Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės-Šipkauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jūratės Bliznikaitės-Povilanskienės ir Sigitos Fomičiovos,

žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo C. C. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2024 m. gegužės 17 d. sprendimą Nr. 24S123930 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo buvo nuspręsta neišduoti pareiškėjui leidimo nuolat gyventi Lietuvoje; 2) įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo pateiktą prašymą išduoti jam leidimą nuolat gyventi Lietuvoje. Taip pat prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2024 m. gegužės 17 d. sprendimo Nr. 24S123930 teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad pareiškėjas 2023 m. gruodžio 28 d. pateikė prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi tuo pagrindu, kad jis pragyveno Lietuvos Respublikoje teisėtai be pertraukos pastaruosius 5 metus turėdamas teisę gyventi Lietuvos Respublikoje suteikiantį ar patvirtinantį dokumentą arba nacionalinę vizą.

Migracijos departamentas 2024 m. balandžio 2 d. priėmė sprendimą Nr. 24S90202, kuriuo nusprendė panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. 760194527, galiojantį iki 2024 m. balandžio 5 d. Minėtas sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindais.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi, Migracijos departamentas, įvertinęs visus duomenis priėmė 2024 m. gegužės 17 d. sprendimą Nr. 24S123930 neišduoti leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.

Pareiškėjas, nesutikdamas su Migracijos departamento 2024 m. gegužės 17 d. sprendimu Nr. 24S123930, kreipėsi į teismą.

Ginčo teisinius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“.

Pagal UTPĮ 2 straipsnio 15 dalyje nurodyta, jog leidimas nuolat gyventi – dokumentas, suteikiantis užsieniečiui teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir patvirtinantis užsieniečio nuolatinio gyventojo statusą. Šį leidimą užsienietis gali gauti, jeigu atitinka vieną iš UTPĮ 53 straipsnyje išdėstytų leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindų ir UTPĮ 26 straipsnio 1 dalies 1-3 punktuose nustatytas sąlygas. UTPĮ 53 straipsnio 1 dalies 8 punktas nustato, kad leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis pragyveno Lietuvos Respublikoje teisėtai be pertraukos pastaruosius 5 metus turėdamas UTPĮ nurodytą teisę gyventi Lietuvos Respublikoje suteikiantį ar patvirtinantį dokumentą arba nacionalinę vizą. Leidimą nuolat gyventi išduodant UTPĮ 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytu pagrindu, užsieniečio pragyventas laikotarpis apskaičiuojamas Vidaus reikalų ministro nustatyta tvarka (UTPĮ 53 straipsnio 3 dalis). Pragyvento laikotarpio nepertraukia buvimo už atitinkamai Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teritorijos ribų laikas, jeigu jis netrunka ilgiau kaip 6 mėnesius iš eilės ir iš viso per 5 metų laikotarpį nesudaro daugiau kaip 10 mėnesių (UTPĮ 53 straipsnio 10 dalis). Tai reiškia, kad kreipiantis dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo UTPĮ 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytu pagrindu vertinamas buvimo už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų laikas.

Nors pareiškėjas skunde nurodo, jog atitinka Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytas sąlygas, t. y. pragyveno Lietuvos Respublikoje teisėtai be pertraukos pastaruosius 5 metus, tačiau teismas su tokia pareiškėjo pozicija nesutinka.

Pažymėtina, jog Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyta, kad leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus ir turėjo leidimą laikinai gyventi. Taigi Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtinta, kad leidimas nuolat gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas esant dviem sąlygoms: 1) jis pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus; 2) turėjo leidimą laikinai gyventi. Minėtos sąlygos nėra fakultatyvios, t. y. leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje siekiantis gauti užsienietis privalo atitikti jas abi. Pažymėtina, jog vertinant, ar užsienietis atitinka minėtas sąlygas, pirmiausiai turi būti atsižvelgta, ar pastaruosius 5 metus be pertraukos Lietuvos Respublikoje jis pragyveno teisėtai. Kilus įtarimų, kad teikdamas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, užsienietis pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis ar neatitiko kitų Įstatyme nustatytų tokiam leidimui išduoti nustatytų kriterijų, jam išduotas leidimas laikinai gyventi turi būti naikinamas. Negali būti laikoma, jog tokio nepagrįstai išduoto leidimo laikinai gyventi galiojimo metu užsienietis Lietuvos Respublikoje gyveno teisėtai, t. y. kad jis atitiko vieną iš minėtų Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytų leidimo nuolat gyventi išdavimo sąlygų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3933-624/2018, 2019 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5450-822/2018; 2019 m. gegužės 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4000-822/2019 ir kt.).

Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V-445 patvirtinto Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos aprašo 47 punkte nurodyta, jog jeigu leidimą nuolat gyventi gauti siekia užsienietis, turintis nacionalinę vizą ar leidimą laikinai gyventi, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas turi Vizos aprašo ar Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 „Dėl Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, nustatyta tvarka įvertinti, ar nėra nacionalinės vizos ar leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų. Jei toks pagrindas nustatomas, sprendimas dėl nacionalinės vizos ar leidimo laikinai gyventi panaikinimo priimamas kartu su sprendimu neišduoti leidimo nuolat gyventi.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjas per pastaruosius 5 metus turėjo šiuos dokumentus, suteikiančius asmeniui teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir patvirtinančius jo nuolatinio gyventojo statusą, t. y. nacionalinę vizą, galiojusią nuo 2019 m. kovo 7 d. iki 2020 m. vasario 10 d. ir taip pat leidimus laikinai gyventi, išduotus ir pakeistus UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 6 punktu ir 46 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, t. y. Nr. LT7505849, galiojusį nuo 2020 m. vasario 6 d. iki 2021 m. vasario 7 d., Nr. 760016276, galiojusį nuo 2021 m. vasario 7 d. iki 2021 m. rugsėjo 27 d., leidimą laikinai gyventi, išduotą UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 15 punkto pagrindu, t. y. Nr. 760051495, galiojusį nuo 2021 m. rugsėjo 3 d. iki 2022 m. rugsėjo 4 d., nacionalinę vizą, galiojusią nuo 2022 m. rugsėjo 5 d. iki 2022 m. gruodžio 26 d., leidimą laikinai gyventi, išduotą UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, t. y. Nr. 760194527, galiojusį nuo 2022 m. spalio 19 d. iki 2024 m. balandžio 5 d.

Kaip matyti, prašymo išduoti leidimą nuolat gyventi nagrinėjimo metu atsakovas nustatė, kad 2022 m. spalio 19 d. pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760194527 tuo pagrindu, kad jis ketino dirbti (duomenys neskelbtini). Tačiau Migracijos departamentas, sutikrinęs duomenis apie pareiškėjo darbovietes Lietuvos Respublikoje ir nustatęs, kad pareiškėjas (duomenys neskelbtini) įdarbintas nebuvo, nuo 2024 m. vasario 7 d. dirba VšĮ BRCA neturėdamas Migracijos departamento sprendimo leisti pakeisti darbdavį, 2024 m. balandžio 2 d. priėmė sprendimą Nr. 24S90202 panaikinti minėtą leidimą laikinai gyventi ir nuo 2024 m. balandžio 6 d. šis leidimas laikinai gyventi paskelbtas negaliojančiu.

Iš byloje esančių duomenų ir teismų informacinės sistemos „Liteko“ matyti, jog pareiškėjas atsakovo 2024 m. balandžio 2 d. sprendimo Nr. 24S90202, kuriuo nuspręsta panaikinti minėtą leidimą laikinai gyventi pareiškėjui, neskundė. Taigi, minėtas sprendimas yra įsiteisėjęs ir turi prejudincinę galią šioje byloje. Kas reiškia, jog atsakovas išnagrinėjęs prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi ir remdamasis prejudiciniais faktais (nustatytais 2024 m. balandžio 2 d. sprendime Nr. 24S90202) pagrįstai priėmė 2024 m. gegužės 17 d. sprendimą Nr. 24S123930 (ginčijamą šioje byloje) neišduoti leidimo pareiškėjui nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, kadangi pareiškėjas neatitinka vienos iš Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtintos sąlygos, t. y. pragyventi Lietuvos Respublikoje teisėtai, be pertraukos pastaruosius 5 metus, kadangi laikotarpiu nuo 2022 m. spalio 19 d. iki 2024 m. balandžio 5 d. jam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas neteisėtai.

Teismas su tokiais pareiškėjo argumentais nesutinka. Šiuo atveju nustatyta, jog atsakovas būtent 2024 m. balandžio 2 d. sprendimu Nr. 24S90202, o ne ginčijamu Sprendimu konstatavo, jog leidimas laikinai gyventi, kuris galiojo nuo 2022 m. spalio 19 d. iki 2024 m. balandžio 5 d. buvo išduotas neteisėtai, kadangi minėtas leidimas buvo išduotas tuo pagrindu, kad pareiškėjas ketino dirbti (duomenys neskelbtini), tačiau buvo nustatyta, kad pareiškėjas minėtoje bendrovėje įdarbintas nebuvo ir nedirbo. Kadangi 2024 m. balandžio 2 d. sprendimas Nr. 24S90202 įsiteisėjo, atsakovas priimdamas ginčijamą Sprendimą pagrįstai rėmėsi jame nustatytais prejudiciniais faktais dėl to, jog leidimas laikinai gyventi nuo 2022 m. spalio 19 d. iki 2024 m. balandžio 5 d. buvo išduotas neteisėtai ir dėl ko pareiškėjas nelaikomas pragyvenusiu Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus.

Pareiškėjas skunde nurodo, jog pateikė atsakovui įrodymus dėl darbo (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas taip pat nurodo, jog jis negali būti atsakingas už trečiųjų asmenų (pvz. atsakingų (duomenys neskelbtini) darbuotojų) veiksmus ar neveikimą, jeigu jie neatliko ar netinkamai atliko savo pareigas, t. y. nepranešė Sodrai apie pareiškėjo įdarbinimą. Pareiškėjas skunde aiškina, jog atsakovas pripažindamas, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje laikotarpiu nuo 2022 m. spalio 19 d. iki 2024 m. balandžio 5 d. buvo neteisėtas veikė ultra vires, kadangi Įstatymo 39 straipsnyje yra nustatytas baigtinis sąrašas atvejų, kuomet užsienietis yra laikomas gyvenančiu Lietuvoje neteisėtai, o šiuo atveju atsakovas nenustatęs nei vieno iš Įstatymo 39 straipsnyje nustatytų pagrindų padarė išvadą dėl pareiškėjo neteisėto gyvenimo Lietuvoje.

Teismas pažymi, jog nagrinėjamos bylos ginčo dalykas yra atsakovo 2024 m. gegužės 17 d. sprendimo Nr. 24S123930 teisėtumas ir pagrįstumas, kuriuo nebuvo nuspręsta, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2022 m. spalio 19 d. iki 2024 m. balandžio 5 d. gyveno Lietuvoje neteisėtai. Šie faktai nustatyti atsakovo 2024 m. balandžio 2 d. sprendime Nr. 24S90202, todėl minėti pareiškėjo argumentai būtų aktualūs ginčijant Migracijos departamento 2024 m. balandžio 2 d. sprendimo Nr. 24S90202 teisėtumą ir pagrįstumą. Kaip matyti, ginčijamu Sprendimu buvo nuspręsta netenkinti pareiškėjo prašymo išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje, kadangi pareiškėjas neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui nuolat gyventi gauti konkrečiu UTPĮ (UTPĮ 53 straipsnio 1 dalies 8 punktas) nustatytu pagrindu (UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 14 punktas).

Pareiškėjas skunde nurodo, jog atsakovas pareiškėjo gyvenimo Lietuvoje teisėtumą nagrinėjo remdamasis aplinkybėmis, kurios buvo įvertintos leidimo laikinai gyventi Lietuvoje Nr. 760194527 išdavimo ir (ar) galiojimo metu. Pasak pareiškėjo, iš Sprendimo matyti, jog atsakovas spręsdamas, ar pareiškėjas atitinka Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimus, retrospektyviai vertino pareiškėjo gyvenimo Lietuvoje teisėtumą, turint išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje Nr. 760194527 iki tokio leidimo panaikinimo, nors Įstatymas tokios teisės Migracijos departamentui nesuteikia.

Atsikertant į šį argumentą pažymėtina, kad LVAT 2021 m. balandžio 14 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI-11-556/2021 nurodyta, jog Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V-445 patvirtinto Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos aprašo 36 punkto 2 pastraipa (2016 m. balandžio 13 d. įsakymo Nr. 1V-285 redakcija, galiojusi iki 2019 m. birželio 30 d., šiuo metu aktualioje 2023 m. balandžio 4 d. įsakymo Nr. 1V-190 redakcijoje 47 punktas) nustato, kad jeigu leidimą nuolat gyventi gauti siekia užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas turi Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 „Dėl Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, nustatyta tvarka įvertinti, ar nėra leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų. Jei toks pagrindas nustatomas, sprendimas dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo priimamas kartu su sprendimu neišduoti leidimo nuolat gyventi. Kitaip tariant, šiuo atžvilgiu atliekamos dvi atskiros administracinės procedūros: pirmosios metu tikrinama, ar užsienietis prašymo išduoti leidimą nuolat gyventi nagrinėjimo metu atitinka laikino leidimo gyventi išdavimo sąlygas, o antrosios administracinės procedūros metu, atsižvelgiant į pirmosios procedūros pasekmes, atitinkamai sprendžiama dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo.

LVAT 2021 m. balandžio 14 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI-11-556/2021 taip pat konstatavo, jog tokia tvarka, vertinant ją sistemiškai kartu su Įstatymo normomis, reglamentuojančiomis leidimų išdavimo, panaikinimo, atsisakymo juos išduoti ar pakeisti pagrindus ir sąlygas, išplėstinės kolegijos manymu, savo pobūdžiu nelaikytina nauju, su Įstatymo normomis konkuruojančiu reglamentavimu, ji kaip tik pagrįsta Įstatyme įtvirtintu teisiniu reglamentavimu ir tik jį detalizuoja, tad niekaip nepažeidžia teisinės valstybės principo suponuojamos teisės aktų hierarchijos.

LVAT 2021 m. balandžio 14 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI-11-556/2021 pasisakė, jog 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyvos 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso (toliau – ir Direktyva 2003/109/EB) 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos sąlygos teisėtai ir nepertraukiamai gyventi atitinkamos valstybės narės teritorijoje penkerius metus iki atitinkamo prašymo pateikimo kontekste vertintina ir Tvarkos aprašo 37 punkto nuostata (2016 m. balandžio 13 d. įsakymo Nr. 1V-285 redakcija, galiojusi iki 2019 m. birželio 30 d., šiuo metu aktualioje 2023 m. balandžio 4 d. įsakymo Nr. 1V-190 redakcijoje 48 punktas). Ši nuostata nustato, kad, apskaičiuojant Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodytą pragyventą laikotarpį, įvertinami, be kita ko, pateiktų dokumentų duomenys ir kita informacija, Migracijos departamento gauta vykdant savo funkcijas, taip pat atlikus Tvarkos aprašo 36 punkte (2016 m. balandžio 13 d. įsakymo Nr. 1V-285 redakcija, galiojusi iki 2019 m. birželio 30 d., šiuo metu aktualioje 2023 m. balandžio 4 d. įsakymo Nr. 1V-190 redakcijoje 47 punkte) nurodytą įvertinimą nustatyti duomenys apie laikotarpį (-ius), kai užsienietis neatitiko sąlygų, taikomų leidimui laikinai gyventi gauti, ir tai buvo pagrindas panaikinti jam leidimą laikinai gyventi. LVAT 2021 m. balandžio 14 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI-11-556/2021 sprendė, jog lingvistinė ir sisteminė nagrinėjamos nuostatos analizė suponuoja išvadą, kad, apskaičiuojant užsieniečio pragyventą šalyje laikotarpį, į jį neįskaičiuojamas laikotarpis (-iai), kai užsienietis šalyje gyveno neatitikdamas sąlygų, taikomų leidimui laikinai gyventi gauti, ir tai buvo pagrindas panaikinti jam leidimą laikinai gyventi. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, siekiant užtikrinti efektyvų Direktyvos 2003/109/EB 4 straipsnio 1 dalies įgyvendinimą, atsižvelgiant į toje nuostatoje įtvirtintą sąlygą nuolatinio gyventojo statusui gauti teisėtai ir nepertraukiamai gyventi atitinkamos valstybės narės teritorijoje penkerius metus iki atitinkamo prašymo pateikimo, svarbu tinkamai ir teisingai apskaičiuoti tokio teisėto gyvenimo šalyje laikotarpį. Kitaip tariant, į tokį laikotarpį jokiu būdu neturėtų būti įskaičiuojamas laikas, kai užsienietis šalyje gyveno pažeisdamas teisėto gyvenimo sąlygas reglamentuojančias nacionalinės teisės normas. Todėl, skaičiuojant teisėto gyvenimo šalyje laikotarpį, svarbu ne formaliai atsižvelgti į leidimo laikinai gyventi atitinkamu laikotarpiu turėjimo faktą, bet nustatyti realų teisėto gyvenimo šalyje laiką.

Šiuo aspektu paminėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad leidimas nuolat gyventi suteikia užsieniečiui daugiausia teisių lyginant su kitomis teisėto užsieniečių gyvenimo Lietuvos Respublikoje formomis. Sprendimas išduoti tokį leidimą iš esmės reiškia, kad Lietuvos Respublika leidžia atitinkamam užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje neterminuotai, suteikia jam išskirtinį statusą, itin priartinantį šį užsienietį prie Lietuvos Respublikos piliečio teisinio statuso. Atsižvelgiant į tai, leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas tik esant teisės aktuose nustatytiems pagrindams ir kruopščiai patikrinus, ar yra visos reikiamos sąlygos išduoti tokį leidimą ir nėra pagrindų, dėl kurių leidimą atsisakytina išduoti. Minėtos aplinkybės taip pat reiškia, kad išduodant leidimą nuolat gyventi užsieniečiui gali būti keliami aukštesni reikalavimai ir taikomos griežtesnės sąlygos nei išduodant laikiną leidimą gyventi, vizą ar kitu teisiniu pagrindu leidžiant atvykti užsieniečiui į Lietuvos Respubliką ir joje būti. Įprasta ir teisinga, kad kuo daugiau teisių suteikiama asmeniui, tuo daugiau iš jo gali būti reikalaujama atsakomybės bei šias teises atitinkančių pareigų vykdymo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-1810/2010).

Nagrinėjamu atveju, pareiškėjo atžvilgiu buvo atliekamos dvi atskiros administracinės procedūros: pirmosios procedūros metu (nagrinėjant prašymą dėl leidimo nuolat gyventi) metu buvo nustatyta, jog pareiškėjas neatitiko laikino leidimo gyventi išdavimo sąlygų, dėl ko atsakovas priėmė 2024 m. balandžio 2 d. sprendimą Nr. 24S90202 panaikinti leidimą laikinai gyventi, todėl antrosios administracinės procedūros metu, atsižvelgiant į pirmosios procedūros pasekmes, atitinkamai 2024 m. gegužės 17 d. sprendimu Nr. 24S123930 buvo nuspręsta netenkinti pareiškėjo prašymo dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo.

Taigi, vadovaujantis prieš tai nurodytais LVAT išaiškinamais, pareiškėjo argumentai, jog atsakovas retrospektyviai vertino pareiškėjo gyvenimo Lietuvoje teisėtumą, turint išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje Nr. 760194527 iki tokio leidimo panaikinimo, nors Įstatymas tokios teisės Migracijos departamentui nesuteikia, atmestini kaip nepagrįsti. Šiuo atveju nustatyta priešingai, t. y. LVAT yra konstatavęs, jog tokia tvarka pagrįsta Įstatyme įtvirtintu teisiniu reglamentavimu (žr., pvz., LVAT 2021 m. balandžio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-11-556/2021).

Atitinkamai, teismas vertina, jog šiuo atveju atsakovas ginčijamame Sprendime pagrįstai sprendė, kad pareiškėjas neatitinka UTPĮ 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyto leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindo, nes negalima teigti, kad jis pragyveno Lietuvos Respublikoje teisėtai be pertraukos pastaruosius 5 metus, turėdamas teisę gyventi Lietuvos Respublikoje suteikiantį ar patvirtinantį dokumentą arba nacionalinę vizą. UTPĮ 35 straipsnio 1 dalyje išvardintos faktinės aplinkybės, kurios suponuoja normoje įtvirtintos taisyklės taikymą, t. y. nurodoma, kada išduoti leidimą nuolat gyventi užsieniečiui atsisakoma. Pagal UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 14 punktą išduoti leidimą nuolat gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui nuolat gyventi gauti konkrečiu UTPĮ (UTPĮ 53 straipsnio 1 dalies 8 punktas) nustatytu pagrindu.

Pareiškėjas skunde nurodo, jog Sprendimas nėra pagrįstas Įstatyme įtvirtintomis teisės normomis, kas prieštarauja ne tik VAĮ 3 straipsnio 4 punktui, tačiau ir VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 punkto nuostatoms.

LVAT praktikoje konstatuota, jog viešojo administravimo subjektai, priimdami administracinius aktus, be kita ko, turi vadovautis ir bendraisiais viešosios teisės principais, inter alia, įstatymų viršenybės ir objektyvumo principu. Įstatymų viršenybės principas reiškia, kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti teisės aktuose, o veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus. Administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. Administratorius, atlikdamas jam pavestas funkcijas, privalo tiksliai laikytis jo veiklą reglamentuojančių teisės aktų, naudotis savo teisėmis tik tiek, kiek tai susiję su jam pavestomis funkcijomis. VAĮ 10 straipsnis įtvirtinta, kad administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. LVAT yra konstatavęs, kad VAĮ 10 straipsnio nuostatos reiškia, kad administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas vadovavosi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas (žr., pvz., LVAT 2012 m. balandžio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A662-1230/2012; 2015 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1536-662/2015).

Teismo vertinimu, skundžiamo Migracijos departamento Sprendimo motyvai yra iš esmės aiškūs, skundžiamas Sprendimas pagrįstas priėmimo metu žinomais duomenimis, nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, todėl nėra pagrindo jo naikinti. Teismas nenustatė kitų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ 91) straipsnio 2 dalyje nustatytų Sprendimo panaikinimo pagrindų.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, jog Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. gegužės 17 d. sprendimas Nr. 24S123930 yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti pareiškėjo skunde nurodomais ar kitais motyvais nėra teisinio pagrindo, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

Netenkinus pagrindinio pareiškėjo reikalavimo, netenkintinas ir išvestinis reikalavimas, t. y iš naujo išnagrinėti pareiškėjo pateiktą prašymą išduoti jam leidimą nuolat gyventi Lietuvoje.

ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo skundas atmestas, patirtos bylinėjimosi išlaidos jam nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo C. C. skundą atmesti.

Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.