausančia B. M. 4,01 ha žemės; patikslinti Vilniaus apskrities valdytojo administracijos 1996 m. birželio 20 d. įsakymą Nr. 689-41 7,90 ha miško sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) seniūnija, Vilniaus rajone; pripažinti, kad pareiškėjai priklauso 4,20 ha žemės ir B. M. priklauso 3,70 ha žemės.
Atskirajame skunde nurodoma, jog B. M., kaip pretendentas į J. M. žemę, gavo neteisėtai visą 33,98 ha žemę, tame tarpe priklausančią atkūrimui P. M., pareiškėjos vyrui. Pažymi, jog B. M. tapo nepagrįstai praturtėjusiu ir ginčo žemė turi būti grąžinta pareiškėjai.
Pabrėžia, jog Rokiškio rajono valdybos 1995 m. vasario 21 d. sprendimas Nr. 27-3856, Panevėžio apskrities viršininko administracijos 1995 m. rugpjūčio 30 d. sprendimas Nr. 27-5153 dėl nuosavybės teisės į ginčo žemę atkūrimo B. M. yra niekinis, nes priimtas pažeidžiant imperatyvias Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) normas. Nagrinėjamu atveju nuosavybės teisė atkurta į ginčo žemę asmeniui, kuris nebuvo šio turto savininkas.
Šalies argumentai
Pareiškėja nurodo, jog Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos raštas 2013 m. gegužės 10 d. Nr. 31N-M-584-491 įrodo, kad J. M. negalėjo būti laikomas savininku, iš kurio turtas buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Atskirasis skundas atmestinas.
Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 4 d. nutarties, kuria teismas pareiškėjos S. M. skundą laikė nepaduotu, teisėtumas ir pagrįstumas.
Pareiškėja pateiktame atskirajame skunde nepateikia jokių argumentų dėl atskiruoju skundu skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties, tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 148, 136 straipsnio 2 dalimi, tirs Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 4 d. nutarties teisėtumą bei pagrįstumą.
Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog apeliacinės instancijos teismas bylų pagal atskiruosius skundus procese tikrindamas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjos S. M. skundą laikė nepaduotu, nesprendžia klausimų, kurie susiję su teismo priimto skundo nagrinėjimo procesu, su administracinio ginčo esme, todėl pareiškėjos atskirajame skunde nurodytos aplinkybės, susijusios su ginčo esme, yra nenagrinėtinos ir dėl jų nepasisakytina. Šiuo atveju yra nagrinėjami tik procesiniai klausimai, susiję su pareiškėjos skundo priėmimu nagrinėti.
Vertindama skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 30 straipsnio 1 dalis garantuoja asmeniui, kurio konstitucinės teisės arba laisvės yra pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą. Tačiau šios įtvirtintos asmens teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo procesinė tvarka ir sąlygos yra nustatytos specialiuosiuose įstatymuose ir tam, kad ši teisė būtų įgyvendinta tinkamai, šios tvarkos būtina laikytis. Kreipimosi į administracinius teismus tvarka yra įtvirtinta ABTĮ, kuris numato, jog administracinėse bylose asmenų pateikiami skundai (prašymai) turi atitikti ABTĮ 23, 24, 39 straipsnių reikalavimus.
Pagal ABTĮ 37 straipsnio 1 dalį, gavus teisme skundą (prašymą), administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas jo priėmimo klausimą išsprendžia ne vėliau kaip per septynias dienas priimdamas nutartį. Jeigu skundas (prašymas) neatitinka ABTĮ 23, 24 ir 39 straipsnių reikalavimų, nutartimi nustatomas terminas trūkumams pašalinti. Tais atvejais, jeigu pagrįstai administracinio teismo nustatyti asmens skundo trūkumai nėra nepašalinami, skundas (prašymas) laikomas nepaduotu ir teisėjo nutartimi grąžinamas pareiškėjui. Pažymėtina, jog teismo nutartyje įvardytų skundo (prašymo) trūkumų nepašalinimas (netinkamas pašalinimas arba ne visų teismo nurodytų trūkumų pašalinimas) per teismo nustatytą terminą yra pagrindas laikyti skundą (prašymą) nepaduotu ir grąžinti jį pareiškėjui.
Taigi iš nurodytų ABTĮ nuostatų matyti, kad teisė kreiptis į administracinį teismą nėra absoliuti ir asmeniui yra privaloma laikytis nustatytos į teismą kreipimosi tvarkos, įtvirtintos ABTĮ. Kita vertus, pastebėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) jurisprudencijoje yra pažymėjęs, kad yra draudžiamas pernelyg formalus procesinių normų, užtikrinančių asmens teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, aiškinimas. Teismas vadovaujasi savo praktikoje nustatytais principais, pagal kuriuos taikomi apribojimai pirmiausia negali suvaržyti ar susilpninti asmens teisės į teismą tokiu būdu ar apimtimi, kad būtų pažeista šios teisės esmė (žr. EŽTT 1999 m. liepos 23 d. sprendimą Guerin vs. France). Be to, vienas esminių principų Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK) 6 straipsnio kontekste yra teisingumas, todėl svarbu, kad nacionalinis teismas, taikydamas proceso taisykles, nesielgtų pernelyg formaliai, pateiktų svarius argumentus, ribodamas asmens teisę kreiptis į teismą, ir vadovautųsi praktikoje suformuluotais kriterijais (žr. EŽTT 2008 spalio 14 d. sprendimą Mesutoglu vs. Turkey). Šiuo aspektu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra pažymėjęs, jog vien tik formalus teisės normų, reglamentuojančių skundo (prašymo) priėmimą, laikymasis nėra toleruotinas, nes asmens teisės turi būti ginamos realiai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS17-400/2006).
Nagrinėjamu atveju pareiškėja kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama išreikalauti iš atsakovo B. M. neteisėto valdymo 4,20 ha žemės sklypo, esančio Šeškučių k., Bezdonių sen., Vilniaus rajone, bei 13,83 ha sklypo, esančio Šapelių k., Obelių sen., Rokiškių rajone (b. l. 1-3). Vilniaus apygardos administracinis teismas pareiškėjai iki 2013 m. gegužės 13 d. nustatė terminą skundo trūkumams pašalinti, t. y. pateikti teismui skundą su patikslintais ABTĮ 88 straipsnį atitinkančiais skundo reikalavimais, kartu nurodant skundo reikalavimus pagrindžiančius argumentus bei pateikiant skundo argumentus pagrindžiančius įrodymus (b. l. 30-31). Pareiškėjos naujai pateiktas skundas neatitiko ABTĮ reikalavimų ir jai Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 10 d. nutartimi (b. l. 46-47) iki 2013 m. gegužės 28 d. buvo nustatytas terminas skundo trūkumams pašalinti, t. y. pateikti teismui skundą su patikslintais ABTĮ 88 straipsnį atitinkančiais skundo reikalavimais, pateikti Rokiškio rajono valdybos 1995 m. vasario 21 d. sprendimą Nr. 27-3856, Panevėžio apskrities administracijos 1995 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą Nr. 27-5153, kartu pateikiant įrodymus apie jų turinio sužinojimo datą. Šalindama nurodytus skundo trūkumus, pareiškėja pateikė patikslintą skundą, prašydama: 1) tenkinti pateiktą skundą; 2) spręsti pateiktą skundą pagal specialias nepagrįsto praturtėjimo instituto normas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.237 str. 1 d.) arba pagal ABTĮ 88 straipsnio 2 punktą dalinai koreguoti skundžiamą sprendimą iš esmės; 3) priteisti žalą, atsiradusią dėl B. M. ir Nacionalinės žemės tarnybos neteisėtų veiksmų, lygiomis dalimis: iš B. M. priteisti 21 085,50 Lt, iš Nacionalinės žemės ūkio tarnybos – 21 085,50 Lt žalos atlyginimo (b. l. 49-53).
Atsižvelgusi į Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 15 d. nutartį, 2013 m. gegužės 10 d. nutartį, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pakankamai aiškiai pareiškėjai išaiškino jos skundo trūkumus ir kaip jie turėtų būti pašalinti (ABTĮ 10 str.), pasiūlė tikslinti skundo reikalavimus taip, kad jie atitiktų administracinių teismų kompetencijai priskirtinų ginčų nagrinėjimą. Pareiškėjai buvo išaiškinta, jog jos reikalavimai, susiję su žemės išreikalavimu iš B. M. neteisėto valdymo, nepriskirtini administracinių teismų kompetencijai ir atitinkamai buvo pasiūlyta patikslinti skundo reikalavimus. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 10 d. nutartimi pareiškėjai inter alia buvo paaiškinta, jog pareiškėja reiškia nesutikimą su Rokiškio rajono valdybos 1995 m. vasario 21 d. sprendimu Nr. 27-3856, Panevėžio apskrities administracijos 1995 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu Nr. 27-5153, tačiau reikalavimas patikslinti juos, nes jie yra neteisėti, yra netinkamas, buvo paaiškinta kaip toks reikalavimas galėtų būti patikslintas. Atsižvelgusi į pareiškėjos pateiktą patikslintą skundą apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, jog šiuo atveju Vilniaus apygardos administracinis teismas, pagrįstai nurodė, jog pareiškėja nepašalino visų nurodytų skundo trūkumų, t. y. nepatikslino pateiktų reikalavimų taip, kad jie atitiktų administracinio teismo kompetenciją ir jos pateiktas skundas galėtų būti priimtas nagrinėti.
Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjos pateiktu patikslintu skundu pateiktą reikalavimą ginčą spręsti pagal specialias nepagrįsto praturtėjimo instituto normas (CK 6.237 str. 1 d.), nurodo, jog teismai nagrinėdami ginčus turi laikytis įstatymų nuostatų, numatančių ir įtvirtinančių jiems priskirtą kompetenciją. Administracinių teismų kompetencijai yra priskiriami ginčų, kylančių dėl teisės viešojo administravimo srityje, sprendimas (ABTĮ 3 str. 1 d.). ABTĮ 15 straipsnis numato konkretų sąrašą bylų, kurias sprendžia administraciniai teismai, tuo tarpu ABTĮ 16 straipsnis expressis verbis numato bylų, nepriskirtinų administracinių teismų kompetencijai, kategorijas. Administraciniai teismai nesprendžia bylų, kurios yra priskirtos Konstitucinio Teismo kompetencijai, taip pat bylų, priskirtų bendrosios kompetencijos arba kitiems specializuotiems teismams. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 22 straipsnio 1 dalis numato, kad bendrosios kompetencijos teismams priskiriami nagrinėti ginčai, kylantys iš civilinių, šeimos, darbo, intelektinės nuosavybės, bankroto, restruktūrizavimo ir kitų privatinių teisinių santykių. Šiuo aspektu pažymėtina, jog nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas – tai savarankiškas civilinės teisės institutas (CK 6.237–6.242 str.), teisiniai santykiai gali būti kvalifikuojami kaip prievoliniai nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo santykiai tik esant atitinkamoms įstatyme nustatytoms prielaidoms (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-111/2009). Be to, nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas be pagrindo prievolių teisės sistemoje užima savarankišką vietą ir priskiriamas prie prievolių atsiradimo pagrindų (CK 1.136 str. 2 d. 5 p., 6.2 str.) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2006, 2012 m. kovo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-99/2012). Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjos pareikštas reikalavimas dėl nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo yra civilinio teisinio pobūdžio, o ne administracinio pobūdžio klausimas ir yra reguliuojamas CK normomis, todėl toks reikalavimas, ginčas dėl B. M. nepagrįsto praturtėjimo turėtų būti nagrinėjamas bendrosios kompetencijos teisme.
Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjos pateiktas alternatyvus reikalavimas pagal ABTĮ 88 straipsnio 2 dalį dalinai koreguoti skundžiamą sprendimą suformuotas neaiškiai, painiai. Šiuo atveju pareiškėja tiksliai nenurodė, kokį skundžiamą sprendimą ji prašo koreguoti ir kokiu aspektu. Be to, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, ABTĮ 88 straipsnis įpareigoja asmenį, teikiantį skundą (prašymą), nurodyti, ką administracinis teismas turėtų padaryti, t. y. ar jis turėtų panaikinti skundžiamą aktą, ar pakeisti (nurodant kaip pakeisti), ar įpareigoti atsakovą įvykdyti kitokį įpareigojimą. Vilniaus apygardos administracinis teismas pareiškėjai buvo išaiškinęs, kaip pašalinti jos skundo trūkumus, tačiau pareiškėja tinkamai teismo įpareigojimų neįvykdė ir reikalavimo dėl skundžiamų aktų panaikinimo ar pakeitimo nepatikslino. Šiuo atveju pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad administracinėje byloje pateiktas pareiškėjos reikalavimas koreguoti skundžiamą sprendimą iš esmės yra neaiškus, painus ir daro administracinės bylos pradėjimą negalimu.
Kiek tai susiję su pareiškėjos pateiktu reikalavimu priteisti žalą, atsiradusią dėl B. M. ir Nacionalinės žemės tarnybos neteisėtų veiksmų, lygiomis dalimis: iš B. M. priteisti 21 085,50 Lt ir Nacionalinės žemės ūkio tarnybos – 21 085,50 Lt, teisėjų kolegija pažymi, jog pagal ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punktą administraciniai teismai sprendžia bylas dėl tik žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Viešojo administravimo subjektas šiame kontekste yra suprantamas kaip valstybės institucija ar įstaiga, savivaldybės institucija ar įstaiga, pareigūnas, valstybės tarnautojas, valstybės ar savivaldybės įmonė, viešoji įstaiga, kurios savininkė ar dalininkė yra valstybė ar savivaldybė, asociacija, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) nustatyta tvarka įgalioti atlikti viešąjį administravimą (ABTĮ 2 str. 4 d.). Pastebėtina, jog kitų ginčų dėl žalos atlyginimo sprendimas yra priskirtinas bendrosios kompetencijos teismų kompetencijai.
Nagrinėjamu atveju pareiškėja prašė priteisti žalą, atsiradusią dėl B. M. ir Nacionalinės žemės tarnybos neteisėtų veiksmų, lygiomis dalimis: priteisti iš B. M. 21 085,50 Lt ir Nacionalinės žemės ūkio tarnybos – 21 085,50 Lt. Teisėjų kolegija pažymi, jog ginčas dėl žalos, atsiradusios dėl B. M., kaip fizinio asmens, galimai neteisėtų veiksmų yra nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme ir tokio ginčo nagrinėjimas administracinio teismo kompetencijai nėra priskirtinas. Kiek tai susiję su pareiškėjos reikalavimu priteisti žalos atlyginimą iš Nacionalinės žemės tarnybos, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėja skunde, patikslintame skunde neįvardino konkrečių atsakovo neteisėtų veiksmų, nenurodė, kuo konkrečiai pasireiškė ši žala. Be to, pareiškėja žalos atlyginimą patikslintame skunde iš esmės siejo su iš jos B. M. naudai priteistų bylinėjimosi, antstolio išlaidų priteisimu ir nenurodė, dėl kokių konkrečių atsakovo veiksmų ir kaip pareiškėjai buvo padaryta prašoma priteisti žala.
Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė pareiškėjos skundą nepaduotu jai nepašalinus nurodytų jos skundų trūkumų, šiuo atveju pareiškėjos skundo trūkumai nelaikytini formaliais ir iš esmės trukdo priimti pareiškėjos skundą nagrinėti, be to, naujai pateikti atitinkami pareiškėjos reikalavimai yra nepriskirtini administracinių teismų kompetencijai, todėl pareiškėjos atskirasis skundas yra atmestinas ir skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra paliktina nepakeista.
Pastebėtina, jog priimta Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartimi ar šia nutartimi nėra užkertamas kelias pareiškėjai iš naujo teikti skundą administraciniam teismui dėl ginčų, kilusių dėl teisės viešojo administravimo srityje, tačiau jos teikiamas skundas turi atitikti ABTĮ numatytus reikalavimus. Pareiškėjai taip pat išaiškintina, kad dėl reikalavimų, susijusių su B. M. galimai neteisėtu valdymu, galimai neteisėtu praturtėjimu, ji turėtų kreiptis į bendrosios kompetencijos teismus įstatymų nustatyta tvarka.
Teisėjų kolegija pastebi, jog pareiškėjai negalint tinkamai parengti skundo teismui, ji turi teisę kreiptis dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos suteikimo, kuri galėtų būti jai suteikiama, atitinkant teisės aktuose numatytus reikalavimus.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
pareiškėjos S. M. atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 4 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.