- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-12-08
- Bylos Nr.
- 2-2598/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alė Bukavinienė, Donatas Šernas, Vigintas Višinskis
- Atsakovas
- T. N.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Donato Šerno ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto T. N. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugpjūčio 30 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Lukerta“ ieškinį atsakovui T. N. dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas BUAB „Lukerta“ prašo priteisti iš atsakovo T. N. 1 484 200 Lt žalai, kurią, ieškovo teigimu, atsakovas, būdamas ieškovo vadovu, padarė sudarydamas aiškiai nuostolingą sandorį, atlyginti.
Ieškovas taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – atsakovo turto areštą. Ieškovo nuomone, atsakovas, sužinojęs apie pareikštą ieškinį, gali perleisti savo turtą. Grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui preziumuoja ir didelė reikalavimo suma.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2011 m. rugpjūčio 30 d. nutartimi pritaikė laikinąsias apsaugos priemones – ieškinio sumai areštavo atsakovo nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, o šio turto nesant ar nepakankant, – ir pinigines lėšas bei turtines teises.
Teismo nurodė, kad pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra faktiniai duomenys, leidžiantys manyti, kad, nesiėmus šių priemonių, atsiras įstatymo numatytos pasekmės (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 144 str. 1 d.). Tokie duomenys gali būti susiję tiek su atsakovo asmeniu ir jo veiksmais, tiek su atsakovo prievolės ypatybėmis (apimtimi, pobūdžiu, vykdymo būdu ir kt.). Civilinio proceso įstatymas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nesieja su byloje pareikštų reikalavimų pagrįstumu ar tinkamu teisiniu pagrindimu, o įpareigoja teismą taikyti šias priemones visais atvejais, kai nustatoma, kad sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas, jei tokios priemonės nebūtų taikomos. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju atsakovo turtinė padėtis nėra žinoma, ieškinio suma fiziniam asmeniui yra didelė, ir sprendė, jog tai sudaro teisinį ir faktinį pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Apeliantas T. N. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones. Jei šis prašymas nebūtų patenkintinas, apeliantas prašo pritaikytas priemones pakeisti – panaikinti bet kokius apribojimus jo banko sąskaitai.
1. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos visais atvejais, kai nustatomas šių priemonių taikymo pagrindas. Apelianto nuomone, įstatymas suteikia teismui diskreciją kiekvienu konkrečiu atveju spręsti, imtis ar nesiimti laikinųjų apsaugos priemonių (CPK 144 str. 1 d.). Be to, nagrinėjamu atveju teismas negalėjo konstatuoti egzistuojant faktiniam pagrindui imtis aptariamų priemonių, nes šio pagrindo realiai netyrė ir nevertino.
2. Teismas negalėjo taikyti laikinųjų apsaugos priemonių, nes ieškovas nepagrindė grėsmės būsimo sprendimo įvykdymui (CPK 178 str.). Vien tik didelė ieškinio suma nėra besąlyginis pagrindas imtis aptariamų priemonių. Teismo nutartis yra nemotyvuota, nes joje nenurodytas realus pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 291 str. 1 d. 5 p.).
3. Teismas privalėjo preliminariai įvertinti ieškinio pagrįstumą. Apelianto nuomone, byloje nėra pateikta jokių įrodymų apie žalos faktą ir dydį bei kitas civilinės atsakomybės sąlygas, todėl nėra jokios tikimybės, kad ieškinys bus patenkintas. Tai sudaro pagrindą panaikinti laikinąsias apsaugos priemones.
4. Pritaikytos laikinosios apsaugos pažeidžia proporcingumo, teisingumo ir šalių teisėtų interesų pusiausvyros principus. Apeliantas neturi turto, kuris viršytų ieškinio sumą, todėl iš esmės yra areštuotas visas jo turtas. Apeliantas turi tris nepilnamečius vaikus, su kuriais gyvena bankui įkeistame name. Pritaikius turto areštą, apeliantas negali vykdyti įsipareigojimų bankui, todėl yra tikimybė, kad bankas pradės priverstinį išieškojimą iš įkeisto turto. Tam, kad apeliantas galėtų vykdyti savo įsipareigojimus, būtiniausiems poreikiams pasiskolinti lėšų, būtina panaikinti areštą jo sąskaitai banke.
Šalies argumentai
Ieškovas BUAB „Lukerta“ prašo atskirąjį skundą atmesti. Ieškovas akcentuoja, kad ieškinys grindžiamas nesąžiningais apelianto veiksmais, ir būtent apelianto nesąžiningumas sudaro pagrindą imtis laikinųjų apsaugos priemonių. Be to, apeliantas pats pripažino, kad ieškinio suma yra didelė, o tai pagal teismų praktiką preziumuoja grėsmę būsimo sprendimo įvykdymui. Ieškovo nuomone, apeliantas reikalauja ne preliminaraus ieškinio pagrįstumo vertinimo, o ginčo nagrinėjimo iš esmės. Be to, apeliantas nutyli, kad turi kito turto, įskaitant kitas gyvenamąsias patalpas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamoje apeliacinėje byloje keliamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties taikyti laikinąsias apsaugos priemones teisėtumo ir pagrįstumo.
Bendriausia prasme laikinosios apsaugos priemonės yra teismo taikomos priemonės, kuriomis vienai šaliai teismo proceso metu ar prieš jam prasidedant garantuojama laikinoji apsauga. Šiomis priemonėmis paprastai siekiama išsaugoti status quo padėtį, užtikrinti reikalavimų, kurie bus patvirtinti galutiniu teismo sprendimu, patenkinimą, taip pat užkirsti kelią žalai ar kitiems neigiamiems padariniams dėl teismo proceso trukmės atsirasti.
Paprastai laikinųjų apsaugos priemonių taikymas didesniu ar mažesniu mastu varžo asmens, kurio atžvilgiu jos taikomos, teises ir teisėtus interesus. Tai suponuoja poreikį imtis šių priemonių tik tuomet, kai jos tikrai yra būtinos, ir taikyti tik tokias priemones, kurios yra reikalingos ir proporcingos siekiamam tikslui, o jų taikymas leistų išlaikyti protingą šalių teisių ir teisėtų interesų santykį (CPK 145 str. 2 d.).
Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pritaikė laikinąsias apsaugos priemones – apelianto turto areštą – siekdamas užtikrinti galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą. Pažymėtina, kad poreikį užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą nulemia grėsmė, kad dėl kokių nors priežasčių sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas (CPK 144 str. 1 d.).
Ieškovas ieškinį grindžia tuo, kad atsakovas sudarė žinomai nuostolingą sandorį, bendrovės turtą išmainė į žymiai mažesnės vertės turtą. Šios aplinkybės įrodinėjamos mainų sutartimi, turto vertės pažymomis. Tokios aplinkybės vertintinos kaip atsakovo nesąžiningais veiksmais padaryta žala. Ieškovo įrodinėjamas atsakovo veiksmų nesąžiningumas gali būti vertinamas kaip prielaida, kad patenkinus ieškinį atsakovas gali vengti atlyginti žalą iš savo turto. Todėl pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir areštuoti atsakovo turtą.
Apeliantas nurodo, kad teismas privalėjo preliminariai įvertinti ieškinio pagrįstumą. Toks reikalavimas, nustatytas CPK 144 str. 1 d., įsigaliojo tik 2011 m. spalio 1 d., o skundžiama nutartis priimta iki minėto pakeitimo įsigaliojimo. Todėl pirmosios instancijos teismas, preliminariai nevertindamas ieškinio pagrįstum,o įstatymo reikalavimų nepažeidė.
Kadangi laikinosios apsaugos priemonės visuomet yra susiję su tam tikrų apribojimų taikymu atsakovui, todėl CPK 145 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu. Ekonomiškumo principas, be kita ko, reiškia, kad teismas turi taikyti tik tokias ir tik tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek būtina ir pakanka būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimui įvykdyti. Taikant laikinąsias apsaugos priemones teisingumo principas reikalauja išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą, t. y. laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos tokios ir tiek, kad nesuteiktų nė vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nevaržytų vienos proceso šalies teisių ir teisėtų interesų daugiau, nei būtina tikslui pasiekti (CPK 17, 146 str.). Teismas, nustatydamas apelianto turto arešto eiliškumą ,laikėsi šiuo klausimu suformuotos teismų praktikos – nustatė areštuoti nekilnojamuosius ir kilnojamuosius daiktus, o šio turto nesant ar esant nepakankamai, – ir pinigines lėšas. Taip pat nėra nutarta areštuoti daugiau turto, nei reikalaujama ieškinyje.
Apeliantas nurodo, kad teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės pažeidžia šalių interesų pusiausvyros, proporcingumo ir ekonomiškumo principus. Piniginių lėšų areštas pažeidžia jo interesus, nes apeliantas neturės būtinų lėšų kasdieniams poreikiams tenkinti. Teisėjų kolegija sutinka su šiuo atskirojo skundo argumentu ir sprendžia, jog apeliantui turi būti palikta pragyvenimui reikalinga pinigų sumą. Duomenų apie apelianto šeimos gaunamas pajamas nėra. Apeliantas išlaiko tris vaikus (b. l. 64-66). Kolegijos nuomone, apeliantui turėtų būti palikta pragyvenimui 3 000 Lt dydžio pinigų suma. Pažymėtina, kad ši nutartis neužkerta kelio šalims esant pagrindui kreiptis į teismą su prašymu pakeisti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugpjūčio 30 d. nutartį pakeisti. Leisti T. N. kiekvieną mėnesį išmokėti iš savo sąskaitos iki 3 000 Lt (trijų tūkstančių litų).
Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.
Nutartį siųsti Turto arešto aktų registrui.