- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2009-02-09
- Bylos Nr.
- 2A-67-464/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginija Volskienė, Algirdas Auruškevičius, Dalia Kačinskienė (pran.)
- Ieškovas
- D. R., I. M.
- Atsakovas
- N. G., V. G., I. M.
- Kategorijos
- 34.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegija, susidedanti iš
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo D. R. ir I. M. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2008 m. spalio 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo D. R. ieškinį atsakovams N. G., V. G. ir I. M. dėl įstatyminių palūkanų priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas D. R. 2007-08-02 kreipėsi į Vilniaus m. 1-ąjį apylinkės teismą su ieškiniu, kurį patikslinęs prašė priteisti jo naudai solidariai iš atsakovų 5 % dydžio įstatymines palūkanas už 5,5 metų laikotarpį (2002-03-01 – 2007-08-02), skaičiuojant nuo Vilniaus apygardos teismo 2005-05-23 sprendimu priteistos 340 000 Lt sumos, t.y. 93 500 Lt (340 000 Lt x 5 % x 5,5 m.), ir 5 % procesines palūkanas nuo priteistinos 93 500 Lt sumos, skaičiuojant nuo šios bylos iškėlimo teisme dienos iki sprendimo visiško įvykdymo (b.l.1-3, 38-40). Ieškinyje ir dublikuose (b.l.72-75) nurodė, kad jis 1994-05-15 paskolino 85 000 JAV dolerių (ekvivalentas nacionaline valiuta – 340 000 Lt) UAB „Meligre“, tačiau paskolos iš jos neatgavo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2004-02-03 nutartimi (b.b. Nr. 2K-23/ 2004) pripažino, jog I. M. grupėje iš anksto susitariusių asmenų (su S. G.) pakartotinai apgaule užvaldė svetimą turtą stambiu mastu ir jį nuteisė, o D. R. pripažino teisę į civilinį ieškinį, reikalavimo dydžio klausimą palikdamas nagrinėti civilinio proceso tvarka. Ieškovas 2004-03-03 kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą dėl 340 000 Lt priteisimo iš UAB „Meligre“ ir už juridinio asmens prievoles subsidiariai atsakingų jo dalyvių – S. G. įpėdinių ir I. M. (CK 2.50 str. 3 d.). Vilniaus apygardos teismas 2005-05-23 sprendimu (c.b. Nr. 2-1062-52/ 2005) priteisė D. R. naudai iš N. G., V. G. ir I. M. solidariai 340 000 Lt negrąžintos paskolos. Lietuvos apeliacinis teismas 2006-10-24 nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2005-05-23 sprendimą paliko galioti nepakeistą. Kadangi baudžiamajame procese negautos pajamos (palūkanos, delspinigiai) nėra priteisiamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998-12-22 nutarimo Nr. 8 „Dėl teismų praktikos sukčiavimo ir turto pasisavinimo arba iššvaistymo baudžiamosiose bylose“ 20 p), o užbaigtoje civilinėje byloje ieškovas neprašė priteisti palūkanų už laiku negrąžintą paskolos sumą, prievolė kilo iš sutarties ir iki šiol neįvykdyta, prašo papildomai priteisti 5 % įstatyminių palūkanų už 5,5 m. laikotarpį nuo 340 000 Lt sumos ir 5 % procesinių palūkanų nuo 93 500 Lt (CK 6.37 str. 2 d., 6.210 str. 1 d.).
Atsiliepimas
Atsakovės N. G. ir V. G. atsiliepimu į ieškinį (b.l.64) su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti.
Atsakovas I. M. atsiliepimu į ieškinį (b.l.57-59) ir tripliku (b.l.80-82) ieškinį laikė nepagrįstu bei prašė jį atmesti. Teigė, jog jis nėra 1994-05-15 paskolos sutarties šalis. Net jeigu teismas nuspręstų kitaip, CK 6.210 str. reglamentuoja sutartinius teisinius santykius (kai skolininkas praleido nustatytą terminą įvykdyti prievolę), todėl jis negali būti taikomas iš delikto kilusiems santykiams, t.y. atlyginti nusikaltimu padarytą turtinę žalą. Be to, CK 1.125 str. 9 d. numato 5 m. ieškinio senaties terminą dėl palūkanų priteisimo. Galiausiai atkreipė dėmesį, kad reikalavimas priteisti procesines palūkanas yra išvestinis iš pagrindinio dėl paskolos priteisimo, todėl negali būti reiškiamas atskirai nuo c.b. Nr. 2-1062-52/ 2005.
Vilniaus m. 1-asis apylinkės teismas 2008-10-02 sprendimu ieškinį patenkino iš dalies. Teismas laikė ieškinio senatį nepraleista bei priteisė ieškovui iš atsakovų solidariai 13 135,56 Lt įstatyminių palūkanų bei 5 % procesinių palūkanų nuo 13 135,56 Lt, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (b.l.124-126). Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog solidariems skolininkams laiku, t.y. iškart po apeliacinės instancijos teismo 2006-10-24 nutarties, neįvykdžius piniginės prievolės sumokėti ieškovui 340 000 Lt, pastarasis patyrė nuostolių negautų pajamų forma. Todėl atsakovai privalo sumokėti ieškovui 13 135,56 Lt (46,58 Lt/ k.d. x 282 k.d. nuo 2006-10-24 iki 2007-08-02) 5 % įstatyminių palūkanų nuo priteistos 340 000 Lt sumos (CK 6.261 str.) ir 5 % procesinių palūkanų nuo 13 135,56 Lt, skaičiuojant nuo šios bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 str. 2 d., 6.210 str. 1 d.).
Šalies argumentai
Ieškovas D. R. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2008-10-02 sprendimą, priteisiant 5 % įstatyminių palūkanų nuo 2002-03-01 iki 2007-08-29, arba 93 500 Lt (b.l.128-131). Apeliacinį skundą motyvavo tuo, jog solidarūs skolininkai turi atlyginti visus kreditoriaus nuostolius (pagrindinius ir papildomus) nuo to momento, kai jie yra laikomi pažeidusiais prievolę (CK 6.63 str. 2 d.), t.y. nuo 1994-07-01. Ieškovas savo nuožiūra pasirinko paskutinių 5,5 m. laikotarpį, už kurį prašo priteisti palūkanas. 5 % dydžio įstatyminės palūkanos traktuojamos kaip minimalūs kreditoriaus nuostoliai, taigi tampa skolininko vykdytinos prievolės sudedamąja dalimi ir turi būti sumokamos visais atvejais, kai tik vėluojama atsiskaityti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis c.b. 3K-3-434/ 2005).
Atsakovas I. M. apeliaciniu skundu (b.l.133-135) prašo panaikinti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2008-10-02 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinį skundą grindė tuo, kad siekiant apsaugoti kreditoriaus (išieškotojo) interesus įstatyme buvo įtvirtintas procesinių palūkanų institutas, bet ieškovas, nepareiškęs tokio reikalavimo c.b. Nr. 2-1062-52/2005, vėliau nesąžiningai mėgina savo klaidą ištaisyti per įstatymines palūkanas. Bet esant deliktinei atsakomybei negali būti taikomos sutartinės atsakomybės normos, susijusios su palūkanomis (CK 6.261 str.). Jei apeliacinės instancijos teismas manytų priešingai, pastebėjo, jog didžioji priteistos paskolos suma kreditoriui grąžinta, todėl jis neturi teisės reikalauti priteisti 5 % dydžio įstatymines palūkanas nuo visos 340 000 Lt sumos.
Atsiliepimas
Ieškovas D. R. atsiliepimu į atsakovo I. M. apeliacinį skundą (b.l.140-142) skundo nepripažino ir prašė jo netenkinti, remdamasis argumentais, kurie išdėstyti ieškinyje bei dublike.
Atsakovės N. G. ir V. G. atsiliepimu (b.l.144-145) sutiko su atsakovo I. M. apeliaciniu skundu ir prašė leisti prie jo prisidėti. Akcentavo, jog šiuo metu negrąžintos paskolos ieškovui likutis siekia 42 000 Lt. Tokiu atveju neteisinga priteisti palūkanas praėjus ~ 2 m. nuo Lietuvos apeliacinio teismo 2006-10-24 nutarties, kada prievolė beveik visiškai įvykdyta; juo labiau kad palūkanų priteisimas nėra suderinamas su deliktinės atsakomybės prigimtimi ir principais.
Motyvuojamoji dalis
Ieškovo D. R. apeliacinis skundas atmestinas, atsakovo I. M. apeliacinis skundas tenkintinas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, yra patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo bei pagrįstumo aspektais. Tai atliekama nagrinėjant faktinę bei teisinę bylos puses, t.y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, ar pagal teisingai nustatytas faktines aplinkybes taikė tinkamas materialinės teisės normas. Nepaisydamas apeliacinio skundo ribų, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Teisėjų kolegija, išklausiusi byloje dalyvaujančių asmenų ir atstovų kalbas dėl skundo argumentų, išnagrinėjusi bylos medžiagą, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas nevisiškai tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, dėl ko padarė neteisingas išvadas esant pagrindui iš dalies tenkinti ieškovo reikalavimus.
Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo apeliacinio skundo motyvais, kad bylą nagrinėjęs teismas neatsižvelgė į atsakovų prievolės prigimtį. Ieškovo reikalavimai atsakovams kildinami iš delikto (iš žalos nusikaltimu padarymo), o ne iš sutartinių prievolinių santykių, todėl vien dėl šios priežasties materialinės teisės normos, reglamentuojančios sutartinę atsakomybę, t.y. CK 6.261 str., įtvirtinantis skolininko, praleidusio terminą sutartinei prievolei įvykdyti, pareigą mokėti minimaliais kreditoriaus nuostoliais laikomas sutartines ar įstatymines palūkanas, negali būti taikomas.
CPK 182 str. 3 p. numato, kad iš naujo civilinėje byloje neįrodinėtinos aplinkybės dėl asmens nusikalstamų veiksmų pasekmių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje. Teisėjų kolegija, aiškindama šią proceso teisės normą, konstatuoja, kad teismo nuosprendžiu nustatyti faktai tam tikrais atvejais turi prejudicinę galią civilinėje byloje. Teisiamojo veiksmai baudžiamojoje byloje tiriami ir vertinami baudžiamojo proceso ir baudžiamųjų įstatymų taikymo aspektu. To paties asmens veiksmai civilinėje byloje vertinami pagal civilinio proceso ir civilinių įstatymų reikalavimus. Įrodinėjimo dalykai baudžiamojoje ir civilinėje bylose paprastai yra skirtingi. Nepaisant to, yra civilinių bylų, kuriose baudžiamosiose bylose nustatyti faktai įeina į įrodinėjimo dalyko sudėtį civilinėje byloje. Pavyzdžiui, nusikalstama veika padarytos žalos pobūdis ir dydis, nusikaltimo tiesioginės pasekmės ir t. t. Šios aplinkybės, nustatytos teismo nuosprendyje, civilinėje byloje turi prejudicinę galią ir negali būti iš naujo įrodinėjamos. Taigi pagal CPK 182 str. 3 p. nuostatas teismas, nagrinėdamas civilinę bylą, neprivalo iš naujo nustatyti teismo nuosprendžiu konstatuotų nusikalstamų veiksmų bei jų civilinių teisinių pasekmių, taip pat to, ar juos padarė asmuo, dėl kurio priimtas teismo nuosprendis.
Žala ieškovui, pripažintam baudžiamosios bylos procese nukentėjusiuoju, buvo padaryta bendrais nuosprendyje įvardintų asmenų veiksmais kaip konkretaus nusikaltimo rezultatas, pripažįstant nukentėjusiesiems, tame tarpe ir ieškovui, neginčijamą teisę į jos atlyginimą, tačiau žalos dydžio klausimą perduodant spręsti civilinio proceso tvarka bei priemonėmis (b.l. 6-13). Tokios realiai padarytos žalos dydis ieškovui D. R. jau yra nustatytas Vilniaus apygardos teismo 2005-05-23 sprendimu (b.l. 14-20, 21-28, 29-31), priteisiant jam atitinkamą sumą iš atsakovų kaip žalą padariusių asmenų ar jų teisių perėmėjų per paveldėjimo institutą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas 1999-06-18 nutarime Nr. 19 „Dėl Lietuvos Aukščiausiojo teismo senato 1998-12-22 nutarimo Nr.8 „Dėl teismų praktikos sukčiavimo ir turto pasisavinimo arba išvaistymo baudžiamosiose bylose papildymo“ 20 p. pažymėjo, kad kaltininkui padarius materialinę žalą fiziniams asmeniui, įmonei, įstaigai ar organizacijai nusikalstamais veiksmais, numatytais BK 274 ir 275 straipsniuose, pareikšti civiliniai ieškiniai tenkintini realiai nusikaltimu padarytos materialinės žalos dydžio. Negautos pajamos (palūkanos, delspinigiai ir kt.) baudžiamojo proceso tvarka nepriteisiami.
Palūkanų, laikomų minimaliais nuostoliais CK 6.261 str. prasme, paskirtis yra kompensuoti kitai sutartinės prievolės šaliai praradimus už naudojimąsi pinigais, kuriuos skolininkas turėjo grąžinti (perduoti) kreditoriui, bet naudojasi jais toliau, kitaip tariant, jos atlieka kompensavimo už naudojimąsi svetimais pinigais funkciją. Tuo tarpu skolininko – nusikaltimo padariusio asmens - pareiga, kylanti iš baudžiamojo proceso nuostatų, yra grindžiama visiško žalos atlyginimo principu. Materialinės žalos padarymo atveju ji sutampa su nukentėjusiojo asmens realiai patirtu turto ar piniginių lėšų praradimu. Minėtas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato išaiškinimas bei atitinkama nuoroda į tai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004-02-03 nutartyje (b.l. 13) saistė ir saisto žalos dydžio nustatymo civilinio proceso tvarka ir jos priteisimą nagrinėjusius ir nagrinėjančius teismus, nes žala, padaryta ieškovui, yra būtent nusikalstamų veiksmų pasekmė. Ir nors jos atlyginimo ieškovui klausimas buvo sprendžiamas ne baudžiamojo, o civilinio proceso nustatyta tvarka, teisinių santykių prigimtis – jos padarymas nusikaltimu – nepakito, taigi ieškovas daugiau teisių, negu būtų jų turėjęs išsprendžiant šį klausimą nuosprendžiu baudžiamojo proceso tvarka, neįgijo.
Teisėjų kolegija negali sutikti su ieškovo apeliaciniame skunde įvardintos teismų praktikos aiškinimu ir pažymi, kad apeliantas neteisingai traktuoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-09-28 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-434/2005, pateiktus išaiškinimus kaip esą patvirtinančius jo reikalavimo teisę į minimalius nuostolius palūkanų forma, skaičiuotinus nuo nusikaltimo padarymo dienos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtos civilinės bylos ir šios civilinės bylos faktinės aplinkybės yra netapačios. Aptariamojoje civilinėje byloje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino CK 6.210 str. numatytų palūkanų paskirtį, jų taikymo sąlygas bei formą – kada ir už kurį laikotarpį šioje teisės normoje nurodyto dydžio įstatyminės palūkanos priteisiamos kaip procesinės palūkanos, ir kokiais atvejais bei už kurį laikotarpį jos priteisiamos kaip minimalūs kreditoriaus nuostoliai pagal CK 6.261 str. už sutarties pažeidimą, kuomet nuostolių buvimas yra preziumuojamas, nereikalaujant įrodinėti nuostolių dydžio.
Pastebėtina ir tai, kad pats ieškovas aiškiai suvokia, jog jo reikalavimas yra kildinamas ne iš sutarties (prievolinių teisinių santykių), o iš nusikaltimo padarymo, neapmokėdamas nei ieškinio, nei apeliacinio skundo žyminiu mokesčiu, kaip tą numato CPK 83 str. 1 d. 4 p.
Dėl išvardintų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, kad byla išspręsta neteisingai, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikintinas, priimant naują sprendimą - ieškinį atmetant (CPK 329 str. 1 d., 330 str.). Nesant įstatyminio pagrindo tenkinti ieškovo reikalavimo dėl palūkanų kaip minimalių nuostolių jam priteisimo, dėl kitų atsakovo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su neteisingu palūkanų apskaičiavimu, nes beveik visa žala, priteista Vilniaus apygardos teismo sprendimu, jau atlyginta, teisėjų kolegija nepasisako. Taip pat dėl tos pačios priežasties plačiau neaptarinėtini ir ieškovo apeliacinio skundo argumentai, susiję su neteisingai, jo manymu, nustatyta reikalavimo teisės atsiradimo pradžia, neteisingai apskaičiuotu palūkanų dydžiu, pažymint, jog apelianto nuoroda į prievolinius teisinius santykius reglamentuojančią CK 6.63 str. 2 d. šiomis faktinėmis aplinkybėmis – siejant prievolės pažeidimo momentą su nusikaltimo įvykdymo laiku – visiškai nepagrįsta.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi CPK 325 str., 326 str. 1 d. 2 p., teisėjų kolegija
nusprendė:
Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2008 m. spalio 2 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.