Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2014-01-28 · Civilinė byla Nr. 2-219/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-01-28
Bylos Nr.
2-219/2014
Teisminio proceso Nr.
2-58-3-00072-2011-1
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Konstantinas Gurinas, Kazys Kailiūnas, Alvydas Poškus
Kreditorius
UAB „Būsto paskolų draudimas“
Kategorijos
  • 126.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-219/2014Teisminio proceso Nr. 2-58-3-00072-2011-1Procesinio sprendimo kategorija: 126.5.; 126.8. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. sausio 28 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Konstantino Gurino, Kazio Kailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Alvydo Poškaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo kreditoriaus UAB „Būsto paskolų draudimas“ atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 19 d. nutarties, kuria patvirtintas patikslintas trečios eilės kreditoriaus UAB „Būsto paskolų draudimas“ kreditorinis reikalavimas 447 090,80 Lt sumai, I. Č. IĮ bankroto byloje Nr. B2-183-372/2013.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje keliamas klausimas, kokia dalis pajamų, gautų pardavus įkeistą turtą, turi būti skiriama administravimo išlaidoms bankroto byloje apmokėti.

Žemesnės instancijos teismas

Šiaulių apygardos teismas 2011 m. vasario 22 d. nutartimi iškėlė I. Č. individualiai įmonei bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Actualis“.

Šiaulių apygardos teismo 2011 m. birželio 22 d. nutartimi nutarta pripažinti I. Č. individualią įmonę likviduojama dėl bankroto, patvirtinti įmonės kreditorių finansinius reikalavimus.

Šiaulių apygardos teismo 2012 m. lapkričio 14 d. nutartimi į bankrutavusios I. Č. individualios įmonės kreditorių sąrašą buvo įtrauktas ir patvirtintas hipotekos kreditoriaus UAB ,,Būsto paskolų draudimas” 747 090,80 Lt dydžio kreditorinis reikalavimas.

Šiaulių apygardos teisme 2013 m. rugsėjo 12 d. gautas bankrutavusios I. Č. individualios įmonės bankroto administratoriaus UAB „Actualis“ įgalioto asmens prašymas patvirtinti patikslintą bankrutavusios įmonės kreditorių sąrašo trečios eilės kreditoriaus UAB „Būsto paskolų draudimas“ kreditorinį reikalavimą 447 090,80 Lt sumai. Nurodė, kad bankrutavusios I. Č. IĮ turto pardavimo varžytynių metu buvo parduotas bankrutavusios I. Č. IĮ savininkės I. Č. nuosavybės teise priklausantis turtas, esantis (duomenys neskelbtini). Parduotas turtas 2007 m. spalio 5 d. buvo įkeistas AB SEB bankui, įkeitimą užtikrinant hipoteka. 2011 m. rugsėjo 19 d. AB SEB bankas reikalavimo teisę perleido UAB „Būsto paskolų draudimas“, kuris Šiaulių apygardos teismo 2012 m. lapkričio 14 d. nutartimi įtrauktas į bankrutavusios I. Č. individualios įmonės kreditorių sąrašą. 2013 m. rugsėjo 9 d. bankrutuojanti I. Č. individuali įmonė išmokėjo UAB „Būsto paskolų draudimas“ 300 000 Lt, todėl atitinkamu dydžiu UAB „Būsto paskolų draudimas“ kreditorinis reikalavimas sumažėjo ir turi būti patvirtintas 447 090,80 Lt sumai.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Šiaulių apygardos teismas 2013 m. rugsėjo 19 d. nutartimi nutarė bankrutavusios I. Č. IĮ bankroto administratoriaus įgalioto asmens prašymą tenkinti, patvirtinti patikslintą bankrutavusios I. Č. IĮ trečios eilės kreditoriaus UAB ,,Būsto paskolų draudimas“ kreditorinį reikalavimą 447 090,80 Lt sumai.

Teismas nurodė, kad nėra pagrindo abejoti, jog bankroto administratorius tinkamai išanalizavo ir pateikė teismui įrodymais pagrįstą reikalavimą, kurį pareiškė kreditorius.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Šiaulių apygardos teismas 2013 m. gruodžio 9 d. nutartimi atnaujino terminą kreditoriui UAB „Būsto paskolų draudimas“ atskirajam skundui dėl Šiaulių apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 19 d. nutarties paduoti kaip praleistą dėl svarbių priežasčių.

Šalies argumentai

Atskiruoju skundu kreditorius UAB „Būsto paskolų draudimas“ prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo 2013 m. rugsėjo 19 d. nutartį ir perduoti klausimą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Taip pat prašo priimti kartu su atskiruoju skundu pateiktus naujus įrodymus. Skundas grindžiamas tokiais argumentais:

I. Č. IĮ bankroto administratoriaus pateiktas teismui prašymas dėl kreditoriaus reikalavimų sumažinimo bei veiksmai prieštarauja ĮBĮ 33 straipsnio 6 dalies, 34 straipsnio nuostatoms, jo pagrindu priimta skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis dėl kreditorinių reikalavimų tikslinimo yra nepagrįsta ir neteisėta. Apelianto teigimu, bankroto administratorius neteisingai ir neteisėtai paskirstė lėšas už parduotą ir įkeistą turtą, be teisinio pagrindo paliko įmonės sąskaitoje 50 000 Lt. Teismas nepagrįstai sumažino UAB „Būsto paskolų draudimas“ kreditorinio reikalavimo patenkinimo galimybes.Kreditoriaus teigimu, būtina įvertinti, kad bankroto proceso metu buvo parduotas ir kitas turtas bei gautos lėšos, todėl klausimas dėl bankroto administratoriaus išlaidų paskirstymo ir jų atskaitymo iš gautų sumų turėjo būti bankroto administratoriaus ar kreditorių susirinkimo sprendžiamas dar prieš pateikiant prašymą teismui dėl kreditorinių reikalavimų patikslinimo.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Nagrinėjamu atveju absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų teismas nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).

Nagrinėjamoje byloje apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria teismas nutarė bankrutavusios I. Č. IĮ bankroto administratoriaus įgalioto asmens prašymą tenkinti, patvirtinti patikslintą bankrutavusios I. Č. IĮ trečios eilės kreditoriaus UAB ,,Būsto paskolų draudimas“ kreditorinį reikalavimą 447 090,80 Lt sumai, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl UAB „Būsto paskolų draudimas“ pateiktų papildomų įrodymų priėmimo

UAB „Būsto paskolų draudimas“ pateikė teismui naujus įrodymus, susijusius su bankrutavusios I. Č. IĮ bankroto byla.

Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad naujų įrodymų priėmimo draudimas nėra absoliutus. Teismo tikslas yra teisingumo vykdymas, o teismo pareiga – ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti byloje teisingą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad UAB „Būsto paskolų draudimas“ su atskiruoju skundu pateikti įrodymai gali turėti reikšmės nustatant ir vertinant apelianto įrodinėjamas aplinkybes, todėl jie priimtini į bylą (CPK 314, 338 str.).

Dėl bankrutuojančios įmonės hipotekos kreditoriaus mokėtinų patirtų administravimo išlaidų dydžio

Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 36 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad administravimo išlaidos mokamos iš bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės visų rūšių lėšų (gautų pardavus įmonės turtą, įskaitant ir įkeistą, įmonei grąžintų skolų, ūkinės veiklos, turto nuomos ir kitų bankroto proceso metu gautų lėšų). Kai įmonė neturi lėšų arba jų nepakanka bankroto administravimo išlaidoms apmokėti, jos apmokamos Vyriausybės nustatyta tvarka. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad nurodytos teisės normos, kad bankroto administravimo išlaidos apmokamos iš bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės visų rūšių lėšų, prasmė yra ta, kad, realizavus kiekvieną bankrutuojančios įmonės turtą, tam tikra dalis gautos už jį sumos būtų skirta administravimo išlaidoms apmokėti. Jeigu bankrutuojančios įmonės dalis turto yra įkeista, o kita neįkeista ir šios dalys nevienodos, administravimo išlaidos, patirtos iki turto pardavimo dienos, apmokamos proporcingai gautoms sumoms pardavus tiek įkeistą, tiek neįkeistą turtą. Proporcingumo principas apmokant administravimo išlaidas šiuo atveju užtikrina kreditorių lygiateisiškumo principo įgyvendinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-250/2012).

Bylos duomenimis nustatyta, kad Šiaulių apygardos teismo 2012 m. lapkričio 14 d. nutartimi pavirtintas kreditoriaus UAB ,,Būsto paskolų draudimas” 747 090,80 Lt dydžio kreditorinis reikalavimas. Nutartyje nurodyta, kad šio kreditoriaus reikalavimas užtikrintas hipoteka. 2013 m. vasario 18 d. iš varžytynių buvo parduotas I. Č. IĮ priklausantis įkeistas turtas – gyvenamasis namas, ūkinis pastatas, garažas, šiltnamis, kiemo statiniai, žemės sklypas, esantys (duomenys neskelbtini). Nekilnojamasis turtas buvo parduotas už 350 000 Lt. 2013 m. rugsėjo 9 d. I. Č. individuali įmonė pervedė kreditoriui UAB „Būsto paskolų draudimas“ 300 000 Lt už parduotą turtą, likusi 50 000 Lt suma iki bankroto proceso pabaigos palikta bankrutavusios I. Č. individualios įmonės atsiskaitomojoje sąskaitoje, galimoms bankroto proceso išlaidoms, administravimo išlaidoms, administratoriaus atlyginimui apmokėti. 2013 m. rugsėjo 11 d. bankrutavusios I. Č. individualios įmonės bankroto administratorius kreipėsi į Kauno miesto 2 - ojo notarų biurą su prašymu dėl hipotekos išregistravimo. Byloje nėra ginčo dėl parduoto turto kainos ir dėl hipotekos kreditoriaus pareigos dalyvauti mokant administravimo išlaidas. Iš atskirojo skundo argumentų galima spręsti, kad pagrindinis kreditoriaus nesutikimo su skundžiama nutartimi motyvas yra tas, kad, realizavus hipoteka įkeistą turtą, 50 000 Lt suma iki bankroto proceso pabaigos liko bankrutavusios įmonės sąskaitoje, galimoms bankroto proceso išlaidoms, administravimo išlaidoms, administratoriaus atlyginimui apmokėti. Taigi, byloje kilo ginčas dėl bankrutuojančios įmonės hipotekos kreditoriaus mokėtinų patirtų administravimo išlaidų dydžio.

Pažymėtina, kad administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimas, keitimas, disponavimo administravimo išlaidomis tvarkos nustatymas ĮBĮ priskirtas bankrutuojančios įmonės kreditorių susirinkimo kompetencijai (ĮBĮ 36 str. 2 d.). Bankroto administravimo išlaidų tvirtinimas ir atlyginimas susideda iš keleto etapų, kurie atliekami tam tikra seka, o ne vienu metu. Iš pradžių pirmasis kreditorių susirinkimas patvirtina bankroto administratoriaus atlyginimą (įskaitant ir laikotarpį nuo bankroto bylos atsakovui iškėlimo dienos) bei nustato administravimo išlaidų sąmatą (ĮBĮ 23 str. 5 p., 36 str. 2 d. ir 4 d.). Kreditorių susirinkimas šią sąmatą bei bankroto administratoriaus atlyginimo dydį gali tikslinti, priklausomai nuo konkrečių aplinkybių, susijusių su bankroto administravimo procedūrų apimčių ar intensyvumo padidėjimo arba sumažėjimo (ĮBĮ 23 str. 5 p.,36 str. 2 d. ir 4 d.). Taigi, kitas atskiras etapas, susijęs su bankroto administravimo išlaidomis, yra bankroto administratoriaus įrodymų apie realiai patirtas bankroto administravimo išlaidas pateikimas kreditorių susirinkimui, iš kurių kreditorių susirinkimas gali nustatyti, ar šios išlaidos pagrįstos bei atitinkamai nuspręsti, ar nėra poreikio tikslinti (didinti/mažinti) bankroto administravimo išlaidų sąmatą. Kitas atskiras etapas yra susijęs su jau patirtų (ir realiai pagrįstų) bankroto administravimo išlaidų atlyginimo tvarkos nustatymu iš bankrutuojančios įmonės turto. Būtent kreditorių susirinkimas sprendžia kaip ir kokiomis proporcijomis turi būti padengtos administravimo išlaidos iš įmonės turto prieš pradedant tenkinti kreditorių finansinius reikalavimus (ĮBĮ 23 str. 5 p., 36 str. 1 d.). Pažymėtina, kad kreditorių susirinkimo nutarimo turiniui dėl administravimo išlaidų dengimo tvarkos nustatymo įstatymo leidėjas yra įtvirtinęs eilę imperatyvių reikalavimų, kurių aiškinimas ir taikymas plėtojamas teismų praktikoje. Vieni iš tokių reikalavimų yra hipotekos kreditoriaus pareiga visais atvejais prisidėti prie administravimo išlaidų atlyginimo; taip pat visų kreditorių lygybės ir proporcingumo principų laikymasis, pagal kuriuos administravimo išlaidų dengimo proporcija išvedama priklausomai nuo už parduotą turtą gautų sumų dydžio (ĮBĮ 33 str. 5 d., 36 str. 1 d., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-250/2012).

Bylos medžiaga patvirtina, kad 2011 m. birželio 7 d. vykusio bankrutuojančios I. Č. IĮ kreditorių susirinkimo metu ketvirtu darbotvarkės klausimu buvo svarstomas nutarimo projektas dėl administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimo. Kaip matyti iš byloje esančio protokolo, posėdžio metu balsų dauguma buvo priimtas Šiaulių AVMI ir VSDFV Šiaulių skyriaus pasiūlytas nutarimas „Patvirtinti bendrą 10 000 litų, plius mokesčiai administravimo išlaidų sąmatą (tame tarpe užmokestis administratoriui ir administravimo išlaidos) visam laikotarpiui, nuo bankroto bylos iškėlimo iki įmonės išregistravimo iš juridinių asmenų registro. Papildomai dokumentų sutvarkymui priduodant dokumentus į archyvą lėšų nebeskirti. Esant būtinybei dėl papildomų lėšų skyrimo kviesti kreditorių susirinkimą“. Teisėjų kolegija pažymi, kad bylos duomenimis nenustatyta, jog kreditorių susirinkimas būtų sprendęs klausimus dėl administravimo išlaidų sąmatos tikslinimo (didinimo/mažinimo), dėl lėšų sumos patvirtinimo įkeisto turto administravimo išlaidoms apmokėti. Kasacinio teismo praktikoje, pasisakant dėl minėtų klausimų, yra konstatuota, kad administravimo išlaidų sąmata reiškia išlaidų ribas, kurios turės būti apmokamos iš bankrutavusios įmonės turto vertės (parduoto arba perduoto kreditoriams). Administratorius negali pagrįstai tikėtis gauti administravimo išlaidų padengimo didesne apimtimi, nei kreditorių patvirtinta sąmata. Administratorius, veikdamas bankrutuojančios įmonės ir kreditorių interesais, turi efektyviai naudoti išlaidas pagal jų paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-354/2009). Dėl nurodyto sutiktina su apelianto teigimu, kad bankroto administratorius neteisingai ir neteisėtai paskirstė lėšas už parduotą įkeistą turtą, be teisinio pagrindo palikdamas įmonės sąskaitoje 50 000 Lt administravimo išlaidoms padengti.

Kreditorius UAB „Būsto paskolų draudimas“ atskirajame skunde nurodė, jog nagrinėjamu atveju būtina įvertinti, kad bankroto proceso metu buvo parduotas ir kitas turtas bei gautos lėšos, todėl klausimas dėl bankroto administratoriaus išlaidų paskirstymo ir jų atskaitymo iš gautų sumų turėjo būti bankroto administratoriaus ar kreditorių susirinkimo sprendžiamas dar prieš pateikiant prašymą teismui dėl kreditorinių reikalavimų patikslinimo. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su tokiais apelianto teiginiais ir pažymi, kad ĮBĮ normos administravimo išlaidų nustatymo ir paskirstymo kreditoriams klausimą priskiria kreditorių susirinkimo kompetencijai, be to, įstatymo normose nustatyta, iš kokių lėšų yra apmokamos administravimo išlaidos ir administravimo išlaidų sudėtis. Konkretų administravimo išlaidų dydį, kurį turi sumokėti įkaito kreditorius, po įkeisto turto pardavimo turi apskaičiuoti ir pagrįsti dokumentais bankroto administratorius, kuris yra atsakingas už likviduojamos įmonės buhalterinę apskaitą (ĮBĮ 11 str. 3 d.16 p.), ir pateikti tvirtinti kreditorių susirinkimui (ĮBĮ 33 str.5 d.). Teisėjų kolegija pažymi, kad bylos duomenimis nenustatyta, jog bankroto administratorius būtų pagrindęs dokumentais administravimo išlaidų dydį, kurį turi sumokėti įkaito kreditorius, po įkeisto turto pardavimo.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ĮBĮ 33 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad pirkėjui sumokėjus visą kainą už nupirktą įkeistą turtą, įkaito turėtojui, hipotekos kreditoriui priklausanti suma, atskaičius administravimo išlaidoms apmokėti kreditorių susirinkimo patvirtintą sumą, ne vėliau kaip per 10 dienų nuo šios kainos gavimo dienos turi būti pervesta į įkaito turėtojo, hipotekos kreditoriaus nurodytą sąskaitą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas kreditoriaus, kurio finansinis reikalavimas užtikrintas hipoteka, pareigos atlyginti administravimo išlaidas apimtį, konstatavo, kad bankrutuojančioje įmonėje nesant kito turto ar lėšų administravimo išlaidoms padengti, hipotekos kreditorius, gavęs finansinio reikalavimo patenkinimą, privalo dalyvauti atlyginant administravimo išlaidas. Jeigu gautų lėšų pardavus įkeistą turtą suma arba perdavus neparduotą įkeistą turtą šio turto vertė yra pakankama administravimo išlaidoms padengti, šios išlaidos turi būti atlyginamos (Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-354/2009). Taigi, nesant (pakankamai) kito bankrutavusios I. Č. IĮ turto, išskyrus įkeistą kreditoriui, pastarasis privalo dalyvauti atlyginant visas administravimo išlaidas, jei gautų lėšų suma, pardavus įkeistą turtą, bus pakankama administravimo išlaidoms atlyginti. Teisėjų kolegijos nuomone, būtina atsižvelgti į šias kasacinio teismo teisės normų taikymo išaiškinimą, sprendžiant klausimą dėl bankrutuojančios įmonės hipotekos kreditoriaus dengtinų patirtų administravimo išlaidų dydžio. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal bylos duomenis apeliacinės instancijos teisme nustatyti bankrutavusios I. Č. individualios įmonės turto apimtį (išskyrus įkeistą kreditoriui), iš kurio galėtų būti atlyginamos administravimo išlaidos, nėra galimybės.

Teisėjų kolegija pažymi, kad bankroto administravimo išlaidos dengiamos proporcingai kreditorių finansinių reikalavimų daliai, patenkintai iš visų įmonės rūšių lėšų, gautų pardavus įmonės turtą, įskaitant ir įkeistą bei neįkeistą turtą, įmonei grąžintų skolų, ūkinės veiklos, turto nuomos ir kitų bankroto proceso metu gautų lėšų. Taigi, įkaito turėtojas bei kiti kreditoriai dengia administravimo išlaidas proporcingai nuo gautų lėšų pardavus įkeistą ar neįkeistą turtą, ar gautų iš kitos bendrovės veiklos. Atsižvelgdamas į tai, svarbu nepažeisti kreditorių lygiateisiškumo principo bei ĮBĮ nuostatų. Dėl nurodytų aplinkybių ir motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad bankroto administratorius nepagrindė administravimo išlaidų nustatymo dydžio, nekėlė šio klausimo kreditorių susirinkime bei nenustatė kitų svarbių šiai bylai reikšmingų aplinkybių, susijusių su kreditorių teisėmis bei bankrutuojančios įmonės hipotekos kreditoriaus mokėtinų patirtų administravimo išlaidų dydžiu.

Dėl atskirojo skundo ir pirmosios instancijos teismo nutarties

Teismų praktikos išaiškinimu, įmonės bankroto administratorius, kuriam kreditoriai reiškia reikalavimus, išdėstęs teismui argumentuotą nuomonę dėl pareikštų reikalavimų pagrįstumo, teikia juos tvirtinti arba prašo teismo netvirtinti tokių reikalavimų, tačiau teismas neįpareigotas tvirtinti visus administratoriaus pripažintus ir teismui tvirtinti pateiktus kreditorių finansinius reikalavimus; nepriklausomai nuo administratoriaus pozicijos dėl konkrečių kreditorių reikalavimų, juos dar kartą tikrina teismas, kuris kreditoriaus reikalavimą tvirtina tik tokiu atveju, jei iš byloje esančių duomenų galima prieiti išvadą, kad jis pagrįstas įrodymais, kurių nepaneigia kiti įrodymai; ar reikalavimas pagrįstas, teismas sprendžia, įvertinęs tokio reikalavimo pagrindą – sandorius, ūkines operacijas, apskaitos, mokėjimo dokumentus, kitus esančius įrodymus, kuriais grindžiamas kreditoriaus nurodyto dydžio reikalavimas į bankrutuojančią įmonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-630/2012).

Pagal teismų praktiką bankroto bylą nagrinėjantis teismas turi būti aktyvus, nes to reikalauja viešasis interesas ginti visų bankrutuojančios įmonės kreditorių ir pačios įmonės teises bei teisėtus interesus; teisingai nustatyti ginčijamų kreditorinių reikalavimų (jų dalies) pagrįstumą įmanoma tik išsamiai išsiaiškinus byloje dalyvaujančių asmenų nurodytas faktines aplinkybes dėl šių reikalavimų susidarymo kilmės, pagrindų, pobūdžio ir jų dydžio, visapusiškai ištyrus bei įvertinus visus byloje pateiktus tuo klausimu įrodymus, tiesiogiai susijusius su įrodinėjimo dalyku; administratoriaus pateiktas teismui tvirtinti kreditorių reikalavimų sąrašas nereiškia šių reikalavimų nenuginčijamumo. Apeliacinis teismas pagal bylos duomenis sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi patvirtino kreditoriaus UAB „Būsto paskolų draudimas“ patikslintą bankrutavusios I. Č. IĮ trečios eilės kreditoriaus UAB ,,Būsto paskolų draudimas“ kreditorinį reikalavimą 447 090,80 Lt sumai, neišaiškinęs ir nenustatęs esminių faktinių aplinkybių, reikšmingų finansinio reikalavimo dydžiui, todėl neatskleidė bylos (klausimo) esmės ir pagal pateiktus į bylą įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme (CPK 327 str. 1 d. 2 p., 338 str.). Tam, kad byloje būtų padarytos pagrįstos išvados dėl kreditoriaus kreditorinio reikalavimo, teismas, nepažeisdamas proceso rungtyniškumo principo ir kitų proceso taisyklių, turi imtis priemonių visapusiškai ir objektyviai ištirti bei tinkamai įvertinti visus įrodymus, reikšmingus teisingam kreditoriaus UAB ,,Būsto paskolų draudimas“ kreditorinio reikalavimo išsprendimui, o esant pagrindui, pareikalauti pateikti ir naujus įrodymus.

Dėl nurodytų aplinkybių apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad panaikintina pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria patvirtintas kreditoriaus UAB ,,Būsto paskolų draudimas“ patikslintas kreditorinis reikalavimas, ir klausimas dėl kreditoriaus UAB ,,Būsto paskolų draudimas“ patikslinto kreditorinio reikalavimo patvirtinimo perduotinas iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 327 str. 1 d. 2 p., 338 str.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 19 d. nutartį ir perduoti klausimą dėl kreditoriaus UAB ,,Būsto paskolų draudimas“ patikslinto kreditorinio reikalavimo patvirtinimo I. Č. IĮ bankroto byloje nagrinėti iš naujo tam pačiam pirmosios instancijos teismui.

Teisėjas Konstantinas GurinasKazys KailiūnasAlvydas Poškus