- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-03-21
- Bylos Nr.
- 2A-540-370/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-09082-2010-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danguolė Martinavičienė (pirm.), Irma Čuchraj, Alvydas Žerlauskas
- Ieškovas
- UAB „Sauda“
- Atsakovas
- D. T., R. J.
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, V. L.
Pranešėja Danguolė Martinavičienė Civilinė byla Nr. 2A-540-370/2013
Teisėjas Marius Dobrovolskis (Proceso Nr. 2-06-3-09082-2010-3)
2013 m. kovo 21 d.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Danguolės Martinavičienės, kolegijos teisėjų Irmos Čuchraj, Alvydo Žerlausko, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą Nr. 2-5982-328/2012 pagal ieškovės UAB „Sauda“ ieškinį atsakovams D. T. ir R. J. (R. J.) dėl skolos už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą priteisimo, tretieji asmenys Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, V. L., bei atsakovo D. T. ir ieškovės UAB „Sauda“ apeliacinius skundus dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-11-13 sprendimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė ieškiniu teismo prašė jai solidariai priteisti iš atsakovų D. T. (transporto priemonės savininko) ir R. J. (kaip transporto priemonės valdytojo) 4 572 Lt skolos už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą, 5 procentų dydžio procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2008-04-27 dėl kelių eismo taisyklių reikalavimų pažeidimo iš atsakovo R. J. buvo paimta jo vairuojama transporto priemonė Audi 90, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurios savininku yra viešame registre nurodomas D. T., ir saugojimui pristatyta į UAB „Sauda“ aikštelę. Transporto priemonės saugojimo paslaugos teikiamos nuo transporto priemonės pastatymo į saugojimo aikštelę dienos, t. y. nuo 2008-04-27 ir iki 2010-06-17, už suteiktas paslaugas susidarė 6 435 Lt įsiskolinimas, kurį ieškovas sutinka sumažinti iki 4 572 Lt.
Atsakovas D. T. su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad jis nėra transporto priemonės Audi 90, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), savininkas, nes 1997-1998 metų laikotarpiu buvo išdavęs įgaliojimą dėl minėtos transporto priemonės perleidimo V. L., tačiau nežinant dokumento sudarymo datos ir registro numerio, notaro kontoroje nėra galimybės gauti įgaliojimo kopijos.
Į teismo posėdį atsakovas R. J., tretieji asmenys V. L. ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovas neatvyko, apie posėdį pranešta tinkamai.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2012-11-13 sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: ieškovei iš atsakovų solidariai priteisė 2 115 Lt skolos, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 2 115 Lt sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2010-07-08, iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir iš kiekvieno atsakovo po 189,23 Lt bylinėjimosi išlaidų. Kitą ieškinio dalį atmetė. Valstybei priteisė su procesinių dokumentų įteikimu susijusių išlaidų: 58,04 Lt iš ieškovės, ir po 24,98 Lt iš atsakovų.
Teismas buvo pripažinęs atsakovo D. T. ir trečiojo asmens V. L. dalyvavimą būtinu, tačiau jie į teismo posėdį neatvyko. Atsižvelgdamas į tai, kad nė vienas iš atsakovų ir trečiųjų asmenų savo teisių ir teisėtų interesų negina, nes tik jiems dalyvaujant būtų galima nustatyti galimo sandorio dėl automobilio pardavimo buvimo faktą, teismas nusprendė nagrinėti bylą minėtiems asmenims nedalyvaujant.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nurodė, jog labiau tikėtina, kad 1997-1998 m. atsakovas D. T. vadovaudamasis iki 2001-07-01 galiojusio CK nuostatomis išdavė trečiajam asmeniui V. L. įgaliojimą disponuoti automobiliu Audi 90, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau automobilio nuosavybės klausimu padarė išvadą, jog atsakovas D. T. neįrodė, kad automobilio nuosavybės teisės nuo 1997-1998 m. perėjo trečiajam asmeniui V. L. Kadangi automobilio perdavimo saugoti ieškovei momentu, t. y. 2008-04-27, automobilio savininku tebebuvo atsakovas D. T., vadovaujantis Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 str. 1 ir 6 dalies nuostatomis, jis kartu su automobilio valdytoju R. J., priverstinio transporto priemonės nuvežimo ir saugojimo išlaidas privalo ieškovei atlyginti solidariai. Teismas pažymėjo, kad atlyginęs šias išlaidas, atsakovas D. T. galėtų kreiptis į teismą su ieškiniu dėl nuostolių atlyginimo regreso tvarka, tačiau turėtų įrodyti pirkimo–pardavimo sutarties sudarymą.
Dėl priteistinų išlaidų dydžio teismas nurodė, kad tam gali turėti reikšmės tiek pareigūnų, priėmusių sprendimą priverstinai nuvežti automobilį, tiek savininko ar valdytojo, tiek saugotojo veiksmai (neveikimas). Ieškovė tik 2009-07-13, t. y. nuo automobilio saugojimo pradžios praėjus daugiau nei metams, bandė informuoti atsakovą D. T. apie pas ieškovę saugomą jam priklausančią transporto priemonę. Teismas konstatavo, kad ieškovė netinkamai vykdė savo prievolę kaip įmanoma greičiau pranešti savininkui apie saugojamą automobilį (CK 6.299 str. 3 d.), todėl prašomą priteisti sumą sumažino iki 2 115 Lt (225 Lt už automobilio priverstinį nuvežimą, 450,00 Lt už automobilio saugojimą pirmą mėnesį, 1440,00 Lt (240*6) už automobilio saugojimą dar 6 mėnesius) ir iš atsakovų priteistina 2115,00 Lt suma už automobilio AUDI-90, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priverstinį nuvežimą ir saugojimą. Teismo nuomone, 7 mėnesių terminas yra pakankamas, per kurį ieškovas, būdamas minimaliai rūpestingas civilinių teisinių santykių subjektas, galėjo kreiptis į atsakovus dėl automobilio saugojimo ir dėl to susidariusių išlaidų.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas D. T. prašo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria automobilio nuvežimo ir saugojimo išlaidos priteistos iš atsakovų solidariai, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinio reikalavimus jam atmesti. Nurodo, kad teismas nevisapusiškai ir neišsamiai išnagrinėjo bylai reikšmingas aplinkybes ir įrodymus. Pats teismas pripažino, kad V. L. dalyvaujant teismo posėdyje, būtų galimybė nustatyti automobilio pardavimo sandorio faktą. V. L. dalyvavimą teismas pripažino būtinu, tačiau šiam neatvykus į teismo posėdį, teismas vis tiek išnagrinėjo bylą, todėl užkirto galimybę nustatyti automobilio pardavimo faktą. Juo labiau, kad teismas pripažino, jog labiau tikėtina, kad 1997-1998 atsakovas išdavė įgaliojimą trečiajam asmeniui disponuoti automobiliu. Taigi teismas savo sprendimą grindė prieštaringomis išvadomis. Apeliantas išnaudojo visas galimybes ir pateikė teismui visus turimus įrodymus, nesiekė piktnaudžiauti ar klaidinti teismą. Iš byloje pateiktų transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarčių matyti, kad valdytojo civilinę atsakomybę draudė V. L., S. R. bei R. J. Teismas nesiaiškino, kokiu pagrindu automobilis buvo perleistas S. R., kokiu pagrindu jis valdė automobilį ir juo naudojosi. Teismas taip pat konstatavo, jog 2007-04-06 pinigų paėmimo kvite už draudimo sutartį mokėtoju nurodytas apeliantas, tačiau vizualiai lyginant byloje esančius apelianto ir V. L. parašus akivaizdu, kad apelianto vardu pasirašė V. L. Teismų praktikoje tokio pobūdžio bylose suformuota taisyklė, kad vien automobilio registravimas savaime nereiškia, kad įregistravęs asmuo yra ir jo savininkas. Teismas pažeidė procesinės teisės normas, nes neįvertino visų byloje surinktų įrodymų, sprendimą grindė prieštaringomis išvadomis, ir todėl apelianto atžvilgiu priėmė neteisėtą, nepagrįstą ir neobjektyvų sprendimą.
Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „Sauda“ prašo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria buvo sumažinta iš atsakovų priteistina nuvežimo ir saugojimo išlaidų suma, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinio reikalavimus tenkinti visiškai. Nurodo, kad tik 7 mėnesių saugojimo išlaidų priteisimas yra neteisėtas. Ieškovė yra tik automobilio saugotojas, kuris policijos nurodymu saugo nuvežtus automobilius bei policijos nurodymu juos grąžina. Savo iniciatyva ieškovė negali grąžinti automobilio, tam yra būtinas policijos leidimas, kuris išduodamas savininko arba valdytojo prašymo pagrindu. Teismas neatsižvelgė į tai, kad nė vienas iš atsakovų niekada nesiekė atsiimti automobilio, o D. T. aktyviai ginčijo pareigą automobilį atsiimti. 7 mėnesių ar kitas terminas galėtų būti svarbus tuo atveju, jei atsakingi asmenys norėtų ir siektų automobilį atsiimti. Dėl atsakovo D. T. veiksmų ginčijant nuosavybės teisę į automobilį, sprendimo priėmimo dieną automobilis saugomas daugiau nei 4 metus, išlaidos už saugojimą sudaro 13 385 Lt, tačiau atsakovo prašoma suma yra daugiau, nei 3 kartus mažesnė. Be to, saugojimo įkainiai nėra nustatyti ieškovės vienašališkai, ieškovė yra laimėjusi viešą konkursą teikti pasaugos paslaugas. Didelė skolos suma susidarė dėl atsakovų veiksmų, D. T. neįrodė, kad jis nėra transporto priemonės savininkas, todėl privalo prisiimti visas su savo veiksmais susijusias pasekmes.
Atsiliepimas
Ieškovė atsiliepime prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad byla jau buvo išnagrinėta apeliacine tvarka ir buvo grąžinta pirmosios instancijos teismui nagrinėti. Visi teismai, nors ir pabrėždami skirtingas aplinkybes, sutarė dėl fakto, kad D. T. yra automobilio savininkas. D. T. nepateikė nė vieno įrodymo, kurio pagrindu galima būtų konstatuoti, kad automobilis buvo parduotas. Nors teismas nustatė, jog tikėtina, kad įgaliojimas egzistavo, tokia išvada buvo padaryta remiantis vien atsakovo paaiškinimais. Be to, įgaliojimo parduoti automobilį egzistavimas nesukuria fakto, kad automobilis buvo perleistas. Didesnio pavojaus šaltinio naudojimas sukelia padidintą grėsmę padaryti žalą aplinkiniams asmenims. Neatsakingas įgaliojimų suteikimas parduoti automobilį negali būti laikomas tinkamu ir rūpestingu naudojimusi padidinto pavojaus šaltiniu. Šios pareigos neįvykdęs D. T. kartu su priešingus teisei veiksmus atlikusius asmeniu atsako solidariai, atsakovai nenuginčijo CK 6.270 str. 1 dalyje įtvirtintos kaltės prezumpcijos. Teismui nebuvo pagrindo byloje pakeisti atsakovą, nes vien žodinio šalies pareiškimo apie sandorio sudarymo faktą, nepateikiant jokių įrodymų, tam nepakanka. Viešame registre savininku nurodytam asmeniui tenka pareiga įrodyti, jog jis nėra automobilio savininkas.
Atsakovas D. T. atsiliepime prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad negalėjo įrodyti automobilio pardavimo fakto, kadangi teismo posėdyje nedalyvavo trečiasis asmuo V. L. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad automobilis nebuvo D. T. žinioje, buvo draudžiamas kitų asmenų. Nebebūdamas automobilio savininku D. T. automobilio nevaldė, juo nesinaudojo, juo nesirūpino, jam net nebuvo žinoma automobilio buvimo vieta, todėl neturėjo pareigos derinti skolos padengimą, ar atsiimti transporto priemonę. Aplinkybes dėl išlaidų dydžio teismas įvertino tinkamai ir išlaidas sumažino pagrįstai.
Trečiasis asmuo Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į apeliacinius skundus prašo juos atmesti iš esmės pirmosios instancijos teismo motyvais.
Motyvuojamoji dalis
Atsakovo D. T. apeliacinis skundas tenkintinas visiškai, ieškovės UAB „Sauda“ apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Byloje nustatyta, kad 2001-05-04 ieškovė su Vilniaus miesto Vyriausiuoju policijos komisariatu sudarė sutartį, kurios pagrindu prisiėmė prievolę saugoti po autoįvykių ar laikinai sulaikytas transporto priemones, taikant ieškovo nustatytus įkainius (t. 1, b. l. 62–66). 2008-04-27 buvo surašytas transporto priemonės Audi 90, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), iš asmens, pasivadinusiu R. J., paėmimo protokolas (t. 1, b. l. 12). Transporto priemonė Audi 90, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pagal VĮ ,,Regitra“ duomenis, nuosavybės teise priklauso atsakovui D. T. (t. 1, b. l. 117, t. 2, b. l. 5). 2009-07-13 D. T. išsiųstas reikalavimas sumokėti 4 099,17 Lt įsiskolinimą už automobilio priverstinį nuvežimą ir saugojimą, įrodymų, kad raštas yra įteiktas, nėra (t. 1, b. l. 50–52). Pagal Lietuvos Respublikos Transporto priemonių draudikų biuro 2011-02-02 raštą Nr.02-1235, automobilio AUDI 90, valst. Nr.(duomenys neskelbtini), valdytojo civilinė atsakomybė buvo drausta: IF P&C Insurance AS filiale laikotarpiu nuo 2004-04-13 iki 2005-04-12, nuo 2005-06-11 iki 2005-09-10, nuo 2006-09-10 iki 2006-09-09, nuo 2006-09-10 iki 2006-10-09, nuo 2006-10-07 iki 2007-04-06 – draudėju nurodytas D. T.; UAB „BTA draudimas“ nuo 2008-03-12 iki 2008-04-11 draudėju nurodytas S. R., nuo 2008-04-15 iki 2008-06-14 – draudėju nurodytas D. T. (t. 1, b. l. 101). IF P&C Insurance AS filialas pateikė įrodymus, kad automobilio AUDI-90, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį laikotarpiais nuo 2004-04-13 iki 2005-04-12, nuo 2005-06-11 iki 2006-06-10, nuo 2006-09-10 iki 2006-09-09, nuo 2006-09-10 iki 2007-09-09, 2006-10-07 iki 2007-10-06 sudarė V. L., laikotarpiu nuo 2007-04-07 iki 2008-04-06 – D. T. (t. 1, b. l. 124–130, 164–171). Pagal UAB „BTA draudimas“ duomenis, automobilio AUDI-90, valst. Nr.(duomenys neskelbtini), Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį laikotarpiu nuo 2008-03-12 iki 2008-04-11 sudarė S. R., laikotarpiu nuo 2008-04-15 iki 2009-04-14 sudarė ir pinigus už draudimo liudijimą metams sumokėjo R. J. (t. 1, b. l. 156–162). 2008-06-06 Vilniaus miesto 4 apylinkės teismas R. J. už tai, kad jis 2008-04-27 apie 6.52 val. Arimų g. ties 18 pastatu, Vilniuje, būdamas neblaivus (1,09 promilės), vairuodamas automobilį Audi-90, valst. Nr.(duomenys neskelbtini), nuvažiavo nuo kelio ir atsitrenkė į medį, pagal ATPK 126 str. 1 d. paskyrė 1 000 Lt baudą su teisės vairuoti transporto priemonę atėmimu 1 metams bei nurodė saugomą automobilį grąžinti R. J. po to, kai bus sumokėta paskirtoji bauda (t. 2, b. l. 117a).
Byloje kilo ginčas dėl atsakovo D. T. tinkamumo, t. y. kad jis yra ieškovei atsakingas solidariai kartu su kitu atsakovu R. J. kaip automobilio savininkas. Taip pat kilo ginčas dėl ieškovei priteistinų automobilio nuvežimo bei saugojimo išlaidų dydžio.
Dėl atsakovo skundo.
Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo D. T. apeliacinio skundo argumentais. Pirmosios instancijos teismo išvadų automobilio savininko klausimu negalima laikyti padarytomis išsiaiškinus ir įvertinus visas bylai reikšmingas aplinkybes. Pats teismas sprendime pripažino, kad atsakovo D. T. atsikirtimai dėl automobilio perleidimo yra pakankamai įtikinantys, nusprendė, kad nors 2007-04-06 pinigų priėmimo kvite už draudimo sutartį mokėtoju yra nurodytas D. T., tačiau vizualiai lyginant byloje esančius D. T. ir V. L. parašus, akivaizdu, kad D. T. vardu yra pasirašęs V. L. (t. 1, b. l. 184). Byloje pateiktos automobilio draudimo sutartys patvirtina, kad jas sudarinėjo kiti asmenys. Byloje pateikti įrodymai, kad atsakovas D. T. dėjo pastangas gauti automobilio perleidimo sandorio sudarymo faktą galinčius patvirtinti rašytinius įrodymus (t. 1, b. l. 85, 153, t .2, b. l. 185). Tokiomis aplinkybėmis negalima sutikti su ieškovės atsiliepimo argumentais, kad atsakovo D. T. versija dėl automobilio perleidimo grįsta vien jo parodymais. Pats pirmosios instancijos teismas buvo pripažinęs trečiojo asmens V. L. dalyvavimą būtinu, tačiau išnagrinėjo bylą nepaisydamas aplinkybės, kad V. L. tinkamai byloje tiek ieškovės ieškinio, tiek atsakovo D. T. atsikirtimų pagrįstumo klausimais savo pozicijos apskritai neišreiškė. Tokiomis aplinkybėmis, nesant galimybės gauti jokių kitų įrodymų, teismas toleruodamas trečiojo asmens V. L. pareigų nevykdymą, t. y. palikdamas jo neteisėtą neveikimą be jokių jam neigiamų pasekmių, neigiamas pasekmes perkėlė D. T. – taip pastarajam faktiškai užkirsdamas galimybę tinkamai atsikirsti į ieškinį. Taip teismas pažeidė savo pareigą vykdyti teisingumą vadovaujantis asmenų lygybės įstatymui principu (CPK 6 str.), taip pat rungimosi principą (CPK 12 str.). Aplinkybę, kad pirmosios instancijos teismas nesuformavo savo įsitikinimo dėl atsakovo D. T. tinkamumo kaip savininko, o rėmėsi vien prielaida, patvirtina ir teismo nurodymas sprendimo motyvuojamoje dalyje, kad atlyginęs priteistas išlaidas, „D. T. galėtų kreiptis į teismą su ieškiniu dėl nuostolių atlyginimo regreso tvarka, tačiau turėtų įrodyti pirkimo–pardavimo sutarties sudarymą“. Taigi teismas, iš D. T. solidariai priteisęs ieškovei automobilio nuvežimo ir saugojimo išlaidas kaip iš automobilio savininko, pats nurodė, kad jis turi galimybę kitoje byloje įrodyti, kad savininkas visgi yra ne jis. Kadangi šioje byloje be D. T. vieninteliu įvardytu pretendentu į savininkus buvo tik trečiasis asmuo V. L., išeitų, kad teismas nurodė D. T. turint galimybę šioje byloje teismo konstatuotą faktinę aplinkybę, kad ne V. L., o D. T. yra automobilio savininkas, paneigti kitoje byloje įrodant priešingai, kas prieštarauja CPK 182 str. 2 punkto nuostatai.
Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas esmingai pažeidė procesinės teisės normas, dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, pažeidimo negalima ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, todėl skundžiamas teismo sprendimas naikintinas ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 str. 1 d. 4 p., 327 str. 1 d. 2 p., 329 str. 1 d.).
Iš naujo nagrinėjant automobilio nuosavybės klausimą, atkreiptinas pirmosios instancijos teismo dėmesys, kad registro duomenimis automobilis buvo areštuotas (t. 1, b. l. 117), arešto panaikinimo data nenurodyta (t. 2, b. l. 5), t. y. būtina išsiaiškinti, ar atsakovo D. T. nurodytu momentu automobilio nuosavybė apskritai galėjo būti perleista.
Dėl ieškovės skundo.
Teisėjų kolegija tik iš dalies sutinka ieškovės apeliacinio skundo argumentais. Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 str. 6 dalis, reglamentuojanti išlaidų, susijusių su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į stovėjimo aikštelę ir jos saugojimu, atlyginimą saugotojui, automobilio savininko ir valdytojo pareigą atlyginti minėtas išlaidas nediferencijuoja pagal pažeistų pareigų pobūdį ar kaltės laipsnį, t. y. jų prievolė yra ne dalinė, o solidari. Prievolė gali būti solidari nepaisant to, kad vieno skolininko pareiga pagal jos įvykdymo sąlygas skiriasi nuo kitų skolininkų pareigos (CK 6.6 str. 2d.). Tačiau pažeidimo pobūdis, kaltės laipsnis turi įtakos solidarių skolininkų atgręžtiniams reikalavimams (CK 6.9 str.). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pačios ieškovės neveikimas gali būti vertintinas kaip reikšminga aplinkybė sprendžiant dėl priteistinų išlaidų dydžio (CK 6.253 str. 5 d., 6.259 str.). Ieškovės argumentai, kad ji neturėjo pareigos informuoti savininką apie saugojamą automobilį, nes negalėjo savarankiškai, t. y. be policijos leidimo, automobilio grąžinti savininkui, yra nepagrįsti, nes informavimo apie saugomą automobilį nėra pagrindo sutapatinti su automobilio grąžinimu. Byloje nėra įrodymų, kad D. T. apskritai žinojo apie automobilio saugojimo pas ieškovę faktą, todėl ieškovės argumentai dėl D. T. kalto neveikimo yra be pagrindo. Ieškovė taip pat negali remtis aplinkybe, kad byloje D. T. savo nuosavybę automobiliui ginčija, nes ieškovės neveikimui (D. T. neinformavimui apie saugojimo faktą) nuosavybės ginčijimo aplinkybė įtakos negalėjo turėti, nes dar nebuvo žinoma. Be to, ieškovė reikalauja išlaidų atlyginimo ne iš policijos, o iš D. T., todėl būdama sąžininga, ji turėjo D. T. informuoti apie jo automobilio saugojimo faktą, ir tik tokiu atveju galėtų remtis pastarojo neveikimu. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai, remdamasis D. T. neinformavimo faktu, sumažino ieškovei priteistinų išlaidų sumą, t. y. faktiškai ir kito atsakovo R. J. naudai, dėl kurio žinojimo apie automobilio saugojimą abejonių nekyla, nors teismas nesiaiškino baudos sumokėjimo faktinių aplinkybių). Kaip minėta, D. T. ir R. J. pažeidimų pobūdis ir kaltės laipsnis, savo ruožtu lemiantys jų dalį bendroje prievolėje, yra reikšmingi tik jų tarpusavio atgręžtiniams reikalavimams, bet ne ieškovės kaip kreditoriaus teisei išieškoti visą išlaidų sumą tiek iš abiejų skolininkų bendrai, tiek bet kurio iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 str. 4 d.) ir negalėjo būti pagrindu sumažinti bendrą ieškovei priteistiną išlaidų sumą.
Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė aukščiau nurodytas materialinės teisės normas, kas sudarytų pagrindą atitinkamą teismo sprendimo dalį pakeisti, bet kadangi byla gražintina nagrinėti iš naujo atsakovo tinkamumo klausimo pagrindu, teisėjų kolegija šio klausimo išspręsti negali (CPK 326 str. 1 d. 4 p., 327 str. 1 d. 2 p., 330 str.).
Atkreiptinas pirmosios instancijos teismo dėmesys, kad iš naujo sprendžiant dėl ieškovei priteistinų išlaidų dydžio, jei byloje nustatytas automobilio savininkas atsisakys priimti automobilį, gali būti išspręstas ir automobilio likutinės vertės įskaitymo į ieškovei priteistinų saugojimo išlaidų sumą klausimas (CK 6.843 str. 2, 3 d.).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 13 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.