- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-11-20
- Bylos Nr.
- 2-884/2008
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Kazys Kailiūnas, Marytė Mitkuvienė, Nijolė Piškinaitė
- Atsakovas
- UAB „Toresus“
- Ieškovas
- J. J., R.
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Kazio Kailiūno, Marytės Mitkuvienės (pranešėja ir pirmininkė) ir Nijolės Piškinaitės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Toresus“ atskirtąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. rugsėjo 19 d. nutarties, kuria patenkintas ieškovų J. J. , R. E. J. prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėse bylose Nr. B2-3322-450/2008 UAB „Toresus“ bankroto.
Aprašomoji dalis
n ustatė:
Šalies argumentai
Ieškovai kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydami iškelti atsakovui UAB „Toresus“ bankroto bylą ir taikyti laikinas apsaugos priemones - areštuoti atsakovui priklausantį turtą: nekilnojamuosius ir kilnojamuosius daiktus, pinigines lėšas, esančius pas atsakovą ar trečiuosius asmenis, leidžiant mokėti darbuotojams atlyginimus ir daryti privalomus mokėjimus valstybės ar savivaldybės biudžetui, iki kol bus išnagrinėta byla dėl bankroto bylos iškėlimo.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartimi prašymą patenkino - areštavo atsakovo nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, piniginės lėšas, esančias pas atsakovą ar trečiuosius asmenis uždraudžiant areštuotą turtą parduoti, įkeisti, išnuomoti ar kitokiu būdu perleisti tretiesiems asmenims. Teismas nurodė, kad sutinka su ieškovų motyvu, kad esant duomenims, kurie leidžia daryti preliminarią išvadą, kad atsakovo įmonė yra nemoki, yra pagrindas areštuoti atsakovo nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, kadangi atsakovas gali siekti perleisti turimą turtą, tai rodo 2007 m. spalio 19 d. sudaryta nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartis, kuria parduotas nekilnojamas turtas už 10 kartų mažesnę kainą nei rinkos, pinigai iki šiol nėra gauti, kreditoriai pareiškę ieškinį teismui. Tokiu būdu yra pagrindas teigti, kad neareštavus turto, gali nukentėti kreditorių interesai.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu atsakovas prašo Vilniaus apygardos teismo 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartį panaikinti, o nusprendus palikti galioti laikinąsias apsaugos priemones, įpareigoti ieškovus pateikti atsakovo galimų nuostolių užtikrinimą 228413,65 Lt sumai. Jis nurodo, kad:
1. Ieškovai nesilaikė įstatymuose nustatytos tvarkos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.
2. Teismas privalo siekti, kad būtų užtikrinama šalių interesų pusiausvyra ir nebūtų pažeidžiamos trečiųjų asmenų teisės bei teisėti interesai, bei nebūtų šios priemonės taikomos nepagrįstai. Šiuo atveju teismas remdamasis vien ieškovų subjektyviai išdėstytais faktais areštavo visą atsakovo turtą. Atsakovas valdo ilgametes tradicijas turintį restoraną „Tores“, tad teismo parinktos laikinosios apsaugos priemonės neišvengiamai reiškia įmonės veiklos sustabdymą, nes atsakovas neturi jokių galimybių vykdyti maisto produktų ir gėrimų užsakymus, atsiskaityti su restorano aptarnavimo paslaugas teikiančiomis bendrovėmis.
3. Ieškovai savo reikalavimą grindžia trimis tarpusavio atsiskaitymo aktais, kurių atsakovo buhalterijoje nėra. Jokie pirminiai reikalavimo teisę patvirtinantys dokumentai į bylą nėra pateikti. Atsakovas neturi dokumentų patvirtinančių, kad iš šių asmenų buvo pirktos kokios nors prekės ar paslaugos. Atsakovas mano, kad šie aktai neatspindi jokių realių operacijų ir reikalauja teismo juos pripažinti negaliojančiais kaip tariamus sandorius CK 1.86 straipsnio pagrindu.
4. Taikydamas laikinąsias apsaugos priemones teismas neįvertino atsakovo finansinės padėties, t.y. kad jis yra mokus ir neturi jokių skolų nei darbuotojams, nei valstybei. Į įmonės balansą įrašytas ilgalaikis turtas sudaro 1942106 Lt, o pradelstos mokėti skolos sudaro tik 30135,56 Lt.
5. Dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo atsakovas patirs nuostolius, todėl jeigu apeliacinės instancijos teismas nepanaikins laikinųjų apsaugos priemonių, apeliantas prašo įpareigoti ieškovus pateikti atsakovo galimų nuostolių užtikrinimą 228413,65 Lt sumai.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovai prašo atsakovo atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Jie nurodo, kad:
1. Ieškovai apie kreipimąsi į teismą apie bankroto bylos iškėlimą atsakovui pranešė įstatymų nustatyta tvarka, o tai, kad atsakovas neigia tokio pranešimo įmonėje buvimą, rodo aplaidų įmonės dokumentų tvarkymą.
2. Teismas tinkamai įvertino atsakovų finansinę būklę, todėl priėmė pagrįstą nutartį. Be to, atsakovo nesąžiningumą ir realią grėsmę sumažinti atsakovo turtą parodo tai, kad 2007 m. spalio 19 d. atsakovo nekilnojamųjų daiktų pirkimo – pardavimo sutartis pagal kurią jis tretiesiems asmenims pardavė atsakovui priklausantį nekilnojamąjį turtą už beveik 10 kartų mažesnę nei rinkos kainą, o pardavimo kaina net iki šiol nėra gauta.
3. Teismas leido atsakovui mokėti darbuotojams ir į valstybės biudžetą, todėl taip siekiama netrukdyti atsakovo veiklos ir nepagrįstai nedidinti nuostolių.
4. Nors atsakovas nurodo, kad 2007 metais dirbo pelningai, tai nepaneigia aplinkybių, kad 2008 metais ir pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo dieną atsakovo įmonė dirbo nuostolingai.
5. Atsakovas nurodo, kad turi nekilnojamojo turto 466537 Lt ir trumpalaikio turto 1475569 Lt sumai, tačiau nepateikia jokių įrodymų.
6. Atsakovas prašydamas užtikrinti galimų nuostolių atlyginimą, nepateikia jokių įrodymų patvirtinančių jų dydį ir galimybę atsirasti.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuodamas atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).
CPK 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įmonių bankroto bylos nagrinėjamos pagal šio Kodekso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. Specialusis įstatymas bankroto bylų nagrinėjimui yra ĮBĮ, o kitų įstatymų nuostatos, susijusios su bankroto procesu, taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja šio specialiojo įstatymo nuostatoms. ĮBĮ 9 straipsnio 2 dalies 5 punktas numato, kad teismas, gavęs pareiškimą iškelti bankroto bylą, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka, galiosiančias iki nutarties iškelti bankroto bylą ar atsisakyti ją kelti įsiteisėjimo. Taigi laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra tiesiogiai numatytas ĮBĮ.
Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis - užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą ir taip garantuoti šio sprendimo privalomumą. Civilinio proceso teisės normos, įtvirtindamos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybę, kartu nustato šių priemonių taikymo sąlygą ir esminį apribojimą - laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tuo atveju, jei yra pagrindas manyti, jog, nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. CPK 144 straipsnio pagrindu pirmosios instancijos teismas, nenagrinėdamas ir nespręsdamas ieškinio pagrįstumo, atsižvelgdamas į teismo sprendimo vykdymo ypatumus, taip pat abiejų bylos šalių interesų pusiausvyrą, sprendžia, ar yra poreikis užtikrinti ieškinį, tai yra ar ieškinio tenkinimo atveju teismo sprendimo įvykdymas galės būti realiai įvykdytas, ar jo įvykdymui užtikrinti būtina imtis proceso įstatyme numatytų priemonių.
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjai kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovui UAB „Toresus“ ir prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovo atžvilgiu. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis paminėtomis bendromis laikinųjų apsaugos priemonių taikymo taisyklėmis, įvertino pareiškime dėl bankroto bylos UAB „Toresus“ iškėlimo išdėstytas aplinkybes (turto pardavimą už daug mažesnę nei rinkos kainą ir t.t.) ir, siekdamas apsaugoti tiek pareiškėjų, tiek kitų atsakovo kreditorių interesus, pagrįstai areštavo UAB „Toresus“ turtą. Kaip numatyta ĮBĮ 9 straipsnio 2 dalies 5 punkte, pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės galios iki pirmosios instancijos teismo nutarties iškelti bankroto bylą ar atsisakyti ją kelti įsiteisėjimo.
Atskirajame skunde apeliantas nurodo, kad pareiškėjų reikalavimai yra užtikrinti kitoje byloje atsakovui pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis, todėl taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra netikslinga. Kolegija su šiais argumentais nesutinka. Visų pirma, CPK nereikalauja, kad sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, būtų vertinamas pats ieškinio pagrįstumas. Ieškinio pagrįstumas įvertinamas išnagrinėjus teisme bylą iš esmės, priimant sprendimą dėl ginčo (šiuo atveju priimant nutartį dėl bankroto bylos iškėlimo arba atsisakymo ją iškelti). Taikant laikinąsias apsaugos priemones vertinamas ne ieškinio pagrįstumas, o kitos aplinkybės (grėsmė, jog ateityje galimas palankus ieškovui teismo sprendimas gali likti neįvykdytas) ir taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumas siekiamiems tikslams. Antra, laikinosios apsaugos priemonės yra taikomos konkrečioje byloje pareikštiems reikalavimams užtikrinti, todėl tai, kad kitoje tarp tų pačių šalių nagrinėjamoje byloje buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nesudaro pagrindo teigti, jog šioje byloje priimta nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra nepagrįsta ir neteisėta.
Nepagrįstas apelianto argumentas, kad ginčo nutartimi teismas pažeidė CPK 145 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą ekonomiškumo principą. Bankroto bylos esmė – bankrutuojančios įmonės kreditorių teisių gynimas, siekiant patenkinti jų kreditorinius reikalavimus. Todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo bankroto byloje ypatumas yra tas, kad jos taikomos ne tik pareiškimą padavusių, bet ir kitų įmonės kreditorių reikalavimams užtikrinti. Taigi, įmonių bankroto bylos yra viešąjį interesą turinčios bylos, todėl bet kurioje jų nagrinėjimo stadijoje aktyvus vaidmuo tenka ne tik byloje dalyvaujantiems asmenims, bet ir teismui. Todėl, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones iki bus išspręstas klausimas dėl bankroto bylos atsakovui iškėlimo teismas CPK 145 straipsnio 2 dalyje reglamentuoto ekonomiškumo principo nepažeidė.
Atsakovas atskirajame skunde prašo taikyti nuostolių galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo užtikrinimą. Apeliacinės instancijos teismas apeliacine tvarka nagrinėja neįsiteisėjusias pirmosios instancijos teismo nutartis (CPK 301 str. 1 d.). Pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo klausimo dėl atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, todėl apeliacinės instancijos teismas, neturi teisės spręsti klausimo dėl atsakovo nuostolių galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo (CPK 320 str.). Pažymėtina, kad įstatymas nedraudžia apeliantui kreiptis į teismą su prašymu dėl galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo ne tik taikant laikinąsias apsaugos priemones, bet ir po jų pritaikymo, todėl atsakovui išaiškinama, kad esant realiai galimybei atsakovo nuostoliams atsirasti, jis gali pateikti galimų nuostolių paskaičiavimus ir kreiptis į pirmosios instancijos teismą su motyvuotu prašymu dėl galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo.
2008 m. lapkričio 20 d. Lietuvos apeliaciniam teismui ieškovų atstovas pateikė Vilniaus apygardos teismo 2008 m. lapkričio 18 d. nutartį, kuria pakeistos Vilniaus apygardos teismo 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės ir Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 17 d. nutartį, kuria civilinėje byloje Nr. 2-11442-643/2008 patvirtinta taikos sutartis. Šios nutartys neįsiteisėjusios, todėl apeliacinės instancijos teismas, vertindamas Vilniaus apygardos teismo 2008 m. rugsėjo 19 d. nutarties pagrįstumą, jų nevertina.
Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija daro išvadą, kad skundžiama nutartis yra iš esmės pagrįsta ir teisėta, o atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo ją naikinti (CPK 337 str. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu ir 338 straipsniu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartį palikti nepakeistą.