Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Elenos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. liepos 18 d. nuosprendžio, kuriuo E. K. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 129 straipsnio 1 dalį nuteistas laisvės atėmimu 10 metų, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Iš E. K. nukentėjusiajai O. R. priteista 8 515 Lt turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. K. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad jis nužudė V. R., t. y. 2013 m. liepos 16 d., apie 22.30 val., (duomenys neskelbtini), ant asfaltuoto dviračių tako, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, dėl asmeninių nesutarimų kilusio konflikto metu tyčia spyrė V. R. ne mažiau kaip 3 kartus į kairį šoną, smogė ne mažiau kaip 2 kartus kumščiais į galvą, nuo šių smūgių V. R. pargriuvus ant žemės, gulinčiam smogė kumščiu į veidą, 1 kartą spyrė į dešinį šoną, ne mažiau 3 kartus spyrė į galvą, tokiais veiksmais V. R. padarydamas poodinę kraujosruvą dešiniame žaste, kairės pusės V–VI šonkaulių tiesioginius lūžimus vidurinės pažasties linijos projekcijoje, muštines žaizdeles kaktos dešinėje, dešinio momens srityje, odos nubrozdinimus kaktos dešinėje pusėje, juosmens dešinėje pusėje, kraujosruvą viršutinės lūpos vidurinėje dalyje, kraujosruvą dešiniame smilkininiame raumenyje, kraujosruvą gaivos minkštuosiuose audiniuose dešinio smilkinio srityje, galvos smegenų sumušimą, kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu dešiniojo galvos smegenų pusrutulio smilkininės ir momeninės skilčių projekcijoje, galvos smegenų pabrinkimą ir suspaudimą dėl kraujo išsiliejimo po kietuoju galvos smegenų dangalu, ir dėl kurių V. R. nuo sunkios galvos traumos 2013 m. liepos 17 d., apie 11–12 val., savo namuose, (duomenys neskelbtini), mirė.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliantas nuteistasis E. K., skųsdamas Kauno apygardos teismo 2014 m. liepos 18 d. nuosprendį, kuriuo jis nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, prašo jį išteisinti. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas neigia padaręs šią nusikalstamą veiką, nesutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktu bylos įrodymų vertinimu ir jo nusikalstamų veiksmų teisine kvalifikacija.

Apeliantas E. K. teigia, kad apygardos teismas nevisapusiškai išanalizavo byloje esančius duomenis, todėl padarė nepagrįstą išvadą dėl jo kaltės nužudžius V. R..

Tokie apelianto teiginiai nepagrįsti, nes prieštarauja bylos duomenims.

Nuteistasis E. K. be pagrindo neigia byloje nustatytas faktines aplinkybes ir reiškia nesutikimą su teismo atliktu bylos įrodymų vertinimo rezultatu, kuriuo remiantis jis pripažintas kaltu už V. R. nužudymą. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar įrodymai patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 2 dalies nuostata (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, nusprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla) ir 5 dalies nuostata (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą) reguliuoja išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinė nutartis Nr. 2K-P-89/2014).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, teismas nuosprendyje nuosekliai išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, padarė išvadas atitinkančias faktines bylos aplinkybes (BPK 305 straipsnio 1 dalis). Nuteistojo E. K. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, nustatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, įrodyta ikiteisminio tyrimo metu surinktais, teisiamuosiuose posėdžiuose ištirtais ir nuosprendyje aptartais įrodymais. Apygardos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų. Apkaltinamajame nuosprendyje, be įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, nurodyti ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmeta kitus – E. K. teisinančius – įrodymus. Teismas, priešingai nei nurodo nuteistais E. K., teisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, esminių BPK pažeidimų nepadarė. Aplinkybė, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir atliktas įrodymų vertinimas yra nepalankūs E. K., nereiškia, jog teismo išvados yra neteisingos.

Apeliantas E. K., nesutikdamas su jo nuteisimu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, apeliaciniame skunde jokių konkrečių jo kaltės įrodymų ir pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių neginčija. Nuteistasis E. K. pripažįsta, kad jis sudavė smūgius ir spyrė V. R., tačiau mano, jog tokiais veiksmais nepadarė sužalojimų, dėl kurių nukentėjusysis mirė, todėl prašo jo veiką perkvalifikuoti iš BK 129 straipsnio 1 dalies į BK 132 straipsnį, numatantį baudžiamąją atsakomybę už neatsargų gyvybės atėmimą.

Šis nuteistojo prašymas atmestinas.

Sprendžiant dėl kaltininko veikos pripažinimo pagal BK 129 straipsnį nužudymu svarbu nustatyti tiek objektyviuosius nužudymo požymius – veiką, padarinius (nukentėjusiojo mirtį), būtinąjį priežastinį ryšį tarp veikos ir padarinių, tiek ir subjektyviuosius šios nusikalstamos veikos požymius. Baudžiamoji atsakomybė už nužudymą pagal BK 129 straipsnį atsiranda tada, kai žmogaus gyvybė atimama veikiant tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Teismų praktikoje pripažįstama, kad nužudymas yra padarytas netiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, jog jis savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir nors ir nenorėjo atimti gyvybės, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Sąmoningas leidimas padariniams atsirasti netiesioginės tyčios atveju reiškia kaltininko abejingumą galimam kito žmogaus gyvybės atėmimui, t. y. asmuo yra abejingas, kils ar apskritai nekils baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai (kasacinė nutartis Nr. 2K-446/2010). Apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą (į tai, į kokias žmogaus kūno dalis (organus) yra smūgiuojama – ar smūgiuojama į gyvybiškai svarbius ar ne tokius svarbius žmogaus organus), nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, smūgių stiprumą, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo bei kt. (kasacinė nutartis 2K-46-895/2015).

Iš nurodytų nuteistojo teiginių darytina išvada, kad jis iš esmės ginčija teismo nustatytą priežastinį ryšys tarp jo padarytos nusikalstamos veikos ir kilusių padarinių. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad teismų praktikoje nužudymo bylose yra suformuota nuostata, kad tais atvejais, kai tarp suduoto smūgio į galvą ir nukentėjusiojo mirties nėra įsiterpęs joks kitas veiksnys, turintis lemiamos įtakos mirčiai, laikytina, kad priežastinis ryšis egzistuoja (kasacinė nutartis Nr. 2K-P-247/2009). Ar yra ryšys tarp nustatytos kaltininko veikos ir padarinių, kokie reiškiniai lėmė nukentėjusio mirtį, ar jie objektyviai ir dėsningai išplaukia iš neteisėtos veikos, sprendžiama vertinant įrodymus ir nustatant loginę priežasčių seką, reikalingą išvadai padaryti.

Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas suponuoja reikalavimą indukuoti į šį procesą visas reikšmingas bylai aplinkybes, naudojant baudžiamojo proceso nustatytas priemones joms gauti, permanentiškai sujungiant visus faktus į loginę visumą, ir po to daryti apibendrinamąsias išvadas (kasacinė nutartis Nr. 2K-7/2014). Pirmosios instancijos teismo išvados dėl E. K. kaltės nužudžius V. R. pagrįstos objektyviais įrodymais, gautais iš skirtingų šaltinių ir atskleidžiančiais nuteistojo įvykdyto nusikaltimo padarymo mechanizmą, priežastinį ryšį tarp nusikalstamų veiksmų ir kilusių padarinių, kaltės turinį: iš dalies paties nuteistojo E. K. paaiškinimais, duotais nagrinėjant klausimą dėl kardomosios priemonės skyrimo, kad jis iš visų jėgų smūgiavo V. R. 3–4 kartus į veidą, tiek pat koja, V. R. nuo smūgių krito „atgal“ (1 t., b. l. 94); E. K. parodymais, apklausiant jį kaip įtariamąjį, kad jis 2013 m. liepos 16 d. apie 22.20 val. mušėsi su V. R., sudavė jam apie 4 smūgius su koja į šonus, po to apie 5 smūgius abiejų rankų kumščiais į galvą, po kurių V. R. nugriuvo ant žemės, jog galėjo spirti ir V. R. gulint ant žemės (1 t., b. l. 113); nuteistojo E. K., kaip įtariamojo, papildomos apklausos duotais parodymais, kad jis V. R. sudavė smūgį dešine koja į kairį šoną, po to apie 1–2 kartus spyrė į šonus, apie 2–3 smūgius abiejų rankų kumščiais į galvos sritį, jog smūgiai buvo tokios jėgos, kokią jis turėjo būdamas neblaivus, paskutinį smūgį galėjo suduoti iš visų jėgų, nes V. R. nugriuvo ant asfalto, jam nugriuvus ant žemės sudavė 1 nestiprų smūgį kairės rankos kumščiu į galvos sritį, galėjo 1 kartą įspirti ir gulinčiam nukentėjusiajam (1 t., b. l. 114); E. K. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui, kad iš visų jėgų smogė V. R. kumščiais į veidą, dėl to jis parkrito aukštielninkas ant asfaltuoto dviračių tako, jog smūgiai buvo stiprūs, nes jam skilo dešinės rankos delnikaulis, taip pat, kad sudavė 1 smūgį dešine anka V. R. gulint ant asfalto (1 t., b. l. 116-118); E. K. parodymų patikrinimo vietoje duomenimis, kuriuose jis patvirtino savo parodymus, nurodė vietą, kurioje jis mušė V. R., kur V. R. nugriuvo ant asfalto (1 t. b. l. 122-123, 124, 125-132); E. K. parodymais, duotais teismo posėdyje, kad jis V. R. spyrė į kairį šoną, smogė į veidą 3 kartus iš kairės ir dešinės, V. R. parkritus dešiniu šonu ant asfalto, pasilenkęs dar smogė kumščiu į veidą, dar spyrė gulinčiam į dešinį šoną (2 t., b. l. 32-36); nukentėjusiosios O. R. parodymais, kad jai paskambino sūnus iš ligoninės ir jai pasakė, kad jį sumušė ir suspardė Edgaras su Juozu (2 t., b. l. 32-36); liudytojų, tiesiogiai mačiusių įvykį, J. A. teismo posėdyje duotais parodymais (2 t., b. l. 63-70), A. T. ikiteisminio tyrimo ir teismo posėdyje duotais parodymais (1 t., b. l. 69-70; 2 t., b. l. 63-70), M. N. parodymais, duotais teismo posėdyje (2 t., b. l. 113-117), A. L. parodymais, duotais tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teismo posėdyje (1 t., 60; 2 t. b. l. 95-101), kad E. K. smurtavo prieš V. R., liudytojų M. N. ir A. L. parodymais apie E. K. V. R. suduotų kojomis ir rankomis smūgių į galvą stiprumą, skaičių; nurodytų liudytojų parodymų patikrinimo vietoje duomenimis (1 t., b. l. 54-59, 61-67, 71-77, 80-90); liudytojų D. Ž. ir N. P. parodymais, kad nukentėjusysis V. R. buvo sužalotas veido srityje, buvo pristatytas į priėmimo skyrių; galvoje buvo rastos trys žaizdelės, viena susiūta, neradus patologijų, V. R. išleistas į namus (2 t., b. l. 64-70); greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelės duomenimis, kad 2013 m. liepos 16 22:55–23:05 Neravų g. 70, Druskininkų m. (kelyje) skubi medicininė pagalba suteikta V. R., kuris skundėsi, jog jį sumušė (1 t., b. l. 40); VšĮ Druskininkų ligoninės medicininių dokumentų duomenimis, kad 2013 m. liepos 17 d. 23.05 val. į priėmimo skyrių su galvos (smilkinio dešinėje) muš­tomis žaizdomis (trys žaizdelės) pristatytas V. R., viena žaizda susiūta, kaulų lūžių nenustatyta (1 t., b. l. 45-50); specialisto išvada Nr. M 310/13 (06), kurioje nustatyta, kad V. R. mirė nuo galvos dešinės pusės (smilkinio) traumos, t. y. galvos smegenų pabrinkimo ir suspaudimo, kraujo išsiliejimo po kietuoju galvos smegenų dangalu dešiniojo galvos smegenų pusrutulio smilkininės ir momeninės skilčių projekcijoje; V. R. sužalojimai galėjo būti padaryti veikiant ne mažiau 8 trauminiams poveikiams, per trumpą laikotarpį, kietu buku daiktu (1 t., b. l. 20-23); teismo posėdyje apklausto teismo medicinos eksperto L. U. paaiškinimais, kad V. R. mirčiai tiesioginės įtakos turėjo smūgis į dešinės pusės smilkinį, tokie sužalojimai nėra būdingi griuvimui, V. R. išgyvenus, tokie sužalojimai būtų traktuotini kaip sunkus sveikatos sutrikdymas (2 t., b. l. 63-70).

Aptarti bylos įrodymai yra patikimi, gauti teisėtais būdais. Tokie įrodymai, sujungus juos į vieningą loginę seką bei įvertinus kaip visumą, leido susiformuoti apygardos teismo vidiniam įsitikinimui, kad E. K. V. R. suduoti stiprūs smūgiai į galvą kumščiais ir kojomis lėmė galvos dešinės pusės (smilkinio) traumą, sukėlusią kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos sme­genų dan­galų dešiniojo galvos smegenų pusrutulio smilkininės ir momeninės skilčių projekcijoje ir gal­vos smegenų pabrinkimą bei suspaudimą, dėl kurios V. R. ir mirė.

Apeliantas tvirtina, kad jis V. R. nužudyti nenorėjo, norėjo tik jį nesunkiai sužaloti. Tokie apelianto teiginiai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl jo kaltės nužudžius V. R..

Byloje iš tiesų nėra duomenų, kad nuteistasis E. K. norėjo V. R. mirties. Tačiau ši aplinkybė pati savaime nesuteikia pagrindo nuteistojo E. K. nusikalstamus veiksmus kvalifikuoti pagal BK 132 straipsnio 1 dalį kaip neatsargius. Aplinkybė, kad nuteistasis E. K. nenorėjo V. R. mirties, rodo, tik tai, jog nužudymas padarytas neveikiant tiesiogine tyčia, tačiau nepaneigia, kad nuteistasis veikė netiesiogine tyčia. Tuo tarpu, baudžiamoji atsakomybė už gyvybės atėmimą dėl neatsargumo pagal BK 132 straipsnį kyla esant nusikalstamam pasitikėjimui ar nusikalstamam nerūpestingumui. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, nuteistojo E. K. veiką vertinti kaip neatsargią nėra jokių teisinių prielaidų. Nuteistasis, smūgiuodamas kumščiais ir kojomis į kito neblaivaus žmogaus gyvybei svarbų organą – galvą, negalėjo nesuprasti, kad smūgiai į galvą yra pavojingi žmogaus gyvybei, tai suvokdamas, nuteistasis negalėjo nenumatyti, jog nuo tokių jo veiksmų nukentėjusiajam gali atsirasti sveikatai ar net gyvybei pavojingų sutrikdymų, įskaitant ir mirtį, arba lengvabūdiškai tikėtis tokių pasekmių išvengti (BK 16 straipsnis). Byloje neginčytinai nustatytas nuteistojo E. K. panaudoto prieš nukentėjusįjį V. R. fizinio smurto stiprumas ir intensyvumas paneigia bet kokias aplinkybes, kad E. K. veikė esant neatsargiai kaltės formai. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su apygardos teismo padaryta išvada dėl E. K. kaltės formos ir rūšies, nes teismo išvados atitinka faktines bylos aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad tarp V. R. veiksmų – suduotų stiprių smūgių V. R. į galvą, ir pasekmių – V. R. mirties – yra tiesioginis būtinasis priežastinis ryšys. Tokie padariniai buvo E. K. tyčinių stiprių smūgių (dėl vieno iš kurių E. K. net lūžo dešinės rankos delno kaulas (1 t., b. l. 136-137, 138) pasekmė, jie yra dėsningi ir nors nuteistasis tokių padarinių nenorėjo, tačiau sąmoningai leido jiems atsirasti (BK 15 straipsnio 3 dalis).

Priežastinio ryšio tarp E. K. veiksmų ir dėl jų kilusių padarinių nepašalina ir nuteistojo apeliaciniame skunde akcentuojama aplinkybė, kad medikai, teikią pirminę pagalbą nukentėjusiajam V. R., nenustatė galvos patalogijų, šonkaulių lūžių. Atkreiptinas nuteistojo dėmesys, kad pagal kasacinės instancijos teismo formuojamą praktiką, tuo atveju, kai nukentėjusiojo mirties priežastis buvo kaltininko padarytas sveikatos sutrikdymas, tai atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą atsiranda nepriklausomai nuo to, ar nukentėjusysis mirė tuoj po padarytos veikos, ar praėjus kuriam laikui, taip pat nepriklausomai nuo to, ar jis buvo netinkamai gydomas, ar netinkamai diagnozuoti jo sužalojimai, ir kad, nesant šių aplinkybių, mirties galbūt buvo galima išvengti (kasacinė nutartis Nr. 2K-292-489/2015).

Apeliantas E. K. nurodo, kad teismas nepaneigė aplinkybės, jog nukentėjusysis galbūt susižalojo išleistas iš gydymo įstaigos arba būdamas namuose, arba krisdamas ant šono.

Tokie nuteistojo teiginiai pripažintini nepagrįstais, nes jie prieštarauja bylos įrodymams.

Teismo posėdyje teismo medicinos ekspertas paaiškino, kad įprastai po galvos traumos būna šviesus periodas ir simptomai neišryškėja, o hematomai didėjant, atsiranda galvos spaudimo reiškiniai, dėl to, anot eksperto, medikai, V. R. teikę pirminę būtinąją medicininę pagalbą, galėjo ir nepastebėti simptomų (2 t., b. l. 63-70). Ekspertas kategoriškai atmetė tikimybę, kad V. R. galvoje nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti jam griūnant. Ekspertas pabrėžė, kad griuvimo atveju sužalojimai būna pakaušio ir kaktinėse srityse, o šiuo atveju hematoma buvo ten, kur ir sužalojimas. Nuteistojo subjektyvi nuomonė, kad neblaivus asmuo gali griūti ne tik į priekį ar atgal, bet ir ant šono, nepaneigia eksperto paaiškinimų ir byloje nustatytų bylos aplinkybių visumos. Byloje nėra duomenų, kad tarp E. K. suduotų smūgių ir V. R. mirties būtų įsiterpęs koks nors kitas veiksnys, turėjęs lemiamos įtakos kilusiems padariniams – V. R. mirčiai – atsirasti. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad V. R. nuo įvykusio konflikto su E. K. nepertraukiamai buvo su kitais asmenimis (liudytojais M. N. ir A. L., gydytojais, policijos pareigūnais, motina).

Apibendrinusi nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis pagrįstai prieš E. K. priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Skundžiamame nuosprendyje padarytos išvados atitinka faktines bylos aplinkybes. Apygardos teismas teisingai sprendė, kad E. K. nužudė V. R.. A. K. nusikalstamai veikai baudžiamasis įstatymas taikytas tinkamai ir jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.

Kaip minėta, nuteistasis E. K. apeliaciniame skunde, tuo atveju, jeigu apeliacinės instancijos teismas pripažintų jį kaltu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, prašo sumažinti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Tačiau apeliantas nenurodo jokių argumentų dėl nesutikimo su jam paskirtos bausmės dydžiu ir pagrįstumu.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos nuomone, teismas, įvertinęs visas E. K. bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes, už nusikaltimo, nustatyto BK 129 straipsnio 1 dalyje, padarymą jam paskyrė teisingą, aiškiai ne per griežtą, BK 41, 54, 61 straipsnių reikalavimus atitinkančią bausmę, pagrįstai pagal BK 66 straipsnio nuostatas į paskirtos bausmės laiką įskaitė E. K. sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką nuo 2013 m. liepos 19 d. iki 2014 m. liepos 18 d.

Apeliantas apeliaciniame skunde taip pat nenurodo jokių argumentų dėl nesutikimo su priteistos turtinės žalos dydžiu.

Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje tinkamai išspręstas pareikšto civilinio ieškinio klausimas, teismas nepažeidė nei baudžiamojo proceso, nei civilinės teisės normų (BPK 115 straipsnis; Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.246 straipsnio 1 dalis, 248 straipsnis) reikalavimų.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija priėjo prie išvados, kad tenkinti apeliacinį skundą jame išdėstytais motyvais nėra pagrindo, todėl apygardos teismo nuosprendis nekeičiamas ir nenaikinamas.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo E. K. apeliacinį skundą atmesti.