Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus dėl neturtinės žalos priteisimo (tretieji suinteresuoti asmenys – Šiaulių tardymo izoliatorius, Marijampolės pataisos namai, Vilniaus pataisos namai, Viešojo saugumo tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos, Panevėžio apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, Lukiškių tardymo izoliatorius – kalėjimas, Kauno tardymo izoliatorius).

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pagrįsdamas pareiškėjui padarytos žalos aplinkybes nurodė, kad pareiškėjui 6 metų laisvės atėmimo bausmė, paskirta Panevėžio miesto apylinkės teismo nutartimis buvo paskirta atlikti būtent pataisos namuose. Paskirtą 6 metų laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose privalėjo įgyvendinti Departamentas ir Ministerija, tačiau 6 metų bausmė pataisos namuose pilnai įgyvendinta nebuvo. Iš paskirtų 6 metų pataisos namuose pareiškėjas juose praleido tik apie 3 mėnesius, todėl, pareiškėjo teigimu, jo atžvilgiu nebuvo pilnai įgyvendinti paskirtos bausmės tikslai.

Pažymėjo, jog bausmė vykdoma su tikslu nuteistąjį pakeisti, o tam vykdomos įvairios socialinės reabilitacinės programos, kurių pagrindu atliekami nusikalstamo elgesio įvertinimai, nustatomos tokio elgesio priežastys. Nurodė, kad ne kartą kreipėsi į Šiaulių TI administraciją, su prašymu pareiškėjo atžvilgiu atlikti nusikalstamos rizikos vertinimą bei sudaryti planą, kuriuo remiantis pareiškėjas būtų paruoštas ir atitiktų lygtinio paleidimo reikalavimams. Tačiau Šiaulių TI pareiškėjo prašymų nevykdė, nurodydami, jog Šiaulių TI nevykdo pataisos namų funkcijų.

Departamento pareiškėjui padaryta žala pasireiškė tuo, kad jis nekontroliavo, kaip Šiaulių TI vykdo socialines programas.

Pažymėjo, kad dėl tokio atsakovės atstovų neveikimo pareiškėjas patyrė emocinį sukrėtimą, išgyvenimus, todėl patirti nepatogumai turėtų būti kompensuoti priteisiant žalos atlyginimą.

Dėl pareiškėjo prašomos priteisti neturtinės žalos pažymėjo, kad pareiškėjas Šiaulių TI pareigūnų neteisėtų veiksmų skundo argumentais neįrodė.

Atsakovei Lietuvos valstybei atstovaujantis Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos atsiliepimo argumentais prašė pareiškėjo skundą atmesti. Nurodė, kad pareiškėjas skundo argumentais žalos padarymo fakto Departamento pareigūnų veiksmais nepagrindė. Pažymėjo, kad reabilitacinių programų vykdymas atliekamas kiekvienoje laisvės atėmimo vietų įstaigoje pagal pačių įstaigų patvirtintas nuteistųjų socialinės reabilitacijos programas, suderintas su Departamentu. Imperatyviai nėra nustatyta, koks skaičius programų turi būti atliktas.

Atsakovei Lietuvos valstybei atstovaujanti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepimo argumentais prašė pareiškėjo skundą atmesti. Nurodė, kad Ministerijai nustatytos funkcijos yra nurodytos Teisingumo ministerijos nuostatų 8 punkte. Taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas neįrodė jam padarytos žalos Ministerijos pareigūnų veiksmais.

Proceso šalys teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (Administracinių bylų teisenos įstatymo, toliau – ABTĮ, XI skirsnis). Bylos nagrinėjimo atidėjimo pagrindų nenustatyta (ABTĮ 80 str.).

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Byloje ginčas kilo dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią jis patyrė laikotarpiu jam kalint Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2011-04-29 iki 2014-06-19.

Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta kiekvieno asmens (taip pat ir valstybės bei savivaldybės valdžios institucijų) pareiga laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios pareigos nevykdymas užtraukia civilinę atsakomybę, o padaryta turtinė žala (taip pat ir neturtinė žala) turi būti visiškai atlyginama atsakingo asmens. CK 6.271 str. 4 d. įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Tam, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK. 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 str. nuostatas atsiranda dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi CK 6.271 str. numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 str. nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005-09-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A-5-665/2005, 2010-11-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-1355/2010). Kaip jau minėta, reiškiant reikalavimą tiek dėl turtinės, tiek dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 ir 6.270 straipsnių prasme.

Neturtinės žalos samprata apibrėžiama CK 6.250 str. Pagal savo pobūdį – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklauso nuo jo paties išgyventų emocijų. Pabrėžtina, kad neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes šios žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais. Pagal įstatymą nustatyti neturtinės žalos dydį, tai yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio praradimus, vadovaujantis nurodytais kriterijais, yra teismo funkcija (CK 6.250 str.). Teismas spręsdamas dėl neturtinės žalos įvertinimo, vadovaujasi ne tik CK 6.250 str. nurodytais kriterijais, t. y. atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, bet ir sąžiningumo, protingumo, teisingumo principais. Neturtine žala laikomi asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita.

Pažymėtina, kad CK 1.125 str. 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. Pagal CK 1.127 str. 1 d. ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal šią teisės nuostatą ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-10-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009). Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja.

Atsižvelgiant į išdėstytą teisinį reglamentavimą ir taikytiną teismų praktiką, nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo Šiaulių TI prašymu netaikytinas trejų metų senaties terminas, nes pradedant terminą skaičiuoti nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. nuo 2012-10-23 (skundo teismui išsiuntimo data), trejų metų senaties terminas nėra praleistas.

Pažymėtina, jog pareiškėjas į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu dėl žalos atlyginimo kreipėsi dar 2012-10-25 (skundo gavimo teisme data). Pareiškėjas skunde žalą be kitų argumentų taip pat kildino ir iš pažeistos teisės laisvės atėmimo bausmę atlikti pataisos namuose, dėl ko jo atžvilgiu nebuvo vykdoma socialinė reabilitacija ir darbas; iš to, kad Šiaulių TI gavęs prašymą paleisti lygtinai, atsisakė jį svarstyti, prašymo neperdavė Marijampolės pataisos namas, ar kitai institucijai; Šiaulių TI neteikė Lietuvos Respublikos Prezidentei pareiškėjo malonės prašymų; nepadarė dokumentų kopijų; nenukreipė pareiškėjo laisvės atėmimo bausmės atlikti į Vilniaus pataisos namus. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2014-01-28 sprendimu Nr. I-6-289/2014 pareiškėjo skundą atmetė (III t. b. l. 32). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014-12-10 nutartimi Nr. A-858-1543/2014 pareiškėjo apeliacinį skundą patenkino iš dalies, o dėl dalies pareiškėjo reikalavimų (dalyje dėl to, kad Šiaulių TI nesuteikė pareiškėjui prašomos informacijos, nesupažindino su dokumentais, nevykdė ir neįtraukė pareiškėjo į socialinį reabilitacinį darbą – programą) perdavė pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo (III t. b. l. 68).

Nustatyta, jog šioje nagrinėjamoje byloje (patikslinto skundo argumentacija, VIII t., b. l. 33) pareiškėjas žalos atlyginimą grindžia iš dalies jau Šiaulių apygardos administraciniame teisme išnagrinėtais argumentais ir kurių teisingumas jau yra patikrintas apeliacinės instancijos teismo. Pareiškėjas šioje nagrinėjamoje byloje žalos padarymą grindžia pakartotinai nurodydamas argumentus dėl to, kad Šiaulių TI neperdavė malonės prašymo Prezidentei bei nesuruošė dokumentų dėl lygtinio paleidimo. Kaip patikslintame skunde nurodė pareiškėjas, dar nuo 2012 metų yra parašęs daug prašymų paleisti lygtinai, tačiau Šiaulių TI jų neperduoda lygtinio paleidimo pataisos namų komisijai, ar šių prašymų neperduoda kitoms institucijos svarstyti. Pažymėtina, jog Šiaulių apygardos administracinis teismas dėl šių aplinkybių Šiaulių TI pareigūnų veiksmuose neteisėtumo nenustatė. Teismas, vadovaudamasis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 4 punktu, šiuo aspektu nurodė, jog Šiaulių TI pareiškėjui atsakydamas, jog sprendimo dėl lygtinio paleidimo taikymo priimti negali ir pasiūlydamas kreiptis į Marijampolės pataisos namus (prašymo pateikimo metu pareiškėjo bausmės atlikimo vieta buvo Marijampolės PN) teisės aktų nuostatų nepažeidė. Tokia pirmos instancijos teismo išvadą patvirtino ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014-12-10 nutartimi. Dalyje dėl malonės prašymo perdavimo Prezidentei Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje nutartyje, taip pat konstatavo, kad dėl šių aplinkybių nėra išpildyta viena iš neturtinės žalos CK 6.250 str. prasme sąlygų – nėra priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodomos žalos. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad aptarti argumentai, kurie, kaip nustatyta, pakartotinai yra keliami ir šioje nagrinėjamoje byloje, jau yra išspręsti 2014-01-28 Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimu ir 2014-12-10 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi, todėl dėl jų plačiau nepasisakytina.

Pareiškėjo teigimu, jam bausmę atliekant Šiaulių TI, institucija nevykdė individualaus socialinio reabilitacinio darbo su pareiškėju programos, nevedė į programas skirtas nuteistiesiems.

BVK 136 str. 1 dalyje nustatyta, kad laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų socialinę reabilitaciją organizuoja pataisos įstaigų administracija. Pagal ginčo laikotarpiu galiojusių Šiaulių TI nuostatų, patvirtintų Teisingumo ministro 20103-06-04 įsakymu Nr. 168 (toliau – ir Nuostatai) 1 punktą, Šiaulių TI tai Departamentui pavaldi įstaiga, kuri vykdė tik kardomąją priemonę, t. y. suėmimą ir arešto bausmę ir kuri nepriskirtina prie pataisos įstaigų (BVK 62 str. 1 d.) BVK 136 str. 1 dalies prasme. Atitinkamai Šiaulių TI nepriklausė vykdyti nuteistųjų socialinę reabilitaciją pagal individualų planą. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas į Šiaulių TI buvo perkeltas tik laikinai, kol vyko bylų nagrinėjimas, todėl Šiaulių TI pareiškėjui į jo prašymus pagrįstai aiškino, kad dėl socialinės reabilitacijos plano pareiškėja turėtų kreiptis į Marijampolės PN (paskirta bausmės atlikimo vieta). Tačiau, nors teisės aktai ginčo laikotarpiu neįpareigojo tardymo izoliatorių vykdyti nuteistųjų socialinę reabilitaciją pagal individualų planą, tačiau pagal Suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 42 str. 1 dalį, Šiaulių TI administracijai buvo priskirta organizuoti socialinį darbą bei suimtųjų užimtumą. Prie pagrindinių užimtumo formų priskirta: socialinis ir teisinis švietimas; suimtųjų socialinių ir dvasinių poreikių tenkinimas; pagalba sprendžiant suimtųjų problemas; kultūros, sporto ir kiti renginiai (SVĮ 42 str. 2 d.). Byloje pateikta gausu rašytinės medžiagos (III t. b. l. 112–187), kuri patvirtina apie ginčo laikotarpiu Šiaulių TI organizuotus kultūros, sporto renginius, bei iš kurios (rašytinės medžiagos) matyti, kad pareiškėjas gana aktyviai juose dalyvavo (dalyvavo šaškių, krepšinio, atsilenkimų varžybos ir kt.). Kaip matyti iš byloje pateiktų įstaigos pagrindinių priemonių plano vykdymo ataskaitų, parengtų kas ketvirtį, ginčo laikotarpiu Šiaulių TI reabilitacijos skyriaus kiekvieną mėnesį buvo organizuojamos tam tikros intelektinio ugdymo, savišvietos, religinės, kultūrinės, psichologinės ir kt. pobūdžio programos, kuriose pareiškėjui buvo sudaryta galimybė dalyvauti. Paminėtos aplinkybės tvirtina, jog Šiaulių TI pagal savo kompetenciją organizavo ir vykdė įvairius nuteistųjų užimtumo renginius, skatino užimtumą paversti prasminga ir aktyvia veikla, todėl nesutiktina su pareiškėjo argumentais, kad Šiaulių TI visiškai nevykdė jokios reabilitacinės programos. Priešingai užimtumo nuteistiesiems programos buvo vykdomos gana aktyviai, kuriose, be kita ko, aktyviai dalyvavo ir pareiškėjas. Taigi, kaip nustatyta, Šiaulių TI buvo vykdomos tam tikros socialinio užimtumo programos (švietimo, religinės, psichologinės ir pan.), todėl galima teigti, kad vykusios programos, kuriose dalyvavo ir pareiškėjas, savo turiniu iš esmės yra panašaus pobūdžio pataisos įstaigų organizuojamoms reabilitacinėms programos. Pažymėtina, jog pareiškėjas šiuo aspektu akcentuodamas jam padarytą žalą tik formaliai nurodė, kad, atsižvelgiant į tai, kad jo atžvilgiu nebuvo vykdoma individualaus socialinio reabilitacinio darbo programa, pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė pasitaisyti, tačiau kokia konkrečiai žala pareiškėjui buvo padaryta, jokių tai patvirtinančių įrodymų nepateikė. Pažymėtina, jog argumentai, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė pasitaisyti, todėl bausmės tikslai nebuvo pasiekti ir pan., nėra pakankami padarytai žalai pagrįsti. Taigi neįrodžius vienos iš būtinųjų atsakomybės sąlygų (pareiškėjas neįrodė jam padarytos žalos fakto), nėra pagrindo spręsti dėl žalos atlyginimo. Aptarti rašytiniai įrodymai taip pat paneigia pareiškėjo argumentus dėl jo nevedimo į organizuotus renginius.

Atsižvelgiant į tai, kad, kaip jau minėta, teisės aktai Šiaulių TI numatė vykdyti tik socialinį darbą ir nuteistųjų užimtumą, todėl Šiaulių TI nebuvo vykdoma socialinės reabilitacijos programa „Mano kelias 2“. Pareiškėjas apie tai buvo informuotas raštu, išaiškinant, kad pareiškėjas yra įtrauktas į kitokio pobūdžio programas (IV t. b. l. 6).

Pareiškėjas teigia, kad jo prašymas dėl individualios programos sudarymo nebuvo perduotas Marijampolės PN. Šiaulių TI išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą pagrįstai, remianti Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 163 str. nurodė, kad dėl individualios programos sudarymo pareiškėjas turėtų kreiptis į Marijampolės PN pagal bausmės atlikimo vietą. Atitinkamai darytina išvada, jog nenustačius pareigūnų neteisėtų veiksmų, nėra pagrindo į žalos atlyginimą. Tuo tarpu teiginiai, kad tai sukėlė dvasines kančias nepagrįsti jokiais įrodymais (IV t. b. l. 82, 83).

BVK 65 str. nustatyta, kad į konkrečią pataisos įstaigą, nustatytą Kalėjimų departamento, nuteistąjį siunčia kardomojo kalinimo vietos administracija atsižvelgdama į nuteistojo asmenybės pavojingumą, visuomenės saugumą, padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir pobūdį, nuteistojo sveikatą, psichologines savybes, amžių, darbingumą, turimą specialybę ir požiūrį į darbą. Taisyklių 10 punkte nustatyta, kad skiriant nuteistuosius į konkrečias pataisos įstaigas pagal šių taisyklių 1.1–1.7, 1.9, 2, 5 ir 6 punktus, atsižvelgiama į Bausmių vykdymo kodekso 65 straipsnyje nustatytus kriterijus, taip pat tardymo izoliatorių vidaus tyrimų, socialinės reabilitacijos, psichologinės bei sveikatos priežiūros tarnybų rašytines rekomendacijas, kurios įdedamos į nuteistojo asmens bylą, ir į laisvų vietų skaičių šiose įstaigose. Šiaulių TI 2011-08-04 rekomendacija pareiškėjas buvo paskirtas į Alytaus pataisos namus, vėliau į Marijampolės pataisos namus. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kaip konkrečiai pasireiškė pareiškėjui padaryta žala dėl jo neperkėlimo į Vilniaus pataisos namus, pareiškėjas taip pat nenurodė jokių pagrįstų argumentų dėl Lietuvos valstybę atstovaujančių institucijų pareigūnų veiksmų neteisėtumo. Pareiškėjo teiginiai, jog nebuvo paisoma jo prašymų perkelti į Vilniaus pataisos namus nelaikytini įrodančiais pareigūnų veiksmų neteisėtumą.

Pareiškėjo teigimu, jam dvasinius išgyvenimus sukėlė tai, kad nebuvo padaryta „Individualaus darbo su nuteistuoju G. K. knygelės“ kopija. Kaip matyti iš bylos duomenų, pareiškėjas dėl knygelės kopijos į Šiaulių TI administraciją kreipėsi būdamas Vilniaus PN. Kaip nurodė Šiaulių TI, perkeliant nuteistąjį į kitus pataisos namus, kaip šiuo atveju į Vilniau PN, kartu perduodama ir pareiškėjo asmens byla. Kadangi „Individualaus darbo su nuteistuoju G. K. knygelė buvo asmens byloje, todėl Šiaulių TI neturėjo galimybės pareiškėjui padaryti knygelės kopijos (IV t. b. l. 109, 110). Atitinkamai darytina išvada, kad Šiaulių TI pareigūnų veiksmuose neteisėtumo taip pat nenustatyta.

Šiaulių TI administracija pagrįstai nurodė, jog BVK 11 str. 1 d. 1 p., kuris reglamentuoja bendrąsias nuteistųjų teises, nenumato charakteristikos išdavimo, todėl nėra pagrindo argumentams dėl administracijos veiksmų neteisėtumo pareiškėjui neišduodant charakteristikos (IV t. b. l. 80, 81).

Pareiškėjas taip pat nenurodė, kokiu pagrindu daro išvadą, kad jo rengtas 2012-08-13 raštas nebuvo įdėtas į jo asmens bylą. Šiaulių TI pateikė su ginču susijusią medžiaga, t. y. pareiškėjo prašymus, skundus, atsakymus į juos. Tarp pateiktų dokumentų taip pat buvo pateiktas ir pareiškėjo minimas raštas, todėl teigti, kad jo nėra asmens byloje nėra teisinga.

Pareiškėjo teigimu, žala jam buvo padaryta ir dėl to, kad jam kreipiantis dėl įrašymo į sąrašą lankančių psichologines užimtumo programas, jis nebuvo įrašytas. Šiaulių TI pareiškėjui paaiškino, kad institucijoje tokio pobūdžio programos nevykdomos. Tokio pobūdžio programoms nevykstant, pareiškėjo prašymas pagrįstai nebuvo patenkintas (IV t. b. l. 55, 56).

Pareiškėjas įrodymais nepagrindė, kaip konkrečiai pasireiškė žala dėl tam tikrų dokumentų kopijų nepadarymo. Byloje taip pat pateikti rašytiniai įrodymai apie tai, kad kopijos pareiškėjui buvo daromos. Vien deklaratyvūs teiginiai žalos padarymo fakto nepatvirtina.

Dėl pareiškėjo nurodomos jam padarytos žalos Departamento ir Ministerijos veiksmais pažymėtina, jog pareiškėjas šiuo aspektu tik abstrakčiai nurodė, kad šių institucijų pareigūnų veiksmais jam buvo padaryta žala. Pareiškėjas šiuo aspektu dėstydamas tik bendro pobūdžio argumentus, jog Departamentas nekontroliavo kaip Šiaulių TI vykdo socialines programas, ar tai, kad dėl Ministerijos patvirtintų taisyklių, kuriose kopijavimo paslauga numatyta mokama, pareiškėjas negalėjo gauti dokumentų kopijų, minėtų institucijų pareigūnų veiksmų neteisėtumo neįrodė. Pabrėžtina, kad pagal bendrą įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, pareiškėjas turi įrodyti aplinkybes, kurios nurodytos kaip skundo pagrindas, t.y. faktus, patvirtinančius ginčijamo teisinio santykio buvimą, ir faktus, liudijančius, kad pareiškėjo teisė arba įstatymu saugomas interesas buvo pažeisti. Savo ruožtu atsakovas turi įrodyti faktus, patvirtinančius jo prieštaravimus skundui. Apibendrinant darytina išvada, kad atsakovės atstovų veiksmuose tyčios, neteisėtumo nenustačius, o pareiškėjui skundo argumentais priešingai neįrodžius, pareiškėjas neturi teisės į žalos atlyginimą, todėl pareiškėjo skundas atmestinas.

Pažymėtina, jog teismo pareiga motyvuoti teismo sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (t. y. į teiginius nesusijusius su nagrinėjamu dalyku, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-07-15 sprendimas Nr. A-261-3555/2011, EŽTT 1994-04-19 sprendimas Van de Hurk v. Netherlands).

Rezoliucinė dalis

Teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 p., 127 str.,

nusprendė:

Pareiškėjo G. K. skundą atmesti.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą