Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Skundas netenkinamas.

Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais Alytaus PN pareigūnų veiksmais 2015 m. spalio 29 d., susijusiais su pareiškėjo patalpinimu į laikino sulaikymo kamerą Nr. 28, nesuteikiant jam galimybės nusiprausti, darant jo asmens kratos vaizdo įrašą, tik po kelių valandų atnešus jo asmeninius daiktus, dėl ko jis sušalo bei liko nevalgęs pietų.

Pažymėtina, kad ši byla nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Alytaus pataisos namai arba jų pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 23 str. 2 d. 6 p., 24 str., 57 str. 4 d., 68 str., 72 str.).

Byloje esantys rašytiniai duomenys patvirtina, kad 2015 m. spalio 29 d. apie 10.00 val. stadione žaidžiant futbolą tarp pareiškėjo M. A. ir nuteistojo J. V. įvyko konfliktas, po kurio M. A. buvo pristatytas į Kriminalinės žvalgybos skyrių. Apklausos metu pareiškėjas pradėjo garsiai šaukti, reikšti nepasitenkinimą pareigūno V. K. atžvilgiu, išvadino šį pareigūną necenzūriniais žodžiais, į užduotus klausimus neatsakinėjo. Dėl pareiškėjo elgesio pareigūnų atžvilgiu ir galimo smurto prieš kitus nuteistuosius, pareiškėjas 2015 m. spalio 29 d. direktoriaus budinčiojo padėjėjo nutarimu Nr. 1019 „Dėl nuteistojo laikino izoliavimo, kol nėra pataisos įstaigos direktoriaus“ 10.30 val. buvo uždarytas į laikino sulaikymo kamerą Nr. 28 (1 t. b. l. 22-27, 32-36, 37-38, 73-75).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neginčija padaryto bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimo, jo sulaikymo, patalpinimo į laikino sulaikymo kamerą Nr. 28 bei drausminės nuobaudos paskyrimo teisėtumo, tačiau kelia ginčą dėl pataisos namų pareigūnų veiksmų šios procedūros metu.

Atsakovo atstovas pareiškėjo argumentus paneigė ir pažymėjo, kad pareiškėjas nebuvo filmuojamas, o pareigūnai su pareiškėju elgėsi pagarbiai ir nežemindami orumo.

Kratų atlikimą nuteistiesiems reglamentuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas (toliau – BVK) (akto redakcija, galiojusi nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. iki 2016 m. kovo 1 d.) ir Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcija, patvirtinta Kalėjimų departamento prie LR Teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V -362 (toliau – ir Instrukcija). BVK 112 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad nuteistiesiems daromos kratos. Nuteistojo asmens kratą daro tos pačios lyties pareigūnai. Instrukcijos 151 punkte nurodyta, kad suimtojo arba nuteistojo krata – tai jo drabužių, avalynės, turimų su savimi daiktų bei kūno apieškojimas siekiant surasti daiktus, kuriuos jam turėti draudžiama. Suimtųjų ir nuteistųjų krata skirstoma į visuminę (išrengiant) ir dalinę (neišrengiant). Ją atlieka tos pačios lyties kaip suimtasis ar nuteistasis asmuo (Instrukcijos 152 p.).

Instrukcijos 154 punkte nurodyta, jog visuminė asmens krata (išskyrus kratą, atliekamą uždarojoje zonoje, karceryje) atliekama atskiroje patalpoje. Prieš kratą pasiūloma atiduoti daiktus, kuriuos suimtiesiems ir nuteistiesiems turėti draudžiama. Po to nurodoma suimtajam (nuteistajam) paeiliui nusiimti kepurę (skarelę), nusiauti avalynę, nusirengti drabužius iki apatinių baltinių. Visi turimi daiktai įdėmiai apžiūrimi ir apčiupinėjami. Ypatingas dėmesys atkreipiamas į drabužio siūles, apykaklę, pamušalą. Prireikus įtartinos drabužių vietos praduriamos yla, siūlės išardomos. Avalynė apžiūrima iš išorės ir vidaus. Suimtajam (nuteistajam) nurodoma pakelti rankas ir plačiai išžergti kojas. Atliekantis kratą atsistoja suimtajam (nuteistajam) už nugaros ir nuosekliai atlieka kratą iš viršaus į apačią. Suimtojo (nuteistojo) kūnas apčiupinėjamas per baltinius (prireikus, kūnas apžiūrimas). Apžiūrimi rankų ir kojų tarpupirščiai, ausys, medicininiai raiščiai, protezai. Įtaręs, kad suimtasis (nuteistasis), kuriam atliekama visuminė krata, gali turėti ginklą, kratą atliekantis asmuo nurodo jam atsistoti taip, kad būtų užtikrintas atliekančio kratą asmens saugumas. Kai yra pakankamas pagrindas manyti, kad suimtasis (nuteistasis) su savimi turi narkotinių ar psichotropinių medžiagų ar kitų daiktų, kurie gali būti nusikalstamų veikų darymo įrankiai ar priemonės, suimtajam (nuteistajam) gali būti atlikta kūno ertmių apžiūra. Sprendimą atlikti suimtojo (nuteistojo) kūno ertmių apžiūrą nutarimu (37 priedas) priima laisvės atėmimo vietos direktorius, kai jo nėra – direktoriaus budintysis padėjėjas. Suimtojo (nuteistojo) kūno ertmių apžiūrą atlieka laisvės atėmimo vietos asmens sveikatos priežiūros tarnybos medicinos specialistas.

Instrukcijos 156 punkte numatyta, kad dalinė krata atliekama panaudojant technines priemones, apčiupinėjant drabužius ir apžiūrint asmeninius daiktus, neišrengiant suimtojo arba nuteistojo. Prieš kratą suimtajam (nuteistajam) pasiūloma atiduoti daiktus neįtrauktus į suimtiesiems ir nuteistiesiems leidžiamų turėti daiktų sąrašus. Drabužiai kruopščiai apčiupinėjami. Tikrinama, ar suimtojo (nuteistojo) drabužių rankovėse, apykaklėje, pamušale, kelnėse (sijonuose ir suknelėse) neslepiama daiktų, neįtrauktų į suimtiesiems ir nuteistiesiems leidžiamų turėti daiktų sąrašus. Po to patikrinamos kišenės, apžiūrima kepurė (skarelė) ir avalynė. Taigi, pagal minėtą reglamentavimą, techninių priemonių naudojimas leidžiamas dalinei kratai atlikti. Šios priemonės yra skirtos tam, kad būtų galima patikrinti, ar nuteistojo drabužiuose bei avalynėje neslepiama daiktų, neįtrauktų į suimtiesiems ir nuteistiesiems leidžiamų turėti daiktų sąrašus. Pagal minėtą reglamentavimą, asmens filmavimas kratos metu nėra numatytas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas pažymi, kad byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad pareiškėjas kratos metu buvo filmuojamas, ar kad pareigūnai su pareiškėju kratos metu būtų netinkamai elgęsi. Duomenų apie techninių priemonių naudojimą pareiškėjo kratos metu byloje taip pat nėra. Atsakovo atstovas atsiliepime (1 t. b. l. 67-70) ir atstovas teismo posėdžio metu patvirtino, kad pareiškėjo kratos metu niekas nefilmavo. Iš Nuteistojo asmens kratos protokolo matyti, kad kratos ir daiktų paėmimo metu pareiškėjas pretenzijų nereiškė (1 t. b. l. 72). Byloje taip pat nėra duomenų, kurie patvirtintų pareiškėjo argumentus dėl netinkamo pareigūnų elgesio, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktais paaiškinimais ir duomenimis apie pareiškėjo 2015 m. spalio 29 d. atliktą kratą, todėl jais remiasi. Nenustačius atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų, pareiškėjo argumentai dėl minėtų aplinkybių atmestini kaip nepagrįsti.

Bylos duomenys taip pat nepatvirtina pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, kad prieš uždarant pareiškėją į laikino sulaikymo kamerą pareigūnai su juo elgėsi nepagarbiai ar netinkamai. Priešingai, surinktų ir ištirtų įrodymų visuma leidžia teigti, kad pats pareiškėjas Kriminalinės žvalgybos skyriuje ant pareigūnų garsiai šaukė, elgėsi nemandagiai, vartojo necenzūrinius žodžius, t. y. pažeidė nustatytą pataisos įstaigos tvarką, dėl ko Alytaus PN direktoriaus budinčiojo padėjėjo 2015 m. spalio 29 d. nutarimu jis buvo izoliuotas į laikino sulaikymo kamerą. Teismo vertinimu, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė, jog Alytaus pataisos namų pareigūnai veikė netinkamai, o jo argumentai iš esmės yra grindžiami tik deklaratyviais teiginiais, todėl atmetami.

Nepagrįstas pareiškėjo argumentas, kad 2015 m. spalio 29 d. prieš patalpinant jį į laikino sulaikymo kamerą jam nebuvo sudaryta galimybė nusiprausti kūną po dušu. Teismas pažymi, kad pagal BVK 144 straipsnio 4 dalį (akto redakcija, galiojusi nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. iki 2016 m. kovo 1 d.), reikalavimas pataisos namams atlikti nuteistojo pilną sanitarinį paruošimą yra privalomas tuo atveju, kuomet nuteistasis uždaromas į baudos arba drausmės izoliatorių ar į karcerį, perkeliamas į kamerų tipo patalpas atlikti jam skirtos nuobaudos. Teismas pažymi, kad pareiškėjas į laikino sulaikymo kamerą buvo uždarytas (izoliuotas) BVK 144 straipsnio 5 dalies pagrindu, t. y. kai būtina pažeidimą padariusį nuteistąjį laikinai, kol nėra pataisos įstaigos direktoriaus, izoliuoti, todėl nagrinėjamu atveju atsakovas prieš uždarant pareiškėją į laikino sulaikymo kamerą neprivalėjo jo nuvesti nusiprausti (atlikti pilną sanitarinį paruošimą).

Pareiškėjas nurodo, kad 2015 m. spalio 29 d. 10.30 val. uždarius jį į laikino sulaikymo kamerą jo asmeniniai daiktai, tame tarpe šaukštas, buvo atnešti tik 16.30 – 17.00 val., todėl pareiškėjas neturėjo galimybės pavalgyti. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neginčija aplinkybės, kad pietūs jam buvo išduoti, tačiau nurodo, kad neturėjo su kuo valgyti.

Argumentuodamas savo poziciją pareiškėjas prie skundo pateikia nuteistųjų T. G., H. B., K. T., M. K. ir G. G. rašytinius paaiškinimus dėl aplinkybių, susijusių su pareiškėjo asmeninių daiktų perdavimu į laikino sulaikymo kamerą ir Alytaus pataisos pareigūnų galimai netinkamo elgesio (I t. b. l. 10-14). Tačiau teismas vertindamas pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą šiais duomenimis nesiremia, kadangi, teismo vertinimu, šie asmenys yra pareiškėjo pažįstami, laisvės atėmimo bausmę atlieka tuose pačiuose pataisos namuose ir jų parodymai negalėtų būti laikomi ir vertinami, kaip objektyvūs ir nešališki.

Teismas 2018 m. gegužės 25 d. nutartimi įpareigotojo atsakovo atstovą, be kita ko, pateikti duomenis apie tai, kada konkrečiai pareiškėjui M. A. buvo perduoti jo asmeniniai daiktai, tame tarpe šaukštas (2 t. b. l. 2). Atsakovo atstovas nurodė, kad 2015 m. spalio 29 d. uždarius pareiškėją į laikino sulaikymo kamerą, asmeniniai daiktai jam buvo perduoti 12.30 val. (2 t. b. l. 9). Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis apie asmeninių daiktų perdavimą pareiškėjui, todėl jais remiasi. Atsižvelgiant į tai, kad pagal Alytaus pataisos namų direktoriaus 2014 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. 1-58 patvirtintą dienotvarkę nuteistųjų pietūs trunka nuo 12.00 iki 13.00 val. (2 t. b. l. 10), teismo vertinimu, pareiškėjas turėjo galimybę pavalgyti pietus laiku. Kita vertus, teismas pažymi, kad esant poreikiui, pareiškėjas galėjo kreiptis į atsakovą (pareigūnus) dėl papildomo šaukšto išdavimo, tačiau tokių duomenų byloje nėra. Be to, pretenzijų dėl šios aplinkybės pareiškėjas nekėlė nei skunde Kalėjimų departamentui (1 t. b. l. 20-21), nei pirminiame skunde teismui (1 t. b. l. 6), kas verčia abejoti pareiškėjo argumentų pagrįstumu. Teismo vertinimu, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė, jog atsakovo atstovas veikė netinkamai, o jo argumentai dėl asmeninių daiktų neišdavimo iš esmės yra grindžiami tik deklaratyviais teiginiais, todėl atmetami.

Pareiškėjas neturtinę žalą grindė aplinkybėmis dėl netinkamos laikinojo sulaikymo kameros būklės. Pareiškėjas pažymėjo, kad kameros langai buvo išdaužyti ir pareiškėjas patalpoje sušalo.

Teismas 2018 m. gegužės 25 d. nutartimi įpareigojo atsakovą pateikti duomenis apie kameros Nr. 28 būklę ginčui aktualiu laikotarpiu (2 t. b. l. 2). Atsikirsdamas į pareiškėjo argumentus atsakovo atstovas nurodė, kad laikinojo sulaikymo kameros ginčo laikotarpiu Alytaus visuomenės sveikatos centras netikrino, tačiau pateikė greta esančios kameros Nr. 30 patikrinimų rezultatus, iš kurių matyti, kad greta esančios kameros mikroklimato, tame tarpe oro temperatūros, parametrai atitiko nustatytus reikalavimus (2 t. b. l. 9, 16-24). Nors byloje nėra konkrečių duomenų apie kameros Nr. 28, kurioje buvo laikomas pareiškėjas langų būklę ir oro temperatūrą ginčui aktualiu laikotarpiu, tačiau, teismas pažymi, kad pareiškėjas turi galimybę rašyti skundus dėl, jo nuomone, netinkamų kalinimo sąlygų, tame tarpe ir tiesiogiai Visuomenės sveikatos centrui, tačiau tokių duomenų byloje nėra. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo teiginius dėl išdaužytų kameros langų ar žemos oro temperatūros, nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių jo sveikatos būklės pablogėjimą dėl šių aplinkybių. Bylos duomenimis, pareiškėjas į Alytaus PN pareigūnus, administraciją ar į Alytaus visuomenės sveikatos centrą dėl netinkamų kalinimo sąlygų (langų nebuvimo, žemos oro temperatūros) nesikreipė. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo paaiškinimais apie kamerų tipo patalpų mikroklimato atitiktį nustatytiems reikalavimams, todėl jais remiasi. Teismo vertinimu, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų ir neturtinės žalos padarymo fakto, o jo argumentai dėl minėtų aplinkybių iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl atmetami.

Byloje taip pat nėra jokių objektyvių duomenų, kad Alytaus pataisos namų pareigūnai iš pareiškėjo tyčiojosi, ar kitaip netinkamai elgėsi, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą. Byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma, sudaro pagrindą išvadai, kad į pareiškėjo 2015 m. lapkričio 3 d. ir 2015 m. gruodžio 17 d. skundus dėl galimai netinkamo Alytaus pataisos namų (pareigūnų) veiksmų buvo reaguojama pateikiant išsamius atsakymus (1 t. b. l. 20-21, 22-23, 27-38, 92-93). Alytaus pataisos namų direktoriaus 2015 m. lapkričio 26 d. sprendimo Nr. 8-17095 ir Kalėjimų departamento 2016 m. sausio 12 d. sprendimo Nr. 2S-174 turinys suteikia pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjo skundai buvo išnagrinėti išsamiai ir tinkamai. Sprendimai pagrįsti nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, konkrečiomis teisės aktų normomis, atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, todėl pareiškėjo skundas šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas neturtinę žalą taip pat sieja su, jo nuomone, galimai neteisėtais Kalėjimų departamento veiksmais nepagrįstai persiuntus pareiškėjo skundą pagal kompetenciją nagrinėti Alytaus pataisos namas ir tokių būdu pažeidus Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 5 dalį. Teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju byloje atsakovu yra Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus pataisos namų, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo yra reiškiamas atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, taigi pareiškėjo argumentai dėl galimai neteisėtų Kalėjimų departamento (trečiojo suinteresuoto asmens) galimai neteisėtų veiksmų plačiau neanalizuojami ir neaptariami kaip nesusiję su ginčo dalyku.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).

Pareiškėjas pažymėjo, jog dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų jis patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė kančiomis, fiziniu skausmu, diskomfortu, stresu, baime. Tačiau byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Byloje nėra duomenų, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė.

Konstatuotina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Veiksmų neteisėtumas (kaip būtinoji viešosios atsakomybės sąlyga) siejamas su valstybės ar savivaldybės aktų prieštaravimu įstatyme numatytoms valdžios institucijų pareigoms. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės valdžios institucijų neteisėtas aktas reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (žr. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1840/2012).

Įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – jo nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat valstybinės valdžios institucijos (Alytaus pataisos namų) ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius žalos atsiradimo fakto bei atsakovo atstovų neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.