Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, A-502-1033-10

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2010-10-07
Bylos Nr.: A-502-1033-10
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pirm.), Anatolijus Baranovas, Artūras Drigotas (pran.)
Pareiškėjas: R. K.
Atsakovas: Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato

Kategorijos

15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinė byla Nr. A502-1033/2010Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. spalio 7 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Alinai Dokutovičienei,dalyvaujant pareiškėjui R. K. ir jo atstovui adv. Eimantui Šriupšai,

atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atstovei D. M.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas R. K. 2009 m. kovo 9 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas iš Lietuvos Respublikos priteisti 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos tarnybos Areštinės ir konvojaus skyriaus pareigūnų neteisėtų veiksmų (1 t., b. l. 2 - 4).

Pareiškėjas paaiškino, kad 2008 m. rugsėjo 13 d. buvo atvežtas į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus apskrities VPK, atsakovas) areštinę. Tuo metu areštinėje pareigas vykdę pareigūnai S. A., J. L. ir M. D. nesivadovavo Policijos komisariatų areštinių veiklos nuostatų 26.3 ir 26.5 punktais, nustatančiais, jog į areštinę nepriimami neįgalieji, kuriems reikalinga priežiūra, bei sutrikusios psichikos ligoniai. Nurodė, kad serga traumine epilepsija, yra sutrikusios psichikos (2 t., b. l. 69-70), turi neįgaliojo pažymėjimą (2 t., b. l. 31), kurį pareigūnai matė. Pareiškėjui yra reikalinga nuolatinė priežiūra. Pareiškėjas areštinėje buvo laikomas dvi paras, buvo prirakintas prie lovos, pareiškėjui nebuvo suteikta medicininė pagalba, pareiškėjui nebuvo išduota patalynė ir čiužinys. Pareiškėjas sakė pareigūnams, jog nusižudys, jeigu pareigūnai neatrakins antrankių ir neiškvies greitosios medicinos pagalbos. Antrankiai buvo atrakinti, tačiau medicinos pagalba nebuvo suteikta. Pareiškėjas jautėsi pažemintas, bijojo būti sumuštas, dėl ko patyrė didelį stresą ir nerimą. Pareiškėjas buvo uždarytas į areštinę dėl to, kad buvo kreipęsis į teismą dėl tų pačių pareigūnų neteisėtų veiksmų ir teismas priėmė pareiškėjui palankų teismo sprendimą.

Atsiliepimas

Atsiliepime į pareiškėjo skundą atsakovas Vilniaus apskrities VPK prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (1 t., b. l. 14-18). Nurodė, kad pareiškėjas areštinėje buvo sulaikytas teisėtai, vadovaujantis Areštinių apsaugos priežiūros instrukcija. Pareiškėjas nevykdė teisėtų pareigūnų reikalavimų, keikėsi, įžeidinėjo, grasino, todėl buvo panaudotos spec. priemonės – antrankiai. Pareiškėjui pareikalavus, buvo iškviesta Greitosios medicinos pagalbos brigada, o atvykęs gydytojas, įvertinęs pareiškėjo sveikatos būklę, leido jį laikyti areštinėje. Konkrečių skundų, be pretenzijų, pareiškėjas nereiškė. Dėl policijos pareigūnų veiksmų buvo atliktas tarnybinis patikrinimas bei ikiteisminis tyrimas dėl piktnaudžiavimo, bet tarnybinio nusižengimo ar teisės pažeidimų požymių nekonstatuota, o ikiteisminis tyrimas nutrauktas 2009 m. sausio 19 d. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jis negali pats savimi pasirūpinti, ar kad jam reikalinga priežiūra. Nurodė, kad pareiškėjas nepagrindė būtinų civilinei atsakomybei taikyti sąlygų, prašoma žala prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. rugpjūčio 20 d. sprendimu pareiškėjo R. K. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad Viešojo administravimo įstatymo 49 straipsnyje numatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šiuo atveju terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas (CK 6.271 str. 2 d.). Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 2 d.). CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad neturtinė žala atlyginama įstatymų numatytais atvejais.

Pažymėjo, kad civilinei atsakomybei atsirasti, inter alia ir atsakomybei dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, būtini trys elementai: neteisėti veiksmai (CK 6. 246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp priešingų teisės pažeidėjo veiksmų ir žalos arba nuostolių (CK 6. 247 str.); 3) teisės pažeidimu padaryta žala arba nuostoliai (CK 6. 249 str.). Nesant vieno iš jų, negali kilti civilinė atsakomybė. Taigi šiuo atveju turi būti sprendžiama, ar policijos pareigūnų veiksmai, susiję su pareiškėjo sulaikymu 2008 m. rugsėjo 13 d., buvo teisėti, ar pareigūnai veikė jiems teisės aktais suteiktos kompetencijos ribose, taip pat būtina nustatyti, ar policijos pareigūnų veiksmais pareiškėjui buvo sukelta tam tikrų fizinių ar dvasinių nepatogumų, kuriuos būtų galima vertinti kaip neturtinę žalą, bei nustatyti priežastinį ryšį tarp policijos pareigūnų veiksmų ir atsiradusių pasekmių.

Nurodė, jog byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad R. K. buvo sulaikytas dėl to, jog buvo įtariamas administracinių teisės pažeidimų, numatytų ATPK 174 straipsnyje, 187 straipsnio 1 ir 2 dalyse, padarymu. Administracinio sulaikymo protokolas surašytas vadovaujantis ATPK 265 straipsniu, 266 straipsnio 1 punktu. R. K. buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo padarymo protokolas dėl nurodytų pažeidimų padarymo bei buvo priimtas nutarimas dėl šių pažeidimų padarymo. ATPK 266 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad administracinėn atsakomybėn traukiamą asmenį gali sulaikyti tik Lietuvos Respublikos įstatymų tam įgalioti organai (pareigūnai): policija – už administracinius teisės pažeidimus, kai šis kodeksas už juos numato administracinį areštą, <...> taip pat kitokiais Lietuvos Respublikos įstatymų tiesiogiai numatytais atvejais. ATPK 265 straipsnyje nustatyta, kad dėl administracinio sulaikymo surašomas protokolas, kuriame nurodoma: jo surašymo data ir vieta; protokolą surašiusio asmens pareigybė, pavardė, vardas ir tėvo vardas; žinios apie sulaikytojo asmenybę; sulaikymo laikas, vieta ir motyvai. Protokolą pasirašo jį surašęs pareigūnas ir sulaikytasis. Jeigu sulaikytasis atsisako pasirašyti protokolą, apie tai įrašoma protokole. Sulaikyto administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens prašymu pranešama, kur jis yra, jo giminaičiams, darbovietės arba mokyklos administracijai. Apie nepilnamečio sulaikymą būtina pranešti jo tėvams arba globėjams (rūpintojams). ATPK 174 straipsnio sankcijoje nustatyta bauda nuo vieno šimto iki trijų šimtų litų arba administracinis areštas iki trisdešimties parų. ATPK 187 straipsnio 1 dalies sankcijoje nustatyta bauda nuo penkių šimtų iki tūkstančio litų arba administracinis areštas nuo penkiolikos iki trisdešimties parų. ATPK 187 straipsnio 2 dalies sankcijoje nustatyta bauda nuo trijų šimtų iki penkių šimtų litų arba administracinis areštas nuo penkiolikos iki trisdešimties parų. 2000 m. spalio 17 d. Policijos veiklos įstatymo Nr. VIII-2048 18 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad policijos pareigūnas, užtikrindamas jam pavestų policijos uždavinių įgyvendinimą, turi teisę įstatymų nustatyta tvarka sulaikyti ir pristatyti teisėtvarkos pažeidėjus į policijos ar kitų teisėsaugos institucijų tarnybines patalpas jų asmenybei nustatyti, taip pat protokolams, aktams, pranešimams surašyti, asmenims ir jų turimiems daiktams apžiūrėti.

Padarė išvadą, kad byloje nustatytos aplinkybės bei nurodytos teisės normos patvirtina, jog pareigūnas turėjo teisėtą pagrindą sulaikyti R. K.. Administracinio sulaikymo protokolas surašytas, vadovaujantis ATPK 265 straipsnio reikalavimais. Todėl nėra pagrindo konstatuoti valdžios institucijos veiksmų neteisėtumą sulaikant pareiškėją.

Nurodė, kad policijos areštinėse dirbančių policijos pareigūnų teises ir pareigas, taip pat į policijos areštines uždarytų asmenų apsaugos ir priežiūros tvarką reglamentuoja Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-357 patvirtinta Teritorinių policijos įstaigų areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcija (toliau – ir Instrukcija). Policijos areštinėse uždarytų asmenų laikymo tvarką ir sąlygas, šių asmenų teisių bei laisvių, taip pat pareigų užtikrinimo ir realizavimo tvarką reglamentuoja policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės (toliau – ir Taisyklės). Pareiškėjo skunde minimas teisės aktas - Vidaus reikalų ministro 2000 m. vasario 17 d. įsakymu Nr. 88 patvirtinti Policijos komisariatų areštinių veiklos nuostatai, kurio pažeidimu pareiškėjas grindžia savo reikalavimą yra pakeistas priėmus Instrukciją ir Taisykles. Instrukcijoje yra nustatytos analogiškos nuostatos kaip ir anksčiau minėtose teisės aktuose dėl asmenų uždarymo į policijos areštinę pagrindo. Instrukcijos 5.7 punkte nustatyta, kad į policijos areštinę gali būti uždaryti asmenys, pažeidę Administracinių teisės pažeidimų kodekso 174, 1887 straipsnių reikalavimus – kol per įstatymo nustatytą laiką bus išnagrinėtos administracinių teisės pažeidimų bylos, bet ne ilgiau kaip 48 valandoms. Instrukcijos 6.8 punkte nustatyta, kad asmenų uždarymo į policijos areštinę pagrindas yra asmens, pažeidusio Administracinių teisės pažeidimų kodekso 174, 1887 straipsnių reikalavimus, sulaikymo protokolas, patvirtintas teritorinės policijos įstaigos viršininko ar jo rašytiniu įsakymu įgalioto policijos pareigūno. Kaip jau buvo minėta, šios teisės normos nebuvo pažeistos.

Padarė išvadą, kad byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, jog nebuvo pažeista Instrukcijoje nustatyta asmenų uždarymo į policijos areštinę tvarka. Instrukcijos 22.3 punkte nustatyta, kad į policijos areštinę nepriimami invalidai, kuriems reikalinga priežiūra. Bylos aplinkybės patvirtina, kad areštinės pareigūnams buvo pateiktas R. K. neįgaliojo pažymėjimas, kuriame nėra įrašų apie į areštinę pristatytam asmeniui nustatytą priežiūros būtinumą. Tokių duomenų nėra ir teismo išreikalautame Invalidumo grupės priliginimo darbingumo lygiui akte.

Nurodė, jog Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro bei Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. gegužės 4 d. įsakymu Nr. A1-120/V-346 yra patvirtinti: Specialiųjų nuolatinės slaugos, nuolatinės priežiūros (pagalbos), lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos ir transporto išlaidų kompensacijos poreikių nustatymo kriterijų sąrašas (toliau – ir Sąrašas); Specialiųjų nuolatinės slaugos, nuolatinės priežiūros (pagalbos), lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos ir transporto išlaidų kompensacijos poreikių nustatymo tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas). Aprašo 5.3 punkte nustatyta, kad specialieji poreikiai nustatomi asmenims nuo 18 metų iki senatvės pensijos amžiaus, kuriems nustatytas darbingumo lygis. Aprašo 6 punkte nustatyta, kad pagal kompetenciją neįgaliųjų specialiuosius poreikius, vadovaudamiesi įstatymais, kitais teisės aktais ir šiuo Tvarkos aprašu, nustato: 6.1. Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – NDNT); 6.2. asmens sveikatos priežiūros įstaigos, prie kurios asmuo yra prisirašęs, gydytojų konsultacinė komisija (toliau – GKK). Aprašo 7 punkte nustatyta, kad NDNT asmenims, nurodytiems šios Tvarkos aprašo 5.1–5.3 punktuose, neįgalumo lygio ar darbingumo lygio nustatymo procese pagal šiuo įsakymu patvirtintų Specialiųjų nuolatinės slaugos, nuolatinės priežiūros (pagalbos), lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos ir transporto išlaidų kompensacijos poreikių nustatymo kriterijų sąrašą (toliau – kriterijai) per 5 darbo dienas priima sprendimą dėl specialiųjų poreikių nustatymo. Įrašas dėl asmeniui nustatyto specialiojo poreikio yra daromas NDNT neįgalumo lygio vertinimo akte arba darbingumo lygio vertinimo akte ir NDNT pažymų registravimo žurnale bei yra išrašoma šiuo įsakymu patvirtinta Specialiojo nuolatinės slaugos poreikio nustatymo (forma SP-1) arba Specialiojo nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikio nustatymo (forma SP-2), arba Specialiojo lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos poreikio nustatymo (forma SP-3), arba Specialiojo transporto išlaidų kompensacijos poreikio nustatymo (forma SP-4) pažyma (toliau – pažyma). Aprašo 13 punkte nustatyta, kad pažyma yra dokumentas, patvirtinantis, jog asmeniui yra nustatytas specialusis nuolatinės slaugos, nuolatinės priežiūros (pagalbos), lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos ir transporto išlaidų kompensacijos poreikis.

Pabrėžė, jog byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad R. K. nenurodė areštinės pareigūnams, jog jam būtų buvusi išduota minėta tvarka pažyma, patvirtinanti nuolatinės priežiūros būtinumą. Byloje nėra duomenų, jog tokia pažyma R. K. yra išduota. Todėl areštinės pareigūnai neturėjo pagrindo vadovautis Instrukcijos 22.3 punktu, nustatančiu, kad į policijos areštinę nepriimami invalidai, kuriems reikalinga priežiūra.

Nurodė, jog nustatytos bylos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas, pristatytas į policijos komisariatą, elgėsi agresyviai, aktyviais veiksmais vengė vykdyti policijos pareigūnų teisėtus reikalavimus, dėl ko pastarieji panaudojo jo atžvilgiu fizinę jėgą, antrankius bei dujas.

Pažymėjo, jog Policijos veiklos įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad policijos pareigūnas turi teisę panaudoti prievartą, kai būtina užkirsti kelią teisės pažeidimams, sulaikyti juos padariusius asmenis ir kitais atvejais, saugant bei ginant asmens, visuomenės, valstybės teisėtus interesus. Prievarta, galinti sukelti kūno sužalojimų ar mirtį, gali būti naudojama tik tiek, kiek to reikia tarnybinei pareigai įvykdyti, ir tik po to, kai visos įmanomos įtikinimo ar kitos priemonės nebuvo veiksmingos. Prievartos rūšį ir jos panaudojimo ribas pasirenka policijos pareigūnas, atsižvelgdamas į konkrečią situaciją, teisės pažeidimo pobūdį bei individualias pažeidėjo savybes. Naudodami prievartą, policijos pareigūnai privalo stengtis išvengti sunkių pasekmių. Policijos veiklos įstatymo 23 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad fizinė prievarta šiame įstatyme suprantama kaip: 1) bet kokio pobūdžio fizinės jėgos bei kovinių imtynių veiksmų naudojimas; 2) specialiųjų priemonių, t. y. policijos ginkluotėje esamų lazdų, antrankių bei surišimo priemonių, dujų, tarnybinių šunų, transporto priverstinio sustabdymo bei kitų įstatymais leidžiamų ir vidaus reikalų ministro įsakymu patvirtintų, policijos aktyvios ir pasyvios gynybos priemonių naudojimas. Policijos veiklos įstatymo 23 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad, prieš naudodamas fizinę prievartą arba šaunamąjį ginklą, policijos pareigūnas privalo įspėti apie tokį ketinimą, suteikdamas asmeniui galimybę įvykdyti teisėtus reikalavimus, išskyrus atvejus, kai delsimas kelia grėsmę pareigūno ar kito asmens gyvybei ar sveikatai arba toks įspėjimas yra neįmanomas. Policijos veiklos įstatymo 24 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad policijos pareigūnas turi teisę panaudoti fizinę prievartą: 1) gindamas save, kitą asmenį nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio gyvybei ar sveikatai kėsinimosi; 2) sulaikydamas teisės pažeidimą padariusį asmenį, kuris aktyviais veiksmais vengia sulaikymo; 3) kai kėsinamasi į policijos kontroliuojamą ar saugomą objektą, transporto priemonę, šaunamąjį ginklą, sprogstamąsias medžiagas, specialiąsias ryšio, aktyvios ar pasyvios gynybos priemones ar kitą policijos turtą; 4) masinių riaušių ar grupinių veiksmų, kuriais pažeidžiama viešoji tvarka, metu; 5) esant tarnybiniam būtinumui, stabdydamas transporto priemonę. Policijos veiklos įstatymo 24 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad draudžiama panaudoti kovinių imtynių veiksmus bei specialiąsias priemones prieš moteris, kai akivaizdu, kad jos nėščios, taip pat prieš asmenis, kai akivaizdu, kad jie invalidai ar nepilnamečiai (jei jų amžius žinomas pareigūnui arba išvaizda atitinka amžių, išskyrus atvejus, kai jie priešinasi pavojingu gyvybei ar sveikatai būdu arba jei užpuola tokių asmenų grupė ir šis užpuolimas kelia grėsmę gyvybei ar sveikatai. Analogiškos nuostatos yra nustatytos ir Instrukcijos 160-168 punktuose.

Padarė išvadą, kad policijos pareigūnai naudojo fizinę prievartą, esant teisės aktuose nustatytam pagrindui ir jų nustatyta tvarka, nes R. K. elgėsi agresyviai, aktyviais veiksmais vengė vykdyti policijos pareigūnų teisėtus reikalavimus, savo veiksmais kėlė pavojų tiek savo, tiek pareigūnų sveikatai. Pareigūnų nurodytų veiksmų teisėtumą, taip pat patvirtina Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros 2009 m. sausio 19 d. nutarimas, kuriuo yra nutrauktas ikiteisminis tyrimas dėl minėtų pareigūnų veiksmų. Pažymėjo, kad šis nutarimas neturi prejudicinės galios, nes ABTĮ 58 straipsnyje nėra numatytos tokiu nutarimu nustatytos aplinkybės ir faktai kaip neįrodinėtini, todėl šį nutarimą teismas vertino kaip rašytinį įrodymą.

Teismas taip pat nurodė, kad nėra pagrįstas įrodymais pareiškėjo tvirtinimas, jog jam nebuvo suteikta patalynė, kaip tai nustatyta Taisyklių 7.12 punkte, nėra pagrįstas įrodymais. Liudytoju apklaustas areštinės budėtojo padėjėjas V. A. paaiškino, kad įvykio dėl pareiškėjo neatsimena, tačiau visiems yra parodoma, kur galima paimti patalynę. Pareiškėjo tvirtinimas, kad jam nebuvo suteikta medicininė pagalba, taip pat nėra pagrįstas įrodymais. Pareiškėją apžiūrėjo areštinės bendruomenės slaugytoja, kuri konstatavo, kad pareiškėjas neturėjo nusiskundimų dėl sveikatos, pareiškėjui buvo iškviesta Greitoji medicinos pagalba. Todėl nebuvo pažeisti Taisyklių 70 – 79 punktų, reglamentuojančių policijos areštinėje laikomų asmenų sveikatos priežiūrą, reikalavimai bei Sveikatos apsaugos ministro 2004 m. sausio 19 d. įsakymu Nr. V-8 patvirtintos Lietuvos medicinos normos MN 129: 2004 „Teritorinės policijos įstaigos areštinės medicinos punktas (kabinetas)“ reikalavimai.

Pažymėjo, kad asmuo reikalaujantis priteisti žalos atlyginimą privalo įrodyti žalos atsiradimo faktą, nuostolių dydį, nes nurodytų šiuo atveju būtinų civilinės atsakomybės sąlygų buvimas ar nebuvimas pagal įstatymą (CK 6. 246 str., 6. 247 str., 6. 249 str., 6.271 str.) nėra preziumuojamas. Todėl pareiškėjas privalėjo pagrįsti savo reikalavimus leistinais įrodymais (ABTĮ 57 str.). Pareiškėjas nepateikė ir byloje nėra įrodymų, išskyrus pareiškėjo paaiškinimus, patvirtinančių pareiškėjo nurodomas aplinkybes dėl pareiškėjui padarytos neturtinės žalos. Dėl nurodytų motyvų, teismas padarė išvadą, kad byloje nėra nustatyta būtinųjų sąlygų kilti atsakovo civilinei atsakomybei, todėl nėra pagrindo priteisti pareiškėjo reikalaujamą neturtinę žalą.

III.

Pareiškėjas R. K. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 20 d. sprendimą ir jo 2009 m. balandžio 9 d. skundą patenkinti. Nurodo šiuos argumentus:

1. Teismas padarė neteisingą išvadą, konstatuodamas, kad „byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad nebuvo pažeista Instrukcijoje nustatyta asmenų uždarymo į policijos areštinę tvarka“. Teismas tokią išvadą padarė, klaidingai aiškindamas Teritorinių policijos įstaigų areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcijos, patvirtintos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-357 „Dėl teritorinių policijos įstaigų areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcijos patvirtinimo“ 22.3 punktą. Vadovaujantis minėtos Instrukcijos 22.3 punkto nuostatomis, į policijos areštinę negali būti priimami invalidai, kuriems reikalinga priežiūra. Tuo tarpu teismas sprendime konstatavo, kad neva „byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad R. K. nenurodė areštinės pareigūnams, jog jam būtų išduota minėta tvarka pažyma, patvirtinanti nuolatinės priežiūros būtinumą. Byloje nėra duomenų, jog tokia pažyma R. K. yra išduota.“ Instrukcijos 22.3 punkte yra numatyta, kad į policijos areštinę nepriimami invalidai, kuriems reikalinga priežiūra, nesiejant šios normos taikymo su nuolatinės priežiūros būtinumu.

2. Byloje yra nustatytos faktinės aplinkybės, kad pareiškėjui neterminuotai yra išduotas neįgaliojo pažymėjimas, kuriame yra nurodyta, kad pareiškėjas yra iš dalies darbingas, darbingumo lygis 35 proc., kad neįgaliojo pažymėjimas išduotas Invalidumo grupės prilyginimo darbingumo lygiui akto Nr. IPD-1887 pagrindu, kad akte yra nustatytas diagnozės kodas - F71 Vidutinis protinis atsilikimas. Esant tokiems duomenims, akivaizdu, kad pareiškėjui yra reikalinga kito asmens priežiūra, todėl į areštinę jis buvo patalpintas neteisėtai, pažeidžiant Instrukcijos nuostatas. Teismas nors ir konstatavo mano nurodytas aplinkybes, tačiau neteisingai aiškindamas materialinės teisės normas, šiems įrodymams neteikė reikšmės, priimdamas sprendimą.

3. Teismas nepagrįstai neįvertino pareiškėjo skunde išdėstytų argumentų dėl neturtinės žalos atlyginimo, kuriuos grindė pareigūnų neteisėtais veiksmais pareiškėjo atžvilgiu ir dėl tokių veiksmų sukeltais tiek fiziniais, tiek dvasiniais išgyvenimais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiškoje administracinėje byloje Nr. A261-288/2009 pareiškėjui yra priteisęs neturtinę žalą, teisėjų kolegija darė išvadą, kad dėl neteisėtų areštinės pareigūnų veiksmų pareiškėjas patyrė moralinę žalą – stresą, nerimą.

4. Pareiškėjo nurodytą žalą sukėlė neteisėti areštinės pareigūnų veiksmai. Nustačius neteisėtus veiksmus, valstybės kaltė neįrodinėtina ir taikytina valstybės kaltės prezumpcija. Tačiau teismas nenustatė pareigūnų neteisėtų veiksmų, todėl nepagrįstai atsisakė priteisti pareiškėjui neturtinę žalą.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujama Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepimu prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo šiuos argumentus:

1. Vien tai, kad yra neterminuotam laikui išduotas neįgaliojo pažymėjimas, kuriame nurodytas 35 proc. darbingumo lygis, nereiškia, kad apeliantui yra nustatyti specialieji poreikiai dėl nuolatinės slaugos ar nuolatinės priežiūros (pagalbos). Apeliantas, dokumento, patvirtinančio, kad jis turi specialiųjų poreikių, neturėjo su savimi, kai buvo talpinamas į areštinę, jo nepateikė ir teismui kaip įrodymo.

Šalies argumentai

2. Apeliantas nurodo, kad teismas neatsižvelgė į fizinius ir dvasinius jo išgyvenimus, nors analogiškoje byloje jam buvo priteista neturtinė žala. Pažymėtina, kad policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-357 buvo patvirtinta Teritorinių policijos įstaigų areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcija bei 2007 m. gegužės 29 d. Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymu Nr. 5-V-356 buvo patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės. Todėl apeliantas nepagrįstai remiasi pakeistais Policijos komisariatų areštinių veiklos nuostatais, patvirtintais 2000 m. vasario 17 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 88. Šiais nuostatais remiantis R. K. administracinėje byloje Nr. A261-288/2009 buvo priteista neturtinė žala iš valstybės. Naujai patvirtintų Taisyklių 2 punkte nurodyta, jog taikant taisykles, vadovaujamasi principu, kad visi policijos areštinėje laikomi asmenys yra lygus, nepaisant jų kilmės, lyties, socialinės ar turtinės padėties, tautybės ar rasės, politinių pažiūrų ir partiškumo, išsilavinimo, kalbos, religinių ar kitokių įsitikinimų, neįgalumo, seksualinės orientacijos, veiklos rūšies ir pobūdžio, gyvenamosios vietos ir kitų nenumatytų Lietuvos Respublikos įstatymuose aplinkybių.

3. Kadangi R. K. viešoje vietoje keikėsi necenzūriniais žodžiais, nevykdė policijos pareigūnų teisėtų reikalavimų bei komisariato patalpose pasipriešino policijos pareigūnams, jam 2008 m, rugsėjo 14 d. buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas pagal ATPK 174 straipsnį, 187 straipsnio 1 ir 2 dalis. R. K. į areštinę buvo uždarytas teisėtai, kaip asmuo, pažeidęs šiuos ATPK straipsnius. Apeliantą į areštinę patalpintas, vadovaujantis Areštinių apsaugos priežiūros instrukcijos, patvirtintos 2007 m. gegužės 29 d. Lietuvos Respublikos generalinio komisaro įsakymu Nr. 5-V-357, 5.7 ir 6.8 punktais. Kadangi apeliantas nepateikė dokumento, patvirtinančio, jog jis turi specialiųjų poreikių, areštinės pareigūnai neturėjo pagrindo vadovautis Instrukcijos 22.3 punktu, nustatančiu, kad į policijos areštinę nepriimami invalidai, kuriems reikalinga priežiūra.

4. Išanalizavus visas būtinas sąlygas civilinės atsakomybės taikymui, akivaizdu, kad apeliantas jų nepagrindė, nepateikė jokių įrodymų apie patirtą neturtinę žalą, nepagrindė prašomos sumos dydžio, o prašomos žalos dydis prieštarauja teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principams.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija k onstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Administracinis ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui, todėl turi būti tiriama ir vertinama, ar nagrinėjamu atveju yra visos būtinosios sąlygos valstybės civilinei atsakomybei kilti.

Pareiškėjas jam galimai padarytą neturtinę žalą iš esmės kildina iš, jo manymu, neteisėtų Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnų veiksmų, kai jis, būdamas neįgalus, buvo uždarytas į areštinę. Jis taip pat nurodo, kad jam nebuvo suteikta medicininė pagalba, išduoti čiužinys ir patalynė, jis buvo prirakintas prie lovos.

Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė), pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6. 248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju – Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

CK 6.250 straipsnyje neturtinė žala įvardijama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais, atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais (CK 6.250 str.). Pareiškėjas nurodo, kad jautėsi pažemintas, bijojo būti sumuštas, dėl ko patyrė didelį stresą ir nerimą, ir tai laiko jam Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnų veiksmais padaryta neturtine žala.

Kaip matyti iš 2008 m. rugsėjo 13 d. administracinio sulaikymo protokolo (I t., b. l. 123), pareiškėjas buvo sulaikytas įtariant ji padarius administracinius teisės pažeidimus, numatytus ATPK 174 straipsnyje, 187 straipsnio 1 ir 2 dalyse. Tokia galimybė yra numatyta ATPK 266 straipsnio 1 dalyje, taip pat Policijos veiklos įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Tą pačią dieną pareiškėjas, panaudojant fizinę prievartą, buvo uždarytas į areštinę, kadangi buvo agresyvus ir priešinosi policijos pareigūnams (I t., b. l. 9, 10, 71-80, 109-110, 111, 121, 122, 138, 142-143, 149, 152-153, 167-169, 170-171, 176-177, 178, 179). Policijos pareigūnų teisę tokiais atvejais panaudoti fizinę prievartą apibrėžia Policijos veiklos įstatymas, nagrinėjamu atveju pirmiau nurodyti policijos pareigūnų veiksmai gali būti pateisinami minėto įstatymo 23 straipsnio 1 dalies ir 24 straipsnio 1 dalies 2 punkto bei Instrukcijos 5.7 ir 160 punktų nuostatomis. Pareiškėjas teigia, kad jis, būdamas neįgalus, ką patvirtina jam išduotas neįgaliojo pažymėjimas (I t., b. l. 124), negalėjo būti uždarytas į areštinę. Savo poziciją pareiškėjas grindžia vidaus reikalų ministro 2000 m. vasario 17 d. įsakymu Nr. 88 patvirtintų Policijos komisariatų areštinių veiklos nuostatų 26.3 ir 26.5 punktais, kuriuose buvo numatyta, jog į areštinę nepriimami invalidai, kuriems reikalinga priežiūra, ir sutrikusios psichikos ligoniai. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad R. K. uždarymo į areštinę dieną (2008 m. rugsėjo 13 d.) pirmiau nurodytas teisinis reguliavimas nebegaliojo, – atitinkamus klausimus tuo metu reglamentavo Instrukcija ir Taisyklės, todėl jis, reikšdamas savo reikalavimą, nepagrįstai remiasi atitinkamais Policijos komisariatų areštinių veiklos nuostatų punktais. Kartu pažymėtina, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog neįgalumo pažymėjimą administracinio sulaikymo, o vėliau – ir uždarymo į areštinę metu, pareiškėjas turėjo su savimi ir policijos pareigūnai buvo susipažinę su jo turiniu. Tą patvirtina ir byloje esantys dokumentai (pavyzdžiui, 2008 m. rugsėjo 13 d. daiktų paėmimo laikinai saugoti protokolas (I t., b. l. 125)).

Instrukcijos 22.3 punkte numatyta, kad į policijos areštinę nepriimami invalidai, kuriems reikalinga priežiūra (taigi į Instrukciją buvo perkelta tik dalis Policijos komisariatų areštinių veiklos nuostatuose įtvirtinto teisinio reguliavimo). Kaip minėta, R. K. laikosi pozicijos, kad vien to fakto, jog jis su savimi turėjo neįgaliojo pažymėjimą, turėjo pakakti, idant policijos pareigūnai jo neuždarytų į areštinę. Be to, jo manymu, policijos pareigūnai to negalėjo padaryti ir dėl to, kad jam yra diagnozuotas vidutinis protinis atsilikimas ir jie turėjo tą žinoti, nes jie dažnai su juo susiduria. Teisėjų kolegija akcentuoja, jog neįgalumo pažymėjime, kurį su savimi turėjo pareiškėjas, nėra nurodomos neįgalumo priežastys. Be to, vien tos aplinkybės, jog asmuo yra neįgalus, neužtenka, idant asmuo nebūtų priimtas į policijos areštinę. Teisėjų kolegija pažymi, kad Instrukcijos 22.3 punkte yra numatytas kvalifikuotas neįgalumo atvejis, t. y. kai asmuo dėl neįgalumo turi specialiųjų poreikių, kas suponuoja nuolatinės priežiūros (pagalbos) būtinybę. Tokia asmens sveikatos būklė nustatoma ir patvirtinama teisės aktų nustatyta tvarka. Aprašo 7¹ punkto pirmojoje įtraukoje inter alia nustatyta, kad įrašas dėl asmeniui nustatyto specialiojo poreikio yra daromas NDNT neįgalumo lygio vertinimo akte arba darbingumo lygio vertinimo akte ir NDNT pažymų registravimo žurnale bei yra išrašoma šio įsakymo patvirtinta specialiojo nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikio nustatymo (forma SPP-2) pažyma, o pagal Aprašo 13 punktą, pirmiau nurodyta pažyma yra dokumentas, patvirtinantis, jog asmeniui yra nustatytas nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis. Tokios pažymos pareiškėjas nepateikė nei policijos pareigūnams, jį uždariusiems į areštinę, nei teismui. Be to, apie tai, kad jam būtų buvusi išduota tokia pažyma, nėra pažymėta ir invalidumo grupės prilyginimo darbingumo lygiui akte Nr. IPD-1887 (II t., b. l. 69-70). Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, jog policijos pareigūnai, 2008 m. rugsėjo 13 d. uždarydami R. K. į areštinę, neturėjo pagrindo elgtis kitaip, kadangi jis elgėsi agresyviai, kėlė grėsmę sau ir kitiems, be to, Instrukcijos 22.3 punkto prasme negalėjo būti laikomas invalidu, kuriam reikalinga priežiūra (inter alia Taisyklių 2 p.). Todėl šiuo aspektu nėra pagrindo konstatuoti, kad Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai elgėsi neteisėtai. Kiti pareiškėjo teiginiai, t. y. kad jam nebuvo suteikta medicininė pagalba, išduoti čiužinys ir patalynė, jis buvo prirakintas prie lovos, taip pat yra nepagrįsti – juos paneigia byloje surinkta medžiaga (I t., b. l. 167-169, 176-177, 178, 179, 180, 181-182, 183). Tai reiškia, jog nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta viena iš būtinųjų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, t. y. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnų veiksmų neteisėtumas, dėl ko Lietuvos valstybei nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (tiek turtinę, tiek ir neturtinę) pareiškėjui.

Atsižvelgusi į pirmiau išdėstytą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas Artūras Drigotas Vaida Urmonaitė-Maculevičienė