- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-04-18
- Bylos Nr.
- 2-1275/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Gintaras Pečiulis
- Atsakovas
- D. V., S. G., D.
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintaras Pečiulis teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų D. V. ir S. G. atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 25 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-3207-653/2013 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Lokantera“ ieškinį atsakovams S. G. ir D. V. dėl žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas BUAB ,,Lokantera“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti ieškovui iš atsakovo S. G. 156 940 Lt, iš atsakovės D. V. 81 900 Lt, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tai yra areštuoti kilnojamąjį, nekilnojamąjį turtą, neviršijant ieškinio sumos. Nesant ar nepakankant ieškiniui užtikrinti atsakovams priklausančio nekilnojamojo ar kilnojamojo turto, prašė areštuoti atsakovams priklausančias lėšas, esančias banko sąskaitose.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2013 m. sausio 25 d. nutartimi ieškovo prašymą tenkino, tai yra ieškovo BUAB ,,Lokantera“ reikalavimams užtikrinti taikė laikinąsias apsaugos priemones – atsakovo S. G. 156 940 Lt bei atsakovės D. V. 81 900 Lt vertės nekilnojamojo ir kilnojamojo turto, turtinių teisių, priklausančių atsakovams ir esančių pas atsakovus arba trečiuosius asmenis, areštą. Nesant ar nepakankant ieškiniui užtikrinti atsakovams priklausančio nekilnojamojo ar kilnojamojo turto, turtinių teisių – areštavo atsakovų lėšas, priklausančias atsakovams ir esančias pas atsakovus ir/ar trečiuosius asmenis, bankų ar kitų kredito įstaigų sąskaitose, neviršijant ieškinio sumos – S. G. – 156 940 Lt sumos, D. V. – 81 900 Lt sumos. Teismas, remdamasis bylos medžiaga, darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra akivaizdžių duomenų, jog pagal ieškovo pareikštą reikalavimą negalėtų būti priimtas jam palankus teismo sprendimas. Be to, teismas, atsižvelgdamas į pareikštų reikalavimų sumą kiekvienam iš atsakovų, sprendė, jog ieškinio reikalavimų sumos fiziniams asmenims laikytinos pakankamai didelėmis ir padidina būsimo teismo procesinio sprendimo neįvykdymo riziką. Kadangi byloje nėra duomenų, kad atsakovai bus pajėgūs įvykdyti galimai ieškovui palankų teismo sprendimą, teismas konstatavo, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, atsakovai jiems priklausantį turtą gali paslėpti ar perleisti tretiesiems asmenims, įkeisti, dėl ko teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas; didelė ieškinio suma savaime padidina būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Dėl šių aplinkybių teismas ieškovo prašymą tenkino.
III. Atskirųjų skundų argumentai
Apeliantė (atsakovė) D. V. atskiruoju skundu prašo teismo nutartį panaikinti. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių reikia atsižvelgti ne tik į ieškinio sumą, bet ir į abiejų šalių turtinę padėtį, jų finansines galimybes, taip pat į tai, ar ieškovo prašyme išdėstyti argumentai ir juos pagrindžiantys įrodymai prima facie patvirtina ieškinio galimą pagrįstumą. Teismas nagrinėjamu atveju šių klausimų nesprendė. Ieškovas savo ieškinį iš esmės grindžia tik banko išrašais bei paties ieškovo surašytomis pretenzijomis, tačiau ieškinyje nenurodo kitų bylai svarbių aplinkybių, todėl ieškinys negali būti laikomas pagrįstu. Be to, atsakovė ieškovui paaiškino visas aplinkybes, kurias ieškovas, teikdamas ieškinį, nutylėjo, taip pat tai, kad nuo 2010 m. rugpjūčio 31 d. pas ieškovą nebedirbo, todėl ieškovo nurodomu laikotarpiu (2009 m. rugpjūčio 17 d. - 2010 m. rugsėjo 30 d.) gryninti pinigų negalėjo. Pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymą už įmonės veiklą yra atsakingas įmonės vadovas, tačiau ieškovas ieškinį pareiškė ir atsakovei.
2. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas atsakovei turi ir ateityje gali turėti dar rimtesnių pasekmių. Atsakovė butą pirko iš dalies banko skolintais pinigais, todėl butas yra įkeistas bankui, su banku sudarytos sutarties sąlygos numato, jog sutarties pažeidimu yra laikoma tai, jog jei paskolos gavėjui iškelta civilinė byla, galimai gresia turto paėmimas. Tokiu atveju bankas turi teisę vienašališkai nutraukti paskolos sutartį ar imtis kitų priemonių savo interesams užtikrinti. Atsakovė bijo, jog dėl nepagrįstai pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių gali kilti rimtų pasekmių, dėl ko gali nukentėti visa atsakovės šeima, įskaitant ir nepilnamečio sūnaus interesus.
3. Areštavus atsakovės lėšas, jai būtų užkirsta galimybė tinkamai vykdyti atsiskaitymus pagal paskolos sutartį bei tinkamai rūpintis šeima, vykdyti kasdienius mokėjimus už butą, mokyklą, maistą, drabužius. Dėl šių priežasčių gali nukentėti atsakovės šeimos interesai bei teisė į normalų gyvenimą.
Apeliantas (atsakovas) S. G. atskiruoju skundu prašo teismo nutartį panaikinti. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių reikia atsižvelgti ne tik į ieškinio sumą, bet ir į abiejų šalių turtinę padėtį, jų finansines galimybes, taip pat į tai, ar ieškovo prašyme išdėstyti argumentai ir juos pagrindžiantys įrodymai prima facie patvirtina ieškinio galimą pagrįstumą. Atsakovas 2010 m. rugsėjo 30 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartimi pardavė UAB „Lokantera“ akcijas J. S., kuris buvo paskirtas ir ieškovo vadovu. Tuo metu, kai įmonei vadovavo J. S., ieškovas ir tapo nemokiu, jam buvo iškelta bankroto byla, todėl šiam asmeniui ir tenka pareiga perduoti ieškovo atstovui visus bendrovės dokumentus bei paaiškinti visas su įmonės veikla susijusias aplinkybes. Šias aplinkybes ieškovas ieškinyje nutyli. Be to, ieškovas nutyli tai, kad atsakovas pateikė paaiškinimą, kuriame nurodė, jog visi pinigai, kurie buvo išgryninti iš ieškovui priklausančios banko sąskaitos, užpajamuoti, jais buvo atsiskaitoma už prekes, paslaugas, pilamas kuras, remontuojami automobiliai, atsiskaityta su ieškovo kreditoriais. Pardavus bendrovės akcijas, visi įmonės dokumentai buvo perduoti naujajam įmonės akcininkui ir vadovui. Esant abejonių dėl ieškinio pagrįstumo, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas turi būti išspręstas atsakovų naudai, kadangi jų taikymas neproporcingai suvaržo atsakovo turtines teises bei interesus.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirųjų skundų faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta.
CPK 144 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi įstatyme yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti laikinąsias apsaugos priemones, viena iš jų − ieškovas turi tikėtinai pagrįsti savo reikalavimą, tai yra pateikti duomenis, kurie pagrįstų teismo įsitikinimą, kad ieškovui palankus teismo sprendimas yra įmanomas. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, atsižvelgė į kartu su ieškiniu pateiktų įrodymų įrodomąją reikšmę. Pažymėtina, jog teismas, spręsdamas dėl poreikio užtikrinti ieškinyje pareikštų reikalavimų įvykdymą, nesprendžia ginčo iš esmės ir galutinai nevertina su bylos esme susijusių aplinkybių, tai yra nesprendžia, ar ieškinys yra pagrįstas. Kita vertus, teismas, nagrinėdamas prašymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių, turi, be kita ko, preliminariai (lot. prima facie) įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Kaip nurodoma teismų praktikoje, tokio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar, išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gruodžio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-949/2008; 2010 m. lapkričio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2174/2010; 2011 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2311/2011). Nagrinėjamu atveju ieškinio faktinis pagrindas bei pateikti įrodymai pirmosios instancijos teismui leido preliminariai vertinti, kad galėjo būti padaryti neteisėti veiksmai, dėl kurių, bylos nagrinėjimo metu pasitvirtinus kitoms civilinės atsakomybės sąlygoms, atsakovams gali kilti civilinė atsakomybė. Ši aplinkybė įgalino pirmosios instancijos teismą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, siekiant užtikrinti būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą. Šioje byloje sprendžiamas tik procesinio teisinio pobūdžio klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių teisėtumo ir pagrįstumo, tačiau pats materialusis teisinis ginčas nėra sprendžiamas iš esmės. Tik išsprendus bylą iš esmės bus galima daryti išvadą, ar tikrai buvo pažeistos ieškovo (bankrutavusios įmonės) teisės ir interesai bei ar yra teisinis pagrindas patenkinti ieškinį.
Be to, kaip jau buvo minėta, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas priklauso ir nuo to, ar yra grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pritaikė laikinąsias apsaugos priemones nustatęs, kad ieškinio suma ir atsakovų turtinė padėtis kelia grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Taigi atsakovai, nesutikdami su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu, gali pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad prašoma priteisti pinigų suma jiems nėra didelė (CPK 12 str.). Nagrinėjamu atveju atsakovai tokių įrodymų teismui nepateikė ir net neįrodinėjo, kad ieškinio suma jiems nelaikytina didele.
Atsakovė D. V. be kitų pirmiau paminėtų aplinkybių atskirajame skunde nurodo, kad bijo, jog dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių gali kilti rimtų pasekmių, dėl ko gali nukentėti visa atsakovės šeima, įskaitant ir nepilnamečio sūnaus interesus, kad areštavus butą, kuris yra įkeistas bankui, bankas turi teisę vienašališkai nutraukti paskolos sutartį ar imtis kitų priemonių savo interesams užtikrinti. Taip pat nurodo, kad areštavus atsakovės lėšas, jai būtų užkirsta galimybė tinkamai vykdyti atsiskaitymus pagal paskolos sutartį bei tinkamai rūpintis šeima, vykdyti kasdienius mokėjimus už butą, mokyklą, maistą ir taip toliau. Teisėjų kolegija pažymi, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas neabejotinai varžo asmens, kurio atžvilgiu jos nukreiptos, teises. Šiuo atveju asmens teisių varžymo laipsnis iš esmės priklauso nuo taikomų laikinųjų apsaugos priemonių pobūdžio ir masto, taip pat nuo su konkrečiu asmeniu susijusių aplinkybių. Dėl šios priežasties laikinosios apsaugos priemonės parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu (CPK 145 str. 2 d.). Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi nutarė iš pradžių areštuoti atsakovų turtą, turtines teises, o tik jo nesant ar esant nepakankamai, areštuoti lėšas. Be to, teismas nurodė, jog areštuotas turtas neturi viršyti ieškinio sumos. Apeliacinės instancijos teismas visų pirma atkreipia dėmesį į tai, jog atsakovė kartu su atskiruoju skundu nepateikė duomenų apie tai, jog taikant laikinąsias apsaugos priemones, buvo areštuota vienintelė atsakovės šeimos gyvenamoji patalpa, kuri yra įkeista bankui, taip pat lėšos. Nesant tokių duomenų, nėra pagrindo spręsti apie atsakovės skunde nurodytų teisių ir interesų pažeidimus. Kita vertus, pasitvirtinus šiai aplinkybei, civilinio proceso įstatymas numato galimybę kreiptis į teismą su prašymu pakeisti laikinąsias apsaugos priemones, leidžiant atsakovei iš areštuotų lėšų skirti kas mėnesį tam tikrą sumą atsiskaitymams su kreditoriais pagal paskolos sutartį ir kitiems būtiniems mokėjimams atlikti. Antra, CPK 148 straipsnio 2 dalis numato, kad teismas gali netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių, o pritaikęs jas panaikinti, jeigu atsakovas įmoka reikalaujamą sumą į teismo sąskaitą arba už atsakovą yra laiduojama, įkeičiamas turimas turtas ieškovo naudai. Taigi pritaikius laikinąsias apsaugos priemones nėra užkertama galimybė kreiptis į teismą, jog pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės būtų panaikintos ar koreguojamos.
Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį, kurios naikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 25 d. nutartį palikti nepakeistą.