- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-05-27
- Bylos Nr.
- Ik-2510-95/2010
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Roma Sabina Alimienė (pirm.), Virgilijus Valančius (pran.), Antanas Ablingis
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Philip Morris Baltic“
- Atsakovas
- Narkotikų, Valstybinei tabako ir alkoholio kontrolės tarnybai prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės
- Advokatai
- Lina Darulienė, Vytautas Mizaras
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Romos Sabinos Alimienės (kolegijos pirmininkė) ir Virgilijaus Valančiaus (pranešėjas),
dalyvaujant pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Philip Morris Baltic“ atstovams advokatei Linai Darulienei ir advokatui Vytautui Mizarui, atsakovo Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento atstovei Jurgitai Miliauskaitei,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Philip Morris Baltic“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Philip Morris Baltic“ skundą atsakovui Valstybinei tabako ir alkoholio kontrolės tarnybai prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (teisių perėmėjas – Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas) dėl nutarimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Philip Morris Baltic“ (toliau – ir pareiškėjas, ir bendrovė) skundu (b. l. 1–10) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Valstybinės tabako ir alkoholio kontrolės tarnybos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Tarnyba, ir VTAKT) 2010 m. balandžio 29 d. nutarimą Nr. 3K10/59 (toliau – ir Nutarimas).
Nurodė, kad atsakovas neleistinai plečiamai aiškina Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatyme (toliau – ir Įstatymas) įtvirtintą tabako gaminių reklamos draudimą. Nesant Įstatyme aiškiai nustatytų draudimų ar apribojimų, pareiškėjo veiksmai negalėjo būti pripažinti Įstatymo pažeidimu. Įstatymas ne tik nedraudžia, bet jo 17 straipsnio 3 dalyje aiškiai nustatyta teisė prekybos tabako gaminiais vietose naudoti įrangą, skirtą tabako gaminiams išdėstyti, nenumatyta jokių apribojimų įrangos spalvai, o 17 straipsnio 5 dalis aiškiai reglamentuoja teisę išdėstyti tabako gaminius. Taigi, Įstatymas ne tik nedraudžia, bet 17 straipsnio 3 ir 5 dalys aiškiai leidžia išskirti vienus tabako gaminius iš kitų tarpo – leidžia išdėstyti tabako gaminius ir kartu su jais pateikti juos iš kitų tabako gaminių išskiriančią informaciją. Nesant Įstatymo pakeitimų, atsakovė, keisdama beveik 15 metų galiojančią tabako gaminių reklamos draudimo taikymo praktiką, pažeidė pamatinius teisinės valstybės principus, t. y. teisinio tikrumo ir teisėtų lūkesčių principus. Todėl Tarnybos Nutarimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Nesant jokių Įstatyme numatytų draudimų ir apribojimų, VTAKT išvados, kad įranga ir tabako gaminių išdėstymo joje būdas pažeidė tabako gaminių reklamos draudimą, yra neleistinas plečiamasis šio draudimo aiškinimas. Įstatymų leidėjas tabako gaminių išdėstymo (eksponavimo) nelaiko draudžiama tabako gaminių reklama, bet, priešingai, aiškiai leidžia tai daryti. Įstatymas nenustato jokių reikalavimų nei minėtai įrangai, nei tabako gaminių išdėstymo joje būdui, todėl tabako gaminių prekybininkai turi teisę savo nuožiūra pasirinkti įrangos formą, dydį, spalvą ir kitas savybes bei tabako gaminių išdėstymo joje būdą. Tvirtino, kad Tarnybos argumentai, jog įranga yra nepatogi joje išdėstytų produktų išėmimui, todėl laikytina atliekančia ne prekybinę, bet reklaminę funkciją, yra bylai nereikšmingi, nes Įstatymas aiškiai numato teisę naudoti įrangą, skirtą būtent tabako gaminiams išdėstyti, ir nereikalauja, kad įranga būtų pritaikyta savitarnai ar patogiam gaminių išėmimui iš įrangos. Teisės aktui expressis verbis nustačius teisę naudoti specialią įrangą tabako gaminiams išdėstyti, tačiau nenustatant reikalavimų tokiai įrangai, atsakovas neturi teisės kelti tokiai įrangai papildomų reikalavimų ir vertinti tokios įrangos naudojimą kaip tabako gaminių reklamą. Pažymėjo, kad Įstatymo 15 straipsnis pateikia baigtinį draudimų prekybos tabako gaminiais sąrašą, kuriame nėra numatyta jokių draudimų tabako gaminių išdėstymui prekybos vietoje. Vieninteliai Įstatymo numatyti apribojimai yra tie, kad vienus tabako gaminius iš kitų išskirianti informacija negali būti pateikiama lankstinukuose, skrajutėse ir kitokiomis reklamos priemonėmis, skirtomis vartotojams išsinešti, o taip pat negali būti pateikiama tabako gaminių ar jų pakuočių imitacijų ir atvaizdų (o ne tikrų pakuočių) forma. Taigi tabako gaminių išskyrimas iš kitų tarpo nėra Įstatymo draudžiamas, jei tai daroma išstatant tikrus tabako gaminius prekybos vietoje. Nutarime ginčijamas išstatymas kaip tik ir yra ne imitacijų ar atvaizdų, o tikrų tabako gaminių pakuočių išstatymas. Remiantis lingvistine reklamos apibrėžimą įtvirtinančios teisės normos analize, reklama visų pirma yra žinių skleidimas. Analogišką reklamos sąvokos aiškinimą yra pateikęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2009 m. balandžio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-433/2009). Nutarime reklama pripažįstamas tabako gaminių išdėstymas nepateikia jokios papildomos informacijos apie tabako gaminius, lyginant su Tarnybos neginčijamu kitų tabako gaminių išdėstymu, todėl neatitinka tabako gaminių reklamos sąvokos ir negali būti laikomas pažeidžiančiu Įstatymo 17 straipsnį. Atsakovas nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjas skleidė Įstatyme nenustatytą informaciją, t. y. naudojo spalvotą įrangą. Spalva neatitinka informacijos, kaip žinių, sąvokos, todėl spalvų naudojimas iš viso negali būti laikomas pažeidžiančiu Įstatymo 17 straipsnio 5 dalį. Įstatymas nenustato reikalavimų įrangai, skirtai tabako gaminių išdėstymui, todėl nėra pagrindo teigti, kad tam tikros spalvos įranga yra draudžiama kaip neleistina grafinė informacija. Kadangi įstatymų leidėjas nėra nustatęs reikalavimų naudoti vienspalvę/nespalvotą įrangą tabako gaminių išdėstymui, tabako gaminių išdėstymo įranga gali būti bet kokios spalvos, tame tarpe tokios, kokia yra naudojama tabako gaminių pakuotėse. Be to, nėra jokio pagrindo teigti, kad Tarnybos nurodomos spalvos – juoda ir auksinė – vartotojų yra siejamos su konkrečiais gaminiais.
Atsiliepimas
Atsakovas taip pat nepagrįstai teigia, kad įrangoje buvo pateikta Įstatyme nenumatyta informacija – grafinis prekės ženklas „Marlboro Gold Touch“. Įstatymas aiškiai leidžia prekybos tabako gaminiais vietoje eksponuoti pačius tabako gaminius, nepriklausomai nuo to, kad jie taip pat yra žymimi tabako prekių ženklais. Įstatymų leidėjas nesiekė uždrausti prekių ženklo naudojimo ant gaminio, tačiau siekė uždrausti tabako gaminių prekių ženklų naudojimą atskirai nuo tabako gaminių. Tarnyba nepagrįstai teigia, kad įrangoje buvo pateikta Įstatyme nenumatyta vaizdinė informacija ir dėl to buvo pažeista Įstatymo 17 straipsnio 5 dalis, kad įrangoje išdėstyti tabako gaminiai atlieka pakelių imitacijų funkciją. Tikro tabako gaminio, nesvarbu jis laikomas sandariai ar ne, negalima laikyti imitacija ar atvaizdu ir priskirti jam imitacijos ar atvaizdo atliekamų funkcijų.
Tarnyba nepagrįstai teigia, kad pareiškėjo ir UAB „Lukoil Baltija“ sudaryta marketingo paslaugų sutartis rodo, jog įranga yra skirta tabako gaminių reklamai. Sutarties 2.1.6 p. nurodo, jog pareiškėjas turi teisę UAB „Lukoil Baltija“ parduotuvėse patalpinti informacinę medžiagą (vaizdus stenduose, pakabinamus plakatus ir pan.). Sutartis buvo sudaryta 2007 m. vasario mėnesį, dar galiojant Įstatymo 17 straipsnio 3 dalies redakcijai, leidžiančiai ant tabako gaminiams skirtos įrangos patalpinti tabako gaminių prekių ženklus. Įstatymu nuo 2008 m. gruodžio 31 d. uždraudus pateikti tokią informaciją, pareiškėjas tokios medžiagos UAB „Lukoil Baltija“ parduotuvėje netalpino. Tarnyba patikrinimo metu nenustatė, kad UAB „Lukoil Baltija“ parduotuvėse būtų patalpinta kokia nors informacinė medžiaga. Pažymėjo, kad sutartis parodo, jog įranga yra ne reklaminė medžiaga, bet įrenginiai, skirti tabako gaminių išdėstymui. Atsakovo veiksmai keliant papildomus, teisės aktuose nenustatytus reikalavimus įrangai vertintini kaip veikimas ultra vires, o argumentai, kad įranga ir tabako gaminių išdėstymo joje būdas pažeidžia Įstatymo 17 straipsnį, atmestini kaip nepagrįsti ir prieštaraujantys įstatymo leidėjo valiai, kuri aiškiai leidžia naudoti įrangą ir joje išdėstyti tabako gaminius.
Teigė, kad atsakovas, priimdamas Nutarimą, praleido Įstatymo 27 straipsnio 2 dalyje nustatytus terminus bylai išnagrinėti ir ekonominei sankcijai skirti. Tariamo pažeidimo nustatymo diena sietina su objektyviu kriterijumi, t. y. faktų, sudarančių tariamą pažeidimą užfiksavimo data, ir subjektyviu kriterijumi, t. y. kada atsakovas suvokė tariamą Įstatymo pažeidimą. Atsakovas apie tariamus pažeidimus galėjo ir turėjo sužinoti tą dieną, kai atliko patikrinimus ir surašė faktų fiksavimo aktus su priedais. Taigi, nuo šios datos Tarnyba privalėjo objektyviai suvokti, kad gali būti padarytas tariamas Įstatymo pažeidimas. VTAKT nustatė pažeidimus 2010 m. kovo 9 d., 2010 m. kovo 23 d. ir 2010 m. balandžio 21 d. Būtent nuo šių datų turi būti skaičiuojami naikinamieji vieno mėnesio terminai byloms išnagrinėti ir sprendimams priimti dėl ekonominės sankcijos paskyrimo ar nepaskyrimo. Pareiškėjo nuomone, atsakovas privalėjo išnagrinėti bylas ir priimti Nutarimus tokiais terminais: dėl UAB „Lukoil Baltija“ prekybos vietoje nustatytų aplinkybių iki 2010 m. balandžio 9 d.; dėl Maxima LT, UAB ir UAB „Roksva“ prekybos vietose nustatytų aplinkybių iki 2010 m. balandžio 23 d.; dėl UAB „Čili pica“ prekybos vietoje nustatytų aplinkybių iki 2010 m. gegužės 21 d. Atsakovas UAB „Lukoil Baltija“ nutarimu Nr. 3K10/44 paskyrė baudą už tuos pačius kaip ir pareiškėjai veiksmus dar 2010 m. balandžio 1 d., todėl akivaizdu, kad jau 2010 m. balandžio 1 d. Tarnyba buvo priėjusi prie išvados, kad padarytas pažeidimas. Nutarimas dėl visų aplinkybių buvo priimtas 2010 m. balandžio 29 d., taigi, atsakovas praleido Įstatymo 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą bylai išnagrinėti ir sankcijai paskirti dėl aplinkybių, nustatytų atliekant patikrinimus UAB „Lukoil Baltija“, Maxima LT, UAB ir UAB „Roksva“ patalpose.
Atsakovas Valstybinė tabako ir alkoholio kontrolės tarnyba prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime į skundą (b. l. 59–63) nurodė, kad priimant Nutarimą, nei materialinės, nei procesinės teisės normos nebuvo pažeistos, todėl jį naikinti nėra teisinio pagrindo. Pažymėjo, kad Nutarimo turinys atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus, nes Tarnyba, skirdama baudą, nurodė pateiktos reklaminės informacijos ribojimo požymius ir įvertino jos poveikį vartotojui. Nutarimo motyvuojamojoje dalyje yra išsamiai nurodyti argumentai, kodėl pareiškėjo prekybos vietose pateiktos priemonės (stovelis, rombo formos plastikiniai skydeliai, dispenserių juostos, plastikiniai laikikliai, šviečiantis laikiklis) pripažintos draudžiama tabako gaminių reklama, taip pat išsamiai ir argumentuotai nurodyta, kodėl atmeta pareiškėjo motyvus, ginčijančius padarytus pažeidimus. Tarnyba pareiškėjo nurodytus argumentus visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo, nustatytas faktines aplinkybes įvertino remdamasi Įstatymu, todėl nėra pagrindo Nutarimą laikyti nepagrįstu ar neteisingu. Pabrėžė, kad Įstatyme vartojamos sąvokos ir teisės normų turinys turi būti aiškinamas, atsižvelgiant į Įstatymo tikslą mažinti bendrąjį tabako gaminių suvartojimą. Priimant Nutarimą, buvo remiamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, pagal kurią Įstatyme įtvirtinti draudimai, teismo vertinimu, paprastai turėtų būti aiškinami plačiąja prasme, atsižvelgiant į tikslą, kiek įmanoma maksimaliai apsaugoti žmogaus ir visuomenės sveikatą, mažinti tabako gaminių vartojimą apskritai inter alia mažinant tos pačios rūšies cigarečių vartojimą. Atitinkamai Įstatymo 17 straipsnio 3 ir 5 dalyse minima įranga, skirta tabako gaminiams išdėstyti, turi būti suprantama kaip įranga, skirta tabako gaminiams parduoti. Įstatymas prekybos vietose tabako gaminius leidžia pateikti (išdėstyti) tabako pardavimo, bet ne reklamos tikslais, kurios draudimas expressis verbis yra įtvirtintas kaip vienas valstybės tabako kontrolės politikos principų. Nutarime Tarnyba konstatavo, kad akivaizdu, jog norint įsigyti tabako gaminius, jie parduodami iš tabako gaminiams išdėstyti pritaikytos įrangos, o ne ardoma reklaminė medžiaga. Apžiūrėjus pareiškėjo prekybos vietose pateiktas priemones, nustatyta, kad tabako gaminiai jose stacionariai (nejudinamai) įmontuoti, o ne išdėstyti, kaip tai daroma prekybinėje įrangoje. Ginčo atveju reklaminių priemonių negalima laikyti įranga tabako gaminiams išdėstyti, nes ji neatitinka tabako gaminiams išdėstyti skirtos įrangos paskirties. Prekybos įranga, skirta pastoviai prekybai tabako gaminiais, yra specialūs dispenseriai. Papildomos produktų eksponavimo priemonės nėra tabako gaminiams išdėstyti skirta įranga, iš kurios parduodami tabako gaminiai. Šių priemonių misija yra populiarinti pareiškėjo platinamas prekes tarp vartotojų, vystyti tabako gaminių segmentą, atlikti reklaminę funkciją, todėl pažeidžia Įstatymo 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą tabako reklamos draudimą. Akcentavo, kad Įstatymas draudžia ne tik žodinės, bet ir Įstatyme nenumatytos grafinės informacijos skleidimą. Tarnyba pagrįstai konstatavo, kad ant skydelių, dispenserių, laikiklių, plastikinės įrangos pateikta Įstatyme nenustatyta grafinė informacija, per visą dispenserių ilgį, iš abiejų pusių juodame fone duoti baltai – auksinės spalvos blyksniai, auksinės spalvos rėmeliai. Iš byloje esančių nuotraukų matyti, kad pasirinktos apipavidalinimo spalvos – juoda ir auksinė – nurodo būtent į konkrečius gaminius: „Marlboro Gold Touch“ ir „Marlboro Gold Original“ cigaretes. Akivaizdu, kad norint išskirti tabako gaminius iš kitų, reikia imtis papildomų priemonių, o Lietuvos Respublikos įstatymai tokias reklamines priemones, grafinę, vaizdinę medžiagą draudžia. Spalvinis fonas šiuo atveju yra aliuzija į įmonės platinamus tabako gaminius.
Akcentavo, kad Tarnybos praktika yra nuosekli jau 15 metų, be to, Tarnybos priimami sprendimai remiasi ne tik Įstatyme pateiktų nuostatų, bet ir teismų praktikoje pateikiamo jų aiškinimo taikymu. Ypatingas dėmesys atkreiptinas į tai, kad prekybos tabako gaminiais vietose iki 2008 m. gruodžio 31 d. buvo leidžiama pateikti tabako gaminių prekių ženklus. Įstatymų leidėjo valia nuo 2009 m. sausio 1 d. panaikinus leidimą reklamuoti tabako gaminius pateikiant prekybos vietose jų prekių ženklus, tabako platintojai ėmėsi priemonių Įstatymui „apeiti“ ir į rinką išleido akivaizdžiai reklamines priemones, kurias vadina įranga, skirta tabako gaminiams išdėstyti. Taigi pasikeitė ne Tarnybos praktika dėl tabako reklamos pažeidimų, o tabako gaminių platintojai rinkoje pradėjo naudoti naujas reklamines priemones, kurios iki tol nebuvo naudojamos, ir atitinkamai Tarnyba nebuvo priėmusi dėl jų atitikimo Įstatymui jokio sprendimo. Vertinant visumą reikšmingų aplinkybių: reklamos priemonių ir prekių ženklo spalvinius sprendimus (naudojamos apsaugotos spalvos), taip pat tai, jog į tokias reklamines priemones stacionariai (nejudinamai) įmontuoti konkrečių prekių ženklų cigarečių pakeliai, o prekybos vietose stovi prekybinė įranga, skirta visam tabako gaminių asortimentui (įskaitant ir atskirose reklaminėse priemonėse išskirtas cigaretes) išdėstyti, pateikta informacija gerai matoma pirkėjų ir vartotojų, reklaminės priemonės išskiria minėtas cigarečių rūšis iš kitų tabako gaminių, darytina išvada, kad prekių ženklai ginčo atveju naudojami specialiai tabako gaminių reklamai. Taip pat konstatuotina, kad sandariai įtvirtinti tabako gaminių pakeliai atlieka ne prekybinę, o reklaminę funkciją. Įstatymo 17 straipsnio 1 dalis draudžia Lietuvos Respublikoje tabako gaminių reklamą, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nustatytus atvejus, taip pat draudžia paslėptą tabako gaminių reklamą.
Nurodė, kad Įstatymo 27 straipsnio 2 dalis nustato, jog įgaliotos institucijos (Tarnyba) bylas išnagrinėja ir ekonomines sankcijas paskiria ne vėliau kaip per mėnesį nuo pažeidimo nustatymo dienos. Tarnyba 2010 m. balandžio 20 d. pareiškėjui surašė protokolą Nr. 25 ir 2010 m. balandžio 22 d. protokolą Nr. 20, kuriuose nurodytas faktinis ir teisinis Įstatymo pažeidimo pagrindas. Todėl vieno mėnesio terminas, per kurį turi būti išnagrinėtas pažeidimas ir paskirta ekonominė sankcija, turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. balandžio 20 d., kai bendrovei aiškiai ir nedviprasmiškai buvo nurodyta, kad prekybos tabako gaminiais vietose ji pateikė draudžiamą tabako gaminių reklamą. Kadangi Nutarimas priimtas 2010 m. balandžio 29 d., todėl pareiškėjo argumentai dėl praleisto termino atmestini kaip nepagrįsti. Pareiškėjas nepagrįstai sieja nagrinėjamo pažeidimo nustatymą su 2010 m. kovo 9 d., 2010 m. kovo 23 d. ir 2010 m. balandžio 21 d. Faktų fiksavimo aktais, kurie yra tik vieni iš duomenų rinkimą patvirtinančių dokumentų. Padarytos veikos mastas ir aplinkybės, teisinė veikos kvalifikacija ir atsakomybės subjektas paaiškėjo tik atlikus papildomą tyrimą, kuris buvo baigtas įforminant kaltinamuosius aktus – protokolus Nr. 25 (2010 m. balandžio 20 d.) ir Nr. 20 (2010 m. balandžio 22 d.). Pažymėjo ir tai, kad pareiškėjas yra cigarečių „Marlboro“ platintojas Lietuvoje, todėl jo veika neskaidytina į atskirus epizodus pagal pažeidimo padarymo vietą. Pareiškėjas Lietuvos Respublikos rinkoje parduodamų cigarečių „Marlboro“ reklamos tikslais ankščiau aptartas reklamines priemones pateikė į mažmeninės prekybos tabako gaminiais rinką (UAB „Lukoil Baltija“, Maxima LT, UAB, UAB „Čili pica“, UAB „Roksva“ priklausančiose prekybos vietose), tokios reklamos pateikimas (ar nepateikimas) vartotojui buvo pareiškėjo diskrecija, jo iniciatyva tokia reklama tapo prieinama vartotojams, todėl pareiškėjui pagrįstai buvo skirta ekonominė sankcija. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nevykdė nurodymų, išdėstytų 2010 m. balandžio 6 d. rašte Nr. 3S-692, 2010 m. balandžio 20 d. pranešime Nr. 3S-812, 2010 m. balandžio 22 d. pranešime Nr. 3S-839 pateikti Tarnybai prašomus dokumentus, o tai leidžia teigti, kad įmonė nebuvo suinteresuota padėti Tarnybai aiškinantis pažeidimo ir kitas Nutarimo priėmimui įtakos turinčias aplinkybes.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. spalio 11 d. sprendimu (b. l. 155–159) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas, ištyręs bylos rašytinių įrodymų visumą, įvertinęs prie bylos prijungtus daiktinius įrodymus, atsižvelgęs į Įstatymo normų sisteminę analizę, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus (adm. bylose Nr. A7-502-2005, Nr. A556-433/2009, Nr. A556-1569/2008, Nr. A11-171/2006), sprendė, kad vertinti bylos aplinkybes kitaip, nei jas įvertino Tarnyba, nėra jokio pagrindo. Teismas sutiko su atsakovo padaryta išvada, kad pareiškėjas savo veiksmais pažeidė Įstatymo 17 straipsnio 1 ir 5 dalių nuostatas. Cigarečių „Marlboro Gold Original“ ir „Marlboro Gold Touch“ pateikimas reklaminiame stovelyje, įrangos viršutinėje dalyje, rombo formos plastikiniuose skydeliuose, dispenserių juostose, plastikiniuose laikikliuose yra tabako gaminių reklama, kuri tiesiogiai skatina įsigyti ir vartoti tabako gaminius, išskirdama cigaretes „Marlboro Gold Original“ ir „Marlboro Gold Touch“ iš kitų tabako gaminių. UAB „Philip Morris Baltic“ pasitelkė vaizdinę ir grafinę informaciją, kuri pažeidė Įstatymo reikalavimus. Reklaminės priemonės, vaizdinė, grafinė informacija išeina už Įstatymo leidžiamos informacijos ribų.
Atsiliepimas
Teismas taip pat sutiko su VTAKT atsiliepime nurodytais argumentais dėl termino praleidimo priimant Nutarimą, t. y., kad Įstatymo 27 straipsnio 2 dalis nustato, jog įgaliotos institucijos bylas išnagrinėja ir ekonomines sankcijas paskiria ne vėliau kaip per mėnesį nuo pažeidimo nustatymo dienos. Teismas pažymėjo, kad vieno mėnesio terminas, per kurį turi būti išnagrinėtas pažeidimas ir paskirta ekonominė sankcija, turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. balandžio 20 d., t. y. nuo tada, kai bendrovei aiškiai ir nedviprasmiškai buvo nurodyta, kad prekybos tabako gaminiais vietose ji pateikė draudžiamą tabako gaminių reklamą. Nutarimas priimtas 2010 m. balandžio 29 d., t. y. nepažeidžiant Įstatyme nustatyto termino.
Įvertinęs teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas sprendė, kad pareiškėjui Nutarimu už Įstatymo 17 straipsnio 1 ir 5 dalių pažeidimą paskirta piniginė bauda (7 500 Lt) yra adekvati jo padarytam pažeidimui. Kadangi pareiškėjo atžvilgiu nebuvo nustatyta nei lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių, todėl, vadovaujantis Įstatymo 26 straipsnio 9, 10 ir 14 dalimis, pagrįstai paskirta ekonominės sankcijos vidurkį atitinkanti bauda.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas padarė išvadą, kad Tarnybos Nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas. Tarnyba, priimdama Nutarimą, nei procesinės, nei materialinės teisės normų nepažeidė, neviršijo kompetencijos, Nutarimas neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių VTAKT buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Todėl Nutarimo, vadovaujantis ABTĮ 89 straipsnio nuostatomis, naikinti nurodytais ir kitais motyvais nėra jokio nei faktinio, nei teisinio pagrindo. Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).
III.
Pareiškėjas UAB „Philip Morris Baltic“ apeliaciniu skundu (b. l. 161–165) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Tarnybos 2010 m. balandžio 29 d. nutarimą Nr. 3K10/59.
Atsiliepimas
Apeliaciniame skunde be argumentų, pateiktų atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui, nurodo, kad teismas nenurodė nė vieno konkretaus teisės normose įtvirtinto draudimo, kurį pareiškėjas pažeidė. Pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas reklamos draudimą nustatančias teisės normas, yra pažymėjęs, jog nesant teisės aktuose įsakmių reikalavimų ar draudimų, asmuo negali būti traukiamas atsakomybėn už tokių reikalavimų nesilaikymą (nurodo nutartis administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. N6-1313/2006, Nr. N502-12/2010). Nesutinka su teismo išvada, kad atsakovas nepraleido įstatyme įtvirtinto termino ekonominei sankcijai skirti. Nurodo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A11-326/2007.
Atsakovas Valstybinė tabako ir alkoholio kontrolės tarnyba prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 179–182) prašo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
Valstybinės tabako ir alkoholio kontrolės tarnybos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 3K10/59 pareiškėjui buvo paskirta 7 500 Lt bauda už Įstatymo 17 straipsnio 1 ir 5 dalių pažeidimą, t. y. už tai, kad bendrovė pateikė tabako gaminių reklamą, taip pat prekybos tabako gaminiais vietose pateikė draudžiamą vaizdinę, grafinę informaciją apie tabako gaminius. Paminėti pažeidimai nustatyti keturiose prekybos vietose: UAB „Lukoil Baltija“ priklausančioje degalinėje, esančioje (duomenys neskelbtini), Kaune; Maxima LT, UAB priklausančioje parduotuvėje „Maxima“, esančioje (duomenys neskelbgtini), Šiauliuose; UAB „Roksva“ priklausančioje picerijoje „Čili pica“, esančioje (duomenys neskelbtini), Šiauliuose; UAB „Čili pica“ priklausančioje picerijoje, esančioje (duomenys neskelbtini), Vilniuje.
Iš bylos aplinkybių matyti, kad byloje ginčas kilo dėl to, ar tabako gaminių išdėstymui pareiškėjo naudota įranga bei tabako gaminių išdėstymas joje pažeidė tabako gaminių reklamos draudimą, numatytą Įstatymo 17 straipsnyje. Ginčas kilo taip pat dėl to, ar Tarnyba ginčijamą Nutarimą priėmė nepraleidusi Įstatymo 27 straipsnio 2 dalyje numatyto vieno mėnesio termino.
Teisėjų kolegijos nuomone, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, jog vieno mėnesio terminas, per kurį turi būti išnagrinėtas pažeidimas ir paskirta ekonominė sankcija, turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. balandžio 20 d., t. y. nuo tada, kai bendrovei aiškiai ir nedviprasmiškai buvo nurodyta, jog prekybos tabako gaminiais vietose ji pateikė draudžiamą tabako gaminių reklamą. Kadangi Nutarimas priimtas 2010 m. balandžio 29 d., vieno mėnesio terminas yra nepraleistas.
Įstatymo 2 straipsnio 7 dalis įtvirtina, kad tabako gaminių reklama – tai bet kokia forma ir bet kokiomis priemonėmis skleidžiama informacija apie tabako gaminius, tiesiogiai ar netiesiogiai skatinanti įsigyti ir (ar) vartoti tabako gaminius. Įstatymo 17 straipsnio 1 dalis numato, kad Lietuvos Respublikoje tabako gaminių reklama, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nustatytus atvejus, taip pat paslėpta tabako gaminių reklama draudžiama. To paties įstatymo 17 straipsnio 3 dalis nustato, kokią informaciją leidžiama pateikti prekybos vietose ant įrangos, skirtos tabako gaminiams išdėstyti: parduodamų tabako gaminių pavadinimus; žodžius „Prekiaujame“ arba „Parduodame“; dervų, nikotino, anglies monoksido kiekį cigaretėse; tabako gaminių kainas. Remiantis Įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 1 punktu, šiai informacijai nėra taikomas reklamos draudimas, o paminėto straipsnio 5 dalis nurodo, kad ją leidžiama pateikti tik kartu su išdėstytais tabako gaminiais. Įstatymo 17 straipsnio 5 dalis taip pat numato, jog tokia informacija negali būti pateikiama lankstinukuose, skrajutėse ir kitokiomis reklamos priemonėmis, skirtomis vartotojams išsinešti, be to prekybos tabako gaminiais vietose draudžiama pateikti tabako gaminių ar jų pakuočių imitacijas ir atvaizdus. Jokia kita cituojamo straipsnio 3 ir 4 dalyse nenustatyta vaizdinė ar grafinė informacija apie tabako gaminius prekybos tabako gaminiais vietose negali būti pateikiama.
Teisėjų kolegija pritaria Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika paremtai pirmosios instancijos teismo išvadai, kad Įstatyme įtvirtinti draudimai turėtų būti aiškinami plačiąja prasme, atsižvelgiant į tikslą, kiek įmanoma maksimaliai apsaugoti žmogaus ir visuomenės sveikatą, mažinti tabako gaminių vartojimą apskritai inter alia mažinant tos pačios rūšies cigarečių vartojimą. Tačiau pažymėtina, kad draudimų aiškinimas atsižvelgiant į tikslą negali lemti pačių Įstatyme įtvirtintų normų paneigimo ir pernelyg plataus jų aiškinimo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad administracinėje teisėje galioja plečiamojo normų aiškinimo ribojimas ir bet kokie draudimai turi būti suformuluoti aiškiai ir tiksliai. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, kiekvienu atveju turi būti aiškinamas konkrečios normos turinys ir jos pritaikymas susiklosčiusiai faktinei situacijai, tokio aiškinimo neapribojant vien įstatyme numatyto tikslo siekimu.
Atsižvelgiant į tai, kad Įstatymo 17 straipsnis nenumato jokių apribojimų tabako gaminių prekybos vietoje išdėstymui, laikytina, kad jo būdas gali būti laisvai pasirinktas. Teisėjų kolegija daro išvadą, jog vien tabako gaminių išdėstymas atskirai nuo kitų tabako gaminių, pateikimas gerai matomoje vietoje negali būti vertinamas kaip tabako gaminių reklama. Tarnyba, išskirdama visam tabako gaminių asortimentui ir konkrečių prekių ženklų tabako gaminiams išdėstyti skirtą įrangą, taip pat nurodydama „nedraudžiamą tradicinę“ ir „draudžiamą papildomą“ įrangą, nepateikia jokių objektyvių tokio atskyrimo kriterijų. Tai, jog iš pareiškėjo tabako gaminių išdėstymui naudotos įrangos vartotojams gali būti nepatogu išimti tabako gaminius, negali būti vienareikšmiškai vertinama kaip Įstatymo 17 straipsnio pažeidimas. Šiame straipsnyje nėra numatyta, kad visų rūšių tabako gaminiai privalo būti išdėstyti kartu ar vienodu atstumu vienas nuo kito, todėl nėra pakankamo pagrindo teigti, kad remiantis paminėtais kriterijais šiuo atveju gali būti konstatuotas tabako gaminių reklamos draudimo pažeidimas.
Įstatymo 17 straipsnio 5 dalis, kaip jau minėta, įtvirtina draudimą prekybos tabako gaminiais vietose pateikti tabako gaminių ar jų pakuočių imitacijas ar atvaizdus. Teisėjų kolegijos nuomone, šis draudimas pažeistas nebuvo, kadangi tabako gaminiams skirtoje išdėstyti įrangoje buvo pateikti ne tabako gaminių ar jų pakuočių imitacijos ar atvaizdai, bet tikros tabako gaminių pakuotės. Žodis „imitacija“ aiškintinas kaip netikras, dirbtinis, sekant padarytas daiktas, o žodis „atvaizdas“ reiškia portretą, paveikslą, fotografiją, regimą pavidalą, atspindį („Lietuvių kalbos žodynas (t. I–XX, 1941–2002): elektroninis variantas“). Atsižvelgdama į paminėtų žodžių reikšmes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad prekybos vietose išdėstytos tabako gaminių pakuotės nelaikytinos imitacijomis ar atvaizdais.
Įstatymo 17 straipsnio 5 dalis taip pat numato draudimą prekybos tabako gaminiais vietose pateikti bet kokią kitą šio straipsnio 3 ir 4 dalyse nenustatytą vaizdinę ar grafinę informaciją. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju tabako gaminiams išdėstyti skirta įranga grafiniu, vaizdiniu, spalviniu, dizaino aspektais netoleruotinai nedisonuoja su Įstatymo 17 straipsnyje numatytais draudimais. Draudimas naudoti būtent tokių spalvų bei tokio dizaino tabako gaminiams išdėstyti skirtą įrangą, kokia buvo pareiškėjo naudojama šiuo atveju, reikštų pernelyg platų ir subjektyvų, objektyviais kriterijais nepagrįstą Įstatymo 17 straipsnio nuostatų aiškinimą. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog tai, kad buvo eksponuojamos tabako gaminių pakuotės, pažymėtos tabako prekių ženklais, negali būti vertinama kaip pačios tabako gaminių išdėstymo įrangos paženklinimas prekių ženklais, nes tokiu atveju būtų paneigiama Įstatymo 17 straipsnio 3 ir 5 dalyse numatyta teisė prekybos vietoje išdėstyti tabako gaminius.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Tarnyba Įstatymo 17 straipsnio pažeidimus nustatė iš viso keturiose prekybos vietose, kuriose tabako gaminiams išdėstyti naudojama įranga nėra analogiška. Nors įrangos spalvos bei dizainas, kaip jau minėta, šiuo atveju nė vienoje iš prekybos vietų nelaikytinos pakankamu pagrindu vienareikšmiškai konstatuoti Įstatymo 17 straipsnio pažeidimą, UAB „Roksva“ priklausančioje picerijoje „Čili pica“ ant naudotos įrangos kartu pateikiamas mėlynos spalvos skritulys, ant kurio pavaizduoti baltos spalvos žemynai. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino Tarnybos nutarimo teisėtumą, atskirai neišskirdamas skirtingose prekybos vietose nustatytų pažeidimų, kadangi jie savo esme nėra tapatūs. Atsižvelgiant į tai, jog Įstatymo 17 straipsnio 3 ir 4 dalys numato baigtinį ant tabako gaminiams išdėstyti skirtos įrangos leidžiamos pateikti informacijos sąrašą, o to paties straipsnio 5 dalis įtvirtina imperatyvų draudimą pateikti bet kokią kitą, nenustatytą kaip leidžiama, vaizdinę ar grafinę informaciją, laikytina, kad minėto mėlyno skritulio pateikimas pažeidžia Įstatymo 17 straipsnio 1 ir 5 dalies nuostatas. Teisėjų kolegija šio skritulio pateikimą UAB „Roksva“ priklausančioje picerijoje „Čili pica“ vertina kaip skleidžiamą papildomą informaciją apie tabako gaminius, skatinančią juos įsigyti, o tai sudaro pakankamą pagrindą konstatuoti, kad buvo pateikiama draudžiama tabako gaminių reklama.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, sutikdamas su Tarnybos Nutarimu, jog pareiškėjas nurodytais veiksmais visose keturiose paminėtose prekybos vietose pažeidė Įstatymo 17 straipsnio 1 ir 5 dalių nuostatas, padarė neteisingą ir nepagrįstą išvadą. Teisėjų kolegijos nuomone, konstatuotina, kad Įstatymo 17 straipsnio 1 ir 5 dalių pažeidimas buvo padarytas tik vienoje iš prekybos vietų, t. y. UAB „Roksva“ priklausančioje picerijoje „Čili pica“, esančioje (duomenys neskelbtini), Šiauliuose. Atsižvelgiant į tai, Tarnybos Nutarimu paskirta bauda mažintina iki 2000 Lt.
Nurodytų faktinių aplinkybių ir išdėstytų motyvų pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas: pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies ir Valstybinės tabako ir alkoholio kontrolės tarnybos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 3K10/59 paskirta bauda mažinama iki 2000 Lt.
Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nėra pagrindo stabdyti šios bylos iki įsiteisės teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-2468/2011. ABTĮ 98 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, jog teismas sustabdo bylą, kai negalima nagrinėti tos bylos, kol bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka. Kaip matyti iš nurodytos teisės normos, byla gali būti sustabdyta tokiu pagrindu, jeigu yra nustatoma, kad kita nagrinėjama byla ir joje priimtas sprendimas turės esminę reikšmę nagrinėjamai bylai, t. y. turi būti nustatytas toks ryšys tarp kitos nagrinėjamos bylos ir stabdytinos bylos, kuris sudarytų pagrindą spręsti, jog stabdytina byla negali būti teisingai ir tinkamai išnagrinėta, kol nebus priimtas teismo sprendimas kitoje byloje. Vien tai, kad bylos yra tarpusavyje susijusios, nesudaro pagrindo taikyti ABTĮ 98 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas, jei administracinis teismas turi galimybes pats išspręsti bylai reikšmingus klausimus bei visapusiškai įvertinti ginčijamo akto teisėtumą. Pagal nagrinėjamos bylos medžiagą nėra pagrindo konstatuoti, jog šioje byloje reikšmingos aplinkybės negali būti nustatytos ir teisiškai įvertintos neišnagrinėjus administracinės bylos Nr. A261-2468/2011. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo prašymas dėl bylos sustabdymo netenkintinas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
nutaria:
Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Philip Morris Baltic“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 11 d. sprendimą pakeisti: sumažinti atsakovo Valstybinės tabako ir alkoholio kontrolės tarnybos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (teisių perėmėjas – Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas) 2010 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 3K10/59 pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „Philip Morris Baltic“ paskirtą baudą iki 2000 Lt (dviejų tūkstančių litų).
Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Philip Morris Baltic“ prašymo dėl bylos sustabdymo netenkinti.
Nutartis neskundžiama.