- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-04-17
- Bylos Nr.
- eI-501-789/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02681-2018-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Margarita Stambrauskaitė, Rasa Ragulskytė-Markovienė, Egidija Puzinskaitė
- Pareiškėjas
- R. K., uždarosios akcinės bendrovės „Lietuvos rytas“, T. I.
- Atsakovas
- Visuomenės informavimo etikos asociacijai
- Trečiasis asmuo
- R. K.
- Advokatai
- Sigitas Židonis, Evaldas Valčiukas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijos Puzinskaitės, Rasos Ragulskytės-Markovienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Margaritos Stambrauskaitės,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „Lietuvos rytas“, R. K. ir T. I. skundą atsakovei Visuomenės informavimo etikos asociacijai, trečiasis suinteresuotas asmuo R. K., dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjai 2018-08-13 teismui pateikė skundą, kuriame prašo: 1) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 46 straipsnio 1 dalies ir 46¹ straipsnio 3 dalies 2 ir 3 punktai nepažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 35 straipsnio 2 dalies, 29 straipsnio 1 dalies ir (ar) teisinės valstybės (teisinio aiškumo) principo; 2) panaikinti Visuomenės informavimo etikos komisijos (toliau – ir Komisija) 2018-07-10 sprendimą Nr. EKS-27/18 „Dėl pripažinimo padarius Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodekso pažeidimus“ (toliau – ir Sprendimas Nr. EKS-27/18); 3) panaikinti Komisijos 2018-07-10 sprendimą Nr. EKS-28/18 „Dėl pripažinimo padarius Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodekso pažeidimus“ (toliau – ir Sprendimas Nr. EKS-28/18); 4) priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėjai skunde nurodė, kad skundžiami Sprendimai Nr. EKS-27/18 ir Nr. EKS-28/18 (toliau kartu – ir Sprendimai) buvo priimti išnagrinėjus R. K. skundus dėl šių publikacijų: (duomenys neskelbiami) straipsnio „(duomenys neskelbiami)“, laikraštis „Lietuvos rytas“ Nr. (duomenys neskelbiami); (duomenys neskelbiami) straipsnio „(duomenys neskelbiami)“, portalas www.lrytas.lt; (duomenys neskelbiami) straipsnio „(duomenys neskelbiami)“, portalas www.lrytas.lt; (duomenys neskelbiami) straipsnio „(duomenys neskelbiami)“, portalas www.lrytas.lt; (duomenys neskelbiami) straipsnio „(duomenys neskelbiami)“, portalas www.lrytas.lt; (duomenys neskelbiami) straipsnio „(duomenys neskelbiami)“, laikraštis „Lietuvos rytas“ Nr. (duomenys neskelbiami); (duomenys neskelbiami) straipsnio „(duomenys neskelbiami)“, portalas www.lrytas.lt; (duomenys neskelbiami) straipsnio „(duomenys neskelbiami)“, portalas www.lrytas.lt; (duomenys neskelbiami) straipsnio „(duomenys neskelbiami)“, portalas www.lrytas.lt; (duomenys neskelbiami) straipsnio „(duomenys neskelbiami)“, laikraštis „Lietuvos rytas“ Nr. (duomenys neskelbiami); (duomenys neskelbiami) straipsnio „(duomenys neskelbiami)“, portalas www.lrytas.lt; (duomenys neskelbiami) straipsnio „(duomenys neskelbiami)“, portalas www.lrytas.lt; (duomenys neskelbiami) straipsnio „(duomenys neskelbiami)“, portalas www.lrytas.lt.
Pareiškėjai skunde pažymi, kad jie nėra atsakovės Visuomenės informavimo etikos asociacijos (toliau – ir Asociacija) ar ja vienijančių organizacijų nariai. Teigia, kad Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodekso (toliau – ir Kodeksas) nuostatos negali būti taikomos Asociacijai nepriklausantiems nariams, Komisija jų atžvilgiu negali priimti privalomų sprendimų. Priešingas aiškinimas pažeistų asociacijų laisvės principą. Pažymi, kad Kodeksas yra patvirtintas Asociacijos narių susirinkime, o jai nepriklausančios visuomenės informavimo priemonės, taip pat ir pareiškėjai, neturėjo jokios įtakos priimant Kodeksą ir neišreiškė savo valios. Teigia, kad Komisija neturi kompetencijos priimti sprendimus profesinės etikos srityje, kadangi jos nariai neturi reikiamos kvalifikacijos.
Pareiškėjai skunde paaiškina, kad Sprendimuose Komisija nemotyvuotai ir deklaratyviai konstatavo, kad pareiškėjai publikacijose „(duomenys neskelbiami)“ (toliau – ir Publikacija Nr. 1) ir „(duomenys neskelbiami)“ (toliau – ir Publikacija Nr. 2) (toliau kartu – ir Publikacijos) kritikavo R. K., nesuteikė jam galimybės paaiškinti, patikslinti ir paneigti informacijos. Teigia, kad minėtų publikacijų turinys ir pobūdis nereikalauja suteikti R. K. atsakymo teisę. Teigia, kad nagrinėjamu atveju egzistavo visuomenės interesas žinoti apie R. K. faktinį su jo viešai deklaruojamomis vertybėmis nesuderinamą ir teisės aktus pažeidžiantį elgesį. Pažymi, kad Sprendimuose nagrinėtų Publikacijų turinys ir pobūdis yra tiriamasis. Pareiškėjai, siekdami ištirti, ar R. K. viešai deklaruojamos vertybės ir įvaizdis atitinka jo elgesį, pradėjo žurnalistinį tyrimą. Jo metu nustatė, jog politiko metinėje gyventojo (šeimos) deklaracijoje paskelbti duomenys yra neteisingi. Jeigu pareiškėjai būtų kreipęsi į R. K. komentarų, jis būtų galėjęs ištaisyti šiuos duomenis, taigi žurnalistinis tyrimas būtų praradęs prasmę. Deklaracijos pakeitimai nėra viešai prieinami, todėl, R. K. iš anksto pakeitus deklaracijos duomenis, nebūtų įmanoma išsiaiškinti, kada tokie pakeitimai atlikti ir ar iš tiesų R. K. tinkamai nedeklaravo turto.
Pareiškėjai skunde teigia, kad R. K. viešai deklaruojamos vertybės neatitiko žurnalistinio tyrimo metu surinktų duomenų. Pažymi, kad jie kreipėsi į subjektus (skirtingus turto registrus, bankus ir nekilnojamojo turto agentūras) ir šie suteikė informacijos, kad R. K. deklaruojamas įvaizdis neatitinka tikrovės ir pažeidžia teisės aktų keliamus reikalavimus, t. y. rado duomenų apie R. K. turimą turtą (duomenys neskelbiami). Kadangi R. K. yra viešas asmuo, pareiškėjai turėjo teisę ir pareigą paskelbti apie jo metinėje gyventojo (šeimos) turto deklaracijoje esančius neatitikimus, ypač atsižvelgiant į tai, kad visuomenėje politikas prisistato kaip paprastas, skaidrus ir atviras asmuo.
Pareiškėjai skunde pažymi, kad, vadovaujantis Kodekso nuostatomis, tam tikromis situacijomis asmeniui suteikiama galimybė įvertinti atitinkamą publikaciją (ar jos teiginius) ir pateikti praktinį aplinkybių vertinimą (arba atsisakyti jį pateikti), kurį visuomenės informavimo priemonė gali nurodyti publikacijoje, tačiau ši teisė teikti paaiškinimus nėra absoliuti. Pažymi, kad jeigu Kodekso 20 straipsnio nuostata, suteikianti asmeniui pateikti vertinimą dėl publikacijų, būtų taikoma absoliučiai, visuomenės informavimo priemonės privalėtų apie bet kokią publikaciją, kritikuojančią valstybės politikų veiksmus, kurie galimai pažeidžia įstatymus (ar politinės veiklos etiką), pranešti politikui, todėl pastarasis politikas galėtų tokius veiksmus ištaisyti ar nustoti juos vykdyti iki publikacijos paskelbimo. Teigia, kad jeigu Sprendimai nebūtų panaikinti, susidarytų situacija, kad valstybės politikai, kurie galimai pažeidžia įstatymus (ar politinės veiklos etiką), turėtų galimybę išvengti politinės ir teisinės atsakomybės. Jeigu pareiškėjai, prieš paskleisdami Publikacijas, turėjo būtinai apie jas pranešti R. K. ir suteikti jam atsakymo teisę, tai susidarytų aplinkybės, kai žiniasklaidos laisvė būtų pažeidžiama, nes visuomenei svarbi informacija nebūtų pateikta laiku, o asmuo, apie kurį buvo rengiamos Publikacijos, nesulauktų atsakomybės.
Pareiškėjai skunde taip pat teigia, kad egzistavo visuomenės interesas žinoti apie R. K. faktinį su jo viešai deklaruojamomis vertybėmis nesuderinamą ir teisės aktus pažeidžiantį elgesį. Pažymi, kad viešiems asmenims ir jų viešam komentavimui taikomos platesnės kritikos ribos. Priešingai nei privatus asmuo, politikas atsiveria nuodugniai tiek žurnalistų, tiek visuomenės kiekvieno savo žodžio bei darbo kontrolei. Mano, kad dėl šios priežasties, kai egzistuoja aiškus viešasis interesas paskelbti esminę reikšmę visuomenei turinčią informaciją apie viešą asmenį (ypač politiką), tai reiškia, kad visuomenės informavimo priemonė nebūtinai privalo kreiptis į komentuojamą asmenį ir įgyvendinti Kodekso 20 straipsnio reikalavimą, kadangi prioritetas tokioje situacijoje teikiamas viešajam interesui, o ne atsakymo teisei.
Pareiškėjai skunde teigia, kad priimant Sprendimus buvo pažeista jų teisė į veiksmingą teisinę gynybą. Nurodo, kad, nagrinėdama R. K. skundus, Komisija išėjo iš suformuluotų skundų ribos. Mano, kad Komisija, priimdama Sprendimus, privalėjo remtis tais paaiškinimais, aplinkybėmis ir įrodymais, kuriuos savo skunde pateikė R. K.. Tačiau tai nebuvo padaryta ir tokiais veiksmais buvo pažeista pareiškėjų teisė į teisingą bylos nagrinėjimą. Taip pat pažymi, kad skundžiami sprendimai yra nemotyvuoti, todėl ribojama jų teisė veiksmingai gintis. Paaiškina, kad Sprendime Nr. 2 Komisija nurodo, kad, jos įsitikinimu, skleidžiant visuomenei informaciją apie 16 metų senumo įvykius, reikia suteikti asmeniui galimybę pasinaudoti atsakymo teise, tačiau be šio teiginio daugiau jokių argumentų, paaiškinančių tokį įsitikinimą, Komisija nepateikia. Pažymi, kad Sprendime Nr. 1 pateikiami vien tik deklaratyvūs ir subjektyvūs teiginiai.
Pareiškėjai skunde teismo prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo (toliau – ir Įstatymo) 46 straipsnio 1 dalis, 46¹ straipsnio 3 dalies 2 ir 3 punktai nepažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 35 straipsnio 2 dalies, 29 straipsnio 1 dalies ir (ar) teisinės valstybės (teisinio aiškumo) principo. Teigia, kad Įstatymo nuostatos prieštarauja lygiateisiškumo, teisinės valstybės (teisinio aiškumo) ir asociacijų laisvės principams.
Atsiliepimas
Atsakovė Asociacija atsiliepime prašo teismo pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad Komisija turėjo teisę (įgaliojimus) vertinti pareiškėjų veiksmų rengiant ir paskelbiant Publikacijas atitiktį Kodekso nuostatoms, o ši Komisijos teisė kyla iš teisinio reguliavimo bei yra pripažįstama jau suformuotoje administracinių teismų praktikoje. Teigia, kad pareiškėjų argumentai dėl tariamo įgaliojimų priimti Sprendimus neturėjimo grindžiami klaidingu teisinio reguliavimo aiškinimu. Pareiškėjai buvo atstovaujami priimant Kodeksą ir taip įsipareigojo laikytis jo nuostatų. Visuomenės informavimo santykių teisinis reguliavimas nuosekliai ir sistemiškai įtvirtina Komisijos teisę spręsti dėl visų viešosios informacijos rengėjų, skleidėjų ir žurnalistų (įskaitant ir pareiškėjus) profesinės etikos pažeidimų, o tai yra kertinė viešosios informacijos rengėjų, skleidėjų ir žurnalistų savitvarkos sistemos sąlyga.
Atsakovė atsiliepime nurodo, kad, priimdama Sprendimus, Komisija tinkamai aiškino Kodekso 20 straipsnio nuostatų turinį ir pagrįstai konstatavo, kad, parengdami ir paskelbdami ginčo Publikacijas, pareiškėjai nesilaikė reikalavimo suteikti neigiamai kritikuojamam asmeniui atsakymo teisę. Pažymi, kad pareiškėjai neginčija fakto, jog tokios teisės kritikuojamam asmeniui nesuteikė, o bandymas įrodinėti, kad Publikacijoms Kodekso 20 straipsnio reikalavimai netaikytini, grindžiamas iš esmės klaidingu teisinio reguliavimo vertinimu. Teigia, kad pareiškėjai neįrodė, jog, rengiant ir paskelbiant ginčo Publikacijas, tinkamas atsakymo teisės įgyvendinimas būtų pažeidęs informavimo laisvę ir jų vykdomos žurnalistinės veiklos esmę. Mano, kad šie pareiškėjų teiginiai vertintini kaip subjektyvūs samprotavimai apie tai, kas būtų, jeigu ginčo publikacijose jie būtų užtikrinę R. K. atsakymo teisę. Informacijos neigiamai kritikuojam asmeniui atskleidimas apie jį patį ar jo veiklą niekaip neriboja viešosios informacijos rengėjui ir skleidėjui tą pačią informaciją apie faktus ar juos vertinančias nuomones atskleisti ir viešosios informacijos vartotojams. Darant prielaidą, jog asmuo, sužinojęs informaciją, imtųsi kokių nors veiksmų, tai nebūtų kliūtis viešosios informacijos rengėjui ar skleidėjui atskleisti visuomenei tiek tą pačią informaciją, kuri buvo atskleista neigiamai kritikuojamam asmeniui, tiek ir informaciją apie asmens veiksmus, kuriuos jis atliko po to, kai sužinojo paminėtą informaciją. Pažymi, kad Komisija, priimdama Sprendimus, veikė pagal jai suteiktus įgaliojimus, neprivalėjo vertinti ir nevertino pareiškėjų nurodytų R. K. pateikto skundo tikslų ir motyvų. Pareiškėjų pateikti argumentai yra ne teisinio, o politinio pobūdžio, todėl teismo nevertintini. Nurodo, kad, priimdama Sprendimus, Komisija veikė kaip viešosios informacijos rengėjų, skleidėjų ir žurnalistų profesinės veiklos savitvarkos subjektas ir laikėsi visų Komisijos įgaliojimų vykdymo procedūrai, Sprendimų formai bei turiniui nustatytų reikalavimų. Sprendimų priėmimo procedūroje pareiškėjams buvo sudarytos galimybės įgyvendinti savo teisę į gynybą.
Atsakovė mano, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą, kadangi Įstatymo nuostatų aiškinimas suformuotas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje.
Šalies argumentai
Trečiasis suinteresuotas asmuo R. K. pateikė teismui papildomus paaiškinimus, kuriuose nurodo, jog su skundu nesutinka, ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Pateikia iš esmės tokius pačius argumentus kaip ir Asociacija. Teigia, kad viešosios informacijos rengėjai, skleidėjai, žurnalistai ir leidėjai taikant Kodeksą nėra diferencijuojami pagal priklausymą Asociacijai ar jos nariams. Pažymi, kad Kodekso nuostatos taikomos visiems be išimties viešosios informacijos rengėjams, skleidėjams, žurnalistams ir leidėjams, t. y. šie subjektai privalo laikytis profesinės etikos normų ir Kodekso nuostatų. Publikacijose R. K. buvo kaltinamas tuo, jog netinkamai įgyvendino Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo bei Lietuvos Respublikos gyventojų turto deklaravimo įstatymo jam nustatytas pareigas. Teigia, kad pareiškėjai, suabsoliutindami savo saviraiškos teisę, stengiasi paneigti Kodekso 20 straipsnyje įtvirtintą kritikuojamo asmens teisę pateikti savo atsakymą. Mano, kad žurnalistų, viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų etikai turėtų būti keliami aukščiausi standartai, o pareiškėjų veiksmai, kuriais skleidžiama tikrovės neatitinkanti informacija, trečiajam suinteresuotam asmeniui nesuteikiant teisės atsakyti į kritiką, laikytini profesinės etikos pažeidimu.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo mano, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą, kadangi Įstatymo nuostatų aiškinimas suformuotas teismų praktikoje.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Iš bylos duomenų matyti, kad R. K. pateikė 2017-12-20 skundą Komisijai dėl dienraščio „Lietuvos rytas“ bei dienraščio „Lietuvos rytas“ žurnalistų R. K. ir T. I. viešai skelbtų publikacijų įvertinimo. R. K. teigimu, publikacijose, taip pat ir Publikacijose Nr. 1 ir Nr. 2, buvo paskleista visuomenę klaidinanti ir jo reputaciją žeminanti informacija, paremta vienos ginčo šalies – dienraščio „Lietuvos rytas“ – pateikta neobjektyvia ir neteisinga informacija. Prašė įvertinti, ar nurodytos dienraščio „Lietuvos rytas“ publikacijos atitinka Kodekso nuostatas (b. l. 35–42). Komisijai pateiktame paaiškinime pareiškėjai teigė, kad Publikacijose buvo pateikta faktais pagrįsta informacija, taip pat nurodė, kad Komisija neturi kompetencijos spręsti dėl dienraščio „Lietuvos rytas“ publikacijų atitikties Kodekso nuostatoms. Minėtas aplinkybes pareiškėjų atstovas nurodė ir Komisijos 2018-07-10 posėdyje (b. l. 88–93).
Pareiškėjai nesutinka su Komisijos padaryta išvada, kad Publikacijose Nr. 1 ir Nr. 2 buvo pažeistas Kodekso 20 straipsnis. Byloje ginčas kilo dėl to, ar Komisija tinkamai išnagrinėjo R. K. skundą, vertindama viešosios informacijos skleidėjos UAB „Lietuvos rytas“ ir žurnalistų R. K. ir T. I. veiksmus pagal Kodekso nuostatas, ar viešosios informacijos skleidėjas UAB „Lietuvos rytas“ nepažeidė Kodekso nuostatų.
Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjos R. K. rengtoje Publikacijoje Nr. 1 buvo teigiama, kad R. K. turi nedeklaruoto turto Ispanijoje, taip pat nėra deklaravęs užsienio bankuose paimtų paskolų. Publikacijoje Nr. 1 pateiktas Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos komentaras dėl politikų deklaracijų teikimo tvarkos (b. l. 94–96). Pareiškėjo T. I. rengtoje Publikacijoje Nr. 2 buvo pateikta informacija apie R. K. nedeklaruotą turtą Ispanijoje. Teigiama, kad R. K. dėl Lietuvos Respublikos Seimo posėdžių nelankymo, susijusio su jo turtu Ispanijoje, anksčiau buvo pašalintas iš Lietuvos Respublikos Seimo vicepirmininko pozicijos. Dėl šių aplinkybių komentarus teikė buvęs Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkas A. P. ir Lietuvos Respublikos Seimo vicepirmininkas A. S. (b. l. 97–98).
Iš byloje pateikto Komisijos 2018-07-10 posėdžio protokolo Nr. 12 matyti, kad R. K. atstovas Komisijos posėdyje nurodė, kad nuo (duomenys neskelbiami) iki (duomenys neskelbiami) pareiškėjai priklausančiuose visuomenės informavimo portaluose buvo paskleista melaginga informacija, kad R. K. nedeklaravo turto Ispanijoje (b. l. 88–93). Pažymėjo, kad R. K. viešai paneigė minėtą informaciją, tačiau ji ir toliau buvo platinama. Pareiškėja R. K. Komisijos 2018-07-10 posėdyje paaiškino, kad buvo vykdomas žurnalistinis tyrimas, siekta išsiaiškinti, kaip gyvena R. K.. Nurodė, kad apie žurnalistinio tyrimo metu surinktą informaciją R. K. nepranešė, kadangi žurnalistinis tyrimas būtų niekinis. Pažymėjo, kad su politiku bendravo tik prieš žurnalistinį tyrimą, tačiau po žurnalistinio tyrimo prieš viešindami Publikacijas Nr. 1 ir Nr. 2 su R. K. nebuvo susisiekę.
Pagal Įstatymo 6 straipsnio nuostatas, Asociacija savo veikla siekia užtikrinti Kodekso nuostatų laikymąsi, visuomenės informavimo etikos principų puoselėjimą visuomenės informavimo veikloje ir ugdyti visuomenės sąmoningumą vertinant visuomenės informavimo procesus bei naudojantis viešąja informacija. Įstatyme įtvirtintas vienas iš pagrindinių visuomenės informavimo principų – viešoji informacija visuomenės informavimo priemonėse turi būti pateikiama teisingai, tiksliai ir nešališkai (Įstatymo 3 straipsnio 3 dalis). Įstatymo 16 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtintas nuomonių įvairovės visuomenės informavimo priemonėse užtikrinimas, t. y., gerbdami nuomonių įvairovę, viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai turi visuomenės informavimo priemonėse pateikti kuo daugiau vieną nuo kitos nepriklausomų nuomonių, o skelbiant viešosios nuomonės tyrimo rezultatus, turi būti nurodoma, kas atliko tyrimus, kiek šie tyrimai yra statistiškai patikimi (nurodant tyrimų imtį ir galimą paklaidą).
Pagal Kodekso 20 straipsnio nuostatas, neigiamai kritikuojamam asmeniui visada turi būti suteikta galimybė paaiškinti, patikslinti, paneigti informaciją. Jeigu tokios galimybės nėra arba asmuo atsisako pasinaudoti šia galimybe, būtina apie tai pranešti tame pačiame kūrinyje. Pagal Įstatymo 2 straipsnio 7 dalį, asmens kritika – tai asmens ar jo veiklos nagrinėjimas ir vertinimas neįžeidžiant asmens garbės ir orumo, nepažeidžiant jo privataus gyvenimo, nesumenkinant dalykinės reputacijos.
Teismas, įvertinęs Publikacijų Nr. 1 ir Nr. 2 turinį, pažymi, kad jose buvo pateikiama informacija dėl to, kad R. K. galimai nedeklaravo turto Ispanijoje ir iš užsienio banko paimtų paskolų. Pateikiamas Valstybinės mokesčių inspekcijos komentaras dėl politikų turto deklaravimo tvarkos. Teigiama, kad dėl R. K. priklausančio turto Ispanijoje jis praeityje buvo praradęs Lietuvos Respublikos Seimo vicepirmininko pareigas. Minėtose Publikacijose Nr. 1 ir Nr. 2 pateikiama informacija dėl galimai netinkamo turto deklaravimo bei dėl to kylančių teisinių problemų, taip pat kitų asmenų komentarai, kurių esmė atskleidžia galimai netinkamai R. K. deklaruotą turtą. Taigi, nagrinėjamu atveju Publikacijose Nr. 1 ir Nr. 2 pateikta informacija apie R. K. turėjo kritikos (kritiškos nuomonės) aspektą, tačiau galimybė paaiškinti faktus, patikslinti netikslią arba paneigti neteisingą informaciją jam nebuvo suteikta. Teismas pažymi, kad pareiškėjai iš esmės neginčija aplinkybės, jog, prieš viešindami Publikacijas Nr. 1 ir Nr. 2, nesikreipė į R. K., suteikdami galimybę jam paaiškinti, patikslinti ar paneigti informaciją. Jie tiek skunde teismui, tiek teikdami paaiškinimus Komisijai iš esmės nurodė, kad nesiekė gauti R. K. komentaro, nes politikas, pranešus apie surinktą informaciją, būtų koregavęs turto deklaraciją ir Publikacijos Nr. 1 ir Nr. 2 būtų buvusios beprasmės.
Teismas pažymi, kad R. K. yra viešas asmuo, kurio privataus gyvenimo ribos įstatymų yra saugomos mažiau, o vieša jo asmens kritika ir (ar) šaržavimas yra toleruotini labiau nei privačių asmenų. Kritikuojamam asmeniui visuomet turi būti suteikta atsakymo teisė, t. y. galimybė pasiteisinti, paaiškinti, paneigti klaidingą informaciją (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2016-10-31 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1441-552/2016). Pagal Kodekso 20 straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą kreiptis į kritikuojamą asmenį turi pats žurnalistas. Kodeksas nenustato pareigos pačiam kritikuojamam asmeniui prašyti, kreiptis į žiniasklaidos priemonę pasinaudoti atsakymo teise. Tai reiškia, jog nustačius aplinkybę, kad atitinkamoje publikacijoje skelbiamai informacijai būdingas kritikos požymis, turi būti užtikrinta kritikuojamo asmens teisė į atsakymą. LVAT yra konstatavęs, kad Kodeksas nustato atsakymo teisę dar prieš paskelbiant informaciją kritikuojamam asmeniui suteikti atsakymo teisę ir tai turi padaryti žiniasklaidos atstovai – kreiptis į kritikuojamą asmenį dėl to, ar jis pageidaus pasinaudoti atsakymo teise (LVAT 2017-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1123-1062/2017, 2018-02-13 nutartis administracinėje byloje Nr. A-3227-662/2018). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo praktikoje yra konstatavęs, kad bendriausia prasme kitos šalies nuomonės išklausymas prieš publikavimą yra susijęs su atsakingos žurnalistikos principų laikymusi (EŽTT 2009-02-10 sprendimas byloje The Wall Street Journal Europe Sprl ir kiti prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 28577/05).
Kodekso 3 straipsnis įpareigoja žurnalistus ir viešosios informacijos rengėjus skelbti tikslias, teisingas žinias ir įvairias nuomones, o pateikiant įvairias nuomones, neskleisti nuomonių, kurios pažeistų teisę bei etiką. Pagal LVAT formuojamą praktiką, Kodekso 3 straipsnis reikalauja ne tik skleisti teisingas žinias, bet ir išklausyti suinteresuotus asmenis, pateikti alternatyvias nuomones, taip užtikrinant jų įvairovę (LVAT 2017-06-26 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-849-492/2017). Kodekso 20 straipsnyje įtvirtintų pareigų vykdymo prasme aplinkybės dėl to, ar R. K. būtų tikslinęs turto deklaracijas, gavęs informaciją iš pareiškėjų, nėra teisiškai reikšmingos. Teismas pažymi, kad pareiškėjų siekis viešai paskleisti R. K. galimai kompromituojančią informaciją nesudaro pagrindo nesivadovauti Kodekso 20 straipsnyje nustatyto teisinio reglamentavimo ir nesuteikti jam teisės paaiškinti, patikslinti ar paneigti apie jų publikuojamą informaciją. Teismas daro išvadą, kad pareiškėjų deklaruojamas viešasis interesas žinoti apie informaciją apie viešąjį asmenį (R. K.) nebūtų ribojamas suteikus jam galimybę paaiškinti, patikslinti, paneigti informaciją. Atsižvelgus į tai, darytina išvada, kad, nesuteikdami R. K. galimybės paaiškinti, patikslinti, paneigti informaciją, pareiškėjai pažeidė Kodekso 20 straipsnio reikalavimus.
Pareiškėjai skunde taip pat nurodė, kad, priimant Sprendimus, buvo pažeista jų teisė į veiksmingą teisinę gynybą. Nurodė, kad, nagrinėdama R. K. skundą, Komisija išėjo iš suformuluotų skundų ribos. Teismas pažymi, kad Komisija Sprendimuose konstatavo Kodekso 20 straipsnio pažeidimus. Pažymėtina, kad R. K. skunde Komisijai nurodė, kad buvo pažeistos Kodekso nuostatos, suteikiančios jam atsakymo teisę (skundo 29, 39 punktai, b. l. 38, 41). Taigi, šiuo aspektu nėra pagrindo sutikti su pareiškėjų skundo argumentais.
Pareiškėjai skunde taip pat pažymėjo, kad jie nėra Asociacijos ar ja vienijančių organizacijų nariai. Teigia, kad Kodekso nuostatos negali būti taikomos Asociacijai nepriklausantiems nariams, Komisija jų atžvilgiu negali priimti privalomų sprendimų. Pagal Įstatymo 3 straipsnio 2 dalį visi be išimties viešosios informacijos rengėjai, skleidėjai, žurnalistai ir leidėjai privalo laikytis profesinės etikos normų ir Etikos kodekso nuostatų, Įstatymas jokių išimčių viešosios informacijos rengėjams, kurie nedalyvauja Asociacijos veikloje, nenustato. Komisijos veiklos funkcijos nustatytos Įstatymo 46¹ straipsnio 3 dalyje. LVAT, kuris, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalimi, formuoja vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus, aiškindamas Įstatymo nuostatas, yra konstatavęs, kad visuomenės informavimo principų, tarp jų ir etikos normų bei Kodekso nuostatų, laikymasis yra kiekvieno viešosios informacijos rengėjo, skleidėjo, žurnalisto ar leidėjo pareiga neatsižvelgiant į tai, ar dalyvauja jis Asociacijos veikloje, ar ne, yra jos narys ar juo nėra. Šios pareigos vykdymą prižiūri ir kontroliuoja Asociacija bei jos kolegialus organas – Komisija, kuri būtent ir nagrinėja profesinės etikos pažeidimus, kuriuos padarė bet kurie viešosios informacijos rengėjai ar skleidėjai informuodami visuomenę, taip pat neatsižvelgdama į tai, ar dalyvauja jie Asociacijos veikloje, ar ne, yra jos nariai ar jais nėra (LVAT 2018-10-24 nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1651-629/2018).
Vadovaujantis išdėstytu teisiniu reguliavimu ir jį aiškinančia LVAT praktika (žr., pvz., 2016-05-11 nutartį administracinėje byloje Nr. AS-531-261/2016, 2016-07-29 nutartį administracinėje byloje Nr. A-320-146/2016, 2016-09-28 nutartį administracinėje byloje Nr. AS-711-624/2016, 2017-02-13 sprendimą administracinėje byloje Nr. A-23-602/2017), darytina išvada, jog tai, kad pareiškėjai nagrinėjamu atveju nėra Asociacijos nariai, neatleidžia jų nuo pareigos laikytis, be kita ko, Kodekso nuostatų ir nepaneigia Komisijos kompetencijos nagrinėti asmenų skundus dėl pareiškėjų veiklos galimai pažeidus Kodekso nuostatas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjų argumentai dėl to, kad Komisija apskritai neturėjo kompetencijos priimti skundžiamą sprendimą, yra nepagrįsti ir atmestini.
Pareiškėjai dėl skundo argumentų, susijusių su Komisijos kompetencija tirti pareiškėjų galimai padarytus Kodekso nuostatų pažeidimus, prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Įstatymo 46 straipsnio 1 dalis ir 46¹ straipsnio 3 dalies 2 ir 3 punktai nepažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 35 straipsnio 2 dalies, 29 straipsnio 1 dalies ir (ar) teisinės valstybės (teisinio aiškumo) principų. Teismas pažymi, kad klausimas dėl teismo kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su tam tikru paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės dėl taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai). Teismas, atsižvelgdamas į LVAT suformuotą praktiką analogiško pobūdžio bylose, konstatuoja, kad nėra pagrindo patenkinti pareiškėjų prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Įstatymo 46 straipsnio 1 dalis ir 46¹ straipsnio 3 dalies 2 ir 3 punktai nepažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 35 straipsnio 2 dalies, 29 straipsnio 1 dalies ir (ar) teisinės valstybės (teisinio aiškumo) principo.
LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, jog vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principų, be kita ko, taikomas ir įgyvendinant viešąjį administravimą (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 str. 1 p.) – įstatymo viršenybės principas – inter alia (be kita ko), reikalauja, jog administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais. VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje detalizuojama, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. LVAT savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas (LVAT 2011-06-27 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-556-336/2011, 2015-10-06 nutartis administracinėje byloje Nr. A-3061-858/2015, 2016-07-29 nutartis administracinėje byloje Nr. A-3992-858/2016). Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus. Įvertinęs ginčijamų Sprendimų turinį, teismas daro išvadą, kad jie atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, nes yra pagrįsti objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos, Sprendimuose nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, teismų praktiką, teismas daro išvadą, kad Komisija iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstus ir teisėtus 2018-07-10 sprendimą Nr. EKS-27/18 „Dėl pripažinimo padarius Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodekso pažeidimus“ ir 2018-07-10 sprendimą Nr. EKS-28/18 „Dėl pripažinimo padarius Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodekso pažeidimus“. Pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „Lietuvos rytas“, R. K. ir T. I. skundą atmesti.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.