Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2007-01-25 · Administracinė byla Nr. I-564-142/2007

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2007-01-25
Bylos Nr.
I-564-142/2007
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Ina Kirkutienė (pirm.), Halina Zaikauskaitė (pran.), Henrikas Sadauskas
Pareiškėjas
A. K., S. K.
Trečiasis asmuo
Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos
Atsakovas
Valstybinė mokesčių inspekcija
Kategorijos
  • 9.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr.I-564-13/2007Procesinio sprendimo kategorija 9.1 (S)
SPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDUVilnius, 2007 m. sausio mėn. 25 d.

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Inos Kirkutienės, teisėjų Halinos Zaikauskaitės (pranešėja), Henriko Sadausko, sekretoriaujant Daliai Staugienei, dalyvaujant pareiškėjams A. K., S. K., pareiškėjų atstovui adv. Vytautui Valašinui, atsakovo atstovui Kęstučiui Kadonui, trečiojo suinteresuoto asmens Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos atstovėms Birutei Švedkauskienei, Genovaitei Kulbienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A. K. ir S. K. skundą dėl sprendimų dalies panaikinimo, atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija (VMI) prie LR finansų ministerijos (FM), trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (VMI).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjai padavė teismui skundą, kuriuo prašo:

panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie LR Vyriausybės 2006 09 14 sprendimą Nr. S-332(7-312/2006);panaikinti Kauno apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos 2006 05 05 sprendimą Nr. (04)-K3-144 ;panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR FM 2006 07 04 sprendimo Nr. 68-97 dalį, kuria S. K. nurodoma sumokėti į biudžetą 57 555 Lt GPM ir 8 630 Lt GPM delspinigių, 5 801 Lt GPM baudą, 47 914 Lt PVM, 9 980 Lt PVM delspinigių ir 4 791 Lt PVM baudą – viso 134 371 Lt;panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie LR Vyriausybės 2006 09 21 sprendimą Nr. S-331(7-315/2006);panaikinti Kauno apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos 2006 05 05 sprendimą Nr. (04)-K3-143 ;panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR FM 2006 07 04 sprendimo Nr. 68-96 dalį, kuria A. K. nurodoma sumokėti į biudžetą 57 981 Lt GPM ir 8716 Lt GPM delspinigių, 5885 Lt GPM baudą, 47 914 Lt PVM, 9 680 Lt PVM delspinigių ir 4 791 Lt PVM baudą – viso 134 967 Lt.

2006 12 22 teisme gautas S. K. skundo patikslinimas, kuriuo S. K. prašo panaikinti MGK prie LRV 2006 09 14 sprendimą Nr. S-332-(7-312/2006) ir VMI prie FM 2006 07 04 sprendimą Nr. 68-97.

Šalies argumentai

Pareiškėjai bendrame skunde paaiškina, kad jiems buvo surašyti tomis pačiomis datomis sprendimai už tuos pačius veiksmus, kad jie būdami sutuoktiniais vykdė individualią veiklą, prekiavo nekilnojamuoju turtu ir todėl nesumokėjo reikiamų gyventojų pajamų mokesčių, PVM

Visuose mokestinio ginčo metu priimtuose sprendimuose konstatuojamos tos pačios aplinkybės dėl pareiškėjų veiksmų, išdėstomi tie patys motyvai dėl paskaičiuotų papildomų mokesčių, vienodais argumentais remiantis pasisakoma dėl pareiškėjų veiklos priskirtinumo individualiai veiklai dėl tokių požymių, kaip veiklos savarankiškumas, ekonominės naudos siekimas, veiklos tęstinumas, kuris suprantamas kaip atsikartojimas. Pareiškėjai su sprendimais nesutinka ir prašo juos panaikinti dalyse dėl mokesčių priskaičiavimo.

Paaiškina, kad sprendimuose pasisakoma, jog nekilnojamojo turto pirkimas-pardavimas priskirtinas komercinei veiklai, atitinka GPMĮ 2 str. 7 d. 1 p. numatytą veiklos rūšį. Paaiškina, kad ne bet koks nekilnojamojo turto pirkimas-pardavimas gali būti pripažintas veiklos savarankiškumu, kad sprendimuose nebuvo atsižvelgta į tai, jog nekilnojamojo turto pirkimas-pardavimas yra sudėtinė operacija, kuriai būtini du susiję elementai – turto įsigijimas ir turto perleidimas, o nesant šių sudėtinių dalių, nėra ir savarankiškos komercinės veiklos. Mano, kad savarankiškas turi būti ir turto įgijimas ir perleidimas. Priimant sprendimus nebuvo surinkta duomenų, kad pareiškėjai įsigydami nekilnojamąjį turtą siekė tokių tikslų, kurie nurodyti sprendimuose. Teigia, kad turtas buvo įsigytas norint perstatyti įsigytus namus ir suteikti galimybę juose gyventi pareiškėjų vaikams. Teigia, kad taip ir buvo padaryta. Tačiau per 4 metus nuo 1999 metų iki 2003 metų keitėsi šeimos gyvenimo aplinkybės, vaikai jau nenorėjo gyventi atskiruose namuose, kurie jau buvo pastatyti, o jų išlaikymas brangiai kainuoja, todėl šeimoje buvo nuspręsta namus parduoti.

Paaiškina, kad dėl šių aplinkybių ir buvo sudaryti atskiro turto – namo ir po juo esančio žemės sklypo du pirkimo pardavimo sandoriai, kurie sprendimuose nepagrįstai išskaidyti į 4 atskirus sandorius. Faktas, kad namai su žemės sklypais parduoti praėjus dideliam laiko tarpui – trims ir daugiau metų, leidžia teigti, kad pareiškėjai ekonominės naudos nesiekė. Tuo metu jie turėjo pastovų darbą ir pajamas, o namai buvo ruošiami šeimos gyvenimui. Pareiškėjų pajamos yra žymiai didesnės nei gautos pardavus nekilnojamąjį turtą. Paaiškina, kad trečio nekilnojamojo turto paradavimas – žemės sklypo ir ant jo pastatyto gyvenamojo namo Gilužių kaime Vilniaus rajone yra susijęs su šeimoje susiklosčiusiomis aplinkybėmis. S. K. vykdė verslą tiek Kaune, tiek Vilniuje ir patys sutuoktiniai 1999 – 2000 metais norėjo persikelti gyventi į Vilnių, nes čia palankiau klostėsi verslas. Po to, 2003-2004 metais pajamos iš verslo padidėjo Kaune ir tai pasprendė šeimos apsisprendimą nevykti gyventi į Vilnių.

Vilniaus rajone Gilužių kaime namą sutuoktiniai statė patys ir jo pardavimo sandoris buvo atsitiktinis. Vertinant namų su žemės sklypais pardavimą iš komercinės pusės matyti, kad jie buvo parduoti pigiau nei tuo metu buvo nustatyta jų rinkos vertė, o tai aiškiai parodo, kad nekilnojamas turtas buvo parduotas „iš reikalo“, o ne siekiant ekonominės naudos.

Nepagrįstai pripažinta, kad buvo 6 turto pirkimo-pardavimo sandoriai. Remiasi Civilinio kodekso 3.117 str. 1 d.

Sprendimuose neatsižvelgta, kad jei gyventojo sutuoktinis pripažįstamas vykdančiu individualią veiklą, tai toks gyventojas savaime netampa jo sutuoktinio vykdomos individualios veiklos dalyviu ir negali būti priskiriamas prie asmenų, vykdančių tokią veiklą. Tai yra nurodyta ir atsakovo GPMĮ 10 str. komentare. Teigia, kad galimai pareiškėjų pateiktos turto ir pajamų deklaracijos turi būti pakeistos (nes jie nurodė tik po pusę gautų pajamų iš turto paradavimo), bet tai neduoda pagrindo priskaičiuoti pajamų mokestį.

Mano, kad mokesčių administratorius neįrodė, jog yra visi individualios veiklos požymiai, todėl apmokestinimas yra nepagrįstas.

Be to, teigia, kad vertinti, ar veikla turi versliškumo požymį, galima tik veiklai po 2003 01 01, kai įsigaliojo GPMĮ, o šiuo atveju vertinti iki 2003 01 01 sudaryti sandoriai, t.y. įstatymas taikytas atgal. Prieš tokį įstatymo taikymą pasisakė Konstitucinis Teismas 1994 03 16 nutarime. Teigia, kad sandoriai buvo sudaryti nekomerciniais tikslais. Paaiškina, kad žemės sklypai turėjo būti parduodami, kai parduodamas namas (CK 6.394 str. 1 ir 2 d.), todėl pasirinktas nuosavybės teisių perleidimo į žemės sklypus būdas neįrodo, kad sandoriai reiškia individualios veiklos kaip tęstinės ir savarankiškos veiklos vykdymą.

Paaiškina, kad skundžiamuose sprendimuose nepilnai pasisakoma dėl pareiškėjų argumentų, susijusių su delspinigių ir baudų skaičiavimu. Remiasi VMI prie FM 2003 01 15 rašte Nr. (06-06)-R-516 „Dėl kai kurių mokesčių administravimo įstatymo nuostatų taikymo“. Šiame rašte yra įpareigojimas užtikrinti, kad mokesčių mokėtojas būtų atleidžiamas nuo delspinigių ir baudų, jeigu jis neteisingai suprato naują mokesčių įstatymą pradiniu jo įsigaliojimo laikotarpiu (po 2003 01 01) ir dėl to jam skiriamos baudos ir skaičiuojami delspinigiai.

Mokesčių administratorius įsigaliojus GPMĮ nebuvo išleidęs komentarų ar paaiškinimų, dėl individualios veiklos nustatymo nuostatų taikymo, todėl pareiškėjai turi būti atleisti nuo baudų ir delspinigių.

Paaiškina, kad nuo 2000 metų Kauno AVMI teikė deklaracijas, nurodė sandorius, tačiau niekada nebuvo keliamas klausimas, kad jie pajamas deklaruoja neteisingai. Tai davė pareiškėjams pagrindą manyti, kad pajamas jie deklaruoja teisingai. Baudos skirtos ir delspinigiai skaičiuojami kaip tik už tuos laikotarpius, kai pareiškėjų deklaracijos buvo pripažintos tinkamomis. Tai parodo, kad mokesčių administratorius pats nežinojo kaip 2003-2004 metais reikia kvalifikuoti individualią veiklą ir tik 2005 metais ėmė taikyti šios veiklos nustatymo kriterijus.

Kadangi pareiškėjų veikloje nėra individualios veiklos požymių, jie negali būti ir PVM mokėtojais.

Šalies argumentai

S. K. skundo patikslinime teigia, kad MGK teiginiai, kad S. K. 2001 – 2005 m. laikotarpiu pirkti bei parduoti nekilnojamojo turto objektai nebuvo naudojami nei sutuoktinių, nei jų šeimos narių asmeniniams poreikiams tenkinti, kad šiais pirkimais-pardavimais buvo siekiama ekonominės naudos, yra nepagrįsti ir neįrodyti, dėl to neteisėtas ir šių pajamų apmokestinimas. Teigia, kad sprendimai dėl mokesčių priskaičiavimo pagrįsti prielaidomis ir spėliojimais, kas sukelia pareigą mokesčių mokėtojui paneigti šias prielaidas ir spėliojimus. Teigia, kad yra nustatyta, jog S. K. nekilnojamojo turto objektus pardavė pigiau, nei įsigijo, arba pigiau, nei į juos investavo, t.y. patyrė nuostolį. Todėl MGK turėjo padaryti išvadą, kad parduodamas nekilnojamąjį turtą pareiškėjas nesiekė ekonominės naudos. MGK nenurodė, kokiais įrodymais pasitvirtina išvada, kad pareiškėjas siekė ekonominės naudos.

Nesutinka su mokesčių administratoriaus teiginiais, kad dukra Jurgita 1999 metais dar nesiekė gyventi Kaune. Teigia, kad nuo 1999 metų iki 2003 metų pasikeitė santykiai šeimoje ir vaikai nebenorėjo gyventi atskiruose namuose, todėl buvo nutarta šiuos namus parduoti. Pakartotinai tvirtina, kad 1999 metais pradėjo didėti UAB „Kaminta“ pajamos Vilniuje, todėl pareiškėjas žemės sklypo 2000 metais įsigijimą Vilniaus rajone ir paskesnę namo statybą paaiškina jo bendrovės Vilniaus filialo pajamų didėjimu. Vėliau pradėjo didėti Kauno filialo pajamos, todėl pareiškėjui neliko prasmės keltis gyventi į Vilniaus rajoną ir dėl to Vilniaus rajone įsigytas turtas buvo parduotas.

Šalies argumentai

S. K. nesutinka su jam taikytu gyventojų pajamų mokesčio tarifu ir teigia, kad turėjo būti taikomas ne 15 procentų GPM tarifas, bet 27 procentų tarifas, kuris taikomas atėmus leidžiamus atskaitymus, nes Gyventojų pajamų mokesčio įstatymas leidžia gyventojui pasirinkti, kuris GPM tarifas taikomas jo pajamoms, t.y. leidžiama taikyti tokį tarifą, kuris yra palankesnis mokesčių mokėtojui. Kadangi pareiškėjas parduodamas nekilnojamojo turto objektus turėjo nuostolių, tai turėjo būti apskaičiuota 0 Lt GPM suma.

Paaiškina, kad mokesčių administratorius nepagrįstai nevertino pareiškėjo sandorių, sudarytų iki 2002 12 31 ir po to pripažino jo veiklos tęstinumą remdamasis neįvertintais sandoriais. Mano, kad iki 2002 12 31 sudaryti sandoriai turėjo būti įvertinti ir turėjo būti nustatyta, kad iki to jis vykdė individualią veiklą. Teigia, kad mokesčių administratorius turėjo ištirti visas su kiekvienu sandoriu susijusias aplinkybes, surinkti visus reikalingus ir pakankamus įrodymus, siekiant konstatuoti, kad buvo pažeistas mokesčio įstatymas.

Netyrus visapusiškai visų aplinkybių, susijusių su kiekvienu sandoriu, kyla pavojus, kad individualią veiklą vykdantis gyventojas negali turto įsigyti sau, po to jį parduoti, nes toks sandoris bus nepagrįstai apmokestintas. Mano, kad dėl to pažeidžiamas mokesčių mokėtojų lygybės principas. Teigia, kad mokesčių administratorius nepagrįstai aiškinosi S. K. turimo nekilnojamojo turto dydį, t.y, kokį turtą jis yra įsigijęs, nes tik tada, kai jis šį turtą realizuos ir deklaruos pajamas, bus galima kelti klausimą dėl pajamų apmokestinimo teisingumo. Mokesčių mokėtojo turimos nuosavybės dydis pagal galiojančius mokesčių įstatymus nėra pagrindas jį apmokestinti. Mano, kad tokiu būdu mokesčių administratorius nustatinėjo šiam ginčui teisiškai nereikšmingas aplinkybes.

Šalies argumentai

Teisminio bylos nagrinėjimo metu pareiškėjai ir jų atstovas palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė skundą tenkinti.

Atsiliepimas

Atsakovė Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos pateikė teismui atsiliepimą į skundą, kuriame pasisako, kad su skundu nesutinka (b.l. 168-171, 189-190).

Paaiškina, kad pareiškėjai, neįregistravę prekybos nekilnojamuoju turtu individualios veiklos, per tęstinį 2001-2005 metų laikotarpį pagal pirkimo pardavimo sutartis pardavė nekilnojamojo turto objektų ir iš šių sandorių gavo ekonominę naudą. Nustačiusi, kad minėti objektai nebuvo naudojami nei sutuoktinių, nei jų šeimos narių asmeniniams poreikiams tenkinti, inspekcija konstatavo, kad pareiškėjų 2003 – 2004 metais iš nekilnojamojo turto pardavimo gautos pajamos priskiriamos pajamoms, gautoms iš individualios veiklos, nes atitinka individualios veiklos požymius: savarankiškumą, tęstinumą ir ekonominės naudos siekimą. Remiasi individualios veiklos sąvoka nustatyta Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (GPMĮ) 2 str. 7 dalyje.

Atsakovė išvardija pareiškėjų 2003 metais sudarytus keturis nekilnojamojo turto objektų – dviejų naujai pastatytų gyvenamųjų namų ir dviejų žemės sklypų – pardavimo sandorius ir kitus 2004 metais pareiškėjų sudarytus nekilnojamojo turto paradavimo sandorius ir konstatuoja, kad šiuo atveju nagrinėjami 2003 – 2004 metais susidarę teisiniai santykiai dėl šiais metais gautų nekilnojamojo turto pardavimo pajamų priskyrimo prie individualios veiklos pajamų.

Teigia, kad inspekcija surinko pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog pareiškėjai vykdė individualią nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo veiklą, nes nuo 2002 metų iki patikrinimo datos nuolat pirko ir pardavė nekilnojamąjį turtą. Paaiškina, kad tai įrodo ir pareiškėjų turto ir pajamų deklaracijoje už 2002 metus deklaruotos 20359 Lt gautos pajamos, tame tarpe 4000 Lt pajamos, gautos pardavus jungtinės nuosavybės teise priklausiusį 6 arų žemės sklypą Nr. 879, Narsiečiai, Kaunas; 5000 Lt pajamos gautos pardavus 0,1163 ha žemės sklypą su nebaigtu statyti gyvenamuoju namu, (duomenys neskelbtini), Kaunas. Be to, patikrinimo akte yra nurodytos pareiškėjų 2001 metų išlaidos (viso 239190 Lt) žemės sklypų pirkimui.

Atsiliepimas

Atsakovė paaiškina, kad pareiškėjai 2004 metais įsigijo 100 vnt. 10 000 Lt vertės UAB „Pasparas“ akcijų, o 2005 10 20 šį bendrovė perregistruota į UAB „Kamintos investicija“ suformuojant įstatinį kapitalą (turtiniu įnašu) iki 22 308 200 Lt. Pareiškėjai apmokėjo už įsigytas akcijas turtu, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, t.y. žemės sklypais, prieš tai pakeičiant žemės sklypų paskirtį ir išdalinant į 59 sklypus. Atsakovė teigia, kad inspekcija nustatė, jog pareiškėjai gyvenamaisiais namais su žeme prekiavo jau nuo 2002 metų, 2003-2005 metais taip pat sudarė nemažai nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sandorių, t.y. buvo vykdomas nevienkartinis, nuolatinis sandorių nekilnojamuoju turtu sudarymas, tęstinis tokių sandorių sudarymo laikotarpis (atsikartojamumas), sudaro pagrindą konstatuoti tokios veikos tęstinumo požymį. Paaiškina, kad iki 2003 01 01 (GPMĮ įsigaliojimas) pareiškėjų sudaryti nekilnojamo turto pardavimo sandoriai nebuvo įvertinti kaip individuali veikla ir iš jų gautos pajamos nepriskirtos pajamoms gautoms iš individualios veiklos, tačiau į juos buvo atsižvelgta įvertinant kitų sandorių pobūdį – ekonominės naudos siekimą.

Pagal patikrinimo metu surinktus įrodymus atsakovė pripažino, kad pareiškėjų vykdoma veikla buvo savarankiška, nes buvo atliekama nepriklausomai nuo kokių nors kitų asmenų, parduotas nekilnojamas turtas nuosavybės teise priklausė pareiškėjams, kurie savarankiškai sprendė visus su šiais sandoriais susijusius klausimus (išlaidų dengimas, pajamų deklaravimas).

Nesutinka su pareiškėjų teiginiais, kad 2003 metais parduotus du gyvenamuosius namus statė vaikams, o pasikeitus vaikų šeimyninėms aplinkybėms, nusprendė juos parduoti. Paaiškina, kad tokie pareiškėjų teiginiai prieštarauja faktinėms aplinkybėms. Taip pat nesutinka su pareiškėjų teiginiais dėl jų siekio persikelti gyventi į Vilnių, paaiškina, kad pareiškėjo S. K. verslas sėkmingai buvo vykdomas ir plečiamas tiek Vilniuje, tiek Kaune, be to nekilnojamas turtas niekada nebuvo naudojamas šeimos poreikiams tenkinti.

Taip pat atsakovė nesutiko su pareiškėjo S. K. patikslintu skundu.

Atsiliepimas

Atsiliepime paaiškino, kad tai, kad pareiškėjai nekilnojamojo turto objektus pardavė pigiau, nei įsigijo arba pigiau, nei į juos investavo, šio ginčo esmei įtakos neturi. Paaiškina, kad GPMĮ apibrėžia dvi skirtingas pagal prigimtį gyventojo vykdomas veiklas – tai darbo veikla ir individuali veikla. Individualios veiklos nustatymui nesvarbu, ar ši veikla buvo pelninga. Pagal GPMĮ svarbu yra siekis gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį. Teigia, kad nustatyta, jog iš veiklos pareiškėjai gavo pajamų, todėl siekis gauti pajamų net neįrodinėtinas.

Paaiškina, kad pagal bendrąsias įrodinėjimo taisykles kiekviena ginčo šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar poziciją. Būtent pareiškėjai turi įrodyti aplinkybes, jog namai buvo statomi ne vykdant ekonominę veiklą, o šeimos poreikiams. Atsakovė teigia, kad ji pateikė įrodymus, kuriais nuginčijami pareiškėjų teiginiai. Paaiškina, kad pareiškėjams leidimas statybai, adresu (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), Kaune, išduotas 2000 12 15, o tuo tarpu jų dukra J. išsituokė 1999 06 17 ir jau 1999 12 10 iš busimojo sutuoktinio pati nupirko žemę su gyvenamuoju namu, kuriame gyvena iki šiol. Pareiškėjų dukra J. nuo 1999 12 10 nuosavybės teise įsigijo žemės sklypą su gyvenamuoju namu Kauno raj. Babtų miestelyje. 2003 01 21 J. K. bendrosios jungtinės nuosavybės teises įsigijo poilsio patalpų Neringoje. Paaiškina, kad pareiškėjų sūnaus R. šeimyninė padėtis statybų laikotarpiu nebuvo pasikeitusi. Jis nesinaudojo nei vienu tėvų pastatytu namu. Teigia, kad pareiškėjui S. K. buvo taikytas palankesnis GPM tarifas, tai aprašyta patikrinimo akte.

Prašo atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Teisminio nagrinėjimo metu atsakovės atstovas palaikė atsiliepimo argumentus ir prašė skundo netenkinti.

Atsiliepimas

Kauno AVMI atsiliepime į skundą (b.l. 185-186) pasisako, kad su skundo reikalavimais nesutinka.

Paaiškina, kad pareiškėjų veikla pagrįstai pripažinta individualia, nes pažeidimų padarymo metu galiojusios PVM įstatymo redakcijos 2 straipsnyje buvo nustatyta, kad ekonominė veikla laikoma veikla įskaitant gamybą, prekybą ir kita, kuria siekiama gauti bet kokių pajamų neatsižvelgiant į tai, ar ją vykdant siekiama gauti pelno. Pagal to paties įstatymo 71 str. nustatyta prievolė registruotis PVM mokėtoju ir skaičiuoti PVM bei mokėti PVM į biudžetą, kai paslaugų suma per metus viršija 100 000 Lt. Teigia, kad pareiškėjams mokesčiai, delspinigiai ir baudos apskaičiuotos pagrįstai. Prašo skundą atmesti.

Teisminio nagrinėjimo metu Kauno AVMI atstovės prašė skundo netenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Teismas, įvertinęs bylos rašytinę medžiagą, šalių paaiškinimus, liudytojų parodymus, daro išvadą, kad skundas netenkintinas.

Ginčas kilo Kauno AVMI 2006 02 24 Patikrinimo aktu Nr. 21-08-05-41-9 ir 2006 02 24 Patikrinimo aktu Nr. 21-08-05-41-10 nustačius faktines aplinkybes, kad 2003 metais buvo sudaryti nekilnojamojo turto pardavimo sandoriai: 1) gyvenamojo namo, adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, kurio plotas 246,83 kv.m., statyto pagal A. K. 2000 12 15 išduotą leidimą vykdyti statybos darbus Nr. 1161-7-00, nugriaunant esamą gyvenamąjį namą, statyba baigta 2003 02 13, įsigijimo vertė 258 558 Lt, namas parduotas privačiai bendrovei „Bigstone projekt limited“ pagal 2003 03 07 pardavimo sutartį; 2) žemės sklypo adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, 0,0674 ha, pirkto A. K. ir S. K. už 15 000 Lt pagal 1999 07 13 sutartį, kuris parduotas N. B. už 10 000 Lt pagal 2003 03 07 pirkimo pardavimo sutartį; 3) gyvenamojo namo adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, kurio plotas 167,06 kv.m., rekonstruoto pagal A. K. 2000 12 15 išduotą leidimą vykdyti statybos darbus Nr. 1160-7-00, statyba baigta 2003 02 13, įsigijimo vertė 159 546 Lt, parduoto E. D. už 159 000 Lt pagal 2003 11 20 sutartį; žemės sklypo adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, 0,0325 ha ploto, kurį A. K. nupirko už 15 000 Lt pagal 1999 07 13 sutartį ir parduoto E. D. už 100 000 Lt. Taip pat Patikrinimo aktuose konstatuota, kad S. K. 2004 metais pardavė gyvenamąjį namą, baigtumas 86 procentai, adresu Gilužių kaimas, Vilniaus rajonas, kurio plotas 243,66 kv.m., statytas pagal S. K. 2001 10 09 išduotą leidimą vykdyti statybos darbus, parduotas namas M. G. už 259 000 Lt pagal 2004 06 28 sutartį, taip pat parduotas žemės sklypas Gilužių kaime, Vilniaus rajone, plotas 0,2471 ha M. G. už 141 000 Lt, sklypas K. pirktas už 58 000 Lt pagal 2000 11 29 sutartį.

Šių faktinių aplinkybių pareiškėjai neginčija. Pareiškėjai nesutinka su tuo, kad šio nekilnojamojo turto pirkimas ir pardavimas priskirti individualiai veiklai, jie teigia, kad paminėtas nekilnojamas turtas pirktas jų šeimos poreikiams, tačiau pripažįsta, kad šeima šiuo turtu nesinaudojo, paaiškina, kad dėl susiklosčiusių aplinkybių, t.y. S. K. ir A. K. norėjo keltis gyventi į Vilnių dėl to, kad bendrovė, kurioje dirba S. K. pradėjo veiklą Vilniuje ir tuo laikotarpiu, kai buvo įsigytas nekilnojamas turtas, Vilniuje veikla buvo sėkmingesnė, Kaune įsigytas turtas buvo skirtas vaikams, bet vaikai atsisakė gyventi pastatytuose namuose, todėl teko juos parduoti.

Pareiškėjai iš esmės nesutinka su pajamų, gautų iš minėtų sandorių apmokestinimu ir dėl įstatymų skirtingo aiškinimo ir dėl neteisingai skaičiuoto mokesčių tarifo.

Pareiškėjų gautos pajamos iš minėtų sandorių buvo apmokestintos dėl to, kad mokesčių administratorius, vadovaudamasis Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 str. 7 dalimi pareiškėjų veiklą pripažino individualia veikla (pagal įstatyme nurodytus požymius). Mokesčiai priskaičiuoti vadovaujantis GPMĮ 27 str. 1 ir 7 d. nuostatomis, PVM įstatymo 71 str. 1-2 d., 32 str., 85 str. 1 ir 2 d., taip pat vadovaujantis šiais įstatymais ir MAĮ 96 str. 2 d. priskaičiuoti delspinigiai.

Mokestinių ginčų komisija prie LRV 2006 09 14 ir 2006 09 21 sprendimais paliko galioti VMI prie FM sprendimus.

Teismas sutinka su MGK sprendimuose išdėstytais motyvais dėl to, kad mokesčių administratoriai pagrįstai pareiškėjų 2003-2004 metais iš nekilnojamojo turto pardavimo gautas pajamas priskyrė pajamoms, gautoms iš individualios veiklos. Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo, įsigaliojusio 2003 01 01 2 straipsnio 7 dalyje individuali veikla apibūdinamam kaip savarankiška veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį.

Pareiškėjai nepagrįstai aiškina, kad minėtų sandorių vertinimui negali būti taikomos GPMĮ, įsigaliojusio tik nuo 2003 01 01 2 str. 7 dalies 1 punkto nuostatos apibrėžiančios, kas laikytina individualia veikla. Visų pirma, pajamos gautos jau galiojant šio įstatymo nuostatoms. Antra, ir iki 2003 metų galiojusiuose mokestiniuose įstatymuose buvo apibrėžiama analogiška veikla (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 10 20 nutartis administracinėje byloje Nr. A/14-916/06). Iki 2003 01 01 galiojęs Lietuvos Respublikos fizinių pajamų mokesčio laikinasis įstatymas nustatė gyventojų pajamų iš ūkinės komercinės veiklos taip pat pajamų, gautų pardavus gyventojų turtą apmokestinimą (Įstatymo 33 straipsnis). Be to, per nurodytą laikotarpį, per kurį turtas buvo įsigytas ir parduotas, galiojo ir PVM įstatymo nuostatos apibrėžiančios ir paaiškinančios ekonominės veiklos sąvoką (PVM įstatymo 2 straipsnis), todėl nėra pagrindo pripažinti, kad šio ginčo atveju mokesčių administratoriai įstatymą taikė atgal, taip pat nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjams nebuvo žinoma, kokie požymiai apibūdina ekonominę veiklą, kuria siekiama gauti pajamų.

Taip pat nepagrįstas pareiškėjų aiškinimas, kad įvertinant minėtus sandorius, nėra ir GPMĮ 2 str. 7 d. 1 punkte apibrėžtos individualios veiklos, nes nėra visų šios veiklos požymių. Teigia, kad nėra nei veiklos savarankiškumo, nei ekonominės naudos siekimo, nei tęstinumo.

Teismas pripažįsta, kad byloje surinkti įrodymai patvirtina faktines aplinkybes, jog įsigydami ir vėliau parduodami nekilnojamąjį turtą pareiškėjai veikė savarankiškai. Vietos mokesčių administratorius nustatė, kad pareiškėjai kaip sutuoktiniai veikė kartu, deklaravo savo pajamas už 2001-2004 metus, kartu pirko ir pardavė nekilnojamąjį turtą kartu, todėl tokie pareiškėjų veiksmai teisingai kvalifikuoti kaip jų savarankiški veiksmai.

Pareiškėjai šios aplinkybės nenuginčijo. Byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų manyti, kad sandorių sudarymui įtakos turėjo kiti asmenys. Nekilnojamąjį turtą pareiškėjai įsigijo savarankiškai, patys užsiėmė namų statyba (gavo leidimus), vėliau patys niekieno neįtakojami pardavė nekilnojamą turtą. Teisme apklausti liudytojais pareiškėjų vaikai R. K. ir J. K. G. neaiškino, kad jie turėjo problemų dėl gyvenamojo ploto, kad jie būtų prašę tėvų sudaryti jiems geresnes gyvenimo sąlygas, priešingai jie paaiškino, kad visą laiką turėjo, kur gyventi, kad gyveno ten, kur patys pasirinko ir tėvų statomi namai jiems nebuvo reikalingi, nes taip susiklostė jų asmeninis gyvenimas.

Teismas sutinka tiek su mokesčių administratorių, tiek su MGK išdėstytais argumentais, jog pareiškėjų veiklos įvertinimui turėjo įtakos ir kiti sandoriai, nors iš jų gautos pajamos ir nebuvo apmokestintos. Pareiškėjai neneigia, kad šie sandoriai vyko, tačiau teigia, kad jie šiame ginče negalėjo būti vertinami (tai 2001, 2002 metais sudaryti nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sandoriai, 2004 – 2005 metais vykę sandoriai su UAB „Pasparas“ akcijomis ir nekilnojamuoju turtu, kuriuo apmokėta už akcijas). Šie sandoriai rodo veiklos tęstinį pobūdį, pasikartojamumą. Todėl ir 2003 – 2004 metų sandoriai, iš kurių gautos pajamos buvo apmokestintos, pagrįstai pripažinti kaip sudaryti turint tikslą gauti pajamas, o ne atsitiktiniai, sudaryti siekiant savo šeimos asmeninių poreikių – turėti atitinkamą gyvenamąją vietą – tenkinimui. Minėta, kad byloje nėra įrodymų, jog Kauno mieste Vaisių gatvėje įgytas nekilnojamas turtas buvo įsigytas, po to statomi namai pareiškėjų vaikų poreikiams. Faktinės aplinkybės, nustatytos iš liudytojų R. K. ir J. K. G. parodymų, leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjų vaikai niekada šiuose namuose negyveno ir nesiruošė gyventi. Taigi pareiškėjų argumentai susiję su paaiškinimais, kad nekilnojamas turtas įgytas šeimai, ypatingai atsižvelgiant į jų kitą veiklą tuo pačiu periodu, nepasitvirtina.

Dėl to teismas nesutinka su pareiškėjo S. K. skunde išdėstytais argumentais, jog mokesčių administratorių sprendimai priskaičiuoti mokesčius nuo pajamų, gautų pagal 2003-2004 sandorius pagrįsti tik spėjimais ir prielaidomis, o tokių spėjimų ir prielaidų mokesčių mokėtojas neprivalo nuginčyti. Mokesčių administratorių sprendimai pripažinti sandorius individualia veikla pagrįsti konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis, t.y. kita pareiškėjų vykdyta veikla, tuo, kad įsigytas turtas niekada nebuvo naudojamas šeimos poreikiams, tuo, kad neįrodytas tokio poreikio buvimas.

Kaip teisingai paaiškina VMI atsiliepime, pagal MAĮ 67 straipsnio nuostatas pagrįstai apskaičiuotą mokestį nuginčyti turi mokesčio mokėtojas. Tuo tarpu mokesčių mokėtojai šio ginčo atveju nepateikė įtikinamų įrodymų, kad mokestis apskaičiuotas nepagrįstai. Šio ginčo atveju tokiais įrodymais turėtų būti įrodymai, patvirtinantys, kad individualios veiklos pareiškėjai nevykdė. Todėl svarbūs būtų ir pareiškėjų paaiškinimai dėl kitų sandorių su nekilnojamuoju turtu, kurie buvo įvertinti kaip įrodymas, kad veikla turėjo pasikartojantį ir tęstinį pobūdį.

Teismas sutinka ir su MGK išdėstytais argumentais, kodėl nepriimami pareiškėjų paaiškinimai dėl namo Vilniaus rajone, Gilužių kaime įgijimo savo poreikiams.

Dėl pareiškėjų nurodomų argumentų, jog nekilnojamas turtas buvo parduotas negaunant ekonominės naudos, t.y. pigiau nei buvo įgytas, teismas daro išvadą, kad pareiškėjai neįrodė, jog sandoriais negauta ekonominė nauda. S. K. rašo, kad mokesčių administratoriai neįvertino tos aplinkybės, jog nekilnojamas turtas parduotas pigiau nei į tą turtą buvo investuota. Tačiau pareiškėjai nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, kiek lėšų jie investavo į namų statymą bei rekonstravimą (S. K. paaiškinimas MGK byloje 6.11-05-(7-312/2006)-2, lapas 39), todėl šis pareiškėjo teiginys nėra įrodytas. Be to, vertinant gyventojo veiklą kaip ekonominės naudos siekimą, nebūtina nustatyti, ar tokia veikla davė ar nedavė ekonominės naudos, nes pakanka, kad tokios naudos būtų siekiama. Pareiškėjų veikla per 2001-2005 metų laikotarpį sudarant įvairaus pobūdžio sandorius su nekilnojamuoju turtu patvirtina, kad šia veikla buvo siekiama ekonominės naudos. Vertinant individualios veiklos buvimą svarbu nustatyti, kad veiklos tikslas yra ekonominės naudos gavimas, o ar realiai pavyko tokį tikslą pasiekti nėra svarbu. Iš tiesų bet kokia individuali veikla, kuria siekiama ekonominės naudos, gali nepasiteisinti, atskiri sandoriai gali būti ir nepelningi. Be to, šiuo atveju pareiškėjai ekonominės naudos siekimo nebuvimą įrodinėja tuo, kad dalis nekilnojamojo turto parduota už mažesnę kainą nei jų rinkos vertė, kurią pareiškėjai nurodė deklaruodami įsigytų namų vertę, t.y. Kaune Vaisių gatvėje 38 ir 38 a namai atitinkamai deklaruoti 159 546 Lt ir 258 558 Lt, Vilniaus rajone Gilužių kaime pareiškėjų pastatyto namo deklaruota vertė 285 000 Lt (turto įsigijimo vertė deklaruota pagal tuo metu galiojusio Gyventojų pajamų brangiam turtui įsigyti arba kitų įsigytų bei perleidžiamų lėšų deklaravimo įstatymą). Tuo tarpu šie objektai parduoti už mažesnę kainą nei pareiškėjų deklaruota jų vertė. Šiuo atveju turi būti taikomos Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nuostatos, o pagal šio Įstatymo 18 straipsnį negalima teigti, kad pareiškėjai negavo ekonominės naudos. Šiame straipsnyje nustatyti leidžiami atskaitymai, susiję su individualios veiklos pajamų gavimu. GPMĮ 18 str. 1 dalyje nustatyta, kad leidžiamus atskaitymus bei jų apskaičiavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Vykdant šią įstatymo nuostatą priimtas Finansų ministro 2002 09 25 įsakymas Nr. 303 (su vėlesniais pakeitimais), nustatantis Nuolatinio Lietuvos gyventojo su individualios veiklos pajamų gavimu susijusius leidžiamus atskaitymus bei jų apskaičiavimo tvarką (toliau – Tvarka). Tiek minėtame GPMĮ 18 straipsnyje, tiek Finansų ministro patvirtintoje tvarkoje esančios nuostatos leidžia apskaičiuoti iš individualios veiklos gautų pajamų dydį taikant tam tikrus leidžiamus atskaitymus. Šio ginčo atveju minėtuose teisės aktuose nurodyti atskaitymai nepriskirtini leidžiamiems. Finansų ministro įsakymu Nr. 303 patvirtintos Tvarkos 10 punkte nustatyta, kad leidžiamiems atskaitymams nepriskiriamos gyvenamųjų pastatų ir patalpų įsigijimo išlaidos, 12, 13 , 14 punktuose nustatyta, kad leidžiamiems atskaitymams gali būti priskirtos tik tokio turto įsigijimo išlaidos, kurios buvo centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka deklaruotos mokesčių administratoriui. Be to, GPMĮ 18 str. 4 dalis iš viso draudžia leidžiamus atskaitymus, kai jų suma viršija per tą mokestinį laikotarpį faktiškai gautų individualios veiklos pajamų sumą. Šiuo atveju pareiškėjai leidžiamiems atskaitymams priskirtino turto įsigijimo nustatyta tvarka nedeklaravo, todėl jų gautos pajamos skaičiuojamos netaikant minėtų teisės aktų nuostatų ir tuo pačiu skaičiuojant GPMĮ nustatytus mokesčius negali būti atimta deklaruota turto įsigijimo rinkos vertė. Dėl to mokesčių administratoriai pagrįstai taikė pareiškėjams palankesnį 15 procentų mokesčio tarifą. GPMĮ 6 straipsnyje nustatyta, kad 15 procentų tarifas taikomas pajamoms gautoms iš individualios veiklos, jeigu gyventojo sprendimu iš šių pajamų neatimti šio Įstatymo 18 straipsnyje nustatyti leidžiami atskaitymai. Šiuo atveju leidžiami atskaitymai negalimi, todėl mokesčio tarifas taikytas teisingai.

Pareiškėjai skunduose nepagrįstai teigia, kad mokestinį ginčą sprendusios institucijos nemotyvavo, kodėl atmesti pareiškėjų argumentai dėl baudų ir delspinigių priskaičiavimo. Tiek VMI sprendimuose, tiek MGK sprendimuose aptarti pareiškėjų argumentai ir dėl to, kad jie pajamas deklaravo (dėl to VMI sumažino baudų dydį) ir dėl mokestinio įstatymo komentarų bei Finansų ministerijos raštuose esančių nuostatų taikymo, t.y. pasisakė, kad šiuo atveju taikomas įstatymas. Mokestinį ginčą nagrinėjusios institucijos mokesčius, baudas ir delspinigius priskaičiavo teisingai ir pagrįstai atmetė pareiškėjų argumentus.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi LR ABTĮ 85 str., 86 str., 87 str., 88 str. , 127 str.,

nusprendė:

Pareiškėjų A. K. ir S. K. skundus atmesti.

Sprendimas per 14 dienų apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos Vyriausiajam administraciniam teismui paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos Vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Ina KirkutienėHenrikas SadauskasHalina Zaikauskaitė